Savasties paieškos Akvilinos Cicėnaitės, Kotrynos Zylės ir Ignės Zarambaitės prozoje paaugliams

Paauglystė – jauno žmogaus gyvenimo laikotarpis, paženklintas fiziniais ir psichologiniais pokyčiais, ieškojimais, atradimais ir praradimais, vidiniais ir išoriniais konfliktais. Anot psichologų ir psichoanalitikų, savastis, t. y. savęs atskleidimas ir įsisąmoninimas, – vienas svarbiausių ir prigimtinių paauglystės tarpsnio siekių. Šis asmenybės brendimo aspektas straipsnyje atskleidžiamas pasitelkus šiuolaikinės paauglių prozos kūrinius, o jų analizės pavyzdžiai gali pasitarnauti kaip paranki priemonė pedagogui, bendraujančiam su paauglių auditorija, rekomenduojančiam šiai amžiaus grupei aktualius klausimus nagrinėjančią kokybišką literatūrą ir jos perskaitymo būdus. Analizei pasitelkiami vieni ryškiausių pastarojo laikotarpio lietuvių autorių kūriniai – Akvilinos Cicėnaitės apysaka Kad mane pamatytum („Alma littera“, 2020), Kotrynos Zylės romanas Sukeistas („Aukso žuvys“, 2019) ir Ignės Zarambaitės apysaka Juodavandeniai („Nieko rimto“, 2020).

Savasties samprata Carlo Gustavo Jungo psichoanalizėje

Savasties terminą, vartojamą šiuolaikinėje psichologijoje, teologijoje ir filosofijoje, pasiūlė šveicarų psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas (1875–1961), jį apibrėžęs ir išplėtojęs traktate Psichologiniai tipai (1921)¹. Anot mokslininko, savastis (dar lie. patybė, angl. the self, vok. Selbst) – tai savosios prigimties savitumo atskleidimas ir įsisąmoninimas.

Psichologai teigia, jog, skirtingai nei vaikystėje, kai vaikas save laiko tokiu, kokį jį mato artimieji, ir sako, ką galvoja, paauglystėje susiformuoja vidinis „aš“, atsiranda savikontrolė, paauglys jau geba „pažinti save, tapti individualybe“, kelia klausimus, kas aš esu, koks aš esu, koks siekiu būti ².

Žvelgiant į Jungo teoriją, psichologų teiginiai apie paauglių gebėjimus atrodo pernelyg optimistiniai. Anot mokslininko, savęs įsisąmoninimas, tapimas savimi yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas, galintis užtrukti pusę gyvenimo ir ilgiau. Savastis yra priešinga sąmonės valdomam ego, t. y. sąmoningam gyvenimo kelio, savojo įvaizdžio, įvairių sprendimų priėmimui, kuriuos lemia kolektyvinės normos, stereotipai, noras atitikti, įsilieti ar būti pastebėtam. Ėjimą link savasties mokslininkas vadino individuacija – „tapimą individu, (…) tapimą savimi, nes individualumas yra mūsų giliausias, galutinis, neprilygstamas unikalumas“³. Kiekvienas žmogus iš prigimties yra kolektyvinis produktas, anot Jungo, „sudarytas vien tik iš visuotinių ypatybių“⁴. Kalbant apie savastį svarbu tai, ar asmuo siekia išsiskirti – individualizuotis, ar besąlygiškai priima visuotines ypatybes. Nuo savasties tolstama, kai ji netenka savojo realumo, kai žmogus renkasi išorinį vaidmenį ar socialinį pripažinimą, socialinę pareigą arba kai pasiduoda „įtaigiam pirmapradžiam vaizdiniui“⁵. Pasak Jungo, individuacija (sinonimiškai vadinama ir savirealizacija) „yra geresnis ir visapusiškesnis žmogaus kolektyvinių savybių įgyvendinimas, kadangi tinkamas dėmesys individo ypatumams labiau nei šių ypatumų nepaisymas ar slopinimas padeda vystyti socialinius gebėjimus“⁶. Mokslininkas siūlo asmens individualumą suvokti ne kaip keistumą, išsiskyrimą iš visuomenės, o kaip gebėjimą iš visiems būdingų funkcijų ir sugebėjimų atsirinkti unikalią, tave apibrėžiančią kombinaciją. Individuacija yra „psichologinio vystymosi procesas, kurio metu įtvirtinamos individualios savybės“⁷. Šį procesą stipriai veikia ir kolektyvinė pasąmonė – „tamsusis vidinis pasaulis“, slypintis už įvaizdžio, ar, Jungo žodžiais tariant, „personos“ kaukės. Pasąmoniniai procesai sąmonę pasiekia pamažu ir lemia asmenybės pokyčius – kartais net labai staigius. Anot mokslininko, pasąmonės veikimas gali pasireikšti įvairiais simptomais, poelgiais, nuomonėmis, jausmais, fantazijomis ir sapnais⁸. „Sąmonė ir pasąmonė dažnai ne prieštarauja, o papildo viena kitą, sudarydamos visumą, vadinamą savastimi“⁹. Kadangi žmogaus pasąmonė iki galo nėra pažini, tai ir priartėti prie savasties įsisąmoninimo ar susidaryti tikslų savęs, kaip savasties, vaizdą, anot mokslininko, yra neįmanoma¹⁰. Jungas teigia, jog savasties procesas apima ne tik savęs pažinimą, bet ir gebėjimą šias žinias pritaikyti gyvenime – norint tai pasiekti, reikia sąmonę išlaisvinti iš ego gniaužtų.

