Nuo siaubo, robotų šalčio iki draugystės (2024 m. lietuvių autorių realistinė proza)

Šiais metais knygų vaikams išleista labai daug. Knygų skaičius jau seniai nebestebina, tik kokybės jose tenka ieškoti. Realistinių knygų pasirodė daugiau, bet ne visos pateko į šią apžvalgą. Įdomu, ar kas pasikeitė, lyginant su ankstesniais metais? 2024 m. knygose tebelieka aktualios adresato paieškos problemos. Ne vienoje knygoje paaugliams atsirado siaubo elementų. Drąsiau bandoma nuspėti ateitį. Stengiamasi į knygas įsileisti kitokius veikėjus.

Stiprėjanti tendencija – siaubo kūriniai

Siaubo kultūros apraiškų mūsų aplinkoje daugėja. Viena vertus, galbūt tam įtakos turi ir tai, kad jau keletą metų nesijaučiame saugūs, kad dažnai kalbame apie grėsmes, karą Ukrainoje. Antra vertus, baimė, siaubas nuo seno žavi vaikus, paauglius, skaitančius baugias liaudies pasakas, kuriančius šiurpes. Lygiai taip pat entuziastingai paaugliai renkasi pabėgimo, siaubo kambarius ar net namus su siaubo išgyvenimo žaidimais.

Pasaulinėje grožinėje vaikų ir jaunimo literatūroje siaubo istorijos taip pat ne išimtis. Siaubo elementų atsiradimą galima įvardyti kaip naują ir madingą praėjusių metų tendenciją lietuvių realistinėje (ir fantastinėje) vaikų prozoje. Šiais metais pasirodė net kelios tokios knygos: jaunesniesiems skaitytojams Rasos Lazauskaitės Šiurpinys. Pasakos siaubasakos vaikams, Aušrinės Tilindės novelių apysaka Šiurpnakčio istorijos ir mistinė apysaka Dvylika kruvinų plunksnų: skinvokerių legenda atgyja. Pastaroji knyga, kaip ir Lazauskaitės knyga, čia nebus aptariamos, nes jos priskiriamos fantastinei literatūrai.

Teisininkė Aušrinė Tilindė, pasukusi į vaikų literatūrą, sukūrė siaubaknygę Šiurpnakčio istorijos (iliustravo Roberta Railaitė) – tai nėra autorės debiutas. 2022 m. rašytoja išleido knygelę vaikams Anita ir kiti pasauliai. Stebuklingas miškas, kurios veikėja susiduria su mistinėmis būtybėmis. Knygos Šiurpnakčio istorijos rankraštis 2023 m. laimėjo leidyklos „Alma littera“ organizuotą vaikų ir jaunimo konkursą, po metų buvo publikuotas.

Apysaką Šiurpnakčio istorijos sudaro dvylika realistinių novelių, kurias sieja vieną ar kitą veikėją šiurpinantis įvykis. Istorijos pasakojamos realistiniu stiliumi, bet kažkuriuo metu nutinka magiškas, keistas, bauginantis įvykis. Kaip pati autorė teigia, nesensta pasakose „galimybė įveikti kraują stingdančią baimę“ (p. 7). Tilindę siaubas traukia nuo vaikystės, todėl ji angažuojasi paaugliams kurti siaubo literatūrą. Dažnai jos kūriniuose vienas iš personažų papasakoja kažką baisaus, pavyzdžiui, skautų stovykloje Ignas prisimena baugią istoriją apie tamsią paslaptį saugantį ežerą, į kurį įkritęs ūkininko sūnus („Tamsioji pusė“). Šiurpnakčio istoriją tęsia drąsūs, bet nakties tamsos ir žmogystų (bauginanti tamsiaplaukė mergaitė) išsigandę berniukai Mykolas ir Gustas: „Traukdamasis keturpėsčias nuo žmogystos Gustas negalėjo atplėšti nuo jos akių: marškinėliai visai sudriskę, kojos basos, o akys – it dvi juodos anglys. Bet baisiausia buvo ne tai. Žmogystai pasisukus šonu, vaikai pastebėjo, kad ji neturi vienos rankos“ (p. 22). Nuo žmogystos berniukus išgelbėja ežeras. Mykolas vandenyje jutęs, kaip kažkas laikė jo koją, norėjo ją nutraukti, bet Gustas jį išvadavęs.

