Išgyvenimo stebuklas: Raquelės J. Palacio ir Erikos S. Perl romanas paaugliams apie holokaustą

Įvadas, arba tikrosios autorystės paieškos

Ne vienas šių dienų skaitytojas informacijos apie naujas knygas ieško leidyklų tinklaraščiuose – aš irgi. Ir štai akis užkliūva už 2024 m. „Alma litteros“ išleistos knygos Baltoji paukštė, kurios autorė, pasak leidyklos, yra Raquelė Jaramillo Palacio¹. Nudžiungu, nes šios autorės garsiąją knygą Stebuklas esu skaičiusi ir netgi analizavusi viename iš Rubinaityje publikuotų straipsnių. Naująją knygą, Baltąją paukštę, pristatančiame leidyklos puslapyje didžiosiomis raidėmis skelbiama: THE NEW YORK TIMES BESTSELERIS, SYDNEY TAYLOR APDOVANOJIMO LAIMĖTOJA, NIUJORKO VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS GERIAUSIOS METŲ KNYGOS LAIMĖTOJA. Netrunku pasiimti knygą iš bibliotekos ir pastebiu, kad viršelyje dvi pavardės: didelėmis raidėmis parašyta R. J. PALACIO, žemiau perpus mažesnėmis – Erica S. Perl. Tačiau dėl to nesuku galvos, juolab kad ir knygą reklamuojančiame leidyklos tekste Erica S. Perl nebuvo minima, supažindinama tik su Palacio. Sėdu skaityti ir sutrinku: ją tikrai parašė Stebuklo autorė? Keista – knygoje nemažai dalykų, kurie užkliūva. Pasirodo, kad ne tik man, nes į geriausių 2024 m. verstinių vaikų ir jaunimo literatūros knygų sąrašą², sudarytą eksperčių Eglės Baliutavičiūtės, Aigustės Vykantės Bartkutės ir Ingos Mitunevičiūtės, Baltoji paukštė nepateko.

Kur čia šuo pakastas, paaiškėja pavarčius itin gausius knygos priedus. Pasirodo, „Alma litteros“ išleistos knygos tekstą parašė ne Palacio, o Erica S. Perl. Knyga sukurta remiantis Palacio grafiniu romanu, turinčiu tokį pat pavadinimą. Apdovanojimus, išvardytus „Alma litteros“ puslapyje ir ant pačios knygos nugarėlės, pelnė ne ši knyga, o būtent grafinis Palacio romanas³.

Kaip nutiko, kad „Alma littera“ pateikė ne savo leidžiamai knygai skirtą pristatomąjį tekstą? Kas tai – reklaminis triukas, garsia pavarde ir apdovanojimais siekiant patraukti skaitytojų dėmesį, ar apmaudus neapsižiūrėjimas? Užsienio elektroninėse knygų prekybos platformose šios knygos autorystė įvardijama užrašant dvi pavardes ir nurodant, kad šis romanas pagrįstas grafiniu romanu⁴.

Kas yra šios dvi autorės ir kaip jas susiejo Baltoji paukštė?

Raquelė Jaramillo Palacio – JAV rašytoja ir iliustruotoja. Pirmuoju karjeros etapu ji dirbo iliustruotoja ir grafikos dizainere bei leidyklų meno direktore. Specializavosi kaip viršelių įvairių rašytojų knygoms kūrėja, Raquelės Jaramillo vardu išleido kelias didesnio dėmesio nesulaukusias pačios parašytas ir iliustruotas knygas. Antrasis karjeros etapas prasidėjo 2012 m., kai išėjo jos romanas vaikams Stebuklas, kurio autorystė nurodoma jau kitaip – R. J. Palacio. Šis kūrinys pelnė gausybę apdovanojimų ir pasaulinį pripažinimą. Po jo buvo išleistos kelios knygos, savotiškos Stebuklo palydovės, mat jose istorija pasakojama įvairių Stebuklo veikėjų požiūriu. Prie Stebuklo palydovių priskirtinas ir 2019 m. pasirodęs grafinis romanas Baltoji paukštė. 2021 m. publikuotas pirmasis su Stebuklu nesusijęs Palacio romanas vaikams Ponis.

