Išminties ir teisybės paieškos (120-osioms Kazio Borutos gimimo metinėms)

Šių metų sausio 6 dieną sukako 120 metų nuo vieno maištingiausių lietuvių rašytojų, Kazio Borutos, gimimo. Kapitaliniame veikale XX amžiaus literatūra Vytautas Kubilius jį pristatė taip: „Nesitaikstymas su esamu režimu buvo jo egzistencijos moralinis principas, o pasipriešinimas – kūrybos impulsas ir tikslas.“¹ Neramaus Borutos būdo įspaudai matomi ir jo kūriniuose vaikams.

Neramus amžinojo opozicionieriaus gyvenimas

Kovotojo būdą Boruta turbūt paveldėjo iš protėvių sūduvių, mat gimė Liudvinavo valsčiaus (Marijampolės r.) Kūlokų kaime, pasak rašytojo, „taip pramintame, pagal padavimą, todėl, kad senieji gyventojai, priešų užpulti, pritrūkę kitų apsigynimo priemonių, juos išdaužę kumščiais-kūlokais ir iš savo kaimo išgrūdę“².

Iš prigimties būdamas į veiksmą linkusios natūros ir itin impulsyvių emocijų, nuo jaunumės Boruta bet kurią akimirką galėjo šokti į akis bet kokiam blogiui, o kilus konfliktui gebėjo kietai laikytis savo pozicijos. Su kokiu ambicingu užsispyrimu paauglys bandė atsiteisti už pažeminimą, rodo vienas komiškas nutikimas. Gelbėdamasi nuo Pirmojo pasaulinio karo, Borutų šeima pasitraukė į Rusiją, 1918 m. grįžus atgal namo Kazys, svetur mokęsis rusiškai, per pirmąjį lietuvių kalbos diktantą prikabino nosines kiekvieno žodžio gale ir buvo kandžiai išjuoktas mokytojo. Įsižeidęs per kitus diktantus iš principo nė vienos raidės neberašė su nosine³.

Gyvybinė Borutos energija putodama veržėsi dviem keliais – politinės kovos ir kūrybos, tik ėjimą jais ne kartą stabdė išmetimas iš mokslo ir kitokių įstaigų, teismai, tremtys, kalėjimai ir draudimai platinti jo kūrybą.

Mokydamasis Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje Boruta vis įsiveldavo į konfliktus su mokyklos vadovybe, tad, atsidarius mokytojų seminarijai, 1920 m. pereina į ją. Iki tol atokiai laikęsis nuo politikos, domėjęsis vien literatūra, ten įsijungia į kairuoliškų pažiūrų jaunimo sambūrį „Aušra“, ir nuo tada Borutos gyvenimo posūkius ima lemti politinio pobūdžio veiksniai. Baigiamųjų egzaminų išvakarėse už dalyvavimą Gegužės 1-osios demonstracijoje jis išmetamas iš seminarijos. Tačiau būdamas gabus eksternu išlaiko egzaminus ir 1924 m. įstoja į Lietuvos universitetą studijuoti literatūros ir istorijos, bet mokosi neilgai – už riaušes, kilusias universiteto salėje studentams aušrininkams ėmus protestuoti prieš valdžios įvestą mirties bausmę politiniams oponentams, Boruta iš universiteto pašalinamas ir mėnesiui įkalinamas. 1926 m. išvyksta į Vieną, kur studijuoja rusų kalbą, literatūrą ir filosofiją, kitais metais atostogų grįžęs į Lietuvą yra areštuojamas, bet paleidžiamas, nes pasižadėjo dingti iš Lietuvos, tad emigruoja į Rygą, tik ir ten neužsibūna – 1928 m. iš Rygos ištremiamas. Tuomet vėl apsigyvena Vienoje, nuo 1930 m. Berlyne, o 1931 m. grįžta į Kauną. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje politinė Borutos veikla daugiausia buvo susijusi su kairiosios opozicijos almanachų ir žurnalų leidimu.