Nors psichoanalitikas ironizuoja, jog klaidinga manyti, kad esame sudaryti iš kelių dalių ir galime išvysti savęs visumą, tačiau jis pripažįsta, jog tam tikrus savasties struktūros pavyzdžius galima atpažinti grožinėje literatūroje – pats pateikia tokių pavyzdžių¹¹. Aptartas savasties sampratos apibrėžimas ar ėjimas link jos, individuacija, atliepia paauglystėje vykstančius jaunuolių gyvenimo pokyčius, savo galių, talento, gyvenimo prasmės, santykio su pasauliu ir savimi ieškojimus, kurių atvaizdavimas kuriant autentišką romaną ar apysaką paaugliams yra vienas esminių rašytojo uždavinių. Rašytojų Akvilinos Cicėnaitės, Kotrynos Zylės ir Ignės Zarambaitės kūriniuose meninės tikrovės vaizdavimo forma skiriasi, tačiau visus šiuos kūrinius sieja pagrindinių veikėjų pastangos rasti autentišką kelią į savąjį individualumą, savastį.

Vaidmenų teatras ir savastis Akvilinos Cicėnaitės apysakoje Kad mane pamatytum

Realistinėje dienoraščio forma parašytoje Cicėnaitės apysakoje Kad mane pamatytum stebime keturiolikmetės Gilės vidinio pasaulio sumaištį, kurią pagilina besikeičiančios gyvenimo aplinkybės (tėvų skyrybos, jų atsiribojimas nuo emocinių vaikų poreikių, dėmesys santykiams su kitais partneriais), iššūkiai bendraujant su bendraamžiais mokykloje (nepasitikėjimas savimi, noras būti pastebėtai, pavydas ryškesniems už save). Kaip šių pokyčių apibendrinimas iškyla rašytojos pasirinktas pasakojimo laikas – XX ir XXI amžių sandūros situacija, kurstanti visuomenės nerimą dėl artėjančios pasaulio pabaigos.

Apysakoje Gilė ne pati nutaria, jog yra subrendusi žengti pirmuosius savarankiškumo žingsnius, bet yra „išmetama“ iš saugaus šeimos pasaulio į nežinią – Kalėdų rytą jos tėvas Antanas išsikrausto iš namų pas savo naują draugę Oną, kuri laukiasi jo vaiko. Gilės mama Daiva, su kuria mergaitę siejo ypač artimas ryšys, panyra į depresiją, o vėliau, trokšdama kuo greičiau užmiršti skyrybų skausmą, užmezga atsitiktinius santykius su nauju draugu Maksu. Motinos noro atsiriboti nuo praeities nesustabdo nei tai, kad naujasis draugas yra visai kito pasaulio žmogus – turgaus prekeiva (vaikai jį pravardžiuoja Kurmiu), nei tai, jog jis praktikuoja keistus religinius ritualus ir yra patologiškai įsitikinęs apokaliptiniu pasaulio pabaigos scenarijumi. „Kitokio“ gyvenimo kaukę užsidėjusi motina pasikeičia vardą į Devi, ją, anot dukros, „pasiglemžė Kurmis, kosmosas, auros, karmos, ateiviai, skraidančios lėkštės, šventos karvės ir kiti reikalai“¹².

Pasikeitus santykiams su tėvais mergina abejoja, ar ji iš viso dar jiems yra svarbi, kadangi šie nustoja ja domėtis ir susikoncentruoja į savąsias problemas. Merginos sielvartas reiškiamas nebyliu monologu, kuriuo ji kreipiasi į mamą: „Mama, kartojau mintyse, bet taip garsiai, kad tik kurčias galėtų negirdėti, aš tavęs pasiilgau, mama. (…) Mama, pažiūrėk į mane, mama. Mama, jei reikės, pakliūsiu į laikraščius, net į tą prakeiktą televizoriaus ekraną. Jei tik reikės, kad mane pamatytum.“¹³