Erica S. Perl – žydiškosios pakraipos JAV literatūrai atstovaujanti vaikų knygų autorė, daug kartų apdovanota, o reikšmingiausi įvertinimai – Nacionalinė žydų knygos premija ir trys Sydney Taylor medaliai, skiriami už žydų patirtis vaizduojančias vaikų knygas. Kai po didžiulės grafinio romano Baltoji paukštė sėkmės Palacio buvo paprašyta paversti jį įprastiniu tekstiniu, ji atsisakė imtis šio darbo – esą jau išeikvojusi Baltosios paukštės istorijai skirtą kūrybinę energiją. Tada, gavus Palacio sutikimą, adaptuoti Baltąją paukštę suteikiant tekstinio romano formatą buvo patikėta Ericai S. Perl, ir 2023 m. šis romanas išėjo. Išsiaiškinusi knygos genezę suvokiu, kad dalį užkliuvusių dalykų galima traktuoti kitaip, bet pirmiausia ne apie juos.

Holokaustas ir žmoniškumas vaiko akimis

„Autorės žodyje“ aiškindama, kodėl sukūrė Baltąją paukštę, Palacio teigia, kad vaikai, jeigu jie nėra žydų tautybės, apie holokaustą žino labai mažai, o kai kurie nežino iš viso. Ją pačią, kai buvo devynerių, labai paveikė vienoje knygoje išspausdintos fotografijos iš koncentracijos stovyklų, o septintoje klasėje sukrėtė Anos Frank Dienoraštis. Daugiau apie holokaustą ji sužinojo ištekėjusi už žydų tautybės vyro ir ėmusi tikslingai domėtis šia tema. Baltąją paukštę parašė turėdama tikslą stabdyti antisemitizmą:

Aš esu istorijų kūrėja, todėl Baltoji paukštė yra mano šių laikų pasipriešinimo veiksmas.

Holokaustas ir tai, kad žmonės ir tautos leido jam vykti, yra tai, su kuo turime kovoti, apie ką turime kalbėti ir iš ko turime pasimokyti, kad galėtume užtikrinti, jog jis niekada nepasikartotų.⁵

Knygoje nėra kraują stingdančių puslapių apie masines žydų žudynes, kraupią koncentracijos stovyklų realybę – tokio turinio knyga traumuotų jaunesniųjų paauglių, kuriems skirtas kūrinys, sąmonę. Tai pasakojimas apie žydaitės Saros išgyvenimą holokausto metu, jos slėpimą ir globojimą žmoniškumo nepraradusios prancūzų šeimos.

Romanas turi įrėminimą – tai paauglio Džuliano, perkelto iš knygos Stebuklas (ten jis bjauriai tyčiojosi iš deformuoto veido berniuko Ogasto), ir jo močiutės, kūrinyje vadinamos Grandmére, pokalbis telefonu. Džulianas literatūros pamokai turi parašyti rašinį apie kokį nors pažįstamą žmogų, todėl jis nori papasakoti Grandmére, Saros Olbans, istoriją, kai ši buvo maža mergaitė. Kūrinio centre – Grandmére vaikystė Antrojo pasaulinio karo metais Obervilio mieste. Ji pasakojama pirmuoju asmeniu – Saros lūpomis, tačiau iš dviejų susipinančių perspektyvų. Praeities įvykiai ir išgyvenimai prisimenami taip, kaip juos patyrė ir apmąstė mergaitė, bet vietomis justi save, vaiką, psichologiškai analizuojantis ir vertinantis bei faktais, kurių tuo metu negalėjo žinoti, papildantis Grandmére požiūris. Tokia pasakojimo strategija, kai holokaustas vaizduojamas per subjektyvias vaiko patirtis, leidžia kūrinį padaryti emociškai paveikesnį ir labiau priartinti prie jaunojo skaitytojo.

Vaikui sunku istorinius įvykius suvokti atsietai, jis fiksuoja tai, kas patenka į jo akiratį, paveikia jo artimuosius ir jį patį – per šią patirtį vaikas pamažu perpranta įvykių prasmę.

