Jautrusis skaitytojas: tarp pagalbos rašytojui ir cenzūros
Pastaraisiais metais terminas jautrusis skaitytojas buvo nuolat linksniuojamas žiniasklaidoje, skaitytojų forumuose ir kitose viešose erdvėse. Diskusijos ypač įsiplieskė, kai į skandalą pateko Didžiosios Britanijos vaikų literatūros leidykla „Puffin“, priklausanti leidybos verslo konglomeratui „Penguin Random House“. Leidykla 2023 m. nusprendė išleisti vaikų rašytojo Roaldo Dahlo knygas su perrašytomis dalimis, o tam buvo nusamdyti jautrieji skaitytojai. Tai padaryti leidyklai teisę suteikė Jungtinių Amerikos Valstijų filmų produkcijos ir srautinių transliacijų kompanija „Netflix“, 2021 m. nusipirkusi rašytojo autorines teises turinčią „Roald Dahl Story Company“ (liet. – „Roaldo Dahlo istorijų kompanija“) ir įgijusi teisę daryti su autoriaus kūriniais ką nori.
Vaikų pamėgtose Dahlo knygose Matilda, Raganos, Čarlis ir šokolado fabrikas ir kitose, tapusiose klasika, buvo išbraukytos galimai įžeidžiančios frazės, žodžiai pakeisti švelnesniais, esą mažiau įžeidžiais ir tinkamesniais šių dienų jauniesiems skaitytojams. Pirmieji, ištyrinėję pakeitimus, buvo Jungtinės Karalystės naujienų portalo Telegraph žurnalistai: jie peržiūrėjo kelias knygas ir nurodė, kiek ir kokių pakeitimų buvo atlikta. Vien Raganose aptiko 59 keitimus. Kliuvo ir iliustracijoms. Pavyzdžiui, trijose knygos Čarlis ir šokolado fabrikas Quentino Blakeʼo iliustracijose buvo vaizduojamas berniukas Maikas Tivis ir aštuoniolika žaislinių pistoletų – naujausiuose knygos leidimuose žaislinių pistoletų nebeliko.
„Kūrinių vietos, susijusios su veikėjų svoriu, psichine sveikata, smurtu, lytimi ir rase, buvo iškirptos arba perrašytos. Ar prisimenate Debesų Vyrus iš knygos Džeimsas ir milžiniškas persikas? Dabar jie yra Debesų Žmonės. Knygos Nuostabusis ponas Lapinas mažieji lapiukai dabar yra moteriškosios lyties. Matildoje nebeminimas Josephas Rudyardas Kiplingas1, bet atsiranda Jane Austen. Tai Roaldas Dahlas, bet kitoks“2, – teigia tyrimą atlikę Telegraph žurnalistai.
Buvo ir aršiai kritikuojančiųjų taisymus, buvo ir taisymus palaikančiųjų, o leidykla galiausiai apsisprendė leisti „pataisytas“ kūrinių versijas, bet kartu leisti ir jautriųjų skaitytojų netaisytas knygas.
Roaldas Dahlas – ne vienintelis leidėjams užkliuvęs autorius, pakoreguoti buvo ir žinomų rašytojų kūriniai: Iano Lancasterio Flemingo, Roberto Lawrenceʼo Stineʼo, Enidos Blyton, Agathos Cristie ir kt. „Taisomi“ buvo ir vaikų, ir jaunimo, ir suaugusiųjų literatūros kūrėjai.
Jautrusis skaitytojas. Kas tai?
