Knygos visada juda – ar ekranuose, ar mūsų vaizduotėje
– Miela Sigute, man teko laimė pažinti ir kalbinti visas tris skirtingų kartų dailininkes: Jūsų močiutę, architektę, vaikų knygų ir vadovėlių iliustruotoją Taidą Musteikytę-Balčiūnienę, Jūsų mamą grafikę Taidą Balčiūnaitę ir Jus. Gimėte menininkų šeimoje. Jūsų tėtis Saulius Chlebinskas – žymus knygos dailininkas. Papasakokite, kaip augote šeimoje žmonių, turinčių išskirtinį santykį su knygos menu. Ar stebėdavote, kaip jie dirba, kuria?
– Miela Alma, dėkoju jums už skirtą jautrų dėmesį ir laiką man brangiems žmonėms ir kolegoms. Apie išskirtinį santykį būdama tarp jų niekada nepagalvojau – tai buvo kasdienybė ir būtinybė, supusi mane ir brolius, pusseseres ir pusbrolius. Augome gausioje šeimoje, nes kadaise močiutė savo santuokos dieną pasižadėjo Lietuvai padovanoti daug vaikų – jau buvo aprimęs skaudus karo, tremčių laikas. Tą pažadą ištesėjo – kartu su seneliu architektu Vaclovu Balčiūnu užaugino savo 9 vaikus ir ne vieną kartą mažųjų, užaugusių su jos iliustruotomis knygomis. Matyti nuolat ką nors veikiančius senelius, mamą ar tėtį buvo natūralu. Ir visai nesvarbu, ką jie veikdavo: pjaustydavo obuolius, ruošdavo šaltanosius, raugdavo girą, kepdavo „Napoleoną“, iš tuščių silkių konservų dėžučių formuodavo širdeles kepimo formoms ar šviestuvų gaubtus, iš tuščių pieno pakelių – indelius uogoms rinkti ar lesyklėles, pjaudavo žolę, genėdavo medelius, pindavo krepšelius, šluodavo kiemą, megzdavo, siūdavo, kurdavo židinį, priimdavo svečius… Visada atrodė, kad mūsų giminės lizde viskas yra skaniausia, geriausia, jaukiausia, kad esam labai apdovanoti ne dėl to, kad niekad nieko materialiai nebūtų trūkę, bet kad tas sumanumas, kūrybiškumas ir dėmesys atrodė neišsenkantis. Jų kūrybinius darbus matydavau tik fragmentiškai, dažniausiai vėlai vakare ar nakčia, kai sliūkindavau iš lovos norėdama dar vieno apkabinimo. Akies krašteliu matydavau, kiek begalinės kantrybės tame darbe reikia, kiek kartų tą patį fragmentą tekdavo perpiešti, perkomponuoti, perspalvinti. Kartais girdėdavau, kaip jie aptarinėja vieną ar kitą iliustraciją. Tų kūrybinių stalų-natiurmortų su popieriais, kalkėmis, pieštukais, „Leningrado“ akvarelinių dažų dėžutėmis, gumos klijais ir žirklėmis blyksniai yra likę kažkur atmintyje ir vis neapčiuopiamais reginiais išnyra iš pasąmonės. Gaila, kad tai niekada nebuvo užfiksuota fotoaparatu.
– Ar prisimenate pirmąją knygą, sužavėjusią ne turiniu, o vaizdu – iliustracijomis, šriftu, spalvomis? Kuo ji buvo išskirtinė?
– Ryškiai prisimenu vaizdinius, bet nebežinau nei juos kūrusių autorių, nei pavadinimų. Jei rasčiau kur, iš karto atpažinčiau ir pasakyčiau – taip, tai jos, mano vaikystės draugės.
– Ar vaikystėje bandėte kurti savo knygas – piešti, klijuoti, kurti istorijas vaizdu? Ką jos atspindėjo? Kokios buvo pirmosios namų pamokos?
