Knyga, kviečianti kalbėtis
Remiantis laimingiausių pasaulio šalių statistika, Lietuva kasmet kyla į sąrašo viršų, o šiemet pasiekė net 16-tą vietą. Tačiau peržiūrėjus emocinės paramos tarnybos „Vaikų linija“ praėjusių metų statistiką akivaizdu, kad labai didelė dalis vaikų ir paauglių nesijaučia tokie laimingi. Per praėjusius metus į „Vaikų liniją“ kreiptasi daugiau nei 93 tūkst. kartų, iš jų net 77 proc. atvejų pagalbos ieškojo 11–18 metų jaunuoliai. Dažniausi paauglių įvardyti sunkumai buvo santykiai su tėvais ir draugais, mintys apie savižudybę, baimė ir nerimas, patyčios, vienišumas.
Viena iš daugybės literatūros užduočių – padėti vaikui ar paaugliui. Tinkama knyga, kaip tos mamos rankos debiutiniame Aistės Šopos ir Leonardo Šopos romane (Ne)kaltas*, gali paauglį nukreipti tinkama linkme: „Sunkiai susivokiu, kur eiti, kam paduoti gėles, į ką žiūrėti. Gerai, kad ant pečių jaučiu mamos rankas. (…) Ji lengvai nuvairuoja mane vidun“ (p. 62).
Knygos (Ne)kaltas istorija atitinka paauglių literatūroje įsitvirtinusią problemų prozos žanro tradiciją. Knygoje pasakojama apie penkiolikmetį Luką, po nerūpestingų nuotykių praradusį geriausią savo draugą. Nepakeliamo kaltės jausmo Lukui neleidžia atsikratyti jį persekiojantys košmarai ir priklausomybės. Tai knyga apie gedulą, kaltės jausmą ir nelengvą kelionę gijimo link.
Knygą parašė klaipėdiečiai mama ir sūnus. Aistė Šopa – keturių vaikų mama, ispanų kalbos mokytoja, parašiusi ne vieną romaną suaugusiems skaitytojams, o šįkart ir knygą jaunimui. Šešiolikmetis jos sūnus Leonardas – knygos iliustruotojas. Nors knyga pasirodė vos prieš pusmetį, autoriai jau spėjo surengti dešimtis knygos pristatymų mokyklose, bibliotekose, kavinėse. Kaip susitikimuose pasakoja autorė, idėja parašyti knygą kilo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriui paskelbus knygos jaunimui konkursą „Jauna jūra“. Idėja ji pasidalijo su sūnumi. Leonardui tuo metu mokykloje reikėjo pasirinkti metinį projektą, tad jis su lietuvių kalbos mokytoja sutarė, jog kartu su mama parašys istoriją paaugliams: prie knygos prisidės ne tik iliustruodamas ją, bet ir prisodrindamas tekstą paauglių žargono, socialinių tinklų žinučių turinio. Knygos priešlapyje autoriai įspėja: „(…) žargonas ir svetimybės sąmoningai netaisytos, kad būtų išsaugotas autentiškas herojaus-paauglio balsas.“ Pirmuoju asmeniu pasakojama istorija yra gyva, įtraukianti, įtikinanti: „Per ilgąją pertrauką su Mantu ir Jokūbu einame garinti į savo spotą“ (p. 9). Puslapio išnašose suaugusiems skaitytojams paaiškinama, ką reiškia kai kurie paauglių vartojami žodžiai.
Iliustruotas romanas, skirtas paaugliams, nėra dažnas reiškinys. Pieštuku pieštos knygos iliustracijos primena paraštėse pripaišytą paauglio dienoraštį. Akį traukia nedidelis knygos formatas, juodi knygos puslapiai, grafičiais numargintas viršelis.
Knygos istorija – tai penkiolikmečio Luko išpažintis, parašyta praėjus metams po lemtingų įvykių. Lukas kreipiasi į skaitytoją: „Tikriausiai norite sužinoti, kaip mes, Lukas ir Mantas, suaugusiųjų vadinami ereliais, naktį atsidūrėme prie jūros ir kodėl joje paskandinome savo telefonus? Papasakosiu nuo pradžių, nuo tos dienos, kai viskas ėmė ristis blogyn“ (p. 6). Pasakojimas pradedamas likus dviem savaitėms iki aštuntos klasės mokslo metų pabaigos – pasakojami įvykiai prieš ir po lemtingos nelaimės: „Viskas mano gyvenime dabar bus PRIEŠ ir PO. Juk suprantu, kad po to, ką padariau, man nėra kelio atgal. Nėra atleidimo“ (p. 54).