Sara augo labai ją mylinčioje garsaus chirurgo ir universitete dėsčiusios matematikės šeimoje. Kai hitlerinė Vokietija okupavo Prancūziją, iš pradžių Saros šeimos gyvenimas tekėjo įprasta vaga, mat jų miestas pateko ne į vokiečių, o į naujosios Prancūzijos valdžios kontroliuojamą zoną. Sarą trikdė tik išoriniai pokyčiai: gatvėse didelės raudonos vėliavos su juodais ir baltais susuktais kryžiais, žmonės, besisveikinantys viršun pakelta ištiesta ranka ir šūksniu „Heil Hitler“. Bet netrukus jų gyvenimą ima keisti antisemitiniai okupantų potvarkiai. Dėl to, kad yra žydė, iš darbo universitete atleidžiama Saros mama. Atkeliauja laiškas iš Saros tėčio sesers, gyvenančios Paryžiuje: ten žydams liepta nešioti prisiūtas geltonas žvaigždes, ji su vyru neteko darbo, sūnus nebegali lankyti mokyklos, todėl jų šeima prašo prieglobsčio Saros namuose. Į šiuos įvykius Sara reaguoja vaikiškai. Ji greit pripranta, kad mama nebedirba, o žinia apie atvyksiančią tetos šeimą mergaitę nudžiugina. Skriaudą dėl antisemitinių potvarkių Sara išgyvena tik tada, kai įprastoje vietoje nebegali nusipirkti ledų, nes ant durų kabo užrašas „Žydai neįleidžiami“. Vis dėlto labai nenuliūsta – ledų nusipirks kitur.

Tačiau kai Sara pati tampa antisemitizmo taikiniu, tai mergaitę skaudžiai sužeidžia. Sara gražiai piešia, ypač paukščius, ir nutinka taip, kad išvaizdus ir populiarus aukštesniųjų klasių berniukas Vincentas, kurį Sara manė įsimylėjusi, pavartęs jos piešimo sąsiuvinį, pareiškia: „Esi gana gera dailininkė“, tada paniekinamai išsiviepęs prideda „(…) kaip žydė“ (p. 44) ir numeta sąsiuvinį žemėn tarsi šiukšlę. Perteikiant Saros reakciją, detalizuojami mergaitės jausmai ir mintys: „Šie žodžiai užliejo mane kaip kibiras ledinio vandens“ (p. 44), „Tyliai stovėjau, mano skruostais ritosi ašaros, jaučiausi taip, tarsi man būtų trenkę. (…) Jaučiausi tokia pažeminta. Pikta. Sužeista. Kad mane užsipuola ne dėl to, ką padariau, o dėl to, kas esu. Tai buvo nauja. Ir giliai supurtė“ (p. 45). Drauge Sara jaučia nerimą, kad „galbūt jis buvo teisus ir kad greičiausiai su manimi kažkas ne taip“ (p. 45). Nerimas liudija gilų romano psichologizmą – parodomas į savianalizę linkusio vaiko polinkis ieškoti kaltės savyje. Ir ateityje bus dienų, kada Sara mintyse save kaltins ir teis.

Šis nutikimas yra lūžis, keičiantis Saros požiūrį į pasaulį. Iki tol galėjusi apsimesti, kad, nepaisant nacistinių vėliavų ir antisemitinių užrašų, pasaulis yra normalus, Sara supranta klydusi: pasaulis nėra normalus, jis pripildytas neapykantos, ir kažin ar jos gyvenimas bebus toks, koks buvo anksčiau. Vakare Sara paklausia tėčio, kodėl žmonės nekenčia žydų, ir tėtis patikslina, kad nekenčia ne visi, o tik kai kurie žmonės, o tada leidžiasi į filosofišką išvedžiojimą apie šviesą ir tamsą žmonėse. Netrukus pati Sara atsidurs dramatiškoje sandūroje žmonių, turinčių šviesą širdy ir jos neturinčių.

Iš tų, kurie yra be šviesos širdyje, knygoje individualizuojamas tik Vincentas, o veikėjų su šviesa širdyje knygoje yra daugybė. Tai mokyklos pastorius Lukas, kuris, sužinojęs, kad Obervilyje areštuojami žydai, bando gelbėti žydų kilmės mokinius: sutaria su prancūzų partizanais, kad jie vaikus paslėptų miškuose. Tai matematikos mokytoja Petižan, kuri, gelbėjimo operacijai nepavykus, nes išbėgusius vaikus išduoda minėtasis Vincentas, įsiprašo į sunkvežimį, kuriuo išvežami nacių sugaudyti mokiniai. Tai ir jaunutis partizanas, vedęs vaikus į mišką ir vokiečių nušautas už sunkvežimio.

