„Miegi naktį ant pečiaus ir jauti, kaip šalia snapą įkišęs kvėpuoja ančiukas“

– Savo prisiminų knygą Atsiminimų punktyrai¹ pradedate vaikystę pavadindamas rojumi. Tas rojus yra gėreliai tvarte, viščiukai kieme, šokinėjimas ant šieno, maudynės Svalioje, vaikystės draugai, bulvės su rūgusiu pienu. O ar tokiame pasakiškame rojuje būta vietos kitokioms pasakoms ir kokiu būdu jos jus pasiekdavo?

– Visas pasakas pasakodavo seneliai ir praeiviai. Ir tie pasakojimai būdavo iš gyvenimo – apie tai, kaip buvo, kai tas ar anas čia atsikraustė, atkeliavo, mokėjo tą ar aną, vedė tą ar aną moterį, apsigyveno ten ar šen ir išmokė mus dirbti šaukštus, molio puodus, nes mes to nemokėjome. Išdirbystė buvo menas. Visi buvo „kūrėjai“.

Svarbiausias dalykas, kad mano vaikystėje žiemos buvo labai gilios. Gyvenome vienkiemyje ir nieko aplink nebuvo, vieninteliai žmonės, su kuriais galėjome bendrauti, buvo šeimos nariai. O tada per pusnynus ateidavo ubagas². Ubagas būdavo labai mielai priimamas, nes jis žinojo apie svietą. Tai pasodinam jį gryčioj, jis labai laimingas, nes yra vaišinamas, ir pasakoja viską, ką tame sviete matė ir girdėjo. „Iš kur tu, seneli, keliauji?“ „O, vaikeliai, žinot, net iš už Panevežio arba – net iš paties Jeruzalimo.“ „Oi, tėveli, tai kas ten buvo?“ „Nu tai, vaikeliai, ėjau kryžiaus kelius pats, meldžiausi už jumis visus.“ Tai ir pasakojomės taip. Pasakodavo apie baubus, kuriuos matė kelyje. Tie pasakojimai veikdavo mūsų vaizduotę ir mes žinojome, kad baubų yra visur. Štai įsivaizduokime: elektros nėra, virtuvėje – didelė, nuolat kūrenama krosnis, o nuo jos ugnies ant sienų metasi šešėliai. O mes toje virtuvėje, mirgant šešėliams, ant suolų susėdę klausome pasakojimų apie baubus. Tai net susikeldavom kojas ant suolų, kad koks baubas nepagriebtų.

– Vaizduotė išties gerai veikė.

– Ojė, pasaulis buvo vaizdingas. Žinoma, veikė ir tai, kad toje tradicijoje niekas nemiršta. Visi lieka namie. Artimuosius laidojome ne tik kapinėse, bet ir savo sode. Visada žinojom, kas yra kas. Mes žinojom, kas esam, nes priklausėm šeimai. Tai duoda tau tapatybę. Žinai, kas esi ir kur tavo vieta. Nereikia keliauti į Tibetą ieškoti savęs. Esi bendruomenės narys. Bendruomenės tinklas nustato, kas esi. Gryna sociologija. Tai buvo labai jauku. Rojus. Visi žinojo savo darbus, savo pareigas, kurios buvo labai linksmos, pavyzdžiui, šokinėti ant šieno. Šienapjūtės metu šieną iš laukų atveždavo uorėmis ir kraudavo jį į daržinę, o vaikams reikėdavo jį suminti. Tą mes puikiausiai darėme šokinėdami ant šieno.

Ir viskas buvo labai kūniška, labai jusliška. Filosofinis klausimas, ką mums tos juslės pasako? Justi buvome išmokyti: kaip eiti per pievą, kaip – per rugieną, kaip atrodo viščiukas, kuriam kojytė kleba. Toje realybėje reikėdavo pastebėti tai, kas nėra, taip sakant, vien tik empirinės impresijos. Empirinės impresijos – gana lėkštas dalykėlis, palyginus su tuo, ką turėjo justi kaimo žmogus: šuniukui reikia to, teliukui reikia ano, reikia nuvesti į tą ganyklą, ne į kitą. Žinojom visų reikalus.