Nenuostabu, kad ir pats Lukas vienoks yra prieš lemtingus įvykius ir stipriai pasikeitęs po jų. Iki nelaimės Lukas yra jaunatviškai impulsyvus, nevengia pasityčioti iš bendraklasių, nemėgsta tėvų moralų: „Man nepatinka stengtis, nemanau, kad pažymiai ką nors reiškia. Koks skirtumas, ar pasimokęs gausiu šešis, ar nieko net neatsivertęs – keturis?“ (p. 7). Nieko keisto, kad nuolat maištaujantį, mokyklos taisyklėms nepaklūstantį paauglį mokytojai ima vadinti Ereliu. Vis dėlto naktį, negalėdamas užmigti po pokalbio su tėvais, Lukas sau prisipažįsta: „Vis dar jaučiuosi beviltiškas, niekam neįdomus ir nereikalingas. Panašu, kad visiems keliu tik nusivylimą ir gėdą“ (p. 15). Lukas jaučiasi nesuprastas, negalintis pateisinti suaugusiųjų lūkesčių. Pradėjęs tarsi nuo nekalto parūkymo už mokyklos kampo, vaikinas įsivelia į vis rizikingesnius išmėginimus, įtraukia į juos ir savo geriausią draugą Mantą. Abu pabėga iš namų, už iš tėvų nugvelbtus pinigus įsigyja narkotinių medžiagų, alkoholio ir nerūpestingai leidžia laiką prie jūros: „Jam pasisekė su manimi, – galvoju. – Be manęs būtų išpuikęs vienturtėlis, sėdėtų namie, žaistų kompu ir nepatirtų jokių nuotykių, taip ir neišmoktų gyventi. Šitas mūsų žygis – gyvenimo pamoka“ (p. 30). Nerūpestingus jaunuolių šėliojimus ir nuoširdžius pokalbius nutraukia nelaimė – apsvaigęs Mantas paskęsta jūroje.
Po nelaimės Lukas pasikeičia – užsisklendžia, lieka vienas su sunkia kaltės našta: „Sąžinė graužia net ne kaip kirminas, o veikiau kaip smaugianti gyvatė, suleidusi nuodus, apsukusi mane visu kūnu. Į galvą lenda įkyrios mintys apie tai, ką padariau Mantui, kaip pasielgiau su jo mama. Taip sunku ištverti, palikti viską praeity ir gyventi toliau. Gyvenimas man nebemielas. Geriau jau mirčiau“ (p. 103). Po nelaimės pasikeičia ir Luko artimieji – dviem metais vyresnė sesuo Ūla, tėtis ir mama tampa kur kas dėmesingesni Lukui. Tačiau Lukas artimųjų pagalbos nepriima: „Niekaip to nesuprantu, juk kaip tik visi turėtų ant manęs pykti ir mane kaltinti. Gal bijo, kad nepasidaryčiau sau galo? Pagalvoju apie tai, bet esu per didelis bailys, kad pakelčiau prieš save ranką“ (p. 66–67). Po nelaimės Lukas patiria daug išbandymų: jį dieną naktį persekioja kaltės jausmas, kankina nemiga, nuolat kartojasi košmarai, jis ima jausti vandens baimę, gydytojai diagnozuoja širdies ritmo sutrikimą.
Neslūgstantis kaltės jausmas ir įtampa skatina ieškoti būdų pasijusti geriau. Lukas pasirenka destruktyvius nusiraminimo būdus: užsisklendžia savyje, įninka rūkyti žolę, išbando ir stipresnių narkotikų, dažniau nei derėtų vartoja gydytojo paskirtus širdies darbą gerinančius vaistus.