Sara su kitais mokiniais nepabėga. Pasinaudojusi sumaištimi, ji atsitraukia nuo vaikų būrelio, įslenka į mokyklos pastatą ir užkopia į varpinę. Bet naciams išsiaiškinus, kad ne visi žydų vaikai surinkti, puolama ieškoti pasislėpusiųjų, ir Sara supranta, jog netrukus bus surasta. Išgirdusi laiptinėje žingsnius, iš baimės užsimerkia, bet tarpduryje – ne nacių kareivis, o bendraklasis, dėl poliomielito iškreiptų kojų vaikščiojantis su ramentais ir pravardžiuojamas Tourteau – Krabu. Jis romane atlieka svarbiausio Saros gelbėtojo vaidmenį. Požemine kanalizacija berniukas išveda Sarą iš miesto ir drauge su tėvais Vivjena ir Žanu Poliu Bomje slepia ją buvusio tvarto pastogėje.

Holokausto tema Baltojoje paukštėje plėtojama ne tiek parodant jo žiaurumą, kiek atskleidžiant žmoniškumo svarbą. Nacistinės Vokietijos vykdomas holokaustas sugriovė visuotine laikytą humanistinių vertybių sistemą ir privertė rinktis, kokia morale vadovautis. Pirmoji Saros matyta mirtis – partizano, akimirką prieš šūvį sušukusio „Vive l‘humanité!“ („Tegyvuoja žmoniškumas!“). Šis šūksnis nuskamba dar keliose knygos vietose – taip akcentuojama, kad žmogus yra aukščiausia vertybė.

Žmoniškumas visų pirma paremtas vidiniu įsipareigojimu ginti bet kokio asmens gyvybę, tačiau Bomje šeimos žmoniškumas apima ne tik Saros gyvybės gynimą, bet ir intuityvų suvokimą, kad būtina ginti ir vaiko pasaulį. Reikia ne tik saugios erdvės, pakenčiamų buities sąlygų, bet ir atidos, švelnumo, meilės.

Tvarto pastogėje už šieno spudulų Sarai įrengiamas mažutis kambarėlis su šiene patiestu patalu, stalu, kėdėmis, parūpinama knygų. Aplinkiniais takais, kad liktų nepastebėta kaimynų, kuriuos įtaria šnipinėjant naciams, Vivjena kasdien atneša valgio, išpila tualetui skirtą kibirą. Kartą per savaitę ji ištrenka Sarai plaukus, ir tų akimirkų, kada jaučia Vivjenos rankas, švelniai glostančias galvą, mergaitė labai laukia. Vivjena supranta, kad vienatvės, laukimo ir nerimo išsekintam vaikui būtinos užsimiršimo ir džiaugsmo valandėlės, tad kartais ilgiau pasilikusi žaidžia su Sara kortomis, žinodama apie Saros talentą piešti, atneša pieštuką ir trintuką, o Saros gimimo dieną visa Bomje šeima ateina jos pasveikinti su tortu. Tačiau labiau nei motiniškai besirūpinančios Vivjenos Sara laukia Vivjenos sūnaus.

Nelaimingos meilės ir kita archetipika

Kad knyga būtų paveiki, ji turi patraukti skaitytoją, o patrauklumo neretai siekiama pasitelkiant archetipines struktūras. Saros išgyvenimo istorija greičiausiai ne taip jaudintų, jei nebūtų grindžiama nelaimingos meilės archetipu. Pirmosios meilės tema yra vystoma įtikinamai perteikiant psichologinę veikėjų savijautą ir subtiliai atskleidžiant palaipsnį jų santykių keitimąsi.

Žmoniškumas apima ne tik žmogaus gyvybės gynimą, bet ir visų žmonių laikymą lygiaverčiais. Bendraamžiai tokiu Tourteau nelaiko – mokykloje jis atstumtasis. Vaikai su juo nesikalba, už nugaros šaiposi iš luošumo ir žemina dėl socialinės kilmės: esą jis smirdi, nes jo tėvas dirba kanalizacijoje. Sara iš Tourteau nesišaipo, bet jo ir negina. Taigi Grandmére apie save, trylikametę paauglę, kalba sąžiningai atvirai, nenutylėdama netinkamos anuometinės elgsenos. Sara sėdi su Tourteau viename suole, tad žino, kad berniukas niekuo nesmirdi, bet jį ignoruoja, su juo nesikalba. Vienintelis kartas, kada jie persimetė keliais žodžiais, buvo tada, kai Tourteau atidavė tarp suolų jos pamestą piešimo sąsiuvinį. Todėl Sara yra apstulbinta, kad Tourteau, rizikuodamas savo gyvybe, padeda jai pabėgti. Ir labai susigėsta, kai, dėkojant ištarus mokykloje įprastą pravardę, berniukas paprašo vadinti jį tikruoju vardu – Žiuljenu. Pasirodo, Sara jo nebuvo įsidėmėjusi.