Kitoje Tilindės novelėje paauglės sumano surengti spiritizmo seansą ir pasikviesti dvasią, o kai iš tikrųjų ją prisišaukia, išsigąsta („Pižamų vakarėlis“). Kai kurios novelės susijusios su įvykiais miške: vaiką netikėtai išgąsdina baisus meškinas („Vienaakis meškinas“), paslaptingos rogės, kurios, pasirodo, priklauso seniai pražuvusiems vaikams („Senos rogės“). Novelėje „Pasiklydę pūgoje“ nerandantį namų berniuką išgelbsti miręs vaikas. Berniukas nuskęsta mistiniame ežere („Vienarankio ežeras“). Kai kurių istorijų baisumus rašytoja bando susieti (tik ne visada vykusiai) su užslėpta vaiko problema: patyčiomis („Šilta, šalta“), baime („Vienaakis meškinas“), pasipūtimu („Veidrodėli, veidrodėli“). Skaitydamas knygą vaikas galės pajusti kūnu nubėgančius šiurpuliukus, bet ir šiek tiek nusivils, nes kai kurios novelės yra nuspėjamos. Įspūdį stiprina Robertos Railaitės nespalvotos, paslaptingos, komiksų ar animės stilių primenančios iliustracijos. Šiurpnakčio istorijų vizualumą liudija ir patekimas į projekto „Knyga + Kinas“ paskelbtą kinematografiškiausių knygų dešimtuką.

Kai kurių Tilindės kūrinių trūkumas yra tas, kad įkyrokai kartojamas tas pats motyvas, pavyzdžiui, rogės miške, šuns atkaklus lojimas, pranašaujantis nutiksiant kažką negero („Senos rogės“), apkerėtos mergaitės motyvas („Tamsioji pusė“, „Paslėptas veidas“).

Debiutai paaugliams ir jaunimui

Iki tol suaugusiesiems kūrusi eilėraščius ir prozą, Nijolė Drungilaitė debiutavo originalia apysaka Robotų sala (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“), kurią iliustravo taip pat pradedančioji dailininkė Laima Matuzonytė. Ši knyga jau yra laimėjusi devintojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso „Švieskime vaikus“ (2021 m.) pirmąją premiją. Nors praėjo treji metai, Robotų sala tapo tik dar aktualesnė.

Praėjusiais metais fondas „Švieskime vaikus“ išleido meniškų ir vertingų knygų – Robotų sala yra viena iš jų. Tai knyga apie žmonijai kylančią grėsmę surobotėti. Dirbtinis intelektas sparčiai braunasi į mūsų kasdienybę ir ateityje taps nepakeičiama gyvenimo norma. Drungilaitė pabandė įsivaizduoti, kas nutiks, kai šaltas metalas pakeis tikrus žmones. Į tokią futuristinę viziją autorei pavyko nusikelti pavaizduojant šiek tiek robotizuotas gyvenimo sritis, o kai kurias jau ir visai užvaldytas robotų. Berniukas Ernis Lotas, netikėtai po avarijos netekęs tėvų, apsigyvena pas tetą nedideliame Barijos mieste. Čia jis susiduria su miesto mero sūnumi Foru, kuris tyčiojasi iš jo ir jo draugo Riko. Ernį nuteisia robotas – šaltas ir nejautrus teisėjas: iš pradžių jis parašo papeikimą, vėliau išsiunčia berniuką į robotų salą, kurią valdo vien šalti bejausmiai prietaisai. Laimei, Ernį palaiko teta, Rikas, Una. Po kurio laiko į kitą šalia esančią robotų salą atsiunčiamas ir Foras. Berniukai susibičiuliauja ir pergudrauja prietaisus. Pagalbos ranką jiems ištiesia atvykę humanoidai.