Buvo toks suvokimas, kad mes pasitikime mus supančia aplinka. Ne tikim, bet pasitikim vienas kitu: aš žinau, kad baba iš ryto visus prikels, užkurs ugnį. Niekas neklausia, ar tai įvyks, visi žino, kad ji tą padarys. Ta vaikystės draugystė su visomis gyvomis būtybėmis šalia buvo grįsta grynu pasitikėjimu: baba ryte mergų klausia, ar jau vaikus papenėjot? Vaikus, reiškia, visus – mus, veršiukus, ančiukus ir taip toliau. Pasitikėjimas yra filosofinis klausimas. Šia tema prirašyta daug knygų. Jei yra tikėjimas kuo nors, jau yra ir nuotolis, jau nebegyveni, o tiki kažkuo nematomu. Pasitikėjimas yra tada, kai tuo gyveni. Mums nereikėjo tikėti, mes pasitikėjom ir tuo gyvenom. Aš „paragauju“ tą žemę ir žinau, kad ji patiks linams. O žemė pasitiki, kad jie čia bus pasodinti. Ne tik aš pasitikiu, bet ir jinai pasitiki. „Paragauju“ žemę ir žinau, kam ji patiks. Čia buvo grynesnis mokslas, chemija, nei kokie nors cheminių dalelių matavimai ir panašiai. Mes „paragaudavom“ ir žinodavom, kas kam bus skanu. Ir su gyvūnais taip pat: žinojome, ko reikia žąsiukui, katytei, ko reikia arkliui, kai jis dirba, ir ko žiemą, kai nėra daug darbo.

– Sakykite, o koks šioje bendruomenėje, apie kurią kalbate, buvo santykis su mokslu, su raštingumu? Ar buvo mokytų žmonių? Ar žmonės skaitė knygas, laikraščius? Ar leisdavo vaikus į mokslus?

– Ūkininkai jautė pareigą perduoti ūkį vyriausiam sūnui, o kitus išleisti į mokslą, kad išlaikytų žemę vienose rankose ir nereiktų jos dalyti. Bet visi iš mokslų grįždavo ir tas grįžimas nereikšdavo, kad atvažiavai į svečius, o reikšdavo, kad grįždavai namo, į šeimą. Kai pirmą kartą grįžau į Lietuvą, nuvažiavau į savo kaimą.

Kalbuosi su savo tetula, tėvo seserimi, ir ji sako: „Algeli, daug žmonių grįžta namo.“ Sakau: „Tai ką, miestuose blogai gyventi, grįžta namo?!“ O tetula: „Ne, ką tu kalbi, grįžta namo pilnai.“ Reiškia – į kapines. Ir priduria: „Ir tu grįši namo.“ (Juokiasi.) Tai reiškia, kad tavo vieta po mirties bus regima ir lankoma šeimos ir kaimynų, todėl tavo esmė ir tapatybė išliks kitoms kartoms.

– Labai realistiška tetula.

– Ir jokio aimanavimo. Man sako: „Einam aplankyti močiutę.“ Klausiu: „O tai gyva dar?“ Atsako: „Jo, tenai yra.“ Nueinam ir aplankom… kapą. Ji ten gyvena. Gyvena tarp mūsų, nes, be jos, ir aš neturiu savo tapatybės. Močiutė priklauso šeimai, visai genčiai ir nustato, kas aš esu. Niekas nesakė, kad va – žmogus mirė ir nebėra.