Saugodamasis, kad nepastebėtų kaimynai, Žiuljenas pasirodo sutemus. Jis padeda Sarai mokytis, bet daugiausia laiko jie žaidžia. Suvaržyti ankštos tvarto erdvės, jiedu keliasi į išgalvotus pasaulius ir ten leidžiasi į neįtikėtinus nuotykius. Žaidimai juos suartina, abu prisipažįsta niekada neturėję tokio draugo, kokiu vienas antram tapo.

Tolesnei jų santykių raidai svarbus yra Saros pasidalijimas itin brangiu vaikystės prisiminimu. Žiuljeno paklausta, kodėl piešia paukščius, Sara papasakoja apie su tėčiu žaistą žaidimą, kai buvo maža.

Kiekvieną pavasarį Saros šeima eidavo iškylauti į mišką ir apsistodavo žydinčiame katilėlių lauke, kurį Sara laikė stebuklingu. Tėčio vadinama mažu paukšteliu, ten Sara būdavo skraidinama: plačiai išskėsdavo rankas, tėtis iškeldavo ją virš galvos, sukdavo ratu, po to liepdavo užsimerkti ir tada mesdavo aukštyn. Džiaugsmas, kurį skraidinama patirdavo Sara, visam gyvenimui įsirėžė į emocinę jos atmintį ir dvasinės giminystės ryšiu susiejo su paukščiais.

Vienokiu ar kitokiu pavidalu vis pasirodantis paukščio vaizdinys laikytinas pagrindiniu šio romano leitmotyvu, turinčiu keleriopą paskirtį. Be abejo, jis išsaugo archetipinę paukščio kaip laisvės simbolio reikšmę, bet, priklausomai nuo konteksto, jo prasmių laukas išsiplečia. Paukščio įvaizdis yra psichologinio Saros paveikslo dėmuo, atspindintis jos vidinį pasaulį. Be to, su paukščio vaizdiniu sietinas leitmotyvas, ypač išskiriant Saros piešimo sąsiuvinį, yra struktūrinis romano elementas, sąlygojantis siužeto posūkius.

Vieną vakarą Žiuljenas ateina su Saros piešimo sąsiuviniu: pastebėjo jį pastoriaus Luko kabinete ir slapta nugvelbė. Dėkodama Sara spontaniškai apkabina berniuko kaklą, nustemba, kad Žiuljenas irgi ją apkabina, ir pajunta, kaip tai yra nuostabu – taip ima megztis naujas jausminis ryšys.

Tačiau piešimo sąsiuvinis tampa pavojų prišaukiančiu objektu. Pastebėjęs, kaip Žiuljenas kažką išsineša iš pastoriaus kabineto, jį paseka Vincentas su dviem draugais ir netrukus pasirodo tvarte. Sara spėja pasislėpti, o Žiuljeną Vincentas ima kvosti, žeminti ir galiausiai, pareiškęs, kad tokius krabus naciai naikina kaip ir žydus, puola trankyti kumščiais, smaugti, spardyti. Tai matanti Sara žino, kuo gali baigtis Vincento siautėjimas, ir jos troškimas išgelbėti draugą nuslopina blaivų protą ir savisaugos jausmą – ji turi perspėti Žiuljeno tėvus. Laimei, nuo Žiuljeno šūksnio pabudę tvarte gyvenantys šikšnosparniai išgąsdina įsibrovėlius ir jie sprunka lauk. Kai susijaudinusi Sara nusileidžia nuo pastogės ir pasako, kad jai nesvarbu, jeigu ją pagaus, ji tik nori padėti, Žiuljenas ima rėkti: „Jei jie tave ras, suims mano tėvus. Jie įvykdys jiems mirties bausmę“ (p. 159) ir su ašaromis akyse pratrūksta piktais Sarą smerkiančiais žodžiais. Ši scena byloja, kaip sudėtinga būti žmoniškam nenormaliame pasaulyje, kartu ir tai, kaip šis nenormalus pasaulis komplikuoja Saros ir Žiuljeno draugystę.

Žiuljenui pasveikus susitikinėjimai su Sara atsinaujina. Į jų santykius sutelktas veiksmas vystomas panašia kreive kaip iki dramatiškosios nakties: vaizduojamas vis didesnės artumos radimasis, išaugantis iki meilės jausmų išpažinimo, o tada – žudikiškas nenormaliojo pasaulio antpuolis.