– Knygų kurti turbūt nebandžiau, o istorijas kurdavau. Turėjau ir dar kažkur turiu languotą sąsiuvinį, į kurį kopijuodavau man patikusių knygų pavadinimus ir iliustracijas. Tuomet dar nemokėjau skaityti, bet jau labai norėjau būti panaši į dvejais metais vyresnį ir jau į pirmą klasę ėjusį brolį. O pirmosiomis knygomis turbūt reikėtų laikyti darželyje ir pradinėse klasėse Motinos dienai (tai būdavo kovo 8-oji) skirtus eilių sąsiuvinius su piešinėliais – vis dėlto kokia graži tai buvo iniciatyva, ir dabar virpinanti širdį. Pamenu knygelę-širdelę, kurią atvertus ji tapdavo keturlapio dobilo lapu. Ją sukurti mane pamokė mama. Man labai labai patiko. Šiandien tai galima būtų vadinti interaktyvia knygele. Ir dar piešinių rinkiniai – sveikinimo albumai: juos darželyje turbūt kiekvienam vaikui gimimo dienos proga su grupės vaikų darbais padovanodavo auklytė. Jie nuostabūs, nors kurti be jokio meninio parengimo!
– Kada pajutote, kad knygos menas gali tapti ne tik šeimos, bet ir jūsų asmenine kūrybine erdve? Ir koks tarp šių erdvių skirtumas? Ar tai buvo iššūkis – rasti savąjį kūrybinį identitetą.
– Niekada nemaniau, kad knygų iliustravimas buvo mūsų šeimos erdvė, labiau atrodė, jog tai buvo būdas duonai užsidirbti. Ir atrodė, jog tas būdas nebuvo lengvas. Man svarbus knygos kuriamas tarpasmeninis santykis. Jis gyvuoja tarp kartų ir tarp amžių – tai tarp puslapių slypinti magija, paliekanti žymę laike. Tėvų draugai, kaimynai, bendraklasiai, mokytojai labai artimai draugavo, važiuodavome vieni pas kitus į svečius, į dirbtuves, klausydavausi jų filosofinių pokalbių – mane labiausiai žavėjo ir žavi tas ryšys, jų sukurta erdvė, kuri, nors daugelis jau išėję anapilin, atrodo, vis dar tvyro šalia. Suvokimą apie knygą kaip kūrybinės erdvės formą ir santykį su ja atvėrė studijos Prahoje, vėliau Zalcburge, stažuotė Miunchene.
– Kas lėmė platesnes ir vis gilesnes knygos meno studijas? Po M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Vilniaus dailės akademijoje studijavote grafiką, vėliau baigėte kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro studijas, įgijote kultūros vadybos specialybę. Paskui buvo stažuotės Prahos dailės akademijoje. Kas įkvėpė ir skatino – šeima, dėstytojai, o gal beribis Jūsų pačios smalsumas? Ar sunku suderinti kūrybą ir vadybą?
– Studijų metu stengiausi plačiau pažinti knygos kultūros raidą Lietuvoje. Mano baigiamasis darbas, kuriame tyrinėjau knygų leidybą kaip kultūros politikos sritį ir inicijavau praktinius pokyčius, įkvėpė prasmingą, per 20 metų besitęsiantį reiškinį, kurio neatskiriama dalimi tapo daugelis iš mūsų – kalbu apie „Knygų šalies“ kūrybinę erdvę knygų kūrėjams ir šeimoms tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Nežinau daugiau studentų darbų, kurie būtų įgavę tokią prasmę. Esu dėkinga visiems prisidėjusiems, palaikiusiems, dalyvavusiems, ten užaugusiems, „praregėjusiems“, patyrusiems unikalių susitikimų su knygų kūrėjais ir knyga.
– Esate kūrybinio projekto „Knygų šalis“ sumanytoja ir plačios kūrybinės programos visai šeimai „Tu gali sukurti knygą“ vadovė. Jūsų dėka Vilniaus knygų mugės lankytojai susipažino su daugeliu žymių vaikų knygų iliustruotojų iš viso pasaulio: paveikslėlių knygų kūrėju, talentingu iliustruotoju ir leidėju, jau šviesaus atminimo Katsumi Komagata iš Japonijos, garsia prancūzų grafike ir erdvinių knygų vaikams kūrėja Marion Bataille. Atvykdavo ir žymūs leidėjai, garsūs bibliofilai, kolekcininkai. „Knygų šalis“ rengė atviras garsių meistrų kūrybines dirbtuves, gražiausių užsienio knygų parodas. Kokius svarbiausius tikslus keliate šioje veikloje?