Robotų šaltis novelėje taikliai ir įtaigiai supriešinamas su šiltais vaikų tarpusavio ryšiais, draugyste. Aptariamos ir kitos paaugliams aktualios temos: pirmoji draugystė, šeimos nario netektis, gedėjimas, vienišumas, uždarumas. Augalų, daržininkystės atradimas būtų aktualesnis miesto vaikams. Kai kuriose teksto vietose juntamas šaltumas – galbūt taip autorė perteikia robotų skleidžiamą šaltį? Ši knyga ne vienam skaitytojui primins Vytautės Žilinskaitės pasaką Robotas ir peteliškė.

Rebeka Una nėra debiutantė, bet jos distopinė apysaka Paskutiniai vaikai („Nieko rimto“) apie paskutinę vaikų kartą, gyvenančią Nuolydžio kaime, netoli Tanzanijos, yra silpnoka, stokoja aiškumo. Nors prozininkė jau yra sukūrusi net 12 knygų vaikams ir paaugliams, bet šįkart adresato painiava bus pakišusi autorei koją. Kaip teigė rašytoja, Paskutiniai vaikai – tai „filosofinis traktatas apie nebūtį (ir būtį)“, o „leidykla nusprendė knygos vidaus neiliustruoti – galbūt siekdama ją pritaikyti ir suaugusiesiems, nes iš tiesų ši knyga yra ir jiems, o gal net pirmiausia jiems“¹. Knygos tekstas labai perkrautas, suveltas, nors ir suskirstytas skyriais. Keliamos aktualios populiacijos nykimo, visuomenės požiūrio į vaikus, ekologijos, klimato atšilimo problemos.

Kitas debiutas – Šveicarijoje gyvenančios ir kuriančios lietuvės (e)migrantės Rūtos Baublytės-Kaufmann romanas Vasara Žaliakalnyje („Homo liber“). Veiksmas vyksta 1968 m. Kaune. Fone – sovietmečio laikas, kai negali kalbėti, ką nori, negali elgtis, kaip nori, negali ištrūkti iš Lietuvos (veikėjos tėvai trumpam išvyksta į Čekoslovakiją), kai saugumas seka žmones. Vasara Žaliakalnyje skirta vyresniesiems moksleiviams. Perskaičius kūrinį kyla klausimas, ar šiuolaikinis jaunimas gebės suvokti tas specifines XX a. septintojo dešimtmečio sąlygas, socialinį, kultūrinį, politinį kontekstą? Greičiausiai ne, nebent jiems viską paaiškins tuo metu gyvenę jų tėvai ar seneliai.

Knygoje pasakojama apie šešiolikmečius vaikus, pagrindinę veikėją Nomedą ir jos draugę Doną, jų nenumaldomą troškimą kuo greičiau suaugti, viską patirti. Nomedai kaip tik pasitaikė tokia proga: tėvai išvyko į Prahą (tėtis – universiteto dėstytojas), o mergina liko gyventi su močiute. Iš pradžių Nomeda vaizduojama kaip nepasitikinti savimi, lengvai pasiduodanti energingos draugės Donos įtakai, sekiojanti paskui ją. Nomedos charakteris tvirtėja susipažinus ir susidraugavus su Virgos draugu Mantu ir jo seseria. Kūrinio kulminacija – Nomedos nusivylimas: ji buvo priversta nutraukti atostogas Palangoje dėl vaikino tėvo demoniško įsakymo. Vėliau Nomeda supranta, kokiose struktūrose dirba šis vyras, suvokia, kad tai jis greičiausiai paankstino jos tėvų grįžimą iš Prahos. Laimė, kad tėčio nepašalino iš universiteto.