Šiuo aktyvaus įsijungimo į politinę opoziciją laikotarpiu Boruta rašo ir vieną po kitos leidžia poezijos ir prozos knygas. Jų stilistika ekspresionistinė, herojai maištingi ir draskomi prieštaravimų, santykis su socialine tikrove – itin kritiškas. Dėl prieš tuometinę valdžią nukreipto turinio dvi knygos – eilėraščių rinkinys Kryžių Lietuva (1927) ir apysaka Namas Nr. 13 (1928) – buvo uždraustos platinti.

Už nelegalią politinę veiklą 1933 m. Boruta nuteisiamas ketveriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Įkalinta buvo ir kūdikio besilaukianti jo žmona, bet už užstatą ji paleista. Jausdamas pareigą rūpintis šeima ir suvokdamas, kad kalėjimas dusina jo talentą, Boruta perkainoja savo vertybes ir apsisprendžia: didysis jo pašaukimas yra ne politika, o literatūra. Tada pateikia malonės prašymą respublikos prezidentui ir, Lietuvos rašytojų draugijai padedant, 1935 m. paleidžiamas iš kalėjimo.

Prasideda naujas gyvenimo ir kūrybos etapas. Iš pradžių verčiasi vertimais, paskui atsideda seniai puoselėtai minčiai parašyti romaną apie dievdirbį. 1938 m. romanas, pavadintas Mediniai stebuklai, publikuojamas. Tais pat metais išeina ir lyrikos rinktinė Eilės ir poemos. Inspiruotas kelionės po Skandinaviją, 1938–1939 m. išleidžia dvi apybraižų knygas Kelionės į Šiaurę.

Nors intensyviai rašo, tarp keturių kambario sienų neužsidaro. Kultūros sluoksniuose vertinamas už organizacinius gebėjimus, 1938 m. Boruta išrenkamas Lietuvos rašytojų draugijos sekretoriumi, 1940 m. pradeda eiti Mokslų akademijos sekretoriato vedėjo pareigas, 1941 m. tampa Literatūros muziejaus vedėju. Tačiau 1941 m. hitlerinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir tų pačių metų rudenį mirus žmonai, aktyvusis Boruta, regis, praranda pagrindą po kojomis. Vis dėlto vitališka prigimtis, gilus žmogiškumas ir atsakomybė už jam patikėtą saugoti Lietuvos kultūrinį palikimą neleidžia sugniužti ir užsidaryti savyje. Rizikuodamas gyvybe, Boruta savo bute slepia žydų vaikus ir pabėgėlius iš geto, o gindamas Adomo Mickevičiaus rankraščius, kad nebūtų jie išvežti į Vokietiją, trenkia į dantis vienam hitlerininkų pakalikui, už tai patraukiamas į karo lauko teismą ir tik dėl laimingo atsitiktinumo išvengia bausmės. Nuo juodžiausių minčių atitrūkti padeda kūryba. 1942 m., pagautas kūrybinio įkvėpimo, Boruta per kelias savaites parašo romaną Baltaragio malūnas, po to dar kelis metus jį taiso, ir 1945 m. romanas publikuojamas.

Po karo likęs Lietuvoje, Boruta įsitraukia į pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui, tampa nelegalios organizacijos Lietuvių tautinė taryba nariu. Bet saugumo agentai organizaciją suseka, ir Boruta už dalyvavimą antisovietinėje rezistencijoje 1946 m. nuteisiamas penkerius metus kalėti. Tik dėl antrosios žmonos, garsios folkloristės, muzikologės Jadvygos Čiurlionytės, pažinčių neišsiunčiamas į Sibirą, kali Lietuvoje ir po amnestijos 1949 m. paleidžiamas. Tačiau sovietinių saugumo organų yra sekamas iki pat gyvenimo pabaigos, o kūriniai ilgą laiką nespausdinami.

