Magiška kelionė po Šiaulius
Rimantas Kmita jau kurį laiką žinomas ne tik kaip literatūrologas, bet ir kaip grožinės literatūros kūrėjas, prozos tekstuose įvairiais pjūviais aktualizuojantis gimtuosius Šiaulius. Naujausioje, 2023 m. pasirodžiusioje, knygoje Keliuonė* autorius vėl gręžiasi į šį miestą, tačiau šįkart Šiaulius pristato jaunųjų skaitytojų auditorijai. Suvienijus jėgas su architektu Povilu Vincentu Jankūnu, sukuriamas nuotaikingas komiksas apie tai, kaip trys bendraklasiai patenka į intriguojančių nuotykių kupinas situacijas ir stengiasi įminti Šiaulių paslaptis. Miesto kaip istorinės vietos ir žmogaus tapatybės dalies tema nesvetima ne tik Kmitai, bet ir Jankūnui – 2019 m. jis kartu su rašytoju Justinu Žilinsku išleido labai panašios tematikos komiksą Atgal į Vilnių, tik čia jaunieji skaitytojai buvo kviečiami tyrinėti Lietuvos sostinės praeitį ir dabartį.
Keliuonėje komikso pavadinimas atskleidžia esminę siužetinę idėją – trys paaugliai moksleiviai leidžiasi į kelionę po Šiaulius ir istorinius miesto sluoksnius, siekiančius net XIII amžių. Komiksas pradedamas istorijos pamokos epizodu: mokytoja bando supažindinti su miesto kūrimosi pradžia, bet dviem pagrindiniams personažams Taurui ir Lukui tai nė kiek neįdomu. Pirmieji Tauro ištarti žodžiai – ciniška nuobodžiaujančio paauglio pastaba: „Tie Šiauliai išvis nieko neturi…“ (p. 4) – yra tarsi naratyvo pradžios postūmis: nepaisant skeptiško požiūrio, Šiauliuose galima rasti daug įdomybių, patirti nuotykių, kiekvienoje miesto dalelėje rasti glūdinčių istorijų. Miestas pasiruošęs parodyti visai kitokį savo veidą. Tauras ir Lukas, lydimi bendraklasės Eglės, patenka į keisčiausių nutikimų verpetą ir, norėdami iš jo ištrūkti ir grįžti į savąjį laiką, turi įminti Laumės mįslę – ją įminę gaus aukso kiaušinį.
Komikse skaitytojas vedžiojamas istoriniais ir kultūriniais Šiaulių miesto labirintais. Istorinis ir dabarties laikas čia eina greta: moksleiviai atsiduria knygnešių judėjimo įkarštyje, yra priversti bėgti nuo caro žandarų, taip jie susipažįsta su asmenybėmis, carinės Rusijos okupacijos metais skatinusiomis lietuvybės puoselėjimą. Kalbant apie nelaisvės laikotarpį, toliau šokama į sovietinę okupaciją, pasakojama apie Helsinkio grupės įkūrimą, susijusį su šiaulietės Onos Lukauskaitės-Poškienės veikla. Šių dienų moksleiviai pabendrauja su XIII a. karžygiais, girdi, kaip neišsipildžiusios neišsipildžiusios meilės istorijomis guodžiasi Povilas Višinskis ir Algirdas Julius Greimas, apsilanko tarpukariniame Chaimo Frenkelio batų fabrike, iš arti stebi ciniškus nacių veiksmus Antrojo pasaulinio karo metu. Be realių istorinių asmenybių, komikse atgyja ir į interakciją su personažais įsitraukia Šiaulių miesto skulptūros Laumė, Vėžys, Lapė, Lokys ir kt. Istorijos naratyve veiksmo tikrai daug, iš vieno epizodo į kitą šokama gana greitai: čia bėgama nuo įsiutusių žandarų, trumpam atsikvepiama ant observatorijos stogo, vėliau laukia kova su grėsmingai nusiteikusiu aštuonkoju, o kur dar įtampa atsidūrus prie geto tvoros… Tad skaitytojams, mėgstantiems dramatišką siužetą, leidžiantis į komikse aprašomus nuotykius nuobodžiauti tikrai neteks. Dėmesį traukia ir pieštinis komikso siužetas, iliustracijos: viena vertus, jos gana detalios, kita vertus, pasirinkta melsva spalvų gama vaizdą tarsi suniveliuoja, tad paveikslėlius tenka atidžiau pastudijuoti norint aiškiau suprasti, kas vyksta.