Jautrusis skaitytojas (angl. sensitivity reader) – žmogus, nusamdytas tam, kad literatūros kūrinyje (dažniausiai prieš jį išleidžiant, bet ne visada) rastų potencialiai įžeidžiantį turinį ir pasiūlytų autoriui ar leidyklai, kaip jį būtų galima pakeisti. Jautriojo skaitymo funkcija apibrėžiama ir kiek kitaip: „Tai teksto skaitymo prieš jo publikavimą procesas, siekiant įvertinti, kokį poveikį jis turės numatytai auditorijai. Vertinama, kaip tekste aptariamos sudėtingos ar aštrios pokalbių temos, ir, jei tai gali itin neigiamai paveikti auditoriją, siūlomi ir atliekami pakeitimai.“3
Koks turinys yra įžeidžiantis? Pavyzdžiui, žmonių žeminimas, diskriminavimas ar stereotipizavimas, neigiamas reprezentavimas lyties, išvaizdos, rasės, kilmės, negalios, religijos ar kitais aspektais. Vertinama, kaip įvairių lyčių, tapatybių, kultūrų personažai vaizduojami. Vertinama, ar literatūra gausina žalingus stereotipus, kuria mitus, ar stengiasi sukurti autentiškus veikėjus, pagarbiai įsigilinti į jų potyrius, jausmus, kultūrą. Ar skatinama empatija ir supratimas, ar šie veikėjai tampa lygiaverčiais, įdomiais personažais? O galbūt reikia šį tą pataisyti, kad veikėjai taptų tikroviškesni?
Nors jautriojo skaitytojo terminas jau yra prigijęs, tačiau jis patinka ne visiems. Kritikuojamas, nes neaprėpia viso jautriųjų skaitytojų atliekamo darbo4, siūloma vadinti kitaip – beta skaitytojais ar redaktoriais: „Aš nebūnu jautri. Aš esu tik redaktorė ir tai tiesiog kitas redagavimo aspektas.“5 Treti, aiškindami, kas yra jautrusis skaitytojas, vartoja terminą kultūros konsultantas (angl. cultural consultant)6.
Jautrusis skaitytojas kaip reiškinys Vakarų leidybos industrijoje pradėjo formuotis maždaug prieš dešimtmetį ir įsitvirtino labai greitai: jau yra ne tik pavienių jautriųjų skaitytojų, siūlančių savo paslaugas, bet ir susivienijusių į agentūras7. Be abejonės, tai susiję su kultūriniais poslinkiais: ilgai marginalizuotos grupės ėmė įgyti daugiau galios, stipriau reikšti savo teises ir lūkesčius tiek politikos, tiek kultūros erdvėse, taigi ir literatūroje, o leidėjai panoro ar dėl spaudimo nusprendė atliepti jų lūkesčius.
Kadangi jautrusis skaitytojas yra palyginti naujas reiškinys, negausiai ištyrinėtas ir aprašytas8, todėl šiame straipsnyje daugiausia apžvelgsime leidybos industrijos dalyvių – leidėjų, autorių, jautriųjų skaitytojų – nuostatas, pasvarstysime, kodėl jautrieji skaitytojai yra reikalingi, kokią naudą jie teikia ir kokios kritikos sulaukia.
Šviesioji pusė. Jautrusis skaitytojas – rašytojo pagalbininkas
Nieko naujo, kad yra skirtumas tarp to, ką rašytojas mano rašantis, ką iš tiesų parašo ir ką perskaito jo skaitytojas. Pasitaiko, kad rašytojai nesusimąstydami ir nesiekdami įžeisti, netgi priešingai – siekdami būti jautrūs ir įtraukūs, bet galbūt neišmanydami istorinio, kultūrinio konteksto parašo kažką, kas gali būti suvokiama įžeidžiamai. Jautriųjų skaitytojų užduotis – padėti rašytojams išvengti neapgalvotų, dėl išankstinių nuostatų ar neišmanymo kylančių klaidų.
„Vienas dalykas, pamirštamas diskusijose, yra tai, kad kai autoriui pritrūksta patirties sukurti visapusišką personažą, tai laikytina kūrybos nesėkme. Paprastai tariant, tai prastas kūrinys. (…) rašytojai turėtų rašyti tai, ką nori, bet jie turėtų siekti tai daryti gerai“9, – teigia rašytoja Dhonielle Clayton, padedanti kitiems rašytojams sukurti tamsiaodžius personažus, pati vienai savo knygų pasitelkusi pagalbą ir mananti, kad jautrieji skaitytojai yra naudingi knygų autorių pagalbininkai.