Kasdien susitikinėdami Žiuljenas ir Sara įpranta sėdėti atsirėmę į vienas kito nugarą arba susirėmę šonais ar bent liesdamiesi pėdomis – apie tai nekalbėdami, taip jie siekia jutiminio artumo. O atvirai apie savo jausmus vienas antram prabyla Saros gimimo dieną. Pirmiausia Žiuljenas padovanoja Sarai jo paties iš medžio išdrožtą mažą paukštelį (Sarą jį saugos visą gyvenimą). Atėjus Žiuljeno tėvams su vaišėmis, džiaugiamasi, kad artėja sąjungininkai ir karas greit baigsis. Tokių naujienų pakylėta, likusi viena į piešimo sąsiuvinį Sara žodžiais išlieja ateities svajones, išsako meilę Žiuljenui ir pripiešia jo portretų. Apie vidurnaktį Žiuljenas ateina antrąkart ir miško taku nusiveda Sarą į žydinčių katilėlių pievelę, žioruojančią mėnulio šviesoje. Šioje romantizuotoje erdvėje jis prabyla apie savo svajones ateityje būti su Sara, prisipažįsta visada buvęs ją įsimylėjęs ir tada abu pirmąsyk pasibučiuoja. Grįžus į tvartą, Sara Žiuljenui dovanoja savo piešimo sąsiuvinį. Naktį ji sapnuoja iš dangaus krintančius baltus paukštelius, žadančius nuvesti pas Žiuljeną. O rytą išgirsta kažką esant apačioje ir išvysta Vincentą. Žiuljenui dovanotas sąsiuvinis tampa tragiškų įvykių kaltininku. Beeinantį į mokyklą Žiuljeną sustabdo nacių automobilis, kuriame sėdi ir Vincentas – taip Žiuljeno portfelyje buvęs Saros sąsiuvinis pakliūva į Vincento, tapusio nacių milicininku, rankas. Žiuljenas suimamas, o Vincentas su šautuvu nukanka prie tvarto ir ima šaudyti. Sarai pavyksta išsigelbėti: išlindusi per stogo skylę, ji pabėga į mišką, o besivejantį Vincentą netikėtai sudrasko vilkas. Deja, Žiuljenas su kitais suimtaisiais nužudomas. Sara ilgai ir skausmingai jo gedi: „Atrodė, tarsi širdyje turėčiau didžiulę skylę“ (p. 238). Po daugelio metų, kaip tai būdinga daliai nelaimingos meilės siužetų, savo kūdikį Žiuljeno atminimui pavadina jo vardu – Džulianu, toks yra angliškasis vardo atitikmuo. Šį vardą paveldėjo ir su Sara telefonu kalbėjęs anūkas.

Be nelaimingos meilės ir paukščių, struktūruoti romaną bei charakterizuoti Sarą padeda dar vienas – raudonų batelių – archetipas. Gilinantis į jo semantiką romane galima įžvelgti bundančio moteriškumo apraišką, grožio ir elegancijos poreikį, o drauge tuštybę ir vaikišką neklusnumą.

Archetipinių požymių turi ir erdvės modeliavimas. Vietos, kuriose Sara slepiasi – varpinės bokštas, tvarto pastogė, o paskutiniais karo metais Bomje namų palėpė – pagal erdvės vertikalę yra orientuotos aukštyn, kas mitiniame mąstyme traktuojama teigiamai. Be to, viršutinė erdvė siejama su dangaus paukščiais, tad dera prie paukštiškosios romano simbolikos. Beje, Saros slėptuvė tvarto pastogėje už šieno spudulų asocijuojasi su lizdu. Saros gelbėjimas vedant ją kanalizacijos tuneliais primena mitinį apsilankymą požeminiame pasaulyje prieš patenkant į kitą, naują gyvenimo etapą reiškiančią erdvę.

Skaitymo trikdžiai

Įvade minėjau, kad knyga nepasirodė esanti aukščiausios kokybės. Bet išsiaiškinusi jos atsiradimo aplinkybes suvokiau, kad beskaitant kai kurie turinio dalykai užkliuvo dėl klaidingų lūkesčių: maniau, kad tai tikroviškas romanas apie holokaustą, todėl trikdė perdėti, sunkiai įtikimi epizodai. O iš tiesų jame yra sumišę realistinio ir grafinio romano bruožai, ir pastarieji kartkartėmis ardo pasakojimo tikroviškumą. Klasikiniame grafiniame romane tikrovės deformacijos priklauso žanriniam kanonui, taigi ir šiame kūrinyje, supratau, į jas reikėtų žiūrėti pakančiai.

