Įspėjimas skaitytojams: pasakojimo centre – ribinės paauglystės patirtys Sabaa'os Tahir romane „Visas mano įniršis“
Ar žinote, kokios bausmės originalioje Brolių Grimų pasakoje „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sulaukė piktoji pamotė? Ji buvo pakviesta į princo ir Snieguolės vestuves, kur jos laukė iki raudonumo įkaitintos metalinės kurpaitės. Pamotė turėjo jomis apsiauti ir šokti, iki kris negyva. Bėgant šimtmečiams pasaka vis švelnėjo. O 1937 m. vaikams buvo pristatyta studijos „Disney“ versija su kalbančiais paukščiais, gyvūnais ir princu ant balto žirgo.
Panašiu metu, po Antrojo pasaulinio karo, pradėta kurti šiuolaikinė, moderni paaugliams skirta literatūra judėjo kiek kita kryptimi. Pasakoms, nuotykių literatūrai ar maginei fantastikai (angl. fantasy) būdingą pozityvą ir laimingos pabaigos formulę išstūmė probleminis, kartais net itin atviras realizmas, paauglių ribinių patirčių vaizdavimas. Kodėl? Į šį klausimą bandysiu rasti atsakymą keliaudama per Tahir romane Visas mano įniršis (angl. All My Rage, 2022)1 vaizduojamą dviejų paauglių tapimo suaugusiais žmonėmis istoriją.
Apie autorę ir romaną Visas mano įniršis
Sabaa Tahir (g. 1983) – pakistaniečių kilmės anglų ir amerikiečių paauglių literatūros rašytoja. Lietuvių skaitytojams ji žinoma iš itin populiarios maginės fantastikos knygų Žarija pelenuose (1 d., vertimas į liet. k. 2016), Deglas naktyje (2 d., 2017, „Alma littera“). Tahir vaikystė prabėgo Mojave’ių dykumoje (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijos valstijoje), kurioje vyksta ir romano Visas mano įniršis veiksmas. Baigusi Kalifornijos universitetą (UCLA), rašytoja atliko praktiką laikraštyje The Washington Post“2. 2022 m. išleistas vyresniesiems paaugliams skirtas romanas Visas mano įniršis sulaukė kritikų dėmesio ir buvo apdovanotas „Boston Globehorn“, „National Book Award for Young People Literature“, „Michael L. Printz Award“ premijomis. Autorė knygą rašė 15 metų ir, kaip teigia viename iš interviu, jeigu būtų žinojusi, kiek daug savęs reikės įdėti į pasakojimą, vargu ar iš viso būtų pradėjusi rašyti3.
Visas mano įniršis – šiuolaikinės problemų prozos pavyzdys. Pagrindiniai veikėjai bręsta pasaulyje, kuris, atrodytų, tikslingai griauna jų nekaltumą. Šiame romane dekonstruojamas amerikietiškosios svajonės mitas (angl. American Dream), atskleidžiamas svajonės nepasiekiamumas marginalizuotoms bendruomenėms. Romane pagrindiniai veikėjai – Nura ir Salahudinas (Salas) – yra paaugliai, juos skiria kilmė, religija, socialinė padėtis, asmeninės patirtys. Istorija konstruojama siejant paauglių matymo lauką (dabarties laikas, pasakojimas pirmuoju asmeniu, skirtingos Nuros ir Salo pasakojimo perspektyvos) su intarpais iš Salo mamos gyvenimo4 (praeities laikas). Pabaigoje sužinome, kad istoriją užrašė į kalėjimą patekęs Salas: „Aš pradedu rašyti. Rašau, kad pabėgčiau. Rašau, kad surasčiau didesnę prasmę, apie kurią kalbėjo Santjagas. Ir rašau, kad suprasčiau. Kad atleisčiau. Iš pradžių atsiranda nuotrupos, paskui – sakiniai, pastraipos ir puslapiai.“5 Istorija tampa autobiografiniu pasakojimu, kurio tikslas – suprasti pyktį, atsirandantį dėl to, kad paaugliai per anksti susiduria su negailestinga realybe. Pasak autorės, svarbu, kad jos knygos paaugliams nagrinėtų suaugusiųjų temas. Tahir žino: jos auditorija gali ir turi išmokti susidoroti su tokiomis problemomis6.