Esminis komikso tikslas – jaunuosius skaitytojus supažindinti su Šiaulių miesto istorija ir dabarties tapsmu, parodyti, kad kiekvienas miesto gyventojas, nesvarbu, kada jame gyvenęs, yra šio miesto dalis ir čia paliko savo pėdsaką. Tokią šios knygos paskirtį gana poetiškai apibūdina pats Kmita paskutiniuosiuose komikso puslapiuose pateiktame autoriaus žodyje: „Mes pasakojame apie miestą viską vienu metu. Vaikštome, žvalgomės ir mūsų žvilgsnis, slysdamas nuo vieno pastato prie kito, nuo vieno atminties ženklo prie kraštovaizdžio, perkelia mus per epochas. Tai patiriame kasdien. Jokios magijos. Tiesiog mitas veikia dabar“ (p. 169). Vis dėlto, kadangi knygoje svarbiausia atgaivinti ir savitai perkurti miesto mitą, t. y. telktis į įvykius ir pasakoti istoriją, pagrindiniai personažai nėra pernelyg išplėtoti, charakterizuoti, jie gana nuspėjami, aiškiai priklausantys tam tikram tipažui: ne visai stropūs ir atidžiai pamokų besiklausantys vaikinai Tauras ir Lukas, knygas mieliau iškeičiantys į regbio pamokas, ir gerokai atidesnė, pareigingesnė Eglė, kaip pamažu išaiškėja, savarankiškai besidominti miesto istorija ir pati kurianti komiksą.
Istorinės asmenybės ir kiti fikciniai personažai dėl jų gausos tik šmėsteli tam tikrose pasakojimo dalyse, tad jų funkcija tėra viena – duoti postūmį tolesniam siužetui (pvz., liepti įminti mįslę, perduoti raštelį) arba itin fragmentiškai jaunąjį skaitytoją sudominti realia istorine asmenybe. Čia nėra personažų augimo, gilinimosi į vidinį jų pasaulį. Kita vertus, šie aspektai iš dalies nublanksta ir dėl knygos žanro – daugžodžiauti ir leistis į ilgus disputus neleidžia komikso formatas, personažų kalba išlieka lakoniška. Šiek tiek gelbsti iliustracijos – atsiskleidžia komiksui būtina teksto ir vaizdo dermė: apie personažų vidines jausenas, emocijas įspūdį susidaryti leidžia Jankūno gana raiškiai pavaizduotos personažų mimikos, kūno kalba, kiti grafiniai komiksams įprasti ženklai ar užrašyti garsažodžiai. Personažams, realių istorinių asmenybių prototipams, irgi skiriamas tik mažytis gabaliukas laiko (vienas ar keli komikso puslapiai) savo istorijai, vienam kitam esminiam jos aspektui papasakoti (plg. epizodus apie Stanislavos Venclauskienės ir jos globojamų našlaičių bei žydų vaikų susidūrimą su nacių valdininku, kunigaikščio Vismanto pasakojimą) – naratyve jie netampa išplėtotais personažais. Tokia strategija nebūtinai yra trūkumas, ji gali pasiteisinti kaip būdas sužadinti skaitytojo smalsumą, o vėliau pačiam savarankiškai pasidomėti konkrečia realiai gyvenusia asmenybe ar istoriniu įvykiu, apie kurį skaitė komikse, užuot iškart tekste skaitytoją apkrovus istorine informacija.