Iš grafinių romanų yra perimti vieno iš veikėjų, Tourteau pravardžiuojamo Žiuljeno, kūrimo principai. Jo paveiksle esama gerokai sušvelnintų, bet vis dėlto atpažįstamų savybių, būdingų grafinių romanų gelbėtojo tipažui. Realistiškai vertinant berniuko, vaikštančio su dviem ramentais ir visada nuo kitų atsiliekančio, galimybes, sunku įsivaizduoti, kaip jis įkopia į varpinės bokštą, kuriame pasislėpusi Sara, kaip keturiolika kilometrų brenda kanalizacijos požemiais, sparčiu ėjimu stebindamas vos spėjančią paskui jį mergaitę, kaip po šio žygio, vien įsikibęs rankomis, jis užsikelia ant tvarto pastogės. Tačiau prisiminus, kad grafinių romanų gelbėtojai išsiskiria supergalia ir ištverme, tampa suprantamas toks Žiuljeno fizinių galimybių traktavimas.

Realistinio kūrinio kontekste sunkiai įtikimas Saros išsigelbėjimo epizodas, kai Sara, mišku bėgdama nuo ginkluoto Vincento, išvysta ne kartą sapnuose regėtą vilką, kuris ją apgina: žvilgsniu liepia Sarai likti ten, kur yra, pažada neskriausti, o Vincentą, pasileidusį Saros link, sudrasko. Tačiau ši stebuklui prilygstanti scena neprieštarauja grafinių romanų poetikai. Analogiškai galima vertinti ir Saros virtimą į vieną iš sapne matytų baltų paukščių ir jo akimis matytą Žiuljeno žūtį. Bet įmanoma šį epizodą traktuoti ir kaip Saros viziją, kuria ji įtiki.

Ne visos nuo realybės nutolusios vietos aiškintinos tik komiksų poetikos įtaka. Šis kūrinys, rašytas turint tikslą kovoti prieš antisemitizmą ir skleisti humanizmą, pasižymi didaktiniu kryptingumu. Pagrindinės mintys, kurias norima įdiegti skaitytojui, yra įdedamos į vieno ar kito veikėjo lūpas. Išėmus iš konteksto, jos dažnai skamba kaip maksimos, yra tinkamos cituoti apibendrinant knygos idėjinį turinį, vis dėlto ne visada jos dera vaizduojamoje situacijoje. Pavyzdžiui, visiškai natūraliai nuskamba Vivjenos žodžiai, pasakyti pastoriui Lukui, apsilankius pas jį po Žiuljeno sumušimo: „Blogis bus sustabdytas tik tada, kai geri žmonės nuspręs jį užbaigti“ (p. 164). Tačiau Saros monologas, skirtas ką tik gimusiam sūnui, tikrovėje sunkiai įsivaizduojamas: „(…) Tu tik dabar čia atsiradai, – pasakiau jam, – bet kai paaugsi, suprasi, kad gerumas, kaip ir meilė, visada lieka su tavimi. (…) Matai, Džulianai, – pasakiau jam, – visada reikia drąsos, kad būtum geras. Bet išgyvenus laiką, kai gerumas tau gali kainuoti viską – laisvę ir gyvybę, gerumas tampa stebuklu. Gerumas yra viskas. Tai šviesa tamsoje. Tai tavo būties esmė. Tai viltis“ (p. 242). Iš tiesų šis monologas skirtas skaitytojui, o ne kūdikiui.

Dėl patetiškos, su šviesos leitmotyvu susietos kalbos nenatūralus atrodo ir trylikamečio Džuliano pažadas močiutei neleisti pamiršti, kas nutiko jos kartai: „Niekad neleisiu jiems pamiršti. Spinduliuosiu savo šviesa… dėl tavęs“ (p. 246). Taigi didaktiškumas ir primygtinis kai kurių leitmotyvų akcentavimas kai kur ima gožti stilistinį veikėjų kalbėsenos autentiškumą.