Pagrindiniai istorijos pasakotojai yra paaugliai Nura ir Salas. Nura gimė Pakistane ir žemės drebėjimo metu tapo našlaite. Dabar ji gyvena JAV kartu su smurtaujančiu dėde Chachu, kuris jau yra numatęs mergaitės ateitį – baigusi mokyklą Nura dirbs jo alkoholiniais gėrimais prekiaujančioje parduotuvėje. Nura svajoja apie kitokį gyvenimą, mokymąsi universitete, tačiau jos norus temdo kaltės jausmas. Kad ir koks žiaurus yra dėdė, bet jis vienintelis atvyksta į Pakistaną ir išgelbsti nuolaužomis užverstą Nurą. Tai yra merginos istorijos leitmotyvas.
Kartu skaitytojas seka ir Salahudino (Nuros vaikystės draugo) pasakojimą. Jis prasideda dieną, kai miršta vaikino mama. Likęs gyventi su alkoholiku tėčiu, paauglys priverstas prisiimti suaugusiojo pareigas. Mėginimas savarankiškai išgyventi paauglio tapatybės virsmą, neatlikus perėjimo ritualų (pabaigti mokyklą, sulaukti 18 metų ir pan.), prieštarauja visuomenės sukurtoms normoms. Salas priima sprendimus, lemiančius jo ateitį – paauglys pradeda prekiauti narkotikais ir atsiduria kalėjime.
Salas: mamos mirtis ir atsisakymas gedėti
Svarbiausios romano Visas mano įniršis temos yra gedulas, pyktis, bandymas atrasti savąjį Aš svetimoje kultūroje ir kartais net atvirai priešiškoje visuomenėje. Jos atliepia pagrindinio romano interteksto – Elizabethės Bishop eilėraščio „One Art“ – įtampą tarp noro išmokti suvaldyti praradimo skausmą ir supratimo, kad praradimas yra katastrofa. Salas atsisako pripažinti mamos mirtį kaip visko pabaigą – tai geriausiai perteikia mamos laidotuvių scena, papasakota paties Salo. Jis tarsi Alberto Camus romano Svetimas pagrindinis veikėjas atsitraukia nuo per skaudžios tikrovės, užsideda kaukę ir tampa pasyviu stebėtoju. Svarbiausia – neleisti prasiveržti jausmams. Salas apibūdina sutiktus žmones, pamini jų gyvenimo detales ir vis ieško įrodymų, kad karste yra ne jo mama: „(…) kaip tiek daug erdvės užėmęs žmogus gali tilpti į tokį mažą karstą?7 – vienas iš paauglio galvoje nuskambančių klausimų. Vienintelė emocija, kurią sau leidžia Salas, yra pyktis ant tėvo. Mamos mirties dieną Salas turėjo rūpintis alkoholio padauginusio tėčio saugumu, todėl nespėjo atsisveikinti su mama.
Salas atsisako pripažinti savo skausmą ir priimti gedulą kaip natūralią būseną. Jis neberašo, nors tai iki mamos mirties buvo kasdienė praktika ir svajonės tapti rašytoju dalis, nelanko mamos kapo: „Kaltė numalšina mano apetitą. Turėčiau nuvykti prie Amos kapo. Pasimelsti ten. Ji būtų to norėjusi. Bet kaskart, kai pradedu važiuoti kapinių link, apsisuku. Nenoriu matyti įrašo. Nura jį parinko, kai imamas Shafikas jos paprašė – net nežinau, kas ten parašyta.“8 Paauglys visą savo energiją skiria darbui viešbutyje. Ir eilėraščio, ir romano tikslas yra parodyti emocinio atsiribojimo kaip strategijos neadekvatumą. Pasakojimo pabaigoje kalėjime atsidūręs Salas praranda judėjimo laisvę, bet turi daug laiko, susiduria su netekčių ir tapatybę formuojančių patirčių galia. Taip skaitytojui parodoma, kad sielvarto neįmanoma tvarkingai padėti į lentyną – jį reikia išgyventi, pripažinti, integruoti į savąjį aš9.