Jautrioji skaitytoja Georgina Kamsika, dirbanti ir su suaugusiųjų, ir su vaikų literatūra, taip pasakoja apie savo darbą: „(…) perskaitau visą romaną, scenarijų ar ką kita. Pirmą kartą skaitydama užsirašau pirminius įspūdžius. Vėliau skaitau antrą kartą ir tikrinu, kaip tie įspūdžiai plėtojasi: ar rašantieji specialiai pasitelkia stereotipus, kad juos vėliau „apverstų“, ar tai tebuvo atsitiktinumas, kurį reikėtų pataisyti?“10
Jautriųjų skaitytojų siūlomi taisymai gali apimti kūrinio struktūrą, veikėjo charakterį, atskiras pastraipas, o kartais visai nedidelius dalykus, pavyzdžiui, vienkartinį stereotipišką apibūdinimą, netinkamai pavartotą žodį ar vardo, nebūdingo aprašomai kultūrai, kastai ar regionui, pakeitimą. Kartais jautriųjų skaitytojų siūlomi taisymai nėra susiję su žalingais stereotipais ar įžeidžiančiu turiniu – jie kaip tik padeda sukurti rašytojams tikroviškesnius veikėjus, jų aplinką, papročius. Kitaip tariant, kartais jautrieji skaitytojai yra ir dalyko konsultantai, turintys žinių apie kokią nors kultūrą, šalį ir tuo pagelbėjantys rašytojui. Svarbu pabrėžti, kad jautrieji skaitytojai patys nekeičia ir neperrašo teksto, jų užduotis – siūlyti ir motyvuoti pakeitimus, bet ar jie bus priimti, priklauso nuo autoriaus ir (arba) leidėjo.
Kaip jautrieji skaitytojai turėtų vertinti skaitomus kūrinius, sunku apibrėžti, nes tai susiję su sociumu, kultūra, kultūrinėmis nuostatomis, leidėjų, skaitytojų lūkesčiais. Tai viena iš priežasčių, kodėl jautrieji skaitytojai sulaukia tiek daug kritikos – kultūros, moralės, visuomenės normų kontekste neretai bendra nuomonė ir sutarimas tiesiog neįmanomi.
Tamsioji pusė. Nuo klausimų, ar jautrieji skaitytojai apskritai reikalingi, iki kaltinimų cenzūra
Jautrieji skaitytojai ir rašytojai turi vieni kitiems ką pasakyti – ir ne visada tai pagyros ar padėkos. Jautrieji skaitytojai ne visada jaučiasi įvertinti, ne visada jų pastabos geranoriškai vertinamos: kartais rašytojai nesutinka su išsakytomis pastabomis (kas yra natūralu), vadina tai cenzūra, siekiu „suplokštinti“ literatūrą, atimti iš jos teisę kelti sudėtingus, daugiaprasmius klausimus, prilygina tai varžymui išsakyti norimas mintis, aukoti meninę tiesą – menines subtilybes, subversijas, ironiją, satyrą – dėl politinio korektiškumo ir idealizuoto pasaulio, kurį kūriniuose nori matyti jautrieji skaitytojai ir dalis visuomenės. Su jautriųjų skaitytojų darbo prilyginimu cenzūrai sutinka ne visi autoriai. Jie motyvuoja tuo, kad nors jautriųjų skaitytojų siūlymai ne visiems tinka ir patinka, vis dėlto jie rašančiojo stipriai nevaržo, be to, jautrieji skaitytojai nepriima galutinio sprendimo11.
