Ką skaityti, kai esi „iš kitos planetos“?
Rašydama šį tekstą dar kartą peržiūrėjau Mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ sukurtą dokumentinį filmą apie disleksiją „Vaikai iš kitos planetos“ (2022, rež. Šarūnas Mikulskis). Jame savo patirtimi dalijasi vaikai, tėvai ir mokytojai. Ketvirtokų mokytoja Gabrielė Kaupaitė pasakoja apie vieną savo klasės mokinį, kuris, atlikdamas savarankišką užduotį, vietoj pavardės lape užrašė: „Aš esu durnas.“ Šis užrašas taip sukrėtė mokytoją, kad ji nusprendė ne tik daugiau sužinoti apie disleksiją, bet ir paruošti pristatymą apie šį sutrikimą visai klasei.
Laikyti save prastesniu, „iš kitos planetos“, įprasta vaikams, turintiems disleksijos sutrikimą. Tokios nuomonės apie juos yra mokytojai, taip vaikų akademinius gebėjimus vertina tėvai, kol nesužino diagnozės. Filme visi tėvai kartojo tą patį: žinia apie sutrikimą buvo didžiulis palengvėjimas, atsirado tikslas ne spausti vaiką, o jį palaikyti, motyvuoti. Šie vaikai negali garsiai skaityti klasėje, nesvarbu, ar tai yra literatūros kūrinys, ar uždavinio sąlyga, jų nerasime ir sąraše vaikų, perskaičiusių daugiausia knygų, nes jiems pritaikytų skaityti knygų iš viso nėra.
Kiekvienas galime turėti draugą, pažįstamą, kolegą, turintį šį sutrikimą. Gali būti ir taip, kad mes nežinome apie tai, nes tas žmogus sėkmingai prisitaikė gyventi su disleksija (pvz., knygų skaitymą pakeitė jų klausymu). Mokytojų ir tėvų bendruomenė taip pat per mažai žino apie disleksiją. Trūksta visko: informacijos, specialistų, priemonių. Lietuvoje iki šiol neturime nei populiacijos tyrimų, nei oficialių testų, galinčių įvardyti tikslią disleksijos apimtį: „Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos renkama statistika apie specifinius mokymosi sutrikimus yra netiksli, mat diagnozuotų vaikų dalis yra daug kartų mažesnė, nei rodo kitų Europos šalių surinkti duomenys“1. Todėl tenka remtis Danijos pavyzdžiu ir atliktų tyrimų duomenimis, kur disleksija sistemiškai stebima jau 50 metų. 2015 m. Danija sukūrė nacionalinį disleksijos testą mokiniams ir studentams, atskleidusį, kad 8 proc. atsakiusiųjų į anketą turi disleksiją2. Siekiant kuo anksčiau nustatyti skaitymo sutrikimus ir padėti vaikams, šį testą privaloma atlikti visose Danijos mokyklose. Nėra būdų išgydyti disleksijos, bet sumažinti simptomus įmanoma, ypač jei dirbti pradedama ankstyvame amžiuje3.
Lietuvoje palyginti mažai turime knygų, pritaikytų skaityti skaitymo sutrikimų turintiems vaikams. Švietimo bendruomenė su disleksijos problema susiduria kasdien, o leidėjai knygų, pritaikytų tokį sutrikimą turintiems vaikams, neleidžia.
2023 m. Suomijoje bibliotekos „Celia“ atlikti tyrimai patvirtino, kad pakoregavus tekstą pagal tam tikras taisykles tokius tekstus įveikia ir disleksijos sutrikimą turintys vaikai4. Tyrime įvertinta mokinių ir mokytojų patirtis, susijusi su skirtingų skaitymo priemonių naudojimu ugdymo procese. Remiantis šiuo tyrimu nustatytas didelis įvairių skaitymą palengvinančių būdų poreikis. Mokytojai geriausiomis skaitymo pagalbinėmis priemonėmis laiko palengvinta kalba parašytas knygas ir garsines knygas. Dar geresnį rezultatą galima pasiekti, jeigu garsinė knyga yra derinama su popierine knyga ar ekranu. Apklausoje dalyvavę mokiniai, nepaisydami patiriamų su skaitymu susietų sunkumų, akcentavo norą skaityti. Dauguma iš jų teigė, kad garsinės ir popierinės knygos panaudojimas kartu ženkliai palengvina skaitymą. Tyrimo rezultatai aiškiai parodė, jog vienas iš svarbių skaitymo skatinimo būdų, skirtų vaikams, turintiems skaitymo sutrikimų, yra palengvinta kalba parašytos knygos.