Iš kalėjimo išeina ne tuščiomis rankomis, o su dukrai Eglei skirta atsiminimų knyga apie jos motiną. Gintarė Adomaitytė šią knygą vadina pačia įspūdingiausia iš jos skaitytųjų ir pristato taip: „Rasų kalėjime Kazys Boruta dukrai Eglei sukūrė dovaną – atsiminimų metmenis apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę- Borutienę. „Dukrelei Eglei, kad pasimokytų iš tėvų klaidų ir nenusimintų, jeigu pati suklystų – Tėvas“ – toks įrašas pirmajame puslapyje. Atsiminimai pasirodė tik 1999 metais… Jie parašyti dailiu braižu, autorius pats lapus įrišo, sukūrė viršelį – jame liaudiško ornamento motyvas.“⁴

Vėlyvasis Borutos kūrybos laikotarpis buvo slogus. Pasak Dalios Striogaitės, jo „užmojus ir pajėgumą apribojo skaudūs pokario išgyvenimai bei pašlijusi sveikata, talentą gniuždė ideologinė režimo priežiūra“⁵. Praeina daugiau nei dešimt metų po grįžimo iš kalėjimo, kol imamos vėl leisti Borutos knygos suaugusiems skaitytojams. Tuo priverstinio pasitraukimo iš literatūros lauko metu Boruta triūsia prie naujos romano Baltaragio malūnas redakcijos, mat 1945 m. išėjęs romanas sovietinių kritikų buvo nuožmiai sutaršytas ir išimtas iš prekybos. 1962 m. išleidžiama antroji redakcija. Perdirbinėja jis ir romaną Mediniai stebuklai, tik nauja šio kūrinio redakcija neišeina, lieka rankraščiuose. 1960 m. pasirodo beletrizuota Vlado Grybo biografija Sunkūs paminklai, 1964 m. – lyrikos rinktinė Suversti arimai. O nušviečia šį gyvenimo laikotarpį naujai atrastas, kūrybinį įkvėpimą žadinantis šaltinis – liaudies pasakos – ir, nusprendus jas savaip perdirbti vaikams, posūkis į vaikų literatūrą.

Mirė rašytojas 1965 m., palaidotas Rasų kapinėse.

Kūriniai vaikams

Protarpiais atitrūkdamas nuo vertimų, padedančių šiaip ne taip pramisti, ir romanų perdirbinėjimo, 1953 m. Boruta ima darbuotis prie stilizuoto folkloro knygos mažiesiems Dangus griūva. Atsidėti tautosakai gera, nes nuo vaikystės ji Borutos gyvenimo dalis: žiemos vakarais pasakas sekdavo senelė, motina apylinkėse garsėjo kaip neeilinė dainininkė, susirinkę kaimynai vyrai dalydavosi įdomiausiais pasakojimais apie praeitį. Nuodugniau su tautosakiniais šaltiniais susipažinti rašytojui padėjo artima bičiule, o ilgainiui ir žmona tapusi Jadvyga Čiurlionytė.

Iliustruota dailininkės Domicėlės Tarabildienės, 1955 m. knyga Dangus griūva išeina. Kadangi sulaukia nemažo populiarumo, rašytojas, prie buvusių trijų knygos skyrių pridėjęs dar du ir šiek tiek paredagavęs, paruošia antrą jos leidimą. Iliustruotas jau kitos dailininkės, Aspazijos Surgailienės, jis pasirodo 1965 m., pakartojamas 1979 ir 1997 metais. Šia knyga Boruta šliejasi prie ankstesnių liaudies pasakų stilizuotojų Vinco Pietario ir Petro Cvirkos. O skiriasi Dangus griūva tuo, kad knyga įvairiažanrė. Didžiąją jos dalį sudaro pasakos, daugiausia – apie gyvūnus, be jų, dar įtraukta ir etiologinių sakmių, pasakėčių, gamtos garsų pamėgdžiojimų, juokavimų, dainų. Visas stilizacijas vienijantis bruožas – kūriniuose veikia gamtiški personažai: gyvūnai, augalai, gamtos jėgos.

