Tvanki ir ūkanota žmonijos pabaiga
Buvo stojusios tinkamos dienos rašyti recenziją apie Rebekos Unos knygą Paskutiniai vaikai* – jau trečią dieną iš eilės karštis mušė balandžio šilumos rekordus, kaimynas porino, kad čia joks ne klimato atšilimas, nes poryt smarkiai atšals, bet sinoptikai protino, kad toks ekstremalus oras – tai mūsų neatsakingo elgesio ir pernelyg greitai šylančio klimato pasekmė. Tačiau šiluma juk smagu? Ji dar nėra neištveriama. Tik nemalonios Sacharos dulkės blausina dangų. Pasaulis ir toliau gyvena, lyg nebūtume paskutiniai žmonės jame, o mūsų vaikai tikrai nebus toji paskutinė vaikų karta. Laiko dar daug. Kaip ir giliai viduje kirbančio nerimo, kad mes save apgaudinėjame – tegu ir tik šiek tiek. Tikriausiai prie to kirbėjimo prisidėjo ir Rebekos Unos knyga, kurios siužetas išaugo iš vieno nerimo grūdo – o jeigu mūsų vaikai yra paskutinė karta Žemėje? Nusmelkia nuojauta, kad nuo šio Sacharos dulkėmis apnešto dangaus iki Rebekos Unos iškelto klausimo – tik vienas žingsnis.
Tiesa, paskutinio vaiko (