Prozininkei pavyko perteikti jaunimo, alkstančio laisvės ir malonumų, jausenas – nudegantį dėl pasirinkimų, bet geriau pažįstantį save. Kūrinyje gana įtaigiai atskleisti skirtingi pasirinkimai, pavyzdžiui, despotiško tėvo vaikai elgiasi visiškai kitaip: vyresnėlis gyvena linksmai, nepaisydamas tėvo nurodymų (slepia savo potraukį vyrams, LGBT), o dukra yra paklusni, kaip ir jaunesnysis sūnus Mantas. Jam nepakako drąsos pasipriešinti tėvo sprendimui, kai šis liepė išvykti jo draugei Nomedai. Ne visi knygoje kuriami charakteriai yra gilūs ir daugiabriauniai.

Trečiasis debiutas – Violetos Vaitkevičiūtės apysaka Keista mergaitė („Ridsales“). Septintų–aštuntų klasių moksleivių vaizdavimas – rizikingas dalykas literatūroje, nes tokio amžiaus paaugliai nori kuo greičiau suaugti, daug patirti. Siautėjant paauglystės hormonams, dideliu autoritetu pasidaro draugai, o šeima tampa mažiau svarbi.

Knyga Keista mergaitė – gana įprasta istorija apie septintokę Jorę, jos pirmąjį susižavėjimą, meilę, apie vaikų ir tėvų santykius, sudėtingą mokytojų darbą. Pagrindinė apysakos veikėja gerai mokosi, bet jos klasė yra nedraugiška, nes ją valdo „žvaigždės“. Jorė gyvena išsiskyrusioje šeimoje. Naujasis mamos vyras Viktoras gerai sutaria su Jore, o su tikruoju tėčiu ji nebesusitinka nuo tada, kai sužino, kad jis apgaudinėja mamą. Mama augina Jorę savarankišką. Mergaitė bendrauja su netikrais broliais, vienas jų įsidarbina Jorės mokykloje fizinio lavinimo mokytoju, kitas mokosi aukštesnėje klasėje. Jorė – graži, jautri, bet nelabai mėgstama klasėje mergina – autsaiderė (apie tai sužino nugirdusi auklėtojos ir mokyklos psichologės pokalbį). Gal todėl rašytoja ją įvardija žodžiu „keista“. Keistumui pagrįsti stinga daugiau priežasčių ar aplinkybių.

Kūrinyje gvildenamas pirmasis paauglės susižavėjimas, meilė bendraklasiui Rokui, hiperbolizuotas nervinimasis dėl jo dėmesio. Vienas iš svarbių susibičiuliavimo su berniukais momentų – turistinis žygis, į kurį išėjo Jorė ir keli klasės draugai. Kita klasės dalis nuėjo į „žvaigždės“ Ugnės namus (tėvai buvo išvykę). Situacijos paaugliams skaitytojams labai atpažįstamos ir aktualios, nes ne vienas mokosi nedraugiškoje klasėje, patiria patyčias, susiduria su konkurencija ir kt.