Borutos, kaip pasakininko, stiliaus savitumas geriausiai matomas pirmajame knygos skyriuje „Dangus griūva, arba Lietuviškų pasakų linksmi apsakymai“. Kubiliaus teigimu, „Boruta tikėjosi grąžinti pasakos menui garsinį skaitymą kaip senovėje“⁶. Liaudies pasakas jis perpasakojo ritmiškai, intonacinių periodų pabaigas akcentuodamas rimais: „Anuo metu, kai paukščiai ir žvėrys kalbėjo ir kiti nepaprasti dalykai pasaulyje dėjos, viena bobutė nuėjo vakare darže lapauti, o rainas katinėlis nubėgo paskui ją peliauti.“⁷ Prie pasakojimo ekspresyvumo, kuriamo rimuota ritminga kalba, prisideda vaizdingųjų veiksmažodžių virtinės ir tarp jų šokinėjantys ištiktukai. Garsinę intonacinę išraišką rašytojas pasitelkia veiksmo vizualumui ir emocinei personažų savijautai perteikti. Štai kokia gyva, taikliai detalizuota bėgančio kiškio judesių dinamika, o drauge parodomas ir jo išgąstis: „Kiškiukas iš baimės nieko nemato, tik skuba, tik lekia, jei kur užkliūva – per galvą griūva, rodosi, kad šuva čia pat, stvers už kiškų – kapt ir praris. Toks baisus tas šuva žvėris!“⁸ Lyginant su liaudies pasakomis, Borutos stilizacijos emocingesnės, mat rašytojas, charakterizuodamas gyvūnus, atskleidžia ir jų jausmus. Ypač jautriai perteikiami skriaudžiamųjų išgyvenimai, pavyzdžiui, strazdo, iš kurio lapė gudrumu išviliojo vaikus: „Pasiliko strazdui tik vienas vaikelis, apglobė jį savo sparnais ir verkia rauda, kad net eglei širdį skauda.“⁹ Kita vertus, pasakos nestokoja humoro. Juoką kelia tiek sumaniųjų veikėjų gudrybės ir išdaigos, tiek pasipūtusiųjų apsikvailinimai ir nesėkmės. Kaip ir gyvenime, taip ir pasakose Boruta išlieka kovotoju su piktnaudžiaujančiaisiais savo galia – su jais pasakose susidorojama satyriškai juos pažeminant. Kai ponas tyčia suvažinėja žvirblio draugą šunį, žvirblis pagrasina atsilyginsiąs, įskrenda pro išmuštą langą į vidų ir sukasi apie pono galvą:

Ponas iš baimės pastiro, žiopt prasižiojo be žodžio, o žvirblis purpt jam pro gerklę ir įskrido į patį vidų. Ponas bimt ant grindų išsitiesė, pilvą išvertė ir rėkia:

– Gelbėkit, gelbėkit! Tas baisus galvažudys man vidurius sudraskys ir mane pražudys!¹⁰

Kituose knygos Dangus griūva skyriuose, stilizuodamas pasakojamąją tautosaką, rašytojas atsisako rimuotos ritmingos prozinio teksto kalbos ir grįžta prie liaudyje įprastų sekimo būdų arba visą kūrinį perrašo, suteikdamas jam eiliuotos pasakos formą. Tiek stilizuodamas pasakas, tiek kitų žanrų kūrinius, Boruta nevengia kontaminacijos – skirtingų tekstų sujungimo į vieną kūrinį.

Rašytojo dukra Eglė prisimena, kad jam pačiam labai patiko apysaka Jurgio Paketurio klajonės¹¹. Ji buvo pradėta rašyti žurnalo Genys pasiūlymu kaip tęstinė pasaka vaikams¹². Algirdo Steponavičiaus iliustruota, atskira knyga išėjo 1963 m., pakartota 1984 metais.

Jurgio Paketurio klajonės labiausiai su gimtuoju Borutos kraštu susijęs kūrinys. Knygos herojus klajoja rašytojui gerai žinomomis apylinkėmis. Didvyžiai, Sangrūda, Pūstapėdžiai, net Karalkrėslis – ne išgalvoti kaimų vardai, o tikrų Sūduvos vietovių pavadinimai. O pagrindinio veikėjo – Jurgio Paketurio – vardu ir pavarde knygoje yra įamžintas benamis pavargėlis Jūras Paketuris, kas kiek laiko apsistodavęs pas Borutas. Prisimindamas vaikystę, apie jį rašytojas pasakojo: „(…) bet senukas poterių nemokėjo ar užmiršęs buvo, o visokių pasakų, nutikimų, padavimų – begales!.. Atsisėdęs prie krosnies ant šilto priemūrėlio, tuojau pradėdavo sekti. Užsiklausydavo moterys ir vyrai, o mūsų, vaikų, ir atginti nuo senio Jūro Paketurio nebuvo galima.“¹³ Prisiminimuose išsaugota Jūro Paketurio asmenybė knygoje atgyja Jurgio Paketurio paveikslu.

