Nuo parodos iki knygos
2024 m. minėjome knygų iliustratoriaus, rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus septyniasdešimtmetį. Ta proga Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ praėjusių metų pavasarį buvo atidaryta retrospektyvinė menininko kūrinių paroda „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“. Neabejoju, kad daug mažų ir suaugusių jo knygų mylėtojų parodą aplankė. Paroda visiškai pateisino stebuklingų istorijų pavadinimą. Ji buvo ir išsami, ir šventiška, ir informatyvi, leidžianti žiūrovams pažvelgti ne tik į menininko kūrinius, bet mesti akį ir į jo kūrybos užkulisius: dailininko darbo stalą su kėde, iliustracijų originalus bei eskizus, dailininko apdovanojimus ir net šviesios atminties menininko žmonos Raimondos Kasparavičienės nulipdytas keramines antis. Tačiau paroda pasibaigė, nors užsibūti ekspozicijos sukelto patyrimo valdose labai norėjosi. Ir neatsitiktinai. Filosofas Hansas Georgas Gadameris yra sakęs, kad tarp meno ir šventės esama bendrumų: ir tikrame mene, ir šventėje norime užsibūti. Tad parodai pasibaigus šį užsibuvimo Kęstučio kūrybos auroje poreikį savaip patenkino 2025 m. pasirodžiusi knyga Kasparatorija (išleido Vilniaus grafikos meno centras)*. Juk su knyga pasilikti galima tiek, kiek užsigeisi, juolab kad knygoje rasime ir parodos fotodokumentaciją, ir parodą aprašantį dr. Jolitos Liškevičienės tekstą. Jau rengiant parodą galerijos dailėtyrininkės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė- Šemeškienė, „Kasparatorijos“ projekto, apimančio parodą ir knygą, vadovės, ekspozicijos kuratorei Jolitai Liškevičienei pristatė parodos viziją ir leidinio idėją. Liškevičienė gerai pažįsta grafiko kūrybą. Padedama Lietuvos kultūros instituto dar 2016 m. ji surengė pirmąją jo kūrybos parodą „Dirigentas su teptuku“ Bolonijoje – vaikų literatūros ir leidybos Mekoje. Šio jubiliejaus proga Rubinaityje publikuotas detaliai Kasparavičiaus kūrybą analizuojantis jos straipsnis „Kęstutis Kasparavičius: viskas ateina iš vaikystės“. Todėl dailėtyrininkės parašytą pratarmę ir meninį braižą apibūdinantį tekstą knygoje Kasparatorija galima pagrįstai prilyginti dalykiškam profesionalaus kelionės vadovo pasakojimui keliaujant per menininko sukurtų tekstų ir iliustracijų teritoriją, kurioje „iliustracijos glaudžiai susijusios su tekstu – autorius, tarsi knygų režisierius ir scenografas, pripildo jas šmaikščių veikėjų ir situacijų. Jo pasakų adresatas – ir vaikas, ir suaugėlis, o knygų poveikis – išskirtinai terapinis, ilgam įsimenantis: jos užaugino ne vieną Lietuvos vaikų ir jo kūrybos gerbėjų kartą“ (p. 181). Pratarmėje atskleidusi knygos įgyvendinimo etapus ir apibūdinusi knygos skyrius, ji drauge išvardijo ir daugybę įvairių sričių specialistų, be kurių pagalbos knyga nebūtų tokia, kokia yra. O yra ji tikrąja to žodžio prasme kasparavičiška, nes knygos autoriumi ir sudarytoju, be Jolitos Liškevičienės, yra pats Kęstutis.