„Rašymas nėra skirtas žmonių jausmams apsaugoti – jis turi provokuoti“12, – teigia amerikiečių rašytojas Ryanas Holidayʼus. Ši jo įžvalga labai svarbi kalbant ir apie vaikų literatūrą. Pasaulis nėra saugi vieta, sociume egzistuoja daug prieštaringų dalykų ir nuomonių – vaikai literatūroje, atsižvelgiant į jų amžiaus raidos galimybes, turėtų su tuo susidurti, kad galėtų, padedami suaugusiųjų, formuoti savo požiūrį ir kritiškai apmąstyti tai, ką perskaitė. Be abejo, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas ir kaip parašyta, kokia žinutė ar pamokymas perduodamas atsižvelgiant į kūrinio visumą, ne į paskirus epizodus ar žodžius.
Anot Ryano Holidayʼaus, jautrieji skaitytojai pradėjo veikti kaip savotiški sargybiniai, nustatantys, ką būtų galima ir ko negalima publikuoti13. Jis taip pat išbandė jautriojo skaitytojo paslaugas ir buvo nustebintas šio pareiškimu, kad jautriojo skaitytojo pavardė niekur neturėtų būti minima (redaktorių, konsultantų ir kitų prie knygos kūrimo prisidėjusiųjų pavardės knygos metrikoje nurodomos). Ryanas Holidayʼus svarsto, kad nemažai rašytojų pasitelkia jautriuosius skaitytojus būtent dėl to, jog sulaukę kritikos galėtų pasiteisinti ir apsisaugoti nuo JAV paplitusios atstūmimo kultūros (angl. cancel culture)14. Jau ne vieno šiuolaikinio kūrinio (tiek suaugiųjų, tiek vaikų ir paauglių literatūros) leidimas buvo atidėtas arba apskritai atšauktas gavus neigiamus jautriųjų skaitytojų, o kartais ir kitų rašytojų ar pirmųjų skaitytojų, gaunančių perskaityti suredaguotas versijas dar prieš kūrinio išleidimą, atsiliepimus.
Be to, jautrusis skaitytojas, nors ir puikiai išmanantis kurią nors kultūrą ar priklausantis tam tikrai marginalizuotai grupei, gali neatspindėti visų toms grupėms priklausančių narių požiūrio į juos žeidžiančius dalykus, tuo labiau kalbėti už visus tos grupės individus. Jautriųjų skaitytojų nuomonė dažniausiai yra subjektyvi, todėl kiti skaitytojai gali kritikuoti kultūrinius aspektus, kuriuos pasiūlė jautrusis skaitytojas. Taigi kyla klausimas, ar iš tiesų jautrieji skaitytojai, kaip specifinė redaktorių grupė, yra reikalingi.
Abejonę dėl jautriųjų skaitytojų reikalingumo išsako ir Holidayʼus, atkreipdamas dėmesį į tai, kad leidybos procese visada buvo ir yra žmonių, atlikdavusių ir tebeatliekančių panašų vaidmenį: „Tradicinėje leidyboje jūsų redaktorius, jo vyriausiasis redaktorius, tekstų redaktorius, rinkodaros ir gamybos komandos skaito knygas galvodami apie kai kuriuos jautriuosius skaitytojus (…) Tą pat daro ir autoriaus sutuoktiniai, draugai, agentai, kolegos. Niekas nenori, kad autorius publikuotų ką nors be reikalo įžeidžiančio ar gėdingai netikslaus.“15
Kvestionuojama ir jautriųjų skaitytojų kompetencija – ne visi jie turi literatūrinį, filologinį išsilavinimą, darbo su knygomis patirties, kartais neturi išsilavinimo, susijusio su tuo, kokias konsultacijas teikia. Jų autoritetas kartais būna paremtas vien tuo, kad jie priklauso kažkuriai marginalizuotai grupei16.
Ar klasikai reikia jautriojo skaitytojo žvilgsnio?