Bet labiausiai, skaitant Baltąją paukštę, trikdė ne turinio dalykai, o nekokybiškas vertimas (vertė Gabija Karpauskaitė). Keletą suerzinusių vietų pacituosiu. Džulianas su Grandmére kalbasi mobiliuoju telefonu: „(…) ji pasakojo taip tyliai, jog Džulianas turėjo prieiti arčiau telefono, kad ją išgirstų“ (p. 14). Betgi Džulianas nestovėjo už metro ar kelių, kad jam reikėtų eiti prie telefono! Močiutė prisimena: „Mano klasiokus ginkluoti kareiviai išvežė sunkvežimiu!“ (p. 71). Iš tiesų išvežė įvairių klasių mokinius, Saros bendraklasė tarp jų buvo tik viena. Sara išvysta mamą, sėdinčią prie pianino, ir pasiūlo: „Pagrokim duetą (= duetu)?“ (p. 27). Negalėjusi ledų nusipirkti dažnai lankytoje parduotuvėje, Sara nusprendžia: „Turėsiu savo ledus (= sau ledų) nusipirkti kažkur kitur!“ (p. 31). Sara gatvėse mato žmones, besisveikinančius „kietu (= ištiestos) rankos pakėlimu“ (p. 27). Vertimo kalba yra pakankamai vaizdi ir žodinga, bet kai kuriose vietose derėjo paieškoti sinonimų, pavyzdžiui, įkyriai ir kartais ne vietoje vartojamam būdvardžiui tobulas: šiuo žodžiu įvertinama ir nežinoma Saros gimtadienio dovana (p. 19), ir miško aikštelė, kur žydi katilėliai (p. 198), ir tvarto pastogėje Sarai įrengta slėptuvė (p. 93), o štai pastogėje gamtiniams reikalams paliktas kibiras – „tai tikrai netobula“ (p. 94). Keista, kad pastogės pertvarkymas į slėptuvę pavadinamas „projektu“ (p. 93). Sustabarėjusių žodžių junginių pažodinis vertimas kartais nuskamba alogiškai: „Nesu tikra (= neįsivaizduoju, neišmanau), kaip jie galėjo mane išmaitinti“ (p. 102). Sustosiu citavusi, nes tektų prirašyti kelis puslapius. Apmaudu, kad vertėjai, anglų kalbos specialistei, nepadėjo leidyklos redaktoriai (nors vienos redaktorės pavardė ir nurodyta).

Romanas Baltoji paukštė – kūrinys, rašytas išmanant, kaip patraukti skaitytoją paauglį, veikti jo jausmus ir skiepyti norimas moralines savybes. Romanas skatina nepakantumą antisemitizmui, neįgaliųjų netolerancijai, ugdo žmoniškumą. Etinį kūrinio grožį stiprina draugystės ir meilės, kaip galingų, gyvenimo geismą palaikančių jėgų, iškėlimas. Išskirtiniu kūrinio privalumu laikytinas psichologizmas – skrupulingas dėmesys mergaitės Saros jausmams ir mintims. Taigi, nors ir su tam tikrais trūkumais, romanas Baltoji paukštė yra vertas jaunųjų paauglių dėmesio.

_____________________________

¹ Leidyklos „Alma littera“ puslapyje po knygos pavadinimu Baltoji paukštė nurodyta tik R. J. Palacio pavardė, interneto prieiga: https://almalittera.lt/products/baltoji-paukste?srsltid=AfmBOoo Nw0lpny7W3FkV3INngx0m2ny5OFbBGdwCnNs_Jg8fsX2IbGuP (žiūrėta 2025-06-11).

² „Geriausios 2024 m. verstinės knygos: vaikų ir jaunimo literatūra“, interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/naujienos/ geriausios-2024-m-verstines-knygos-vaiku-ir-jaunimo-literatura/ (žiūrėta 2025-06-11).

³ Žr. internete: https://www.amazon.com/White-Bird-R-J-Palacio/ dp/0525645535 (žiūrėta 2025-06-11).

⁴ Žr. internete: https://www.penguinrandomhouse.com/ books/708892/white-bird-a-novel-by-r-j-palacio-with-ericas- perl/ (žiūrėta 2025-06-11), https://morgensternbooks.com/ book/9780593566930 (žiūrėta 2025-06-11), https://www.amazon. com/gp/product/0593566939?tag=randohouseinc7986-20 (žiūrėta 2025-06-11).

⁵ Raquel Jaramillo Palacio, Erica S. Perl, Baltoji paukštė, [iš anglų kalbos vertė Gabija Karpauskaitė], Vilnius: Alma littera, 2024, p. 253. Toliau cituojant šią knygą skliaustuose bus nurodomi tik citatos puslapiai.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)