Susitikimas

Esu girdėjusi, kad Vytautas Bičiūnas mėgo žvejoti. Esą, nuvykęs į Užpalius, savo žmonos Natalijos Namikaitės- Bičiūnienės gimtinę, jis ne prie ūkio darbų su vyrais skubėdavo, o link Šventosios su meškere ar molbertu. Galima tik spėlioti, kad tai buvo atokvėpis po įvairiausių darbų, kurių jo gyvenime netrūko. Vytautas Bičiūnas (1893–1942) buvo išskirtinai veiklus žmogus: rašytojas, teatro veikėjas, dailininkas, dailės ir literatūros kritikas, Steigiamojo Seimo narys. Jis dar ir mokytojavo, ir vadovėlius rašė. Atrodo, tarpukario kultūros veikloje nebuvo kultūros srities, kur jis nebūtų rankos pridėjęs. Matyt, visai logiška, kad visame šiame darbų verpete 1938 m. pasirodė ir vaikams skirta knygelė Aukšlytė. Ar ji galėjo būti skirta tik saviems vaikams? Tais metais jo jauniausiai dukrai Jūratei suėjo 14 metų. Du sūnūs – Rimantas ir Vaidevutis – buvo keleriais metais vyresni už seserį. Deja, tai vienintelė vaikams skirta Vytauto Bičiūno knygelė. Galima tik spėlioti, ar vaikų literatūra Vytauto tiesiog nebedomino, ar nebuvo laiko, ar viskas būtų susiklostę kitaip, jei ne 1941 m. birželio 14 d. trėmimai, kurių metu jis, atskirtas nuo šeimos, papuolė į Sverdlovsko kalėjimą, o 1942 m. spalio 30 d. buvo sušaudytas Sosvos lageryje už „kontrrevoliucinę veiklą“.

Kai rašau šį tekstą, Vytauto Bičiūno Aukšlytė guli ant mano darbo stalo skaidrioje įmautėje (būtų labai gerai knygą perrišti), nes byra puslapiai, todėl skaityti tikrai patogiau internete – ji yra ir suskaitmeninta^*. Sako, kad šį egzempliorių esu perrėžusi virbalu, – neprisimenu, o ir virbalo pėdsako nematau. Pirmą kartą prisiruošiu ją atidžiau paskaityti. Bet skaitau ne kaip tarpukario vaikų literatūros kūrinį, pretendavusį patekti į reikšmingiausių knygų vaikams ir Lietuvai šimtuką. Ir ne kaip animalistinę pasaką, ieškodama prasmių, moralo ar kitų dalykų. Skaitau ir bandau įsivaizduoti, kaip gyvai skambėjo rašytojo balsas, kokius intonacijų niuansus galėjai išgirsti. Įsivaizduoju, kad panašiai jis kalbėjo namuose su vaikais, su mano močiute Jūrate, tada buvusia keturiolikos metų paaugle. Ar ir jai pasakodavo, kaip reikia žvejoti? Gal tie pokalbiai ir knygelės pagrindu galėjo tapti? Perskaičius šią knygelę, man galvoje sukasi tik viena mintis: „Štai kaip susitikome, proseneli, 2025 m. vasarą prie mano darbo stalo. Galbūt netikėtai, o gal ir ne. Tu – kaip vaikų knygos autorius, aš – kaip vaikų literatūros tyrėja.“

________________________

* Aukšlytė: apysaka vaikams ir jaunimui, interneto prieiga: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0003931757 (žiūrėta 2025-08-29).

Parengė Asta Plechavičiūtė (LNB)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)