Visuomenės moralinės nuostatos nėra konstanta, jos nuolatos keičiasi, todėl, jeigu pritariame nuomonei, kad klasiką reikia pritaikyti šių dienų skaitytojams, vadinasi, tą procesą reikės atlikti nuolatos. Čia susiduriame su filosofiniu Tesėjo laivo paradoksu – ar po truputį nuolatos taisant klasiką ji dar liks tuo, kas buvo? Skaitydami seniau parašytus kūrinius, suvokiame to meto kultūrą, kultūrines nuostatas, įvaizdžius ir galime tai vertinti taip, kaip norime. Bet jei kūrinys perrašytas, ką skaitome tuomet – idealizuotą pagal šių dienų standartus praeitį? Bet ji tokia nebuvo! Kaip pavyzdį galima pasitelkti Marko Twaino atvejį, kai daugiau nei prieš dešimtmetį Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje pradėtos leisti Tomo Sojerio nuotykių ir Heklberio Fino nuotykių versijos, kuriose nebeliko žodžio „nigeris“. Nors Vakaruose šio žodžio vartojimas laikomas įžeidimu, tačiau ištrinti jį iš XIX a. pabaigos kūrinio, vaizduojančio dar keliais dešimtmečiais ankstesnius laikus, kažin ar yra teisinga. Gavę nežinia kiek kartų taisytą klasikos kūrinį, skaitytojai gali nebesuprasti, ką jie skaito: tai X rašytojo kūrinys ar kažkoks kolektyvinis produktas. Iki šiol leidyboje buvo įprastos autorinių kūrinių ar liaudies kūrybos adaptacijos, tačiau jos ir būdavo aiškiai įvardijamos, nurodomas kūrinį perrašęs autorius, o jautriojo skaitytojo atveju patobulinti kūriniai ne visada įvardijami kaip perrašyti, pakeisti.
Svarbu aptarti ir dar vieną dalyką – kartais kūrėjai patys taiso ir perrašo savo jau išleistus kūrinius: vieni tai daro siekdami meninės kokybės, kiti norėdami ištaisyti padarytas klaidas, netikslumus, treti sulaukę kritikos dėl vieno ar kito aspekto. Pastaraisiais metais kilo triukšmas dėl Dahlo: diskusijose paaiškėjo, kad ir pats autorius taisė savo knygas, prisitaikydamas prie besikeičiančių realijų. Pavyzdžiui, pirmajame knygos Čarlis ir šokolado fabrikas leidime 1964 m. mažieji žmogeliukai buvo pristatyti kaip Vonkos iš Afrikos atsivežti pigmėjai, tačiau po kilusios kritikos dėl asociacijų su vergija autorius juos įvardijo kaip baltaodžius šviesiaplaukius iš Lumpalandijos. Žinoma, negalima tapatinti paties autoriaus taisymų ir taisymų, atliekamų be autoriaus sutikimo, tačiau šis Dahlo pavyzdys iliustruoja, kad kūrinių perrašymas ir taikymasis prie realijų nėra naujas ir nebūtinai smerktinas dalykas.
Ar Lietuvoje yra jautriųjų skaitytojų?
Nesu girdėjusi, kad šį terminą leidėjai vartotų, tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje nėra bent iš dalies panašią funkciją atliekančių žmonių. Leidyklos pasitelkia ne tik redaktorius, kurie, taisydami kalbą, kartais atkreipia dėmesį į abejotinus dalykus, bet neretai pasikviečia ir vadinamuosius beta skaitytojus – literatūros kritikus, apžvalgininkus, knygų tinklaraštininkus, o vaikų literatūros atveju – ir psichologus, mokytojus, vaikų literatūros žinovus ar kitus specialistus, galinčius pateikti vertingų įžvalgų. Jų užduotis nebūna tokia siaura kaip jautriųjų skaitytojų, jie gali ir kartais veikia kaip socialinis barometras socialiai ar kultūriškai jautrių klausimų požiūriu. Pati, dirbdama kaip šių dienų autorių rankraščių vertintoja ar kūrybinė redaktorė, esu pasiūliusi ne vieną taisymą, susijusį su socialiai jautriomis temomis: turbūt mažai kas šiandienos knygose vaikams norėtų rasti pastabų apie moters vietą virtuvėje, eilėraščio apie žyduką ir pagaliuką parafrazių.