– Nuostabusis Katsumi Komagata, kurio idėjas ir leidybinę bei edukacinę veiklą tęsia jo dukra Ai Komagata! Kaip gera, kad dar spėjome susitikti Vilniuje, Kaune, kai jis tarp chemoterapijos kursų kiek sustiprėjęs sutiko atvykti. Laukėme jo aštuonerius metus. Ir genialioji Marion Bataille, kurios darbus prancūzų knygų dizaineris Robertas Massinas laiko mūsų šimtmečio stebuklu. Kai esi šalia jų ar jų sukurtų knygų, atrodo, vėl gali kvėpuoti. O mūsų moto – tikrumas ir ryšiai. Vietiniai ir pasauliniai. Talentų susitikimai ir buvimas šalia jų, mėginimas pasaulį ir knygą pamatyti per jų kūrybinio rakto skylutę. Palaikymas, pagarba, pažinimas to, kas buvo iki mūsų, pasitikimas viso, kas dar gali nutikti, kas dar bus sukurta, begalinio savojo ir knygos kelio per Švytinčią Būtį (cituojant Algirdą Steponavičių) patyrimas.
– Kodėl vaikui svarbu suprasti, pažinti ne tik iliustracijų, bet ir knygos kūrimo procesą? Kaip per tuos metus keičiasi vaikai, jų santykis su knyga? Ar sudėtinga sudominti vaikus knyga ekranų ir judančių vaizdų pasaulyje? Ką patartumėte tėvams?
– Vaikams visas pasaulis yra kaip atversta stebuklinė knyga, tereikia juos nukreipti, pamokyti. Tai vienas iš būdų kurti tarpasmeninį ryšį palydint į pasaulį ir į knygą. Man vaikų sukurtos knygos labai svarbios, o stebėti, kaip jie jas kuria ir pristato – begalinė dovana. Ir tie, kuriems pavyksta užaugti išsaugant vaiką savyje, dažnai savo knygų nugarėlėmis puošia namų bibliotekas. O knygos juk visada juda – tarp pirštų, mūsų vaizduotėje, ekranizacijose ir monitoriuose.
– Per du „Knygų šalies“ gyvavimo dešimtmečius Lietuvoje užaugo ištisa knygos gurmanų karta: vaikystėje dalyvavę kūrybinėse valandose, paauglystėje savanoriavę ir asistavę „Knygų šalies“ kūrybinėje studijoje, vėliau kai kurie iš jų ir patys rinkosi knygų iliustravimo studijas, tapo talentingais knygų autoriais, kurių knygomis didžiuojasi garsiausios pasaulio leidyklos. Prancūzijoje išgarsėjusios lietuvių dailininkės Elenos Selenos paveikslėlių knygas leidžia „Gallimard Jeunesse“. Pasaulyje laurus skina ir kita jaunosios kartos lietuvių paveikslėlių knygų kūrėja Monika Vaicenavičienė, jos knyga Kas yra upė? išleista skirtingose šalyse daugiau nei dešimčia kalbų, o knygos iliustracijos pelnė įvairių premijų pasauliniuose knygų iliustracijų apdovanojimuose.
– Išties labai gera, kad galime pasidžiaugti Elena, Monika ir ne tik jomis. Širdingai linkiu visiems dar tik brendantiems ar jau įbridusiems į knygų kūrybos ir leidybos lauką kuo didžiausio įkvėpimo, patarėjų ir rėmėjų savo sumanymams įgyvendinti.