Naktimis mes pažindavom kiekvieną garsą: jei girgžda iš palengvo, tai ai – čia tetula tokia ir tokia. Buvo švelni, tai nesibaladoja. O senelis smarkus buvo, tai baladojasi. Bet nebijojom, nes čia mūsų šeimos nariai. Naktį visos „dvasios“ gyveno tarp mūsų, mes jas pažinojom. Čia mūsų senelis, o čia mūsų tetula. Mūsų aplinka buvo gyva ir mums pasakojo apie mūsų pasaulį – ir garsai, ir vaizdai, ir šmėklos, ir baubai. Juk gyvenom prie Žaliosios girios, apie kurią sklido gandai, kad ten būta daug kautynių tarp lietuvių ir atėjūnų, norėjusių užimti mūsų kraštą. Sakydavo, kad eidamas per girią gali išgirsti kardų žvangėjimą ir sužeistųjų vaitojimus. Ir net galėjai būti paklaidinamas, nes tos žuvusiųjų dūšelės visuomet norėjo žmogų pagriebti ir nusitempti į Žaliosios girios liūnus. Tačiau kiekvieną rudenį be baimės eidavome į girią grybauti, riešutauti, uogauti. Grybų buvo tiek daug – nors vežimu vežk. Juos išdžiovindavome ir žiemą dėdavome į visokius patiekalus.

– Kalbate apie gentį, bendruomenę, o jei imtume truputį siauriau – pakalbėkime apie jūsų šeimą. Prisiminimuose lyg minite, kad jūsų tėtis buvo mokytas, mokėjo kelias kalbas. Ar gerai supratau?

– Ojė. Visi mokėjo. Praeina kokie šiaučiai ar kriaučiai, ar kupčiai atvažiuoja su vežimu, deriesi su jais. Reikia išmokti, ką jie sako. Klausi, kas čia? Jie atsako savo kalba – taip ir išmoksti. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo vokiečiai, rusai, lenkai. Reikėjo su jais derėtis. O geriausi prieteliai būdavo kupčiai, kurie atveždavo visokių reikmenų – plūgų, dalgių, druskos, o už juos gaudavo javų, kumpių, lašinių, kiaušinių. Mat pinigų nereikėjo, viskas ėjo mainais.

Jau septyniolikos mano tėvas tapo savanoriu. Kovojo ir prieš rusus, ir prieš vokiečius, bolševikus ir bermontininkus. Jis buvo labai „drąsus“, labai stiprus. Viršininkas įsako, kaip veikti, o mano tėvas nepaklūsta. Jis staiga dingsta ir po kurio laiko grįžta su arklių traukiamais dviem artilerijos pabūklais. Jo klausia, kur buvai, iš kur gavai. O jis sako: „Vokiečiai buvo alkani, nuėjau pas juos, atnešiau iš savo ūkio duonos, lašinių. Tai jie sako – gerai, ko nori? Noriu dviejų arnotų. Patrankų. Pasiimk.“ Taip apginklavo savo komandą. Paskui buvo Klaipėdos „vadavimas“. Tai jis irgi suorganizavo jaunimo komandą iš Panevėžio apylinkių, kuri ant arklių nušuoliavo „vaduoti“ Klaipėdos.

Su šeima siejo glaudūs santykiai. Kai pirmą kartą grįžau į Lietuvą, nuėjau į savo tetos gryčią, ten buvo ir mano pusseserė. Jie nežinojo, kad atkeliavau. Įeinu, 85-erių teta pakėlė akis ir klausia: „Katras tu?“ (mat turiu brolį). Ir tai po 50 metų nesimatymo. Pradėjus šnekėtis atrodė, kad mes net nebuvome išsiskyrę – kalbėjomės apie jos ūkelyje auginamus paukščius, avinėlius, karvytes, apie gyvenimą Sibire, apie praeities įvykius ir atsiminimus. Jauku.

– O mama?

– Mama gyveno ūkyje ir buvo pažiba. Pažiba reiškia, kad ji labai gerai dainavo ir mėgo kurti spektaklius. Jie nebuvo iš knygų, o jos pačios sugalvoti. Daržinėje prikrauta šieno, o viduryje – tuščia erdvė. Ten ji ir kurdavo. Subatos vakare surenka jaunimą ir rodo spektaklius apie baubus, apie tai, kaip šmėklos žmones po girią vedžioja. Gerą balsą turėjo. Ne tik dainuodavo, bet ir kurdavo savo dainas – iš aplinkybių, iš patirties. Buvo kūrybiška. Sulaukdavo daug piršlių, nes turėjo gerą kraitį, mokėjo daug rankdarbių. Mano tėvas ją pamilo ir, kaip minėjau, jis buvo labai stiprus, tad paleido gandą, kad niekas nebesiųstų piršlių, nes jis juos visus išvys iš kaimo.