Paveikslėlių knygos vaikams: ne(su)sikalbėjimai ir atradimai

2020 m. pasirodė pirmoji Dianos Ganc knyga paaugliams Lota. Po ketverių metų autorė sukūrė jautrią ir įsimintiną paveikslėlių knygą Troleibusu (iliustravo Arnoldas Pričinas). Tai istorija apie berniuką Roką, pirmąkart savarankiškai važiuojantį troleibusu į buvusį močiutės butą. Istorija kelia tėvų ir vaikų nesusikalbėjimo problemą, kai šeimą ištinka brangaus žmogaus netektis, o vaikas sutrinka, nežino, kaip į tai reaguoti. Veikėjo baimė nuo pirmų knygos puslapių atskleidžiama hiperbolizuotu troleibuso vaizdu: jis „priminė didelį grėsmingą tarakoną, o ne mielą vikšrelį, koks atrodydavo, kai laukdavo jo su močiute“ (puslapiai nenurodyti). Berniukas labai jaudinasi važiuodamas vienas, nekaip jaučiasi, neatsikrato jausmo, kad jį stebi ir gali atpažinti kiti keleiviai. Vienos keleivės kūdikis primena močiutės katiną Morkį. Pamatęs stadioną, „(…) Rokas išlipo sunkiai jo beklausančiomis kojomis“. Išlipo iš troleibuso pamiršęs jame dėklą su viso savaitgalio darbais, eina prie močiutės buto, nori į jį pažiūrėti, bet užsukti neketina: „Toliau eiti baisu. Kas nutinka butui, kai jo šeimininkas miršta? Rokas nežino, o mama nepasakojo.“ Pastebi, kad lange nebėra didelės gėlės ir ten tupėdavusio Morkio. Pamato kitas užuolaidas, lyg ir Morkį. Norisi kuo skubiau viską papasakoti mamai, bet jos nėra šalia. Susijaudinęs ir nuliūdęs vaikas vėl grįžta troleibusu, bet nebežino, kur išlipti. Jam padeda vairuotojas – nuveda į troleibuso žiedo radinių kambarį. Čia berniukas laukia mamos ir tikisi, kad ji viską paaiškins. Autorei pavyko subtiliai perteikti intensyvų, dinamišką veikėjo vidinį pasaulį, kintančias emocijas.

Diana Ganc prisimena, kaip ji pati sunkiai išgyveno močiutės netektį: „Kai ji mirė, patyriau tam tikrą pasaulio griūtį, su jos išėjimu teko atsisveikinti ir su vaikyste. Ir buvo labai sunku, kad suaugusieji nenorėjo kalbėti apie močiutės ligą (ji sirgo vėžiu), o jai mirus – apie jos išėjimą. Bent aš jaučiausi palikta vienutėlė su šiais išgyvenimais, man pačiai teko susikurti būdus su tuo susigyventi. Iki šiol beprotiškai ilgiuosi močiutės, ji buvo savotiška mano vaikystės konstanta.“² Viltinga istorijos pabaiga: „Kitą dieną troleibusu iki močiutės namų važiavo dviese – Rokas ir mama.“ Mama vežė naują gėlę, o Rokas rankoje spaudė „didelę dėžę kačių maisto ir žaislinę pelytę“, kadangi mama patikino, jog naujieji gyventojai „tikrai leis aplankyti Morkį. Juk ten Morkis?..“ Knygos iliustruotojo pasirinkta retro ruda spalva padeda pajusti liūdesį ir pagrindinio veikėjo išgyvenimus.

Kitokia – nuotaikinga ir žaisminga – Pauliaus Varnelės knyga Supainiota istorija (iliustravo Giedrė Ringelevičienė), kurią išleido Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“. Knyga laimėjo dešimtojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2022 m.) trečiąją premiją. Autorius pasirinko tradicinį ir netradicinį istorijos veikėjus: kepėją ir kaminkrėtį. Šį teko iškviesti, kai kepėjui, besiruošiančiam kepti bandeles, prireikė išvalyti kaminą. Kaminkrėtys, valydamas kaminą, pastebėjo žalias akis ir jas supainiojo su kepėjo. Vėliau abu susipainiojo, kur kuris esąs. Labai taikliai ir žaismingai perteiktas veikėjų nesusikalbėjimas:

– Aš jau čia! – šūktelėjo jis, kyštelėjęs galvą į kaminą.

– Jaučiai? – gerai neišgirdo kepėjas. – Kokie ten dar jaučiai?

– Ar kamine yra jautis?! – suriko jis, įkišęs galvą į krosnį.

– Nekalbėk niekų! – atsiliepė kaminkrėtys, išvyniodamas virvę su šepečiu ant galo. – Geriau padėk!