Gilės vyresnysis brolis Ąžuolas, norėdamas paslėpti tikruosius savo jausmus, renkasi protestą, grubumą („Pasakyk seniui, kad man į jį nusispjaut, manęs nekaso nei jis, nei ta jo boba“¹⁴), bėga iš namų ir savo emocijas slopina rūkydamas ar išgėrinėdamas. Gilė elgiasi kitaip: būdama švelnios ir jautrios prigimties, nepagrįstai kaltina save dėl tėvų skyrybų, stengiasi pakeisti situaciją – visus suprasti, būti tarpininke. Mamos situacijos ir elgesio analizė, su kuria skaitytojas susipažįsta per Gilės dienoraštį, leidžia ne tik Gilei, bet ir skaitytojui apčiuopti savasties užgniaužimo rizikas ir rezultatus. Dienoraštyje mergaitė prisipažįsta, jog nuo vaikystės ją su mama siejo prigimtinis polinkis į kūrybinę veiklą – meilė teatrui, menui, poezijai. Nors Gilės mama, atlaidžiomis pačios Gilės akimis, yra nesėkminga poetė, išleidusi vieną eilėraščių knygą, bet mergaitė supranta, kad mama yra meniška, savo kūrybos pasaulyje gyvenanti, tik šios savo prigimtinės savybės iki galo nerealizavusi moteris (ištekėjusi už Gilės tėvo ji nebekūrė eilėraščių). Savasties atsisakymą rašytoja vaizdžiai iliustruoja pasitelkdama intertekstą iš Hanso Christiano Anderseno pasakos „Undinėlė“: „Undinėlė dėl princo atsisako savo balso – gražiausio pasaulyje. Atsisakiusi savo esybės visam laikui palieka jūrą. Ji įgyja žmogaus kojas, gebėjimą nuostabiai šokti, bet nė tai nepadeda jai laimėti princo širdies.“¹⁵

Apysakos autorė skaitytojams parodo, jog bandydama numalšinti skausmą dėl ją palikusio mylimo vyro Gilės mama daro ir vėl tą pačią klaidą – tolsta nuo savasties: ji nebekuria eilėraščių, nebebendrauja su savo motina, vaikais, nepastebi jų poreikių, persiima naujojo draugo pasaulėžiūra ir poreikiais, pasiduoda kolektyvinėms nuostatoms „kaime gyventi gera“, „sėkminga moteris turi turėti vyrą verslininką“, „dvasinį išganymą ir aukštesnį statusą visuomenėje atneša ezoterinės praktikos“, kurios iš tiesų yra tik dirbtinės kaukės.

Šiems motinos pasirinkimams Gilė ir jos brolis instinktyviai priešinasi protestuodami, bet drauge jie formuoja ir savo požiūrį į gyvenimą – eina individuacijos keliu. Gilės brolis, kuriam, merginos vertinimu, niekas nerūpi (tik įvairios nesąmonės ir metalo muzika), kaime susidraugauja su astronomija besidominčia mergina. Gilė tokio brolio poelgio nesupranta, bet skaitytojams parodoma, jog brolio agresyvumas tebuvo kaukė, vaikinas yra lygiai toks pats svajotojas kaip ir jo mama, sesė. Šilti vaikystės prisiminimai apie šeimą iki tėvų skyrybų ir Gilei pasitarnauja kaip atspirties taškas modeliuojant savastį, įsivaizduojamo laimingo gyvenimo ateityje modelį – tai padeda mergaitei įveikti sunkumus ir pozityviai žvelgti į ateitį. Gilė supranta, kad vaikystė – jau praeitas etapas: dabar ji turi įveikti naujus iššūkius, atrasti ir priimti save, nors tai padaryti nelengva. Į Gilės elgesiu pasipiktinusios motinos repliką „Nesuprantu, kas tave auklėjo. Nežinau, kas iš tavęs išaugs“ mergaitė atkerta: „Ąžuolas, mama (…). Štai kas išauga iš gilės.“¹⁶

Rašytoja, pasitelkusi antraeilius veikėjus, su kuriais susiduria Gilė, pademonstruoja, jog asmenybės individuacija yra procesas, kelias, kuriuo einant galima prieiti ir aklavietę. Į mistiką linkęs Kurmis yra susikoncentravęs laukti pasaulio pabaigos – įstrigimas šiame vaizdinyje atitolina jį nuo prigimtinio noro kurti ateitį. Praeityje įstrigęs ir Kurmio tėvas – protestuodamas dėl pasikeitusios politinės situacijos, jis jau dešimt metų neišeina iš namų, o Kurmio motina kiauras dienas spokso į televizorių. Į mados verslo stereotipus įsispraudusi talentinga ir graži Gilės draugė Agnė suserga anoreksija ir išsekusi atsiduria ligoninėje. Įstrigti nuoskaudose, menkavertiškumo kompleksuose ir pasaulio pabaigos scenarijuose rizikuoja ir Gilė, tačiau ją sustiprina ir palaiko jos prigimtinis tikėjimas gėriu, aistra menui, teatrui, svajonės. Skirtingai nuo kitų veikėjų, ji drąsiai fantazuoja apie ateitį ir tai ją ramina: „Man bus dvidešimt šešeri. Tuo laiku būsiu baigusi aktorystės studijas ir, kas žino, gal jau tapusi žymia aktore (…).“¹⁷

