Perskaitė, patiko, rekomenduoja!
Lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje recenzija priskiriama prie kūrybinių darbų. Parašyti atsiliepimą apie literatūros kūrinį daugumai mokinių yra nemenkas iššūkis. Todėl džiugu, kad buvo pasiryžusiųjų dalyvauti vaikų ir paauglių knygų recenzijų (atsiliepimų) konkurse „Perskaičiau – patiko – rekomenduoju!“, skirtame Rubinaičio, vienintelio Lietuvoje žurnalo apie vaikų ir jaunimo literatūrą, 30-mečiui paminėti. Pristatau keletą konkurso dalyvių.
Gabrielius Puluikis, Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos IIIb klasės mokinys, paskatintas jį labai palaikančios bibliotekininkės Redos Kiselytės, pateikė Adolfo Ramanausko-Vanago knygos Partizanų gretose (viršelio dailininkas Andrius Morkeliūnas, 2018, leidykla „Obuolys“) recenziją. Glaustai pristatęs knygos turinį, recenziją Gabrielius užbaigė pakiliai: „Partizanas Vanagas – neeilinė asmenybė. Jis – švyturys, rodantis žmonėms tinkamą ir dorą kelią. Mano kraujyje verda patriotiškumas ir noras tarnauti gimtajai šaliai. Žinau, kad tai įgyvendinsiu stodamas į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Vanago žygdarbis padės man šio tikslo siekti. Knygą rekomenduoju jums, nes, mano manymu, partizanas Vanagas ir jo knygoje aprašyti asmenys yra puikūs pavyzdžiai, kokie mes, lietuviai, turėtume būti. Paskaitykite! Rekomenduoju!“
Gabrieliaus pasirinkimas kiek nustebino, nes ne visai atitiko konkurso reikalavimus, tačiau tai, kad jaunas žmogus perskaitė tokį rimtą kūrinį, komisijai padarė įspūdį.
Pakalbintas Gabrielius sakė, kad renkasi skaityti istorines ir biografines knygas. Jo manymu, šios knygos yra naudingesnės nei grožinė literatūra. Skaitant biografiją galima iš aprašomo asmens pasimokyti nedaryti tokių pačių klaidų, pasisemti gyvenimiškosios patirties. Gabrieliui labai patiko vokiečių rašytojo Ericho Marios Remarqueʼo knyga Vakarų fronte nieko naujo. Kūrinys aktualus ir dabar, nes kalbama apie karo baisumus. Adolfo Ramanausko-Vanago biografiją Partizanų gretose Gabrielius taip pat labai vertina. Apie Ramanausko- Vanago asmenybę, nuopelnus, partizanų gyvenimą turėtų žinoti kiekvienas lietuvis. Ramanauskas-Vanagas yra tikrojo lietuvio idealas, jis buvo pasiruošęs atiduoti viską dėl laisvos Lietuvos. Ypač jaunoji karta turi ko pasimokyti iš šios neeilinės asmenybės. O perskaityti Lietuvos istoriją, anot Gabrieliaus, turi kiekvienas lietuvis ar užsienietis, atvykęs gyventi į Lietuvą, kad susipažintų su mūsų valstybės istorija, jos žmonėmis, patirtais sunkumais, pasiektais laimėjimais. Gabrielius sako, kad knygos gali būti ir tiesiogiai naudingos: pavyzdžiui, žmogus, norintis tapti verslininku, skaitydamas sėkmingų žmonių biografijas ugdytųsi atsakomybės, inovatyvumo, atsidavimo darbui vertybes; skaitydamas kariškių biografijas galėtų geriau suvokti atsakomybės, lyderystės, drausmės, ryžto, ištikimybės svarbą. Kalbant apskritai, žmonės, skaitantys kitų žmonių gyvenimo istorijas, lavina empatijos jausmą, tampa tolerantiškesni, pagarbūs sau ir kitiems. Dažnai būna taip, kad ką įsileidi į savo mintis, tuo ir pats tampi. Nors vaikinas neturi su kuo pasikalbėti apie mėgstamas knygas, dėl to nesijaudina.
Urtė Pleškaitė, Panevėžio r. Raguvos gimnazijos IIg klasės mokinė, laisvalaikio skaitiniams renkasi knygas, supažindinančias su psichologijos pagrindais, filosofines, kartais romantines knygas. Kaip vertingesnes mergina išskiria keletą knygų: Sharonos Cameron Šviesa tamsoje, Louisos May Alcott Mažosios moterys, Kimberly Brubaker Bradley Pusiaukelėje į dangų ir Christiano Bobino Džiugė. Kiekvienam moksleiviui vertėtų perskaityti ir Jameso Clearo knygą Atominiai įpročiai, tiems, kam norisi rimtų tekstų, – Georgeʼo Orwello 1984 ir Alberto Camus Svetimas. Urtei patinka aptarti knygas su bendraamžiais ir šeima. Nors tarp rekomenduojamų knygų nėra lietuvių autorių kūrinių, mergina pasirinko pristatyti Dainos Opolskaitės knygą Ir vienąkart, Riči (viršelio dailininkė Jurga Kurtinaitienė, 2016, leidykla „Alma littera“).