Nura: smurtas, kaltė ir skilusi tapatybė
Viena iš svarbių tapatybės kūrimo sąlygų yra priklausymas bendruomenei. Literatūroje paaugliams tai atspindima per paauglių siekį rasti panašius į save bendraamžius, burtis į grupes. Vis dėlto kur kas dažniau skaitytojams pristatomas nepritampantis, maištaujantis, vienišas veikėjas, tokiu būdu tarsi parodant, kad norminis tapimo suaugusiuoju kelias susijęs su buvimu paribyje ir su tuo susijusiomis ribinėmis patirtimis. Klasikinis pavyzdys – Houldenas Kolfildas (Jeromeʼo Davido Salingerio romane Rugiuose prie bedugnės), šiuolaikinėje lietuvių literatūroje paaugliams jo atitikmuo galėtų būti Vytauto Varaniaus romano Šiltnamis („Alma littera“, 2019) pagrindinis veikėjas šešiolikmetis Elvinas.
Skaitytojas pirmą kartą sužino apie Nurą iš Salo, tačiau ji tėra greitai iš akiračio dingstantis muzikos, apyrankių ir tamsių džinsų šešėlis. Paauglės balsą išgirstame jos gimimo dieną, kai jai tenka dirbti dėdės parduotuvėje10: „Pagal Pakistano pasą ir JAV žaliąją kortą, kuriuos visada nešiojuosi kuprinėje, šiandien yra mano aštuonioliktasis gimtadienis.“11 Nura turėtų išaugti laikinąjį paauglystės etapą, tačiau ji vis dar yra įstrigusi fiziškai, nes laukia žinių iš koledžų ir universitetų, ir psichologiškai, nes nežino, kaip nutraukti kaltės jausmu ir traumuojančia patirtimi pagrįstus santykius su dėde.
Paauglės paveikslas konstruojamas kaip tylios kitos. Apie tikruosius jos jausmus sužinome iš muzikos, beveik visada lydinčios paauglę: „Muzika gali būti tikresni namai nei keturios sienos ir stogas.“12 Svarbu tai, kad Nura neturi ryšio su savo praeitimi (ji neprisimena vaikystės, o dėdė atsisako apie tai kalbėti). Šiuo metu mergina formaliai priklauso musulmonų bendruomenei (nors dėdė jai draudžia lankytis pamaldose) ir tai apibrėžia Nuros vietą joje. Būtent šis priklausymas ją atskiria ir nuo bendraamžių – mokykloje iš paauglės tyčiojamasi dėl jos aprangos, odos spalvos, akcento.
Ypač Nurą traumuoja dėdės smurtas. Tai yra bene sunkiausia knygos tema. Ne veltui istorija pradedama įspėjimu, kad joje plėtojamos priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio temos, vaizduojamas fizinis smurtas, islamo fobija, slopinami seksualinės prievartos prisiminimai, mirtis. Knygos autorė tiesiogiai neįvardija, kas vyksta su Nura, tačiau būtent tas neišsakymas, fragmentinis pasakojimas atspindi realybę, kai auka dažnai tyli13. Vienoje iš scenų paauglė mato, kaip dėdė iš pykčio sugniaužia ir atleidžia kumščius, tačiau mintyse mergina sau primena: jis mane išgelbėjo. Skaitytojas nemato, kas vyksta, bet tai galima nuspėti iš paauglės būsenos (išgyvenamos baimės, liūdesio, noro pasislėpti muzikoje) ir tokių pasakymų: „Man skauda nugarą. Rankas. Išsipinu plaukus. Jie tokie sunkūs, kad jei turėčiau netoliese žirkles, juos nusikirpčiau.“14
Nuros gyvenimas yra jos pykčio priežastis. Ji nori išsivaduoti iš dėdės priespaudos, vaikystės patirčių ir iki galo neišgyvento netekties gedulo, jos galimybes ribojančios miestelio realybės. Paauglė negali to padaryti viena. Lūžio tašku tampa diena, kai Nurą ir Salą sustabdo policija, jų mašinoje randa narkotikų, kuriais prekiauja Salas, ir abu jaunuoliai patenka į kalėjimą. Nurai paskiriami nauji globėjai, jos gyvenimas keičiasi, dabar ji gali savarankiškai kurti save.
