Už sapnų yra šviesa
Poetės, prozininkės ir eseistės Linos Navickaitės fantastinis romanas Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija* skirtas paaugliams, tačiau turėtų būti įdomus ir suaugusiesiems. Pirmiausia todėl, kad knygą galima skaityti ne tik susitelkiant į siužetą, bet ir ieškant užslėptų prasmių, kultūrinių sąsajų. Iki šiol autorę geriau pažinau kaip poetę, tad šis solidžios apimties romanas nustebino. Navickaitė organiškai sieja krikščioniškojo tikėjimo, teologijos ir mistikos elementus su aliuzijomis į lietuvių tautosaką, mitologiją. Knygoje darniai sąveikauja ir viena kitą papildo Žolininkės, Mezgėjos, Žvejo, angelo vardu Iš Tiesų figūros.
Kaip nurodo knygos pavadinimas, joje pasakojama apie keturis veikėjus – keturiolikmetę Agnę, jos jaunesnįjį brolį Kristupą, draugę Godą, Ugnių ir kalbančią, šmaikščią papūgą. Nuotykiai prasideda tada, kai Agnės ir Kristupo sesuo Viltė patenka į avariją ir nugrimzta į komą. Norėdami išgelbėti mergaitę vaikai nedvejodami leidžiasi į pavojingą kelionę, tačiau ne be išmintingų būtybių pagalbos. Romanas įtraukia ne tik dėl įtempto siužeto, besikeičiančių įvykių, veikėjų žygių po įvairiausius tikrovės lygmenis, bet ir dėl vaizdingos, koncentruotos kalbos, kurios grožis neleidžia pralėkti paviršiumi, o reikalauja lėto skaitymo, atidumo ir kantrybės. Dera paminėti, kad knygoje gausu sudurtinių žodžių ir naujadarų: žirgmintės, žirkliasnapės, melažolės, odkaukiai ir kt. Galima sakyti, Navickaitė primena, kad mūsų pasaulėvaizdį kuria kalba: visa tai, ką regime ir išgyvename, labai priklauso nuo to, kaip mes kalbame.
Romane esama poetiškų palyginimų, metaforų, įtaigiai aprašančių neapčiuopiamus dalykus: „Tyla ant keliautojų nusileido tartum tiršta žiedadulkių migla. Buvo švelni švelni ir kvepėjo. Draugams smilktelėjo, kad joje, susitelkę į vieną didžiulį nematomą pumpurą, glūdi begalė pavasarių. Gal net visi visų pasaulių pavasariai. Nes ore tiesiog ošte ošė gyvybė, nors jos gausmą pagavo ne klausa, o kažkokie kiti pojūčiai“ (p. 220). Taip apibūdinamas Žydinčios Tylos slėnis, į kurį patenka vaikai, patyrę begalę išbandymų ir sukrečiančių išgyvenimų. Idiliška aplinka primena Astridos Lindgren knygoje Broliai Liūtaširdžiai vaizduojamą anapus įprasto pasaulio esančią Nangijalą. Pagaliau būtinybė demaskuoti blogį, pavojinga kelionė ir personažų drąsa – bruožai, siejantys Navickaitės romaną su švedų rašytojos knyga.
Ketvertas su paukščiu artimas ir Cliveʼo Stapleso Lewiso Narnijos kronikoms. Navickaitės knygoje kaitaliojami erdvėlaikiai, sapno ir būdravimo būsenos parodant, kad tikrovė nėra iki galo perprantama, kaip ir tiesa, kuri veikėjams yra gyvybiškai svarbi. Romane netiesmukai atskleidžiama tai, kad, norint išlikti tiesos pusėje, reikia nepaprastai daug valios, nes jos pasirinkimas gali sukelti labai skaudžių pasekmių, pareikalauti ištvermės ir drąsos. Svarbu pabrėžti, kad tiesa nėra suvokiama kaip fanatiškas įsitikinimas savo neklystamumu, veikiau ji siejama su giliausiais asmens klodais, vidinio pasaulio įvairialypiškumu ir tapatybės paieškomis: „(…) iš pradžių Veidrodyje it kaleidoskope raibuliavo nejaukūs, išsiklaipę, kaip dvyniai į ne sykį saloje matytuosius panašūs atspindžiai, šmėsčiojo baugūs šešėliai, tačiau pro juos nenumaldomai vis ryškėjo ir ryškėjo tai, ką be galo sunku apibūdinti žodžiais, bet turbūt tiksliausia būtų pavadinti Tiesa. Jie išvydo šį bei tą, apie ką vėliau nė vienas nepanoro prasitarti“ (p. 202). Autorė neretai atskleidžia, kad asmens išorinį pasaulį kuria jo vidiniai įsitikinimai. Pavyzdžiui, jodami nepažabojamais žirgais, personažai netikėtai atranda savųjų minčių galias. Ir atvirkščiai – vidinė sumaištis, ydingi pasikartojimai keliautojus gali nuvesti į pražūtį: „Mat čia ir didžiausias „smagumas“, kad gali tupėti Labirintuose ir dar ilgą laiką to net nenutuokti. (…) Tarkim, jei dvi musės kelis kartus tą pačią valandą blaškosi tame pačiame lango kampe, beveik šimtas procentų, jog įkliuvo ne tik jos, bet ir tu“ (p. 98). Išryškinama harmonijos svarba – minties ir veiksmo atitikimas užsimenant apie žmogiškumo praradimą, moralinę degradaciją, kurią simbolizuoja odkaukiai – tik išoriškai atrodantys kaip žmonės: „Jų, odkaukių, kūnai aptraukti į žmogaus panašia oda, – dėl to kažkada ir prilipo tas vardas, – bet kas po ja slepiasi, geriau nespėlioti“ (p. 24). Esama ir geriau atpažįstamų blogio simbolių – slibino, gyvatės (aliuzija į Bibliją), kuriuos autorė sumaniai integruoja į savo kuriamą pasaulėvaizdį. Archetipiniai įvaizdžiai kūrybiškai interpretuojami vaizduojant atkaklią veikėjų kovą už Viltės (ir ne tik) gyvybę.