Ar rašyti palengvinta kalba tekstus yra sunkiau nei įprastus? Taip, nes įprastai parašytą tekstą tenka perrašyti keletą kartų, kol jis ima panėšėti į tinkamą skaityti disleksijos sutrikimą turinčiam vaikui. Bet tai įveikiama užduotis tiems, kas kuria mokymosi turinį, vadovėlius, egzaminų užduotis.
2024 m. pabaigoje pasirodė pirma edukacinė knyga Daivos Rudytės Roka, Rokas ir Profesorius H₂O tiria kosmosą (išleido UAB „Ugos reklama“), specialiai pritaikyta skaityti disleksijos sutrikimą turintiems vaikams. Vartant šios knygos puslapius iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji niekuo nesiskiria nuo įprastos knygos. Tik įdėmiai perskaičius tekstą ir peržiūrėjus iliustracijas galima pamatyti skirtumus. Skaitytojas vaikas šių skirtumų nepastebi – tai irgi svarbu: niekam nepatinka būti išskirtam. Tik ženklelis ant knygos viršelio pažymi šios knygos išskirtinumą.
Rašant tokias knygas būtina vartoti palengvintą kalbą – lengvai suprantama kalba ir palengvinta kalba nėra tas pat. Pirmuoju atveju tekstai rašomi atsižvelgiant į psichikos ar protinę negalią turinčių asmenų gebėjimą suprasti tekstą, o palengvinta kalba parašyti tekstai skirti skaityti visiems, tik pasirenkama paprastesnė sakinio struktūra, trumpesnis sakinys (jį sudaro 8–12 žodžių). Privalu kiekvieną sakinį pradėti iš naujos eilutės – taip išryškinama sakinio pagrindinė mintis. Sakiniuose vartojami pasikartojantys žodžiai. Disleksijos sutrikimą turintiems vaikams sunku skaityti baltame lape parašytą tekstą, todėl ruošiant vaizdinę medžiagą reikėtų ją pateikti ant švelniai tonuoto popieriaus. Būtina atsižvelgti ir į pasirinktų spalvų gamą, nes tai gali palengvinti arba apsunkinti skaitymą: pavyzdžiui, daug rožinės spalvos knygoje skaitytojui gali sukelti galvos skausmą.
Knygose, skirtose disleksijos sutrikimą turintiems vaikams, būtinai turi būti iliustracijų – mat šie vaikai pirmiausia „skaito“ paveikslėlius. Tačiau iliustracijų tekste neturėtų būti daug, jose neturi būti smulkių detalių, jos turi atitikti knygos turinį.
Įprastose knygose vaikams, net ir vadovėliuose, dažnai būna per daug vaizdinės medžiagos, kadangi tikimasi, jog ji atkreips vaikų dėmesį, sužadins jų smalsumą. Skaitymo gebėjimo sutrikimų turintiems vaikams toks vaizdinis triukšmas trukdo susieti tekstą ir vaizdą, blaško mintį. Labai svarbus yra ir teksto šriftas, tarpai tarp eilučių. Ranka rašytas šriftas, kaip ir tekstas, parašytas tik didžiosiomis raidėmis, netinka disleksijos sutrikimą turintiems vaikams.
Manau, palengvinta kalba galėtų būti rengiama didelė dalis edukacinės literatūros vaikams – ne tik knygos, vadovėliai, uždavinynai, bet ir pačių mokytojų ruošiama medžiaga: tokiu būdu galima susisteminti ir taupiai pateikti informaciją. Taip pateikta ji lengviau suprantama visiems mokiniams. Turime pasistengti, kad žinios būtų prieinamos visiems vaikams, sudaryti tokias mokymosi sąlygas, kurios neišskirtų vienos ar kitos vaikų grupės iš kolektyvo, nes kitoniškumas neretai tampa patyčių objektu.