Senokai išleista knyga vis dar traukia jaunųjų skaitytojų dėmesį. Urtės pasirinkimą lėmė tai, kad kūrinys paauglių ir jaunimo literatūros konkursuose pelnė nemažai nominacijų ir apdovanojimų. Urtės manymu, Ir vienąkart, Riči itin tinkama knyga žmonėms, siekiantiems giliau suprasti ir įvertinti jaunų žmonių emocinius išgyvenimus. Kadangi romanas paremtas asmenine patirtimi, jame aptariami iššūkiai, su kuriais susiduria dauguma paauglių. Gimnazistai turi sukaupę jau nemažą skaitymo patirtį, todėl Urtė apibendrina: „Knygos pabaiga man buvo netikėta. Ir nors visada norisi laimingos pabaigos, šįkart įtikino tik tokia… O kas svarbiausia? Baliui ramybės nedavęs klausimas, kas yra tobulas penkiolikmetis, suglumino ir mane. Ar tai yra paauglys, besilaikantis etiketo? Galbūt. Apsiskaitęs paauglys? Tikriausiai. Ar tai visuomenės normoms paklūstantis paauglys, ar tas, kuris laikosi savo sukurtų normų? Daugeliui tobulas penkiolikmetis gali asocijuotis su atsakomybės jausmu, empatija, tobulėjimo siekiu. Kiekvienas paauglys yra skirtingas. Opolskaitė apgalvotai nagrinėja tarpasmeninių santykių, praradimų ir atradimų temas, nesistengia moralizuoti. Ne veltui rašytojos knygos sulaukė skaitytojų ir kritikų pripažinimo. Užverčiau knygą su mintimi, kad tobulas penkiolikmetis realiame gyvenime yra ne tas, kuris atitinka visus standartus, o tas, kuris randa pusiausvyrą tarp savo tikslų ir vertybių.“
Dominykas Kubilius, Urtės bendraklasis, užkietėjęs klasikos gerbėjas, nors nėra lietuvių literatūros mėgėjas, taip pat pasirinko pristatyti lietuvių rašytojos knygą. Dominyką ir Urtę dalyvauti konkurse paskatinusi mokytoja Lilija Pleškienė jiems pasiūlė keletą kūrinių, o kriterijai, kaip pati juokėsi, buvo du – kad kūriniai būtų pačios skaityti ir kad jų autorės būtų pedagogės.
Paklaustas, kodėl laisvalaikiu skaityti renkasi klasiką, Dominykas sako pastebėjęs, kad, rinkdamasis klasikinę literatūrą, daug rečiau prašauna. Dažnai skaito tas pačias knygas kelis kartus, bet kartais į savo skaitinių bagažą įdeda ir naują kūrinį. Kaip įdomiausias skaitytas knygas vaikinas įvardija Jaroslavo Hašeko Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius, Jeromeʼo K. Jeromeʼo Trise valtimi (neskaitant šuns) ir Jacko Londono Martiną Ideną. Pirmosios dvi yra puikūs humoristiniai kūriniai, kurių skaityti nepabosta, o trečioji įsirėžė į atmintį kaip įkvepiantis ir labai paskatinantis kūrinys. Dominykas turi su kuo pasikalbėti apie knygas: apie programinę literatūrą dažnai kalbasi su broliu, kartais paprašo tėčio patarimų, kokias knygas skaityti, o perskaitęs su juo ir aptaria. Dominykas sako, kad skaitymas jam padeda kitose, su literatūra nesusijusiose, gyvenimo srityse, pavyzdžiui, įvaldyti retorikos meną. Diskutuodamas bet kokia tema gali ją susieti su skaitytu kūriniu – tada argumentai būna brandesni. Be to, skaitymas plečia akiratį, gali mąstyti savo galva, bet pasiremti ir skaitytų autorių patirtimi, nes jų požiūris į gyvenimą dažnai atsispindi kūriniuose, net jei tai ir humoristinė literatūra.
Ačiū visiems mokiniams, dalyvavusiems konkurse. Džiugu, kad nepamirštos liko ir lietuvių autorių knygos. O kad jos dažniau pakliūtų į paauglių rankas, reikia, pasak Urtės, pasirūpinti estetiniu jų patrauklumu, vertingomis iliustracijomis.
Dominyko Kubiliaus konkursui pateikta Ilonos Ežerinytės apysakos „Skiriama Rivai“ recenzija
KĄ KEIČIA ŽINOJIMAS?
Ilonos Ežerinytės knyga Skiriama Rivai (viršelio dailininkė Dalia Juodakytė, 2018, leidykla „Dominicus Lituanus“) yra tikrų tikriausia balta varna tarp kitų nuotykių literatūros knygų. Glausta, bet turininga, nauja, bet klasikos ypatybių turinti apysaka.
Buvau nusiteikęs, kad skaitysiu lietuviškąją Marko Twaino Jankis karaliaus Arturo dvare versiją ir tryniau rankas iš susidomėjimo. Tačiau siužetas pasuko kita kryptimi – tuo nesiskundžiu. Šį kartą pavedžiojimas už nosies išėjo tik į naudą: kitoks, daug paprastesnis žvilgsnis į keliones laiku nei Herberto Georgeʼo Wellso Laiko mašinoje ar minėtame Marko Twaino romane. Tai lietuviškas žvilgsnis su įterptomis pamokomis, rėžiančiomis akį, bet nostalgiškai primenančiomis nuotykinę literatūrą, pavyzdžiui, Juleso Verneʼo knygą Penkiolikos metų kapitonas, kurios nemažą dalį sudaro dalykiniai intarpai.
Kūrinio veikėjas Frederikas, neįvertinto talento pianistas, pakviečiamas dalyvauti jo karjerą galėsiančiame pakeisti koncerte. Mokydamasis groti jam duotą kūrinį Frederikas supranta, kad kūrinys užkrėstas adiratais – muzikos dvasiomis, niekam neleidžiančiomis šio kūrinio sugroti. Atsikratyti adiratų galima vieninteliu būdu – sugrįžus atgal į XIX a. Lietuvą, į laikmetį, kai kūrinys buvo parašytas. Tam prireikia sūnaus Dovo, dar nepaveikto adiratų, pagalbos.
Keliavimas laiku aprašytas labai miglotai, galima jį buvo parašyti ir kūrybingiau, bet savo funkciją kūrinyje jis atliko. Pasakojimas papildytas kompozitoriaus Gedimino Kalino sukurtu garso takeliu – nuskenavus skirtingose knygos vietose įterptus kodus, galima jo pasiklausyti.
Ilona Ežerinytė aštuoniolika metų dirbo mokytoja – tai puikiausiai atsispindi ir šioje apysakoje. Jau pirmuosiuose apysakos puslapiuose taikomasi į tikslinę paauglių auditoriją, kurią rašytoja pažįsta kaip nuluptą. Skaitytojui leidžiama pažvelgti į keturiolikmečio Dovo minčių srautą: „Prefrontalinė smegenų žievė ne iki galo išsivysčiusi, tad sunku valdyti impulsyvumą ir priimti sprendimus.“ Šiuos paskaitoje girdėtus žodžius Dovas virškina pačioje kūrinio pradžioje. Čia pat galima rasti ir klausimą: „Tik ką keičia žinojimas?“ Atsakymas į jį: „Nieko. Dabartis tokia pat nyki kaip vakardiena, rytojus miglose.“
Ką keičia žinojimas? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad turėti daug žinių yra daugelio troškimas. Kita vertus, žinojimas aprėptų absoliučiai viską, kas tik ateina žmogui į galvą. Kas galėtų būti šiame žinių sraute? Dalykai, kurių pakeisti neįmanoma: praeityje ne vietoje ir ne laiku išsakytos ar nutylėtos mintys, kitų žmonių nuomonės, bandymas nuspėti ateitį… Šis žinojimas, ypač paaugliui, gali būti tarsi destruktyvi jėga: jis neduoda ramybės, tampa paskutiniu dalyku, apie kurį mąstoma prieš užmiegant, ir pirmuoju, kuris šauna į galvą atsikėlus. Perfrazuodamas autorės atsakymą į klausimą, ką keičia žinojimas, galėčiau pakartoti populiarią, bet melagingą frazę – nežinojimas yra palaima. Taigi žinojimas yra naudingas tik tada, kai suprantama, kad žinių srautas turi ir negatyvų atspalvį, kurį verta pasitikti gerokai pasikausčius.
Apysakoje labai svarbi Dovo charakterio raida. Su jo abejingumu iš pradžių galėjau susitapatinti, bet tik iki tam tikro taško. Iš Dovo reakcijos galima susidaryti įspūdį, kad tėvo pasiūlymas keliauti laiku jam pasirodė kaip eilinės sekmadienio popietės veikla. Tokios kaip ši veikėjų reakcijos kelia abejonių: ar skaičiau knygą atidžiai, ar autorė tiesiog mėgsta minčių šuolius. Dovo abejingumas tirpsta jau pirmąją kelionės dieną, kai jis supranta, kad tėvas nėra toks beviltiškas ir kad jis privalo jam padėti. Į apysakos siužeto liniją įsiterpia trumpa Dovo ir Rivos draugystė ar platoniška meilė. Riva, kurios vardu ir pavadinta knyga, – jauna žydaitė, padedanti Dovui išgelbėti natas. Atomazgoje dėl ryškaus Dovo mentaliteto pokyčio abejonių nelieka: jis samprotauja, ar turėtų Rivą perspėti apie artėjantį Holokaustą, bet galiausiai pasiduoda tėvo įtikinėjimams to nedaryti. Grįžęs į savo laikmetį Dovas pradeda labiau vertinti gyvenimą, kritiškiau – savo draugus, jų apkalbas ir tuštybę. Ši apysakos dalis įtikinamai atskleidžia visą Dovo augimą.
Knyga baigiama trumpais momentais po kelionės, padėjusios tėvui suartėti su savo sūnumi. Gana nuspėjama, bet būtina knygos dalis – laiminga pabaiga – yra tai, ką norisi išgirsti sukurtoje istorijoje apie paauglį.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)