Jurgio Paketurio klajonės pradedamos įžanga, kurioje pirmiausia prisistato pats Jurgis Paketuris: „Aš esu Jurgis Paketuris, nors šimtą metų išgyvenęs, bet dar nesugriuvęs, nes iš mažens išmokau juoktis ir jokiam vargui nepasiduoti.“¹⁴ Jis keliais sakiniais nupasakoja savo gyvenimą ir nurodo, kad į knygas savo klajones užrašyti paprašęs proanūkio Kazio Borutos. Toliau kalbėtojai keičiasi: perėmęs iš prosenolio žodį, rašytojas praneša, kad knygos būsiančios trys: pirma apie Jurgį Paketurį vaiką, antra – apie vyrą, trečia – apie senį. Yra žinoma, kad Boruta iš tiesų ketino sukurti tris Jurgio Paketurio klajonių knygas, bet ligų nualintas netesėjo.

Pirmoji knyga Didvyžių dvaras ir jo galas susideda iš 60 numeruojamų skyrių, vadinamų klajonėmis, kurių kiekvienas pradedamas skyriaus turinio santrauka, pavyzdžiui: „Pirmoji klajonė / kaip atėjau į Didvyžių dvarą atlikti lažo, ir tijūnas mane bičių ganyti išvarė, o aš, vieną samanę praganęs, išėjau jos ieškoti, po pasaulį klajoti.“¹⁵ Knygos siužeto pagrindas yra Jurgio Paketurio nuotykiai, patirti iš pradžių ieškant praganytos bitės, o paskui tiesiog bastantis, pabėgus nuo Didvyžių tijūno bizūno. Herojus gluosniu užlipa į dangų, paskui keliauja per Pūstapėdžių, Devinduonių ir kitus kaimus, užsuka į pilį Karalkrėslyje, nukanka į Suvalkų mugę ir grįžta atgal į Didvyžius. Tačiau knygos veiksmas nėra vienakryptis, vedantis tik herojaus pėdomis, kitaip tariant, ne visuose skyriuose pasakojama apie Jurgio klajones. Veiksmas vietomis šakojasi, skaitytojo dėmesys nukreipiamas į veikėjų, su kuriais Jurgiui tenka susidurti, nuotykius. Iš jų ryškesni yra vaitas Padraika, bastūnas Besąsparis ir kunigužis Piktuižis.

Nuotykinis siužetas išmoningai pinamas stilizuojant humoristinį lietuvių folklorą. Jūratė Šlekonytė yra gana smulkiai išanalizavusi melų pasakų panaudojimą šiame kūrinyje¹⁶. Tačiau šiomis pasakomis daugiausia remiamasi knygos pradžioje, o didesnę jos dalį sudaro iš buitinių, arba juokų, pasakų paimta medžiaga. Be to, atpažįstami ir anekdotų, oracijų, religinių tekstų parodijų bei stebuklinių pasakų fragmentai.

Kaip ir buitinėse pasakose, pagrindiniai veikėjai vaizduojami kaip apgavikai arba kvailiai. Liaudies pasakose iš kvailių juokiamasi, o apgavikų gudrybėmis žavimasi. Borutos knygoje požiūris į apgavikus ne toks vienareikšmis, nes apgavikų kategorijai priskirtini skirtingos moralinės laikysenos veikėjai. Vienu metu gali ir stebėtis apgavikų gudrybėmis, ir smerkti juos, kada šie piktavališkai naudojasi silpnais, nuskriaustais, vargo prispaustais žmonėmis.