Salas ir Nura: siejančios patirtys
Salo ir Nuros istorijas sieja kiekvieno jų išgyvenamas pyktis, slopinamas skausmas, gedulas, neteisybės jausmas. Paaugliai yra tarsi vienas kito veidrodžiai: abu neturi saugių namų, jų asmenybes formuoja patirtas ir tebepatiriamas smurtas, imigrantų gyvenimo realybė, socialinis ir ekonominis neužtikrintumas. Viename iš pokalbių Nura klausia Salo: „Tokio mėšlo mokykloje nemoko, tačiau mes turime tai žinoti. Ar manai, kad buvimas suaugusiuoju atpirks viską, ką turėjome patirti vaikystėje?“15
Pasakojimo pradžioje matome, kaip neteisingai suprasti jausmai sugriauna ilgai kurtus santykius (Nura pabučiuoja Salą, kuris ją atstumia, nes nevisiškai suvokia savo jausmus, kuriuos jaučia merginai). Ir nors romantiniai paauglių santykiai dabartyje neįmanomi (jie laužo įprastas kultūrines ir religines normas), tačiau Salo mamos mirtis tampa tiltu, padedančiu sukurti stiprų ryšį.
Laimingos pabaigos galimybė, apie kurią užsimena autorė, neatkeliauja iš „Disney“ pasakų pasaulio. Abu veikėjai turi ją sukurti susitaikydami su praeitimi. Būdamas kalėjime Salas pradeda išsilaisvinti nuo kaltės jausmu grįstų įsipareigojimų šeimai, pagaliau jis supranta, kad Aš turi teisę formuoti savo ateitį. Išvykusi mokytis Nura atgauna savo balsą ir galimybę būti savimi. Tik sąmoningai pasirinkę kitokį – išlaisvinantį – kelią, veikėjai gali kurti tarpusavio santykius. Vėlesnis jau suaugusių Salo ir Nuros susitikimas prasideda nuo dainos, priklausančios jiems abiem: tai daina apie šviesą ir pradžią, meilę ir viltį, viską, kas anksčiau, kaip atrodė Salui, jam nepriklausė. Jaunuolių bučinys irgi parodo skirtumą – šį kartą veiksmo nelydi skausmas, baimė ar simbolinės monstrų figūros16. Nepaisant visko, kas jiems nutiko, jaunuoliai išgyveno ir vėl atrado vienas kitą. Tikriausiai pagrindinė romano pamoka skaitytojams galėtų būti ta, kad tapatybės kūrimas yra aktyvus, nuolatinis procesas ir mes visada galime rinktis, kuo tapti. Tai nepriklauso nuo patirtų netekčių, smurto, kultūrinių lūkesčių.
Apibendrinimas
Literatūroje paaugliams vaizduojamos ribinės patirtys atlieka dvejopą funkciją: 1) jos sukuria atpažinimo lauką skaitytojams, kurie galėjo išgyventi tą patį; 2) jos ugdo empatiją, parodydamos, kaip tokios patirtys formuoja tapatybę, perrašo pasitikėjimo kitais ribas, kokią įtaką daro ateities pasirinkimams. Romane Visas mano įniršis Tahir kuria tikrovišką erdvę kalbėdama temomis, kurios vis dar yra nutylimos arba supaprastinamos (ypač lietuviškosios literatūros paaugliams kontekste). Vis dėlto svarbu atskirti, kada kai kurie elementai įterpiami siekiant šokiruoti, o kada norint pabrėžti situacijos neteisybę, universalias problemas ar norint suteikti balsą veikėjams, atsidūrusiems kito pozicijoje dėl socialinių, ekonominių ar politinių priežasčių. Skaitant šias istorijas (panašiai kaip žiauriąsias pasakų versijas) reikėtų klausti ne tik, ko tokios istorijos gali pamokyti, bet ir ką aš, kaip suaugęs žmogus, galiu padaryti, kad paaugliams nebereikėtų mokytis išgyventi iš problemų prozos.