Ir nors polemika apie jautrųjį skaitytoją mums gali atrodyti neaktuali, nes tokios socialinės problemos (tik mažą jų dalį pateikiau šiame straipsnyje), itin aktualios Vakarų šalyse, nėra labai svarbios Lietuvoje, tačiau Lietuvos knygų rinka kupina Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės turinio, kur šios diskusijos ir knygų taisymai yra nereti. Mūsų visuomenė tampa vis įvairesnė ir spalvingesnė, todėl turime patys reaguoti, aptarti, kritiškai įvertinti, kaip ir ką kalbame, rašome apie mažumas, marginalizuotas grupes ir kt. Visus tuos klausimus galima kelti ir be jautriųjų skaitytojų.
_________________________
1 Naujausiame lietuviškame leidime šių pakeitimų nėra: Roald Dahl, Matilda, [iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė], Vilnius: Alma littera, 2022.
2 Ed Cumming, Abigail Buchanan, Genevieve Holl-Allen, Benedict Smith, „The rewriting of Roald Dahl“, Telegraph.com., interneto prieiga: https://www.telegraph.co.uk/news/2023/02/17/roalddahl- books-rewritten-offensive-matilda-witches-twits/ (žiūrėta 2025-08-03).
3 Pria Jackson, On Sensitivity Reading: the what, how, and why, interneto prieiga: https://blog.cambridgescp.com/sensitivityreading- what-how-and-why (žiūrėta 2025-06-08).
4 Dhonielle Clayton, „Let’s Talk About Sensitivity Readers“, in publishersweekly.com., interneto prieiga: https://www. publishersweekly.com/pw/by-topic/columns-and-blogs/soapbox/ article/75806-let-s-talk-about-sensitivity-readers.html (žiūrėta 2025-06-08).
5 „Literary Color Lines: On Inclusion in Publishing“, in Lithub. com, interneto prieiga: https://lithub.com/literary-color-lines-oninclusion- in-publishing/ (žiūrėta 2025-06-15).
6 D-M. Withers, Elio Smith Díaz-Andreu & Georgina Kamsika, „Working as a Sensitivity Reader: Just Another Step on the Way to Publication“, Publishing Research Quarterly 2024, Nr. 40, p. 203, interneto prieiga: https://doi.org/10.1007/s12109-024- 09997-x (žiūrėta 2025-07-15).
7 Bene geriausiai žinoma yra organizacija „Inclusive Minds“, dirbanti tik su vaikų literatūra. Būtent ši organizacija leidyklos „Puffin“ užsakymu atliko Roaldo Dahlo knygų revizijas.
8 D-M. Withers, Elio Smith Díaz-Andreu & Georgina Kamsika, op. cit., p. 201.
9 Dhonielle Clayton, op. cit. (žiūrėta 2025-07-15).
10 D-M. Withers, Elio Smith Díaz-Andreu & Georgina Kamsika, op. cit., p. 204.
11 E. E. Lawrence, „Is Sensitivity Readinga Form of Censorship?, Journal of Information Ethics, 2020, Nr. 29, p. 30.
12 Ryan Holiday, „The Problem with Sensitivity Readers“, interneto prieiga: https://quillette.com/2019/10/01/the-problemwith- sensitivity-readers/ (žiūrėta 2025-08-10).
13 Ibid.
14 Atstūmimo kultūra (dar į lietuvių kalbą verčiama ir kaip atšaukimo kultūra) suprantama, kai dėl tam tikrų veiksmų, pasisakymų, kurie suvokiami kaip įžeidžiantys, organizacijos ar asmenys yra puolami ir gėdinami socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, reikalaujama jų atsiprašymo, stengiamasi paskleisti neigiamą nuomonę apie jų produktus arba apie juos pačius, kad jų nebekviestų į renginius, nebepirktų jų knygų, bilietų į jų koncertus ir pan.
15 Ryan Holiday, op. cit.
16 Ibid.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)