Sutinku, kad taip paruoštų tekstų rašymas reikalauja papildomų pastangų, laiko sąnaudų. Gerokai paprasčiau būtų naudoti elektroninę knygos versiją, paruoštą EPUB3 formatu, leidžiančią kiekvienam skaitytojui pritaikyti tekstą pagal savo poreikius. Taip nuo šių metų turėtų būti rengiamos visos elektroninės knygos Lietuvoje5. Kuo šis formatas ypatingas? Jis leidžia padidinti teksto šriftą, tarpus tarp eilučių, skaitoma eilutė išskiriama kita spalva. Įgarsintoje elektroninės knygos versijoje girdimas diktoriaus balsas. Šiuo metu turime šešias taip parengtas knygas vaikams: dvi knygas išleido leidykla „Lapas“ (Gabijos Grušaitės Grožis ir Heizelis ir Neringos Dangvydės Gintarinė širdis), keturias knygas išleido Lietuvos audiosensorinė biblioteka (Juleso Verne ʼo Aplink žemę per 80 dienų, Lymano Franko Baumo Ozo šalies burtininkas, Jameso Matthew Barrieʼo Piteris Penas ir Vendė, Roberto Louiso Stevensono Lobių sala). EPUB3 formatu parengtą knygą lengva skaityti ir regos negalią turintiems skaitytojams. Tokia knyga suteikia galimybę pamatyti iliustracijas, nes diktorius papasakoja, kas nupiešta paveikslėlyje. Lietuvos audiosensorinė biblioteka peržiūri ir sertifikuoja EPUB3 formatu parengtas knygas. Jas galima rasti virtualioje ELVIS bibliotekoje. Artimiausiu metu Lietuvos audiosensorinė biblioteka planuoja šiuo formatu išleisti dar dvi knygas vaikams: Kateʼs DiCamillo Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė ir Anitos Generi Žvaigždžių pasakos.
Idealiausia, jeigu disleksijos sutrikimą turintiems vaikams knygos būtų parašytos palengvinta kalba ir leidžiamos EPUB3 formatu. Tuomet vaikai būtų aprūpinti visokeriopai jų poreikius atitinkančiomis ugdymo priemonėmis. Tačiau realybė yra tokia, kad dar ilgai mokyklose planšetė nebus kiekvieno mokinio darbo priemonė, o vaikai skaitys popierinius vadovėlius ir knygas. Didelė dalis edukacinės literatūros mokykloms, tarp jų ir egzaminų užduotys, kuriamos jau dabar, todėl turbūt būtų tikslinga pradėti kalbėti apie tai, kad nauji vadovėliai ir egzaminų užduotys atitiktų ne tik atnaujintas švietimo programas, bet ir būtų parašyti taip, kad juos galėtų skaityti visi vaikai.
________________________
1 Cit. iš Linos Miltenienės, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedijos, specialiosios pedagogikos) bakalauro programos vadovės, pranešimo, skaityto 2023 m. gruodžio 14 d. konferencijoje „Skaitymo ir rašymo sutrikimų turintis mokinys: SUPRASK. PADĖK. TIKĖK“.
2 Mads Poulsen, Holger Juul, and Carsten Elbro, ‘A National Test of Dyslexia’, Annals of Dyslexia, 73.3 (2023), p. 337–355, interneto prieiga: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/37418132/ (žiūrėta 2025-01-20).
3 „Is my child dyslexic?“, interneto prieiga: https://www. bdadyslexia.org.uk/advice/children/is-my-child-dyslexic/signs-ofdyslexia- early-years (žiūrėta 2025-01-20).
4 Veera Kivijärvi, „Teachers‘ and pupils‘ experiences of reading aids“, in Accessibility Library Celia report 2023, interneto prieiga: https://www.celia.fi/wp-content/uploads/2024/01/Teachers-andpupils- experiences-of-reading-aids.pdf (žiūrėta 2025-01-20).
5 Žr. Lietuvos Respublikos gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymas Nr. XIV-1633, 2022 m. gruodžio 8 d., interneto prieiga: https://vpt.lrv.lt/lt/naujienos-3/svarbu-2025- m-birzelio-28-d-isigalioja-gaminiu-ir-paslaugu-prieinamumoreikalavimu- istatymas/ (žiūrėta 2025-08-07).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)