– Padegti malkas? Ar jau dabar? – vėl nesuprato kepėjas. – Pasirodo, iškrėsti kaminą yra tikrai vieni niekai. („Antras skyrius“)

Nustebino ir Linos Žutautės kalėdinė istorija Kakė Makė ir dovanų dėžutė („Alma littera“). Atrodytų, jau nebeįmanoma nustebinti skaitytojo, nes tai toli gražu ne pirmoji šios serijos knyga. Kakė Makė su tėvais prieš Kalėdas sendaikčių turguje išsirinko kalėdinių dovanų dėžutę. Kasdien traukė iš dėžutės po vieną daiktą – rasdavo, atrodytų, nereikalingų daiktų (pasak Kakės Makės, šiukšlių), pavyzdžiui, vaikiškos mašinėlės ratą. Tačiau kaip tik tokio mašinėlės ratuko trūko berniukui kieme! Kitą rytą Kakė Makė rado segtuką, kuris tiko mamos gėlei prilaikyti. Kiekvienąsyk rastas daiktas praversdavo ar pačiai mergaitei, ar mamai, ar senelei. Kalėdos Kakei Makei buvo kitokios: ji pasikvietė Kūčių vakarienės nepažįstamąją, o prieš Kalėdas paprašė tėvelių: „(…) gal padarom dar kokį nors stebuklą?“

Jauki, neįprastai mažo formato Salvijos Vaičikonytės knyga Julė (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) – tai pasakojimas apie darželinukę, kuri dėvėdama rožinės spalvos drabužėlius patiria įvairių netikėtumų. Autorė yra ir knygos iliustruotoja, už šios knygos iliustracijas pelniusi Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2022 m.) gražiausių iliustracijų premiją.

Populiarioji literatūra

Tomas Dirgėla yra lietuvių vaikų populiariosios literatūros fenomenas, nes per metus geba sukurti daug knygų. Dirgėla yra prisipažinęs: „Neužtrukau ilgiau kaip septynias dienas, kiek įprastai ir praleidžiu rašydamas knygą.“³ Dirgėla yra sakęs, kad nauja serija apie A komandą ir pagrobtų gyvūnų paiešką 2023 m. atsirado dėl to, jog „po „Domo ir Tomo“ serijos sėkmės norėjosi sugalvoti dar vieną detektyvinę seriją, bet kuo nors kitokią. Labiausiai norėjau nutolti nuo mokyklos temos. „Domo ir Tomo“ serijoje mokykla yra tai, kas artima ir atpažįstama kiekvienam vaikui. Šioje serijoje tai pakeitė gyvūnai – irgi gana universali tema.“⁴ 2024 m. pasirodė dvi šios serijos knygos: A komanda ir didelė, kalbanti papūga ir A komanda ir nykstantys vėžliai (abi iliustravo Kornelija Žalpytė, „Alma littera“).

Skaitytojams patinka trumpas tekstas ir komiksai, tad šiose knygose gausu komiksinių intarpų.

Knygose veikia ta pati detektyvų grupė: Adelė, Augustas, mokytojas Antanas, kurio mėgstamiausia frazė yra „Faktas kaip blynas“, žiurkė Albina, Aistės močiutė – labai energinga, šiuolaikiška ir „kieta“ (sustabdė besiruošiantį išskristi lėktuvą). Jiems pavyko sugauti apsimetėlius – Nacionalinės gyvūnų priežiūros specialistus, nugvelbusius iš zoologijos sodo pačią gražiausią ir didžiausią papūgą arą, be to, jie išgelbsti ir retus vėžlius.

Trečioje knygoje nauja tai, kad pasikeitė „blogiukai“, pagrobę vėžlį, atsirado naujas A komandos narys – Marius Čepulis. Dirgėla vardus veikėjams renka atsižvelgdamas į tai, kokie buvo populiariausi naujagimių vardai „prieš 8–12 metų, kad būtų didesnė tikimybė, jog skaitytojas ras veikėją savo vardu ir dar labiau įsijaus į knygą“⁵.