Didžiausias sukčius yra melagis ir vagis Besąsparis. Melų varžybose su Jurgiu pamatęs, kad šis nepėsčias, siūlo dėtis su juo draugėn ir patarle nusako savo gyvenimo principą: „Su melu niekada nepražūsi, visada sotus būsi.“¹⁷ Besąsparis apgavystėmis verčiasi kaip kokiu amatu, sukčiavimų tikslas – praturtėti. Apsimetęs daktaru, jis gydo persivalgiusį Didvyžių poną: „(…) davė ponui vaistų – alyvos iš senos vyžos, kad greičiau pasveiktų, o jei tas nepadėtų, tai pridėjo musmirių sutrintų, kad nesikankintų ir greičiau numirtų, jam dvarą paliktų“¹⁸, bet ponas nenumiršta, išsivėmęs pasveiksta, atsidėkodamas iškelia apgaviko sužadėtuves su savo dukra ir duoda ilgvežimį vestuvėms dovanų parvežti. Sužinojęs, kad kunigužis Piktuižis iš našlės atėmė puodynę su auksiniais, Besąsparis apsimeta angelu, norinčiu Piktuižį gyvą į dangų nunešti, liepia pasiimti ir auksinius, nes danguje iš jų teks su šventaisiais lošti – taip puodynė atitenka Besąspariui. Tačiau apgauti ir apvogti Besąsparis nesibodi ir jį pavalgydinusio vaiko – išsiskyręs su Besąspariu Jurgis pamato nebeturįs maišo, kuriame laikė maistą. Noras pralobti yra ir kunigužio Piktuižio gudrybių tikslas. Per savo pamokslą jis tiesiai šviesiai pasako, kad gavęs auksinių gali bet kokiam latrui nugrįsti tiltą iš pragaro į dangų. Kai beturtė Motiejaus našlė randa puodą su pinigais, kunigužis Piktuižis, naktį įlindęs į ožio kailį ir apsimetęs velniu, tą puodą atima.

Meluoti ir apgaudinėti puikiai geba ir knygos herojus. Bet daro tai ne nuolat ir ne praturtėti trokšdamas. Melas pirmiausia jam yra būdas patenkinti elementarius poreikius: išbadėjusiam pavalgyti ir nuvargusiam gauti nakvynę. Antai patenka pas išpampusią kaip tešla malūnininkę, tokią šykščią, kad jam tik tuščią šiupinio bliūdą ir supelijusią duonos plutą pasiūlo. Kai prisipažįsta, kad nukritęs iš dangaus, malūnininkė ima klausinėti, ar nematęs ten jos mirusio sūnaus, ir Jurgis ima meluoti, kad matęs kiaules ganantį, suvargusį ir išalkusį, pagriovy verkiantį. Malūnininkei paprašius, sutinka nunešti jos sūnui pilną krepšį valgių, bet, žinoma, į dangų antrąkart nekeliauja, pats tais valgiais pasistiprina. Kitai moteriškei, nenorėjusiai priimti jo į nakvynę, Jurgis suirzęs visiškas nesąmones paisto apie jos tėviškę, tačiau šioji viskuo tiki ir taip džiaugiasi, kad iškelia šaunią vakarienę ir kaip giminę apnakvindina. Melas Jurgiui yra vienintelis būdas išsaugoti gyvybę. Kai neteisingai nuteistą jį ruošiasi paskandinti ir, radę užšalusią upę, kaltintojai nueina kirvio eketei iškirsti, maiše sėdėdamas Jurgis šaukia: „Nemoku skaityt nei rašyt, o nori mane karalium pastatyt!“¹⁹ Pro šalį važiavęs maršalas Radvila-Begalvis sutinka keistis vietomis, lįsti į maišą, kad tik taptų karaliumi – taip herojus lieka gyvas ir dargi jam lieka maršalo karieta su keturiais arkliais. Gali Jurgio apgavystės būti ir šelmiškos kaip pokštus krečiančio padaužos. Taip jis kartais pajuokia aukštesnio už jį luomo kvailius, menkai susigaudančius realiame gyvenime. Karalkrėslio vaitas Padraika, ant deglo kuilio raitas, sutikęs Jurgį, vediną vilku, susidomi, kas čia esąs, ir Jurgis paaiškina, kad „čia nepaprastas avių ganytojas ir visokių neklaužadų tramdytojas“ ²⁰, o vaitas, tikėdamasis, kad su tokiu tramdytoju galės duoklę su kaupu surinkti, priprašo jį parduoti.

