Pabėgti nuo vienatvės su fritemblomis ir šaukštliurkiais

Debiutinė suomių rašytojos Sofios Chanfreau ir iliustruotojos Amandos Chanfreau knyga Žirafos širdis labai didelė 2022 m. laimėjo svarbiausią Suomijos vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimą ir buvo nominuota Runebergo jaunimo literatūros premijai, išversta į daugiau nei 10 kalbų. Leidyklos „Alma littera“ išleista lietuviškai^*, knyga neliko nepastebėta: pelnė Adomo Druktenio premiją kaip reikšmingiausia verstinė knyga vaikams.

Dešimtmetė Vega su tėčiu gyvena Žirafos saloje. Jau nuo pirmojo puslapio pajunti, kad toji sala – tai ribinė erdvė tarp fantazijos ir tikrovės: „Toli jūroje, tikėtina, kaip tik toje, apie kurią pagalvojai, yra sala. Labai gali būti, kad kaip tik apie ją ir pagalvojai. Ta sala žirafos formos“ (p. 9). Tai erdvė, nutolusi nuo žemyno, kur gyvenimas verda įprasta vaga, atskiras pasaulis, galintis egzistuoti bet kurioje jūroje, bet kuriame Žemės kampelyje – ten, kur panorėsi. Perskaičius šiuos sakinius iškart galima įsivaizduoti pasakišką fantazijų pasaulį su nykštukais ir troliais. Bet šiame pasaulyje stūkso paprasčiausias daugiabutis, ten gyvena pati paprasčiausia mergaitė Vega. Šis salos ir siužeto vaizdinių dvilypumas, magiškasis realizmas, balansavimas tarp tikrovės ir fantazijos – stipriausias ir įdomiausias apysakos aspektas. Jaunesni skaitytojai pasakų pasaulį priims kaip savaime suprantamą, o vyresniems atsivers platesni interpretacijos klodai.

Saloje Vegą visur lydi įvairiausio plauko gyvūnai, mergaitės nestebina visokie stebuklingi nutikimai: „Tai, kas kitiems atrodė visiškai įprasta, Vegos akyse pavirsdavo be galo neįprastais dalykais. Matematikos užrašai imdavo šokti, klasė pavirsdavo rūmais, o Vegai užkandžiaujant valgiams išaugdavo kojos ir ji subėgiodavo du maratonus. O kur dar zebrai, liūtai, jūrų arkliukai, raganosiai ir visi kiti gyvūnai… Daugeliui jų sunku net pavadinimą sugalvoti, bet vis tiek atsirasdavo, laiku ir ne laiku. (…) Ne visada džiugindavo tik tai, kad, regis, to daugiau niekas nemato. Ypač Vegos Tėtis“ (p. 11). Netrunki pajusti, kad riba tarp realybės ir pasakiškumo – tai ir nematoma siena, atskirianti Vegą nuo tėčio. Mergaitės pasaulis magiškas ir fantastiškas, o tėtis viso to nei mato, nei supranta – kitaip tariant, tėčiui sunku suprasti dukters vienatvę. Į pasakiškąjį pasaulį Vega sprunka iš ilgesio – pati nesuvokia, ko trokšta, bet mums, skaitytojams, bematant pasidaro aišku: ji ilgisi nepažintos mamos, apie kurią tėtis nekalba, kurios mergaitė nė neprisimena. Tik vienas žmogus regi Vegos įsivaizduojamus draugus – senelis Hektoras, kuris irgi ilgisi Vegos mamos. Mes, skaitytojai, į stebuklingą Vegos ir Hektoro pasaulį gauname pažvelgti per nuostabias knygos iliustracijas: „Hektoro sode buvo ir labai keistų gyvūnų. Čia galėjai sutikti beausių triušių, dryžuotų pelių, katės dydžio arklių ir jūrų kiaulytės didumo vabalų, ką jau kalbėti apie tuos, kurių tiesiog neįmanoma apibūdinti: fritemblas ir šaukštliurkius, farkonus ir keturžvynkojus. Taip pat tuos, kuriuos Vega nupiešė bloknote, nors jie ir neturi pavadinimo“ (p. 21–22). Iliustracijose Žirafos salą regime Vegos akimis. Nors tekstas suponuoja, kad veiksmas vyksta šiais laikais, kad salos gyvenimas tarsi panašus į mūsiškį, bet iliustracijose knibždėte knibžda fantastinių gyvūnų, pastatai čia keisti, nerealistiški, sapniški. Kur ne kur, iš už kokio fabriko nosį kyšteli trolis ar nykštukas, tarytum nužengęs iš skandinavų mitologines pasakas iliustruojančių Johno Bauerio paveikslų. Piešinių stilius primena Sveno Nordqvisto ir Hanso Arnoldo smulkmeniškas, žaismingas iliustracijas: į realų pasaulio vaizdą įtraukiami maži individualūs pasaulėliai su savo gyventojais ir savomis taisyklėmis.