Atrodo, Navickaitė susitelkia į gana įprastą, bet ne paviršutinišką gėrio ir blogio kovą. Tai atspindi ir dvi pagrindinės knygos dalys. Pirmoje dalyje pasakojama apie kelionę po blogio pavergtą Tikrojo Sapno salą, kurioje vaikai susiduria su destruktyviomis apraiškomis, antroje atskleidžiamas gėrio grožis, bet ne be pavojų. Subtiliai užsimenama apie žmogaus pripratimą prie blogio ir tai, kad atsisakyti blogio reiškia ir išėjimą iš komforto zonos. Įsimintina scena – veikėjų kelionė per dykumą, primenanti evangelinę dykumos patirtį, suteikiančią akstiną apmąstyti ir savo gyvenimo „dykumas“.
Įdomu, kad blogio galia slypi ne kokybėje, o kiekybėje: siekiama parodyti, kad blogis neturi nekintamos esmės. Blogosios būtybės yra paženklintos neišvengiamo nykimo, jos veikia iš pasalų, netikėtai smogia savo priešininkams, tačiau tesugeba keisti kaukes, klaidinti, apgauti. Tokią klastą reprezentuoja šešėliai – šmėžiai, siejami su baime, melu, persekiojimais: „Šmėžių daugėjo sulig kiekvienu žingsniu. Tai Agnė, tai Goda, tai Kristupas nejučia vis krūpteldavo. O gal iki šiol jie nebuvo tokie pastabūs? Tiesa, vos tik kuris atsigręždavo, žvilgteldavo į šalį – šie patys lyg pasibaidę mikliai sulįsdavo po medžiais ar į uolų tarpus ir nebyliai spangindavo iš tamsos“ (p. 37). Navickaitės vaizduotė neleidžia likti abejingam: vietovių ir personažų aprašymai išsyk priverčia pajusti šiurpią atmosferą ir kartu su romano veikėjais išgyventi tvyrantį pavojų.
Autorei pavyksta išlaikyti intrigą iki paskutinio puslapio kone kiekviename knygos skyrelyje supažindinant skaitytoją su naujais įvykiais, būtybėmis, nuotykiais. Todėl nenuostabu, kad veikėjų savybės pasireiškia per jų poelgius, o draugystė išsiskleidžia tarsi be jokių pastangų: patiriami pavojai suteikia galimybę veikėjams tikėti ir pasitikėti vienas kitu. Nors kelionės metu personažus globoja angelas, tačiau itin įtaigūs moterų – daktarės Beatričės ir Regėtojos – paveikslai. Šios veikėjos įkūnija atjautą, grožį, švelnumą, bet yra labai stiprios asmenybės, suvaidinusios svarbų vaidmenį vaikų išorinėje ir dvasinėje kelionėje.
Rašytoja neįkyriai primena tiesos, grožio, gėrio, valios svarbą asmens egzistencijoje ir tai, kad draugystė negali gyvuoti be pasitikėjimo, nuolankumo, gebėjimo nugalėti egoistinius polinkius. Didaktinis romano bruožas ypač išryškėja paskutiniame skyriuje, kada vaikai jau vaizduojami suaugę. Autorė parodo skaitytojams, kad vaikai tapo tuo, kuo ir turėjo tapti, atskleidė geriausias savo savybes, talentus, drauge suvokė savo mažumą didesniųjų būtybių akivaizdoje.
Pabaigoje norisi pridurti, kad perskaičiusi Linos Navickaitės romaną labiau ėmiau suprasti ir jos poeziją. Eilėraščių rinkinyje Po mirksnio atspėčiau (2018) autorė rašo: „vien skersvėjai / skersjausmiai / skersmintės vaikšto / bet sakai už sapnų / yra dar šviesa“ (p. 54). Cituotos eilutės puikiai iliustruoja romano idėją – nepaisant blogio, įmanoma nujausti anapus iliuzijos šydo egzistuojančią prasmę. Manau, Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija – svarus indėlis į jaunimui skirtą lietuvių literatūrą.
___________________________
* Lina Navickaitė, Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija, [dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė], Kaunas: Kauko laiptai, 2024, 420 p. ISBN 978-609-8301-37-3.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)