Tokių kvailių kaip vaitas Padraika ar maršalas Radvila-Begalvis beklajodamas knygos herojus sutinka begales. Iš pradžių juos stengiasi paprotinti. Pūstapėdžių kaimo žmones, maišais, rėčiais, rieškutėmis nešusius šviesą į trobą, pamoko išsikirsti langus, kitiems, su rezginėm ar sterblėse nešusiems dūmus iš pirkios, liepia įsitaisyti kaminą, tretiems, tempusiems karvę ant stogo, kad nuėstų žolę, tą žolę, pats užlipęs ant stogo, nurauna ir karvę pašeria. Paskui, supratęs, kad visų kvailių vis tiek neišmokys, juos iš tolo stebi arba, kaip jau kalbėta, savo apgaulėmis kartais jais pasinaudoja. Tačiau klajonių tikslu Jurgis laiko ne kvailių, o išminties ir teisybės paieškas.

Tik svetur išminties ir teisybės knygos herojus neranda. Tad, grįžęs atgal į Didvyžių dvarą, pasikliaudamas savo turima išmintimi, Jurgis teisybę įtvirtina pats. Keliaudamas namo karietą su ketvertu arklių atiduoda pavargėliui, tuo dar kartą parodydamas, kad turtai jam nereikalingi, ir iš pavargėlio dovanų gauna nepaprastą dūdelę. Ta dūdele taip pašokdina poną ir tijūną, kad ponas sprogsta, o tijūnas pasikaria ant savo bizūno.

Knygos Jurgio Paketurio klajonės herojus yra artimiausias pačiam rašytojui. Abu jie neramaus ir nenuolankaus būdo, abu išminties ir teisybės ieškotojai.

Ar rado teisybę ir išmintį savo klajonėse rašytojas? Žvelgiant į sulaužytą jo gyvenimą, sunku pasakyti – taip. Tačiau tai, ką laikė išmintimi ir teisybe, skleidė savo kūriniais. O knygose vaikams dalijosi tokia išmintimi ir teisybe, kokia saugoma tautosakoje.

____________________

¹ Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 223.

² Kazys Boruta, Tarybų Lietuvos rašytojai, 1, Vilnius: Vaga, 1977, p. 92.

³ Vytautas Kubilius, Kazio Borutos kūryba, Vilnius: Vaga, 1985, p. 12.

⁴ Gintarė Adomaitytė, Gražuolės vaikai, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 66.

⁵ Dalia Striogaitė, „Ar kūrinių perdirbinėjimas yra kūryba?“, Colloquia, 2023, Nr. 52, p. 75, interneto prieiga: https://etalpykla.lituanistika.lt/ fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2005~1367152431191/datastreams/ DS.002.0.01.ARTIC/content (žiūrėta 2025-02-06).

⁶ Vytautas Kubilius, Kazio Borutos kūryba, p. 186.

⁷ Kazys Boruta, Dangus griūva, Vilnius: Vaga, 1965, p. 7.

⁸ Ibid., p. 32.

⁹ Ibid., p. 16.

¹⁰ Ibid., p. 91.

¹¹ Mindaugas Klusas, Kazio Borutos dukra: tėvą nuo lagerio išgelbėjo Jadvygos Čiurlionytės skambutis Justui Paleckiui, interneto prieiga: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1252813/kazio-borutos-dukrateva- nuo-lagerio-isgelbejo-jadvygos-ciurlionytes-skambutis-justuipaleckiui (žiūrėta 2025-01-29).

¹² Dalia Striogaitė, Poetinė proza (K. Borutos kūrybos pagrindu), Šiauliai: [Šiaulių K. Preikšo pedagoginis institutas], 1976, p. 29.

¹³ Kazys Boruta, Tarybų Lietuvos rašytojai, p. 95.

¹⁴ Kazys Boruta, Jurgio Paketurio klajonės, Vilnius: Vaga, 1984, p. 5.

¹⁵ Ibid., p. 11.

¹⁶ Jūratė Šlekonytė, „Melų pasakų transformacijos Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajonėse“, Tautosakos darbai, 2000, T. 12 (19), p. 205–215, interneto prieiga: https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/ LT-LDB-0001:J.04~2000~1367159785279/datastreams/DS.002.0.01. ARTIC/content (žiūrėta 2025-01-19).

¹⁷ Kazys Boruta, Jurgio Paketurio klajonės, p. 56.

¹⁸ Ibid., p. 113.

¹⁹ Ibid., p. 232.

²⁰ Ibid., p. 91.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)