– Leidžiama daugybė knygų, tobulėja tipografija. Ką manote apie meninę šiandienos iliustracijų kokybę? Pamenu, Jūsų močiutė, paklausta, kas yra svarbiausia piešiant vaikams, atsakė: „Kad jie atpažintų save. Kad spalvos nebūtų purvinos. Reikia įtikti ir vaikui, ir autoriui. Dailininkas – dviejų ponų tarnas. Iliustruotojo darbas atsakingas – perteikti vaikui tai, ką autorius nori pasakyti. Nors kartais būna tir lim bam, tir lim bam… Ir nieko nepasako… Ir po viskam.“
– Kažkada, kai diskutavome šia tema, išsakiau mintį, jog pastaraisiais metais retai kada gali atpažinti autorinę iliustruotojo stilistiką. Kolega oponavo – dabar tokios mados. Svarstau, gal ne mados kaltos, gal tiesiog iliustruotojai dar neatrado savęs, seka kažkur patikusiais nužiūrėtais darbais, ir nebežinia, ar iliustracijos kurtos ispanų, kinų, lietuvių dailininkų, nebeaišku, kas kūrinio stiliaus autorius, o kas tik pameistrys. Gal išties pasaulis sukasi greičiau ir nebėra laiko ieškoti savęs, juolab kad komercinės leidyklos dažnai diktuoja darbo kryptį, atlikimo terminus. Turime pasidžiaugti, kad, kokios mados bebūtų, daugelis jau atpažįsta Jurgos Šarmavičiūtės, Karolio Strautnieko, Elenos Selenos, Rasos Jančiauskaitės, Monikos Vaicenavičienės, Linos Itagaki, ir kitų iliustruotojų darbus.
– Vaikų knygų dailininkai pradeda skambinti pavojaus varpais – sunku parduoti kokybiškas knygas. Kodėl?
– Manau, knygų pardavimu turėtų rūpintis leidėjai, ne knygų dailininkai. Leidėjai turėtų rūpintis knygų kūrėjais, padėti jiems kūrybiniame kelyje, laikytis sutartinių dalykų, kelti klausimus Lietuvos leidybos kultūros ir politikos formuotojams. Turėtų būti atkreiptas dėmesys ir į kokybiško turinio atranką, ekologiją, Pabaltijo regiono autorių ir leidėjų bendradarbiavimą, gerųjų patirčių pateikimą tarptautinei rinkai.
– Neseniai išgirdau terminą „iliustracinis triukšmas“. Kas tai? Ar dailininkų jau per daug?
– To triukšmo dabar labai gausu. Ne tik iliustracinio. Vaikai nuo jo pavargsta.
– Manau, niekada nei vaikų, nei suaugusiųjų nevargina klasika. Visiems miela vartyti vis iš naujo leidžiamas Taidos Balčiūnienės knygas. Lapkričio 3-iąją sueis šimtas metų, kai gimė Jūsų močiutė. Kaip švęsime?
– Su močiutės iliustruotomis knygomis išaugo ne viena karta, tai turbūt tapo kiekvieno vaiko jaukios ir saugios vaikystės knygose tapatybės dalimi. Viliuosi, jog daugelis savo asmeninėse bibliotekose dar turi knygų, kurios primena ne tik mano močiutę, bet ir savosios vaikystės brangius prisiminimus. Norėčiau papasakoti močiutės dažnai mums pasakotą jos vaikystės nutikimą, kuris, manau, tapo ir jos gyvenimo leitmotyvu, jos gerumo veidrodžiu. Kaip prisimena močiutė, tėvelis samdė suvargusį žmogelį, vežimu išveždavusį šiukšles. Sykį jis atėjo pas močiutės netikrą mamą ir apsiverkęs pasakė, kad mirė kažkas iš jo artimųjų. Nutarė žmogus užpirkti mišias, nuėjo pas Vaižgantą į Vytauto bažnyčią Kaune, o sumokėti už mišias pinigų tai neturi. Laimė, jų kiaulė atsivedė paršiukų. Vieną paršiuką nuvežė Vaižgantui, prašė priimti, nes neturi daugiau kuo susimokėti. O Vaižgantas atsakęs, kad jei jis paimsiąs paršiuką, tai malda būsianti kiauliška, ir liepęs vežti paršiuką namo. Koks žmogus buvo Vaižgantas!
Noriu pasidžiaugti, kad „Vagos“ leidykla močiutės metinių proga planuoja naują Jaunojo pianisto leidimą. Mūsų gausios giminės vardu noriu padėkoti leidėjams, menotyrininkams, LATGA asociacijai ir visiems, kurie rūpinasi močiutės iliustracijų palikimu, palaiko jos iniciatyvas. Viliuosi, jog vaikų literatūros centrai, muziejai, bibliotekos bus kūrybiški ir sumanys gražių dalykų paminėdami Taidos Balčiūnienės gimimo šimtmetį.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)