_______________________________
1 Sabaa Tahir, All My Rage, New York: Razorbill, 2022. Knyga verčiama į lietuvių kalbą.
2 Daugiau informacijos apie autorę žr. interneto prieiga: https:// sabaatahir.com/about/ (žiūrėta 2025-08-11).
3 Lauren Puckett-Pope, „Sabaa Tahir Refuses to Pull Her Punches“, in Elle, 2024-10-10, interneto prieiga: https://www.elle. com/culture/books/a62533511/sabaa-tahir-heir-ember-in-theashes- interview-2024/ (žiūrėta 2025-08-10).
4 Vis dėlto Salo mamos istorija labiau susijusi su religine, kultūrine tema, todėl šiame straipsnyje ji nebus plačiau analizuojama.
5 Sabaa Tahir, op. cit., 62 skyrius, p. 315. Čia ir toliau vertimas straipsnio autorės. Originale rašoma: I start to write. I write to escape. I write to find that greater meaning Santiago spoke of. And I write to understand. To forgive. Snippets first, then sentences and paragraphs and pages.
6 Op. cit.
7 Sabaa Tahir, op. cit., 9 skyrius, p. 57. Originale rašoma: Wondering how someone who filled up a room could fit into a box so small.
8 Sabaa Tahir, op. cit., 27 skyrius, p. 160. Originale rašoma: Guilt quashes my appetite. I should go to Ama’s grave. Pray there. She’d have wanted me to. But every time I start driving toward the cemetery, I turn around. I don’t want to see her name on that stone. I don’t want to see the inscription. Noor picked it after Imam Shafiq asked her – I don’t even know what it says.
9 Savojo Aš paieškų ir mirties tema gvildenama ir į lietuvių kalbą išverstame Johno Greeno romane Aliaskos beieškant, [iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis], Vilnius: Alma littera, 2015.
10 Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pagal musulmonų religinę praktiką vartoti alkoholį draudžiama (o Salo tėtis yra alkoholikas). Paauglės darbas šioje parduotuvėje nėra visiškai legalus. Taip tarsi pabrėžiama, kad tam tikrų taisyklių, kultūrinių, religinių normų galima nepaisyti, kai prarandi ar pradedi neigti su jomis siejamą savo tapatybės dalį. Paprasčiau tariant, tampi kitu.
11 Sabaa Tahir, op. cit., 3 skyrius, p. 20. Originale rašoma: According to the Pakistani passport and the US green card I keep in my backpack at all times, it’s my eighteenth birthday.
12 Sabaa Tahir, op. cit., 10 skyrius, p. 67. Originale rašoma: Music can be more of a home than four walls and a roof.
13 Salas vaikystėje patyrė lytinę prievartą. Jis prisimena tik nuotrupas, trauminė patirtis pasireiškia kaip negalėjimas pakęsti kitų žmonių lietimosi. Nura ir Salas neigia savo patirtis, jas racionalizuoja, kad išgyventų. Vis dėlto, tik sužinojęs tiesą, paauglys gali pradėti kurti savąjį aš ir viduje tūnantį pyktį pakeisti susitaikymu su praeitimi.
14 Sabaa Tahir, op. cit., 20 skyrius, p. 127. Originale rašoma: My back hurts. My arms. I unbraid my hair. It’s so heavy that if I had scissors nearby, I’d cut it all off.
15 Sabaa Tahir, op. cit., 39 skyrius, p. 214. Originale rašoma: Do you think our adulthood will make up for everything we’ve had to deal with as kids?
16 Pokytis tarp tada ir dabar atsispindi ir priešpaskutinio skyriaus pavadinime – pasakotojas pristatomas nebe Salo, o Salahudino vardu. Sabaa Tahir, op. cit., 64 skyrius, p. 320–321.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)