Nepaisant aplinkinių ir psichologų pagalbos Luko savijauta vis prastėja: „Viską atiduočiau, kad mamai, ne, kad daugiau niekam nesukelčiau skausmo. Bet aš esu toks. Aš – Lukas Ališauskas – vagis, narkomanas, mokyklos „erelis“, žudikas… Pačiam nuo savęs bloga“ (p. 106). Vis dėlto pamažu Lukas pradeda bendrauti su aplinkiniais: kalbasi su seserimi, kai ši netyčia aptinka jo slepiamas žolės suktines, pasišneka su mama. Norėtų Lukas pasikalbėti ir su Manto mama, prisipažinti, kad prieš pat nelaimę matė ją paplūdimyje, ieškančią dingusio sūnaus. Pradėjęs lankyti naują mokyklą Lukas nustemba sužinojęs, kad jam patinkanti mergina, buvusi bendraklasė, irgi mokosi toje pačioje klasėje. Jie susibičiuliauja. Bet didžiausią įtaką Lukui padaro jo naujasis mokytojas. Pamatęs stipriai apsvaigusį Luką, mokytojas nebaudžia jo, priešingai – skatina išsipasakoti. Lukas pagaliau atsiveria, o mokytojo žodžiai suveikia kaip išganymas: „Tai tikrai ne tavo kaltė. Tavo draugas pats pasirinko daryti tuos dalykus, tu jo neprivertei. Net jei įkalbinėjai, jis turėjo pasirinkimą. Negali kaltinti savęs, turi tai paleisti. Taip atsitiko ne per tave“ (p. 159). Po pokalbio su mokytoju Lukas patiria didžiulį palengvėjimą, ima atvirai kalbėtis su tėvais, pagaliau pasikalba ir su žuvusio draugo mama.
Knygoje nemažai dėmesio skiriama tikėjimui. Pasakojamoje istorijoje nuolat minima Klaipėdoje veikianti evangeliška nedenominacinė krikščionių bažnyčia, joje vyksta laidotuvių pamaldos, Luko sesuo įsilieja į šios bažnyčios bendruomenę: eina į pamaldas, į jaunimo susitikimus, randa draugų, su kuriais dalijasi savo išgyvenimais. Tikėjimas Luko istorijoje tapatinamas su saugia, priimančia bendruomene. Sesers įsiliejimas į religinę bendruomenę veikia ir Luką, nors ilgą laiką jis tai vertina skeptiškai: „Paskutiniu metu, jei ir bandau kaip nors paerzinti Ūlą, ji nekreipia į mane dėmesio, arba atvirkščiai – pasako man kažką gražaus. Kad ir aną dieną aš jai sakau: „Eik išsiplauk galvą nebenusišnekėjus“, o ji man: „Viskas su mano galva gerai ir tau, pamatysi, ateis diena, kai galvoje prašviesės, aš tuo tikiu.“ Šiaip jau norėčiau tuo tikėti ir aš“ (p. 109). Luko kelias į tikėjimą padeda atsiverti aplinkiniams žmonėms. Pasikalbėjęs su religinės bendruomenės nariu Rimu, vėliau ir su tikinčiu mokytoju, Lukas pajaučia, kad gali išsipasakoti kitiems, pasijusti jų priimtas, bet svarbiausia – nusimesti kaltės naštą. Atvirumas ir tikėjimas – pagrindiniai Luko sveikimo veiksniai.
Kita vertus, šiek tiek skubota istorijos pabaiga – vos per pusdienį įvykęs Luko susitaikymas su savimi ir artimaisiais, tikinčių veikėjų pozityvumas, žmogiškų ypatybių stoka – yra kiek silpnesnė knygos dalis. Antraeilių veikėjų paveikslų knygoje nesistengiama pernelyg išplėtoti, nes svarbiausia yra Luko problema ir jos sprendimo būdai.
Kuriant problemų prozą svarbu ne tik talentas, bet ir atsakomybės jausmas. Reikšminga, kad autoriai kaip išeitį iš sunkios situacijos siūlo nuoširdų, atvirą pokalbį su artimaisiais, draugais, mokytojais, psichologais, tarnybos „Vaikų linija“ konsultantais – apie ją užsimenama paskutiniame knygos puslapyje: „Brangus drauge, ačiū tau, kad skyrei laiko mūsų knygai. Nors įvykiai, nutikę Lukui, yra išgalvoti, taip tikrai kažkur, kažkada, kažkam gyvenime galėjo nutikti. Esam įsitikinę, kad ir tu kartais eini per mažesnius ar didesnius sunkumus. Norim palinkėti, kad niekada neliktum vienas ir nestokotum vilties! Nebijok kreiptis pagalbos, pavyzdžiui, į „Vaikų liniją“ (p. 168).
Tad skaitykime ir kalbėkime su vaikais ir paaugliais, kad Lietuva ne tik statistiškai taptų viena laimingiausių pasaulio šalių.
_____________________________
* Aistė Šopa, Leonardas Šopa, (Ne)kaltas: paaugliams, jų tėvams ir mokytojams, [romanas], Jonušai, Klaipėdos rajonas: Asopa, 2024, 168 p., ISBN 978-609-96452-1-6.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)