Reikšmingai savasties temą atskleidžia teatro meninių principų integravimas į kūrinio audinį. Cicėnaitės apysakoje teatras panaudojamas kaip paralelinio pasaulio vaizdinys siekiant parodyti gyvenimo pasirinkimų alternatyvas. Apysakos veikėjų veiksmus ir santykių pokyčius Gilė analizuoja kaip vaidmenis spektaklyje, kuriam pasibaigus kaukės nusiimamos ir vėl viskas grįžta į senas vėžes. Vis dėlto grįžimas neįmanomas, nes kartu su kitais keičiasi ir ji pati. Gyvenimo ir teatro paralele apysakoje parodoma, jog pagrindinė veikėja keičiasi, bręsta, kitaip vertina savo ir aplinkinių elgesį. Juk perėjimas iš vaikystės į paauglystę taip pat yra tarsi paaugliui dar nežinomas vaidmuo. Būtent teatras padeda Gilei ne tik „pasimatuoti“ kito žmogaus gyvenimą („Ilgiuosi to jausmo, kai visa galva pasineri į personažą, pamiršti savo vardą ir namus“¹⁸), bet ir atrasti save, išgyventi savasties katarsį. Susiklosčius aplinkybėms, kai spektaklio premjeroje tenka pavaduoti draugę Agnę ir spektaklyje pagal Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ suvaidinti išsvajotą Liukos vaidmenį, mergina pamiršta savo baimes, abejones ir savikritiką realiame gyvenime ir išgyvena neapsakomą tikrumo jausmą: „Gyvenu ne savo gyvenimą, bet tai ir yra mano gyvenimas.“¹⁹

Lemtingas posūkis individuacijos kryptimi įvyksta Gilei pabėgus iš namų ir slapstantis vaikų darželio rūsyje. Situacijos, į kurias papuola išgalvotu Nikitos vardu pasivadinusi Gilė, leidžia jai suprasti, jog nereikia tikėtis, kad saugų pasaulį kurtų tik tėvai ar kiti žmonės, jog kuriant šį pasaulį turi dalyvauti ir ji. Gilė geba užmegzti santykius su sutiktais žmonėmis, įgyti jų pasitikėjimą, būti nuoširdi sau ir kitiems. Apysakos pabaigoje rašytoja primena, jog pokyčiai – neišvengiama gyvenimo dalis, bet svarbiausia, kad besisukanti visatos karuselė visuomet turėtų centrą.

Sukeistintas paauglių pasaulis Kotrynos Zylės romane Sukeistas

„Siaubingai troškau, kad mane kaip nors pastebėtų“, – ištaria mistinio Kotrynos Zylės romano Sukeistas pagrindinė veikėja Kotryna, kai per avariją nuo jos kūno atsiskyrusi vėlė tapo nematoma²⁰. Iš vienos pusės, būti nematomam yra labai patogu – gali būti savimi, apsilankyti ten, kur veda smalsumas; iš kitos pusės, neturėdamas kūno, niekada negalėsi realizuoti savęs kaip asmenybės per santykius su kitais: „(…) įsivaizdavau dešimtis mūsų nenugyvento gyvenimo scenarijų.“²¹ Šią būseną – norą būti ir matomam, ir nematomam, tokią pažįstamą kiekvienam paaugliui, rašytoja perkelia į mitologinę plotmę, leidžiančią greta realios pasaulio tikrovės gyvuoti ir paralelinei. Mitologiniu aspektu išsamiai šį romaną išanalizavo Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė²², tačiau kūrinys atveria ir kitą perskaitymo perspektyvą – vertinant romaną paauglių savasties aspektu akivaizdu, jog rašytoja, pasitelkusi savotiškus veikėjų dublerius, kaukes, paveikiai atskleidžia kintančios paauglio asmenybės sudėtingumą, brandos problematiką.

Romane susipažįstama su dviejų šešiolikamečių Vilniaus dailės mokyklos moksleivių Gabės ir Gedo draugystės ir užsimezgančios meilės istorija, kurioje svarbų vaidmenį vaidina ir jaunuolių individuacijos procesas. Tai, jog paauglių gyvenime vyksta psichologinių pokyčių, signalizuoja juos ištinkantys susidūrimai su ribinėmis žmogaus gyvenimo situacijomis, su antgamtiškais reiškiniais ar veikėjais, nepažįstamomis sritimis, kurias reikia įsisavinti, ribomis, kurias reikia peržengti, iššūkiais, kuriuos reikia nugalėti. Vienas iš jų – niekada dar nepatirtas meilės jausmas. Jį Gedas vaizdingai apibūdina: „Gabė – kaip pupa, įkritus tarp šonkaulių. Pradžioje nepastebėjau, bet dabar auga viską laužydama.“²³