– Sakykite, ar prisimenate, kada pirmą kartą jums į rankas pateko knyga?

– Prisimenu. Tai įvyko Vokietijoje. Po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių stovyklose susibūrė daug aukšto rango išeivių – mokytojų, universiteto profesorių, inžinierių ir daug kitų. Jie sukūrė mokyklas. Po karo Vokietijoje knygų nebuvo. Nei lietuviškų, nei kitokių. Įsivaizduokime: aš, toks nemokytas, staiga pakliūnu į gimnaziją. Matematikos, literatūros, istorijos moko profesoriai, bet knygų nėra, jie vaikšto ir šneka, o tu turi užsirašinėti. Tai pirmi mūsų skaitiniai buvo užrašai, ką mokytojai per pamokas sakė. Buvo labai geri mokytojai. Labai įsiminė istorijos mokytojas: buvo nusiskutęs plikai, apsirengęs jojimo kelnėmis ir nešiodavosi botagą. Vaikšto po klasę, jei kas nesiklauso, šmaukšt botagu per stalą – „Klausyk!“ Ten praleidau ketvertą metų ir tapau gerokai „prasitrynęs“.

– Bet skaityti ir rašyti jūs Lietuvoje išmokote, ar ne? Pradinę mokyklą lankėte Panevėžyje, bet palyginote ją su kalėjimu. Kodėl?

– Mokytojai reikalaudavo, kad viską, ką jie sako, turi pakartoti. Bandė įkalti mums žinias. Negalima paklausti jokių klausimų. Negalima net nusijuokti. O mums juoką keldavo, pavyzdžiui, knygoje perskaityti „keiksmažodžiai“, tokie žodžiai kaip „velnių velniai“. Mes nemokėjome keiktis. Lietuviai išvis beveik neturėjo keiksmažodžių: velnias, rupūžė, žaltys. Keiktis išmokome iš rusų. Mūsų tradicija buvo švelni, persunkta meilės gyvoms būtybėms, kur visi gyvūnai turėjo vardus, kiekviena karvė turėjo savo vardą, tad šiurkščiau nuskambėję žodžiai iškart priversdavo suklusti – kažkas čia negerai, netvarka. Juk mes gyvenome atvirame pasaulyje – laukai, ežerai, upeliai, giria. Visko mokėmės iš kitų gyvų būtybių. Miegi naktį ant pečiaus ir jauti, kaip šalia snapą įkišęs kvėpuoja ančiukas. Visi buvom vaikai. Tad valstybinė mokykla buvo lyg uždarymas į kamarą, kur turi tupėti ir nejudėti.

– Tačiau šiam vaikui, kalbu apie jus, teko nemenki išbandymai: bėgimas nuo karo, patekimas į Vokietijos karo pabėgėlių stovyklas, paskui kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas, užsirašymas į kariuomenę, karo patirtis Korėjoje. Grįžęs į JAV ėmėtės mokslų – iš pradžių inžinerijos, paskui filosofijos. Ar filosofija jūsų gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai, ar vis dėlto tos egzistencinės patirtys nuo gamtos išgyvenimų iki karo baisumų, atsidūrimo ant gyvenimo ir mirties slenksčio ten nuvedė?