Tie, kurie yra laikę rankose nors vieną menininko parašytą ir iliustruotą knygą, gerai žino, koks įtraukus yra menininko pasakojimas ir kaip greitai skaitytojo pagava prie jo prisiriša, padedama autoriaus piešinių. Todėl dailininko parašyta autobiografija, kurioje Kęstutis pasakoja apie vaikystės, mokyklos, dailės instituto ir po jo baigimo atmintin įstrigusius įvykius, užvaldo skaitytojo dėmesį ne mažiau nei menininko parašytos pasakos. „Pačiame parko gale, ant ežero kranto, palinkusi per kokį pusmetrį virš vandens augo sena stora liepa. Ant jos buvo labai patogu užsilipti, galėjai nueiti iki pat viršūnės. Ypač basomis, nes liepos kamienas buvo apaugęs žaliom samanėlėm, švelniom, lyg triušio kailiukas“ (p. 19). Jeigu skaičiusiems Kasparavičiaus pasakas būtų pasiūlyta atspėti, iš kokios menininko pasakos yra ši citata, manau, retam ateitų į galvą mintis, jog tai yra autobiografinis Aukštadvaryje prabėgusios menininko vaikystės fragmentėlis. Taip jau yra, kad dažnai autobiografiniai kūrėjų pasakojimai padeda mums, žiūrovams ir skaitytojams, susieti menininko asmenybę su jo kūrybos vaizdiniais ir šiuo ryšiu paaiškinti sau kūrinių sukelto įspūdžio priežastis. Kūrybos aplinkybės, intencijos ir bendras jos kontekstas visada siūlo atsako į kūrybą ribas, kurios iš tikrųjų esti labai subjektyvios, asmeniškos. Tą rodo Vilniaus universiteto dėstytojos Dalios Čiočytės Kasparavičiui rašytas laiškas, vertas ne menkesnio dėmesio nei kitos knygos dalys. 2022 m. pasaulį išvydo Kasparavičiaus knyga Žvaigždžių paukštis (leidykla „Nieko rimto“), kurios viršelio centre – didžiulis geltonos ir mėlynos spalvų paukštis, o fone – žalsvos ir pilkos spalvos medinio namo fasadas. Kaip tik šį namą, esantį Vilniuje, Vytauto gatvėje, jo savininkai visąlaik siejo su pasakiškumu, vadino pasakų pilaite ir svajojo, kiek leido galimybės, jį atkurti namą atgavus. Pabaigdama laišką knygos autoriui, Dalia rašo: „Jei vienu sakiniu apibūdinčiau, tai yra pasaka apie Dangaus REALUMĄ. Kad dangus tikrai yra“ (p. 175). Suprantama, kad netikėtumo įspūdis, išvydus viršelyje savo svajonių namus, turėjo sukelti stebuklo pojūtį. Tačiau jei Kęstučio pasakų realumo pojūčio nebūtų, vargu ar apskritai galėtume kalbėti apie knygų reikšmę ir poveikį skaitytojams. Meno sukeliamas mąstymo ir jausmų pabudimas, išjudinimas, prisodrinimas visada yra realus. Tik dėl šio realumo išgyvenimo jis ir tegali būti paveikus. Štai kodėl Kasparavičiaus knygų tekstai ir iliustracijos gali būti drąsiai vadinami didaktiškais. Tačiau didysis paradoksas glūdi tame, kad nei tekstuose, nei iliustracijose nėra jokių pamokymų, jokių pedagoginių manipuliacijų ar moralų. Jie veikia mus, išgyvenančius pasakos realumo jausmą, savo meniškumu. Tai, ko gero, yra vienas žaviausių Kasparavičiaus kūrybos ypatumų, būdingų tiek jautriems ir paprastiems menininko tekstams, tiek iliustracijoms, kurios, tariant Liškevičienės žodžiais, yra „savito braižo, išsiskiriančios atida kiekvienai detalei ir gyvenimiškų situacijų realumu; ne vienoje knygoje atpažįstame dailininko autoportretą, jo namų aplinkos daiktus, baldus, konkrečius Vilniaus namus“ (p. 180). Šį jautrumo, švelnumo, atidos kasdienybės detalėms pojūtį juntame ir visame knygos audinyje: struktūroje, turinyje, vaizdinėje knygos išraiškoje. Tiesa, dailėtyrininkės minimą iliustracijų detalių ir menininko aplinkos bendrumą galima veikiau nujausti nei įžvelgti iš tekstus papildančių dailininko šeimyninių nuotraukų.
Tačiau be nuotraukų, kaip ir be menininko sūnaus Jono Kazimiero Kasparavičiaus minčių apie savo tėtį, ilgamečio IBBY Lietuvos skyriaus pirmininko Kęstučio Urbos, Lietuvos kultūros instituto Tarptautinių programų skyriaus vadovės Rūtos Nanartavičiūtės įžvalgų ir pačios Liškevičienės kūrybos analizės, knygos Kasparatorija dabar jau nebeįmanoma įsivaizduoti. Knyga, kurią galima interpretuoti ir kaip Kasparavičiaus kūrybinę laboratoriją, ir kaip daug knygos kūrėjų balsų vienijančią oratoriją, būtų neįmanoma ir be knygos dizainerio Lino Spurgos jaunesniojo „balso“, suteikusio leidiniui švarią, Kasparavičiaus stilistiką atliepiančią vizualinę formą, derinančią įvairius skirtingus jos vaizdinius elementus: iliustracijas, jų detales, eskizus, vinjetes, nuotraukas. Kasparatorija – tai ne tik puiki galimybė jos skaitytojams virsti pasaulinę šlovę pelniusio meninio Kasparavičiaus pasaulio dalyviu apsilankant ir kūrėjo namuose, ir jo minčių, svarstymų bei priimtų sprendimų lauke. Knyga pati yra originalus, ansambliškas meno objektas, kuriame norisi užsibūti taip pat, kaip norėjosi užsibūti ir knygos pretekstu tapusioje Kęstučio Kasparavičiaus parodoje.
____________________________
* Kęstutis Kasparavičius, Kasparatorija, [tekstų autoriai ir sudarytojai Jolita Liškevičienė, Kęstutis Kasparavičius], Vilnius: Vilniaus grafikos meno centras, 2025, 208 p., ISBN 978-9955-796-21-3.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)