Gabės savasties paieškos prasideda bandant savarankiškai sudėlioti savo santykius su šeima, seneliais, proseneliais, bendraklasiais, rasti darną ir ryšį tarp to, kas yra regima, apčiuopiama, ir to, kas egzistuoja aukščiau žmogaus valios ir pastangų. Itin reikšmingas romane mirties motyvas – būtent prosenelės mirtis paskatina merginą svarstyti apie žmogaus kūniškumą: „Visas kūnas šiurpo nuo minties, kad miršta VISI. Kad ir kokie gyvi jaučiasi šešiolikos.“²⁴ Komos ištiktos Gabės vėlės apsilankymas mirusiųjų pasaulyje skaitytojams atveria baltiškosios pasaulėžiūros, įsitvirtinusios lietuvių tradicijose, tautosakiniuose vaizdiniuose, pasaulį, o jai pačiai padeda įveikti gedulą dėl mirusių protėvių, mirties ar pokyčių platesne prasme baimę. Tapusi vėle, Gabė tapo nematoma, tačiau, kaip ji teigia, ji vis tiek buvo: „Visai neaišku, kas, bet akivaizdu, kad BUVAU.“²⁵ Vėliau, kai merginos vėlė grįžo į kūną, Gabė džiaugėsi grįžusi į realų pasaulį, kuriame ji gali jaustis gyva, nepermatoma, gali justi Gedo buvimą šalia, jaustis reikalinga. Į Gabės ir Gedo santykius besikišanti laumių sfera (balandžiai apteršia merginos langą, Gabę užpuola vištos, ožkos, užleidžiamas šaltis ir pūga) atliepia tautosakoje aptinkamas laumių keršto žmogui apraiškas, kita vertus, atlieka ir paauglės emocinės sumaišties, nerimo dėl užsimezgančių santykių su vaikinu išraiškos funkciją.

Reikšminga, jog mirtį romane rašytoja vaizduoja kaip vyrą – mokyklos sargą. Pirmasis jų susitikimas, įvykęs atokiame mokyklos rūsyje, persmelkia merginą nenusakoma instinktyvia baime – ji ima bėgti. Tas pats vyras-giltinė vėliau budi šalia į komą panirusios Gabės kūno laukdamas akimirkos, kada jį galės pasiimti. Priešingai nei emocijos, kilusios susitikus vyrą-giltinę, nuo kūno atsiskyrusią paauglės vėlę gąsdino mintis, kad jos realus gyvenimas baigsis šešiolikos, nepažinus daugybės pirmų kartų, tarp jų – ir nepajutus realaus vyro prisilietimo: „Aš NIEKADA gyvomis rankomis neprisiliesiu prie nuogo vyro kūno.“²⁶ Mergina bręsta, priimdama savo moteriškumą, o nerimą dėl nepatirtų pojūčių slopina užgimstanti meilė ir aistra Gedui.

Gedas savastį pajunta susipažinęs su savo antrininku – žmonių vaiku Gediminu, o išsivadavimas kartu su juo iš laumių globos simboliškai žymi susigrąžintą pasitikėjimą savimi, susitaikymą su savo prigimtimi. Romane Gedas pristatomas kaip laumių vaikas, dar kūdikystėje pakištas žmonėms vietoje pavogto tikrojo jų vaiko. Gedo laumiškumo požymiai – jis negražus, kuprotas, turi skirtingų spalvų akis, savo išvaizda labiau primena būtybę nei žmogų – atliepia paauglių polinkį kritiškai vertinti savo išvaizdą, abejoti savo verte. Išskirtinė Gedo prigimtis pabrėžiama ir kitais vaikino „trūkumais“: jis negali skaityti, nes turi skaitymo sutrikimą – disleksiją, todėl vaikystėje ilgai nekalbėjo, komunikuodavo piešiniais. Išraiškingi, stambių potėpių Zylės piešiniai, kuriais iliustruojami Gedo pasakojimo puslapiai, papildo kuriamą vaikino portretą, atskleidžia jo vidinį pasaulį, nesuvaldytas emocijas. Išoriškai demonstruojantis originalumą ir drąsą, juokindamas savo bendramokslius, vaikinas iš tiesų slepia nepasitikėjimą savimi, nepasitenkinimą savo nelengvu gyvenimu. Vaikinas, kaip ir Gabė, bando susivokti, kas jis yra. Pajutęs Gabei šiltus jausmus ir pakvietęs ją į pasimatymą, Gedas nepaprastai išgyvena, kai merginą ištinka nelaimė: „Turbūt esu idiotas, kad sugalvojau tokį planą.“²⁷ Vaikino abejones stiprina ir visa reginčios kaimynės Jadzės komentarai, jog jis ne žmogus, o likimo pamestas ir niekam nereikalingas vaikas: „Ne tau žmonių gedėti, Geduti. Pats nežinai, kas esi ir kas tau skirta.“²⁸