– Matematika, fizika ir kiti tikslieji mokslai iškelia klausimus, kurie jiems patiems nerūpi. Pavyzdžiui, fizika išaiškina viską, bet taip, kad jos išaiškinimų klodai, dimensijos nėra matomi. Kas yra matęs gravitaciją? Niekas, bet sako, kad yra. Kaip ta gravitacija atrodo? Sako, tai dėsnis. Studijuojant inžineriją tokių klausimų kilo, bet nekreipiau į juos per daug dėmesio. Filosofija buvo šansas. Turėjau laiko vakarais ir susiradau universitetą, kuriame galėjau studijuoti, kas man patinka. Buvau pasirinkęs rusų literatūrą, man buvo įdomu, bet kursas turėjo prasidėti tik kitą semestrą, tad žiūriu – filosofija. Kodėl gi ne, pamėginsiu. Pamėginau. Vieną semestrą, kitą semestrą pradėjau dar rusų literatūrą ir tęsiu sau filosofiją. Ten viskas logiškai suvokiama, o man tikslieji mokslai sekėsi ir tas logiškumas patiko, bet kartu buvo giliau nei tiesiog logika. Kas yra pasaulis, kaip mes jį suvokiame, kas yra kritika, kas yra tikroji fizika. Mane vis labiau ėmė dominti klasikinė senosios Graikijos filosofija. Tiesiog lankiau seminarus, nes buvo įdomu, ir nieko negalvojau. Po kurio laiko katedros vedėja man sako: „Turi užtektinai kreditų gauti filosofijos mokslo laipsnį.“ Ir dar – kad nori mane pakviesti studijuoti filosofijos magistrantūroje. Dar nebaigęs magistro studijų gavau laišką iš Vokietijos švietimo ministerijos, kuriame buvo pasiūlymas studijuoti Vokietijoje. Vieninteliam amerikiečiui iš visos Amerikos! Žinoma, sutikau. Buvo labai įdomu, labai geri dėstytojai, tikri eruditai. Vieni metai Freiburge, kiti – Kelne. O grįžus iš Vokietijos – tiesiai į Čikagos universitetą. Pasirodo, mano katedros vedėja iš DePaul universiteto, manęs net nepaklaususi, parašė rekomendaciją ir nusiuntė jiems laišką prašydama, kad priimtų labai gabų studentą studijuoti doktorantūroje. Bet tada vienas mano pažįstamas gavo poziciją Emorio universitete Atlantoje, Džordžijos valstijoje, ir pakvietė atvažiuoti pas jį studijuoti. Davė stipendiją, nieko nereikėjo daryti. Pabaigiau. Mąstau, ką čia toliau daryti. Galvojau grįžti į inžinerijos sritį, ten gerai apmokami darbai. Pabaigiau filosofiją savo malonumui ir užtenka. Bet tada gavau pakvietimus dėstyti filosofiją iš kelių universitetų. Priėmiau Ohajo universiteto pakvietimą, nes jis nebuvo didmiestyje kaip Čikaga, Los Andželas ar Sent Luisas. Buvau gyvenęs Čikagoje, žinojau, ką reiškia gyventi tokiame dideliame mieste, kur į darbą kartais tenka važiuoti ir dvi valandas. Nuvažiavau apžiūrėti Ohajo universiteto, o jis įsikūręs tarp miškų, pilnas gamtos ir kultūros, vienas stipriausių humanitarinių universitetų. Jauku.

– Klausant jūsų ir skaitant jūsų prisiminimus susidaro įspūdis, kad jūsų gyvenime pasiekta pusiausvyra tarp laimingų atsitiktinumų ir amerikietiškojo „esi savo laimės kalvis“ šūkio: pats turėjote nusikalti savo laimę, bet ir aplinkybės palankiai susiklostė. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

– Aplinkybės susiklostė taip, kad aš Vokietijoje išstudijavau Europos filosofiją, o Amerikoje tokių dalykų – fenomenologijos, hermeneutikos, semiotikos – tuo metu niekas nedėstė. Todėl dėstydamas Ohajo universitete sukūriau visą savo mokyklą. Visi labai domėjosi, norėjo, kad vadovaučiau disertacijų rašymui. Tokiu būdu išleidau į pasaulį apie 100 profesorių. Su kai kuriais bendraujame iki šiol, rašome kartu knygas. Suradau savo pašaukimą būti mokytoju ir tas pašaukimas atnešė man daug nuopelnų. Savo universitete buvau išrinktas geriausiu dėstytoju, o Lietuvoje man suteikti keturių universitetų garbės daktaro vardai. Tas pats nutiko ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Gvatemaloje. Kaip sakoma, jeigu tavo gyvenimo norai sutampa su tavo darbu, tai niekada nereikės dirbti, nes visą laiką darysi, ką nori. Ta dinamika tęsiasi iki šiol, neleidžia man numirti.