Skaitydama vis grįžtu mintimis prie švedų vaikų literatūros klasikų Astridos Lindgren ir Lennarto Hellsingo: būtent šie du genijai dar XX a. viduryje vaikus pakvietė ne tik laužyti nusistovėjusias teksto turinio taisykles (sumaišant pasaką su realybe ir apverčiant visą pasaulį aukštyn kojomis), bet ir išdrįsti žaisti kalba, kurti naują pasaulį pasitelkiant teksto formą. Absurdiškų naujadarų knygoje kiek tik nori: čia sutiksi farkonų ir keturžvynkojų, klumpakojų ir dangauogių, čia egzistuoja asfaltbebris Šypsnis ir perėjos zebras Zacharijas. Vonioje grizlis trenka kailį putotu šampūnu, o sode šmirinėja katės dydžio arkliai. Galima įsivaizduoti, kaip sunku visus šiuos naujadarus ir teksto absurdizmą elegantiškai išversti į lietuvių kalbą – už tai pagirkime vertėją Mantą Karvelį.

Vieną dieną Vegos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis: tėtis į namus parsiveda draugę Violą. Vega negali suvokti, kaip tėtis nemato, kad ši moteris – tikrų tikriausia sniego karalienė, nuo jos prisilietimo visi namai apšarmojo, net Violos sutepti sumuštiniai it ledukai girgžda tarp dantų. Apimta nevilties Vega kartu su seneliu ir naujuoju draugu Nelsonu iškeliauja ieškoti dingusios mamos – gal ji sugrįžusi atitirpins tėčio širdį ir išprašys nekviestąją sniego karalienę.

Vegos kelionė ieškoti mamos atitinka klasikinį pasakos modelį „namai – kelionė – namai“. Šioje kelionėje herojės pagalbininkai – stebuklingas senelio keksmobilis, keistuolis bičiulis Nelsonas ir arklio dydžio kalytė Flora, mielai nešiojanti vaikus ant nugaros. Kuo toliau, tuo stebuklingesnis darosi šis nuotykis, riba tarp fantazijos ir realybės galutinai išsitrina ir apysaka pavirsta į tikrų tikriausią markesišką magiškąjį realizmą. Kuo toliau skaitau, tuo labiau atsitraukiu nuo savo – kaip suaugėlės – troškimo apysakos pasakiškumą paaiškinti kaip mergaitės vienatvės metaforą. Staiga tampu vaiku ir regiu, kaip keksmobilis burgzdamas šaudo tikrų tikriausiais pyragėliais, apstulbusi vaikštau po parką, kuriame auga raktai, grožiuosi stebuklingais cirko gyvūnais. Pasidaro aišku: kur kas smagiau skaityti šią knygą vaiko akimis ir priimti magiškąjį realizmą kaip savaime suprantamą šio nuotykio aspektą.

Knyga iki galo išlaiko pasakos modelį: trissyk nesėkmingai ieškojusi, mergaitė pagaliau atranda mamą, cirko artistę. Senelis, manęs, kad jo dukra mirusi, klydo, pasirodo, ši visą gyvenimą ieškojo dukters keliaudama po pasaulį su stebuklingais cirko gyvūnais – kaip tik tokiais, kokie kasdien lydi Vegą. Laiminga pabaiga, grįžimas namo ir pasakiškas problemų sprendimas, sakyčiau, būdingesni vaikų literatūrai, o ne paauglių, todėl būčiau linkusi priskirti apysaką vaikų amžiaus kategorijai, nors apdovanojimas gautas paauglių kategorijoje. Pasakiškas visų problemų išsprendimas (net sniego karalienė Viola, atsiradus mamai, atitirpo ir pasirodė esanti visai simpatiška) – saldus ir mielas, bet vyresniam skaitytojui turbūt pasirodys per daug naivus.

Vis dėlto knyga palieka gerą įspūdį, daugiasluoksnis, metaforiškas ir nepaprastai poetiškas pasakojimas užburia, o spalvingas, pagavus ir sparčiai besirutuliojantis siužetas turėtų sužavėti plačiąją skaitytojų auditoriją – ne tik literatūros gurmanus, mėgstančius krimsti rimtosios literatūros riešutėlius.

____________________________

^* Sofia Chanfreau, Amanda Chanfreau, Žirafos širdis labai didelė, [iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis], Vilnius: Alma littera, 2024, 192 p., ISBN: 978-609-01-5978-1.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)