Užminta mįslė sužadina Gedo norą išsiaiškinti savo prigimtį, o tai, ką jis sužino ir pamato, jį gąsdina, skatina imtis veiksmų, kad sunaikintų ankstesnįjį save, atkurtų savastį, santykį su artimaisiais: „Blemba, pirmą kartą gyvenime taip užsinoriu namo. Pas mamą.“²⁹

Suvienytos jaunuolių jėgos (Gedas ir Gabė ieško informacijos internete ir randa, jog laumės bijo geležies, šermukšnių, linų, išsiaiškina, kaip jomis galima atsikratyti) padeda įveikti jų santykiams trukdantį barjerą, sustiprinti pasitikėjimą savimi ir užgimstančiais jausmais vienas kitam. Mirties motyvas pakeičiamas gyvybės pulsavimu jaunose širdyse – Gabė džiaugiasi grįžusi į savo fizinį kūną, džiaugiasi matydama Gedą šalia: „Jis čia. Gyvas. Ir aš gyva.“³⁰ Gedas irgi pademonstruoja susitaikymą su savimi – jis atsisako pagundos būti ypatingas: išpila laumių duotą buteliuką su stebuklingu vandeniu ir taria: „Žinau, kas esu. Kuo renkuosi būti.“³¹

Savasties paieškos kaip mistinis detektyvas Ignės Zarambaitės romane Juodavandeniai

Kūrinyje šešiolikmetė Ana pirmuoju asmeniu pasakoja nutikusią istoriją. Ana, Ernis, Dovydas, Deimantė, Dovilė, Orestas – šešių draugų grupelė, norėdami patirti nuotykių, sugalvoja nuplaukti į patvinusios upės užlietą sodybą ir joje praleisti naktį. Jaudinančių patirčių troškimas atneša ne džiaugsmą, o nusivylimą ir neišdildomą kaltę – vaikinai apsvaigina merginas narkotikais, bando jomis pasinaudoti, įvairių intrigų pinkles rezga ir merginos. Jaunuoliai, iš anksto suplanavę keršto akciją vienai iš į salą atvykusių merginų ir imitavę šiurpią mistinę situaciją, nesuplanavo tik vieno – nelaimingo atsitikimo, kai, apvirtus valčiai, tamsūs potvynio vandenys pasiglemš jų bendraamžės Deimantės gyvybę.

Tragedija pasibaigę nakties įvykiai atsiveria skaitytojui tarsi iš nuotrupų dėliojama dėlionė: kiekviename kūrinio skyrelyje pateikiamos užuominos į tam tikrus nesenos praeities ar vaikystės atsiminimų epizodus. Juose – sudėtingas pagrindinės romano veikėjos Anos brandos kelias, kuriame savastis realizuojama ne realiame gyvenime, o iš pasąmonės kylančiose merginos vizijose.

Ana, savo šmaikštumu ir gruboku elgesiu nesiskirianti nuo bendraamžių, ilgai slėpė, jog yra ta pati mergaitė, iš kurios vaikystėje mėgdavo pasityčioti jos draugės, o kartą netgi neapdairiai jos vos nepražudė – pastumta mergaitė įkrito į vandenį ir vos nepaskendo. Anika – toks buvo merginos vardas vaikystėje, tuo gyvenimo etapu, kurį visomis išgalėmis Ana stengiasi ištrinti iš atminties. Patirtys pernelyg skausmingos, kad būtų įmanoma jas pamiršti, tad merginai tenka taikstytis su suskilusia tapatybe. Ankstesnė Anika neturėjo draugų, patirdavo patyčių, ją slėgė nuolatiniai tėvų barniai, o vėliau ir skyrybos. Mergaitei buvo skaudu matyti, kaip jos tėvo vaikai iš kitos santuokos gražiai aprengti mokosi toje pačioje mokykloje, ji pavydėjo jiems tėvo dėmesio, meilės, kurios jai trūko. Apie išgyvenamas nuoskaudas mergaitė negalėjo pasikalbėti ir su savo mama, nes ši viskuo dalydavosi su naujuoju draugu.

Grįžimas gyventi į gimtąjį miestelį, su kuriuo siejasi nemalonūs vaikystės prisiminimai, verčia paauglę atsikratyti ankstesniosios aš ir užsidėti sėkmingos asmenybės kaukę: ji patrumpina vardą, pasikeičia pavardę, susikuria viziją, kokia norėtų būti – morališkai tvirta, drąsi, neverkianti dėl menkniekio, gebanti savarankiškai spręsti iškilusias problemas. Naujus mokslo metus Ana pradeda kaip spektaklį: „Vėl pakeičiau mokyklą ir pradėjau spektaklį. (…) Vakarais repetuodavau naująją Aną įsivaizduodama įvairiausias situacijas.“³² Pasirengimas įveikti iššūkius buvo tik iliuzija, tik tolino Aną nuo tikrosios savasties, tačiau ankstesnės patirtys ją jau buvo išmokiusios, jog, norint pritapti, reikia šaipytis iš kitų ir tokiu būdu įgyti autoritetą savo draugių akyse. Ji tyčiojasi iš bendraklasės, pavydi Deimantei jos išvaizdos, galios žeminti kitus viešai taip, kad aukos jaustųsi vertos tokio pažeminimo: „Dėl patyčių greičiau apkaltindavai ne ją, tobuląją, o save, – kad esi menkysta ir nė iš tolo jai neprilygsti.“³³ Akivaizdu, kad kaskart besityčiodama ar stebėdama patyčias Ana ir pati išgyvendavo anksčiau patirtas aukos būsenas.