Kalbant apie įvykių, istorinių asmenybių ir kultūrinių simbolių gausą, svarbia komikso dalimi ir privalumu tampa gale pateiktas savitas kultūrinių reiškinių žodynėlis „Kas liko neįminta“. Čia kiek plačiau pristatomos ir pakomentuojamos siužete minimos istorinės asmenybės, svarbiausi miesto simboliai (saldainis „Keliuonė“, televizorius „Tauras“, skulptūros, Talkšos ežeras ir kt.). Šis žodynėlis nepamainomas ir todėl, kad komiksą skaityti gali ne tik šiauliečiai – kitų miestų gyventojams atsekti miesto simbolius be papildomo paaiškinimo būtų dar sudėtingiau.
Anksčiau šiek tiek užsiminus apie lakonišką kalbėjimo manierą, pastebimas kitas šio komikso ypatumas. Bene ryškiausiose pastarųjų metų knygose-komiksuose vaikams itin subtiliai dera tekstas ir vaizdas, užburia metaforų prisodrinta kalba. Jurgos Vilės ir Linos Itagaki Sibiro haiku, Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki Mergaitė su šautuvu – tai poetiniai pasakojimai apie skaudžiausius Lietuvos istorijos įvykius, kur prasmę kuria žodžių sąskambiai ir ritmika, skyrybos ženklai, personažai-simboliai. Keliuonėje pasirinkta kitokia strategija – buitiška kalba be įmantrių metaforų ar gilesnių prasmių. Kita vertus, jei knygos tikslas yra nuotaikingai papasakoti istoriją, jei remiamasi nuotykiniu siužetu, gilios metaforinės kalbos ieškoti būtų ir nesąžininga. Taip didėja žanrinė, stilistinė komiksų vaikams įvairovė: turime ir menine kalba parašytų komiksų, ir grynai nuotykiniu siužetu paremtų populiariajai literatūrai artimų pasakojimų.
Kuriant personažus paauglius bandoma imituoti specifinę šios amžiaus grupės žmonių kalbėjimo manierą, vietomis pasitelkiamas žargonas: „Seni, mes šnekam su kažkokia čiūčela. Mums py… pyzika“ (p. 36), „Varom, nes tikrai mesiu tuoj šliauką“ (p. 53). Vis dėlto, panašiai kaip ir menkai psichologiškai išplėtoti personažų charakteriai, jų kalba lieka gana „plokščia“, skamba kiek šabloniškai. Kiek daugiau savitumo personažų kalbai suteikia kartkartėmis „pasigirstantys“ šiauliškių patarmei būdingi intarpai, tiesa, jie ryškesni tik Stasio Nosio, nors ir antraplanio, bet bene savičiausio, išskirtiniausio komikso personažo, kalboje: „Tai va, jis ne tik mieg, bet nuo jo Frenkelis ir odą dir. Milžinišks jautis, daug odos“ (p. 69).
Komikso pabaigoje autoriai jaunajam skaitytojui palieka pačiam pasvarstyti, kas vis dėlto buvo ši istorija: per nuobodžią pamoką prisnūdusių paauglių sapnas, Eglės rašomo komikso siužetas, kurį ji skaitytojui ir papasakojo, ar vis dėlto netikėta, magiška istorija, iš tiesų galinti nutikti Šiauliais ir šiaulietišku mitu tikintiems vaikams – iš kur Luko namuose atsirado stebuklingi Chaimo Frenkelio fabrike gaminti batai? Galų gale ne taip svarbu, kas buvo ši istorija, svarbiausia, kad kiekvienas personažas įminė Laumės užduotą mįslę ir, kaip žadėta, gavo po aukso kiaušinį, tik visiems jis buvo skirtingas: kam pergalė regbio čempionate, kam sėkmingai įveiktas komiksų konkursas, o kam pirmasis jaunatviškas susižavėjimas. Belieka tikėtis, kad ir skaitytojas, įveikęs visus šio komikso siužetinius vingius, šuolius ir detales, atras savo aukso kiaušinį – meilę gimtajam miestui arba norą apsilankyti ir smalsiomis akimis patyrinėti intriguojančius, kultūrinio savitumo kupinus Šiaulius.
_______________________
* Rimantas Kmita, Povilas Vincentas Jankūnas, Keliuonė. Įmink Šiaulius, Vilnius: Aukso žuvys, 2023, 170 p. ISBN 978-609-8335-00-2.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)