Tie vaikai, kurie mėgsta Dirgėlos knygas dėl linksmybių, pokštų, netikėtumų, laukia naujų „Domo ir Tomo“ serijos dalių. Teko girdėti, kad kai kurie skaitytojai Dirgėlos knygas skaito tol, kol išmoksta atmintinai, kaip ir Jeffo Kinneyʼaus Nevykėlio dienoraščius.

Rašytojas toliau tęsė serijos „Domas ir Tomas“ knygas (14–17): Domas ir Tomas. Dingusio Dirgėlos knyga, Domas ir Tomas. Kompiuterinių žaidimų turnyro byla, Domas ir Tomas. Detektyvės Upės byla Paryžiuje ir kalėdinę Domas ir Tomas. Dingusių eglučių byla (iliustravo Rytis Daukantas, „Tyto alba“).

Be šventinės knygos, rašytojas sukūrė detektyvą apie tai, kaip Vilniaus knygų mugėje „kriminalą darė“ pats Tomas Dirgėla. Jis į kriminalą įvėlė Miestamiesčio mokyklos direktorių Liudą Mėmę, skaitytojus, detektyvus Domą, Tomą ir Upę.

Autoironiška, humoro ir sarkazmo nestokojanti, bet silpnoka knyga. Iš serijos knygų įdomiausia, nes šiek tiek kitokia, yra šešioliktoji knyga apie tai, kaip Upė, atsidūrusi Paryžiuje, viena pati išgelbėja dailininko paveikslą.

Kitoniškumu išsiskyrė Dirgėlos Emilis ir stebuklingas futbolo kamuolys (iliustravo Vytautas Rudys, „Alma littera“) – knyga apie labai užimtą mamą (apie tėtį neužsiminta), per mažai dėmesio skiriančią į išradimus linkusiam Emiliui.

Berniukas garaže vis ką nors konstruoja ir konstruoja, bet dažnai nesėkmingai. Vaikai šaiposi iš jo. Anūku džiaugiasi ir jį palaiko tik senelis, judantis neįgaliojo vežimėliu.

Šiais metais pastebėta, kad rašytojai vis labiau įsileidžia į savo kūrinius kitokius veikėjus. Raimondos Razbadauskienės knygoje Kitas ežero krantas (iliustravo Ieva Zalepugaitė, „Nieko rimto“) irgi veikia judėjimo negalią turinti mergaitė Aušrinė. Ji susidraugauja su berniuku, gyvenančiu kitoje ežero pusėje.

Dirgėlos knygos veikėjas Emilis netgi sugeba išgelbėti senelį iš globos namų, patobulinti jo neįgaliojo vežimėlį. Šeima Emiliui svarbesnė už futbolo rungtynes. Kodėl?

Į klausimą atsako knygos autorius: „Ogi todėl, kad buvimas tiesiog savimi ir mylimas žmogus šalia suteikia daug daugiau džiaugsmo ir šilumos negu bandymas būti tuo, kas nesi“ (p. 124). Knygoje iškeliamos universalios vertybės, bet „pritemptai“ ir pernelyg deklaratyviai. Ši knyga dėl vizualumo ir siužeto dinamiškumo pateko į „Knyga + Kinas“ paskelbtą kinematografiškiausių knygų dešimtuką.

Norisi tikėti, kad 2025-ieji realistinei prozai bus naujų atradimų metai.

____________________

¹ Knygos anatomija: „Paskutiniai vaikai“, interneto prieiga: https://knygukurejai.lt/knygos-anatomija-paskutiniai-vaikai/ (žiūrėta 2025-02-17).

² Knygos anatomija: „Troleibusu“, interneto prieiga: https://knygukurejai.lt/knygos-anatomija-troleibusu/ (žiūrėta 2025-02-17).

³ Knygos anatomija: „A komanda ir šuo už milijoną“, interneto prieiga: https://knygukurejai.lt/knygos-anatomija-a-komandair-suo-uz-milijona/ (žiūrėta 2025-02-17).

⁴ Ibid.

⁵ Ibid.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 1 (113)