Ne nuoširdžia draugyste, o dirbtine priklausomybe paremta Anos, Deimantės ir Dovilės sąjunga stabdo Anos ėjimą savasties link. Ji pati pripažįsta, jog jau nuo vaikystės jas siejo „(…) draugystė, patyčios, išdavystė ir kerštas“³⁴. Problema gilėja, kai viena iš draugių – Dovilė – išsiaiškina, jog ji – ta pati Anika, su kuria bendrauta vaikystėje. Baimė, kad jos tapatybės paslaptis gali būti atskleista, vertė Aną įsitraukti į intrigų ir paslapčių ratą, saugoti Dovilės paslaptį dėl tragiškai pasibaigusio naktinio žaidimo.

Būti susidvejinusiai, draskomai prieštaravimų, nuolatos vaidinti – sunki užduotis. Merginos nuotaikų ir emocijų kaitą kurstė ne tik hormonų audros: „Vieną dieną būdavau agresyvi, kitą tapdavau rami ir nuolanki kaip seniau.“³⁵ Kartais mergina elgdavosi kaip Anika, kartais – kaip Ana. Ji pati pasiklysdavo tarp savo prisiimtų vaidmenų, tapatybių, neretai negalėdama priskirti savęs nei vienai, nei kitai, todėl abejojo, kas ji yra: „Tikroji aš ar dar viena susikurta iliuzija?“³⁶ Melavimas sau, tikrųjų emocijų, savasties slopinimas ėmė įgauti patologišką išraišką: paauglė savo būseną lygina su juodąja skyle, kurioje pasimiršta praeitis: „(…) kaip juodoji skylė, traukianti į save viską, deformuojanti, skaldanti, jaukianti ir išspjaunanti padrikas detales. Galiu valandų valandas žiūrėti į jas, bet nematau nieko tikro, tik savo atspindį kreivų veidrodžių šukėse, kasdien tų šukių vis daugėja, tai varo į neviltį.“³⁷

Skaitytojams rašytoja atveria ir kitą merginos pusę, kurią ji pati stengiasi užgniaužti: Ana yra jautri, nuoširdumo ir švelnumo besiilginti asmenybė, ji mėgsta piešti, tačiau slepia savo talentą, nes jaučiasi pažeidžiama rodydama savo darbus kitiems – „lyg eksponuodama savo vidų“³⁸.

Sukrečiantis įvykis apleistoje sodyboje pamažu atveria Anai akis, ją ir jos draugus skirianti praraja ima vis didėti – Anai nepriimtinas tampa svaiginimasis, kaip būdas atsiriboti nuo besiklostančių aplinkybių, ji nori skaityti ir domėtis literatūra, skirtingai nuo visų tragiško įvykio dalyvių, ji nori iš tiesų išsiaiškinti, kas įvyko tą iškylos naktį.

Tą lemtingą naktį jaunuoliai sodyboje vartojo narkotikus ir svaiginosi alkoholiu, todėl Anai sunku tiksliai atsiminti visą įvykių eigą: „Nežinau, ar tai, kas nutiko vėliau, vyko iš tikro, ar tik mano galvoje.“³⁹ Jos atmintyje iškylančios realių įvykių nuotrupos susipina su vaizdiniais apie vandens pabaisą Jumpyrą, „klastingą marių deivę, (…) valdančią audras ir vėjus“, ir šios deivės pagalbininkus juodavandenius arba aubylius, „skandinančius žvejų laivus ir pavienius žmones“⁴⁰. Jaunuolių tuomet surežisuotas vaidinimas, sukuriant istoriją apie marių dievybes, atveria tamsiąsias Anos pasąmonės puses. Iš jos vis iškylantis vaikystėje patirto skendimo siaubas ir nesąmoningas troškimas už tai atkeršyti vaikystėje ją vos nepaskandinusiai, o tą tragišką naktį skendusiai draugei Deimantei lemtingą akimirką Aną pavertė ne tik šio bendraamžių sąmokslo auka, bet ir sąjungininke – ji nebuvo tikra, ar to įvykio metu į ją kabinosi skęstanti Deimantė, ar mistinė jūrų pabaisa. Rezultato nepakeisi – Deimantės ji negelbėjo.

Nepaisant skausmingų išgyvenimų, dramatiškas įvykis Anai padeda suprasti, jog ne visi draugai yra draugai, jog negalima pasiduoti beatodairiškam norui bet kokia kaina būti pripažintai, pastebėtai. Įsisąmoninusi tai, Ana priartėja prie savasties, pasąmonė jai siunčia tikros meilės ir pasiaukojimo išgyvenimą – Matiejų, tobulą vaikiną, atsisakantį savojo ego dėl šeimos, gimtinės. Matiejus nebijo būti kitoks, nesuprastas ir pašieptas, jis gali išklausyti didžiausias paslaptis ir nekaltinti, lemtingu momentu jis nesvarsto, ar apsimoka gelbėti skęstantįjį, net jei rizikuoji savo gyvybe. Anos susitikimas su Matiejumi įvyksta, kai po incidento nepaaiškinamos graužaties genama mergina grįžta į apleistą sodybą. Apysakos pabaigoje paaiškėja, jog susitikimas su Matiejumi buvo tik Anos pasąmonės sugeneruotas prisiminimas apie ją vaikystėje išgelbėjusio vaikino pasiaukojimą, vaizdinys, kviečiantis neįstrigti pykčio, dirbtinių kaukių ir stereotipų pasaulyje ir nebijoti savo prigimties, o jei nesiseka – pradėti iš pradžių „tiek kartų, kiek reikės“⁴¹.

Ši universali rašytojos rekomendacija atliepia psichoanalitikų daromas sąsajas tarp savasties ir mitologijos: „Savasties archetipo simbolis yra paimtas iš mitologijos ir vadinamas Uroborus principu, galinčiu reikšti mirties ir atgimimo motyvą, kuris mitologijoje išreikštas Feniksu, sudegančiu ugnyje ir subrandinančiu kiaušinį, iš kurio išsirita naujas paukštis. Savasties archetipas siunčia ženklus, kad žmogus atliktų savąją paskirtį, kad realizuotų gyvenimo potencialą ir džiaugtųsi gyvenimo pilnatve.“⁴²

Vietoje apibendrinimo norisi paraginti paauglius skaityti vertingą literatūrą, padedančią atskleisti ne tik turtingus mūsų kultūros klodus, bet ir rasti raktą į savastį, išdrįsti pastebėti ir išgyventi savąjį unikalumą.

________________________________

¹ Karlas Gustavas Jungas, „Individuacija: pasąmonės funkcija“,  [vertė Ernestas Lapinskas], Psichologija, 17, 1997, p. 164–176,  interneto prieiga: https://doi.org/10.15388/Psichol.1997.17.9025  (žiūrėta 2025-09-15).

² Vilma Mažeikienė, Paauglystė – misija įmanoma, Vilnius: Tyto  alba, 2022, p. 40.

³ Karlas Gustavas Jungas, op. cit., p. 164.

⁴ Ibid., p. 165.

⁵ Ibid., p. 164.

⁶ Ibid., p. 165.

⁷ Ibid.

⁸ Ibid., p. 167.

⁹ Ibid.

¹⁰ Ibid., p. 168.

¹¹ Ibid., p. 170.

¹² Akvilina Cicėnaitė, Kad mane pamatytum, Vilnius: Alma littera,  p. 124.

¹³ Ibid., p. 101.

¹⁴ Ibid., p. 28.

¹⁵ Ibid., p. 131.

¹⁶ Ibid., p. 134.

¹⁷ Ibid., p. 82.

¹⁸ Ibid., p. 95.

¹⁹ Ibid., p. 114.

²⁰ Kotryna Zylė, Sukeistas, Vilnius: Aukso žuvys, 2019, p. 127.

²¹ Ibid., p. 137.

²² Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Sukeisto“ keistumai, arba  motinžudžio istorija“, Rubinaitis, 2019, Nr. 3 (91), p. 36–37.

²³ Kotryna Zylė, op. cit., p. 191.

²⁴ Ibid., p. 25.

²⁵ Ibid., p. 107.

²⁶ Ibid., p. 127.

²⁷ Ibid., p. 101.

²⁸ Ibid., p. 116.

²⁹ Ibid., p. 135.

³⁰ Ibid., p. 215.

³¹ Ibid., p. 225.

³² Ignė Zarambaitė, Juodavandeniai, Vilnius: Nieko rimto, 2020,  p. 40.

³³ Ibid., p. 96.

³⁴ Ibid., p. 38.

³⁵ Ibid., p. 40.

³⁶ Ibid., p. 39.

³⁷ Ibid., p. 80.

³⁸ Ibid., p. 81.

³⁹ Ibid., p. 83.

⁴⁰ Ibid., p. 22.

⁴¹ Ibid., p. 117.

⁴² Gražina Gudaitė, Asmenybės transformacija sapnuose,  pasakose, mituose, Vilnius: Tyto alba, 2001, p. 50.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)