– Galima sakyti, kad mokytojas yra pagrindinis vaidmuo jūsų gyvenime?

– Ojė. Esu mokytojas. Bet kartu pats visą laiką mokausi. Mokykla yra ne tik mokymas, bet ir mokymasis.

– Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje įsteigtas jūsų vardo filosofijos centras. Tai neformali filosofijos mokykla, orientuota į jaunimą, jos tikslas – ugdyti jaunuolius laisvai ir atsakingai mąstyti. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šią veiklą?

– Šis klausimas man yra reikšmingas. Esu mokytojas, o mokykla yra visuotina ir reikalinga visiems kaip vieta, kur klesti dialogas. Reiškia, ir filosofija. Kadangi Lietuvoje „provincija“ yra truputį atstumta, nutariau, kad būtent čia, mano gimtajame krašte, jaunimą labiausiai reikia įvelti į pasaulio atvertį, plėsti jų akiračius per santykį su įdomiais mokytojais. Todėl kviečiame į Pasvalio gimnaziją atvykti akademikus ir diskutuoti su jaunimu jiems aktualiomis temomis. Su dr. Žilvinu Svigariu organizuojame konferencijas, kurių metu pasvaliečiai ir panevėžiečiai dalyvauja diskusijose apie svarbius žmonijos klausimus – laisvę, demokratiją, mokyklą ir panašiai. Kiek spėju, pasirodau ir aš.

– Sukūrėte gražią šeimą, turite tris vaikus ir anūkų. Ar skaitėte jiems vaikystėje knygas?

– Vaikystėje ir skaičiau, ir pasakojau. Taip užaugo graži šeima: vienas sūnus yra gydytojas, kitas matematikas ir informacinių technologijų specialistas, dukra – kalbininkė ir administratorė. Anūkė, būdama tik šešiolikos metų, baigė gimnaziją, o dabar yra dvidešimties ir baigia universitetą, o anūkas labai gabus dirbtinio intelekto srityje. Vienintelis dalykas, kurio jiems nepasakojau, yra tai, kad dalyvavau kare. Mano vaikai nieko nežino apie mano patirtį kariuomenėje. Nenoriu, kad jie žinotų.

– Mūsų pokalbis bus publikuojamas žurnale apie vaikų literatūrą Rubinaitis. Kurį laiką jis turėjo labai gražią tradiciją: kiekvieno numerio viršelyje puikuodavosi raidė, iš kurių ilgainiui susidėliojo frazė „Vaikų literatūra išgelbės pasaulį“. Turima omenyje, kad pasaulį gali išgelbėti vaikų literatūros perduodamos vertybės, jomis formuojamas skonis ir t. t. Ar vaikų literatūra gali padėti gelbėti pasaulį?

– Viena mano „ydų“ – vaikiškumas. Vaikai gali žvelgti į pasaulį nekaltai – be jokių prielaidų, be jokių teorijų, net pasakyti karaliui, kad jis yra nuogas. Vaikų literatūra gali atverti klodus, kuriuos buvome užtušavę, užmiršę, atverti džiaugsmingą pasaulį. Mums to reikia.

– Ko palinkėtumėte su vaikais ir jaunimu dirbantiems žmonėms?

– Palinkėčiau būti vaikiškais. Neįgrūsti vaikų į kalėjimą. Leisti jiems žaisti.

– Dėkoju už pokalbį.

_____________________

¹ Algis Mickūnas, Atsiminimų punktyrai, Vilnius: Apostrofa, 2022.

² Profesoriaus kalba taisyta minimaliai siekiant perteikti unikalų jo kalbėjimo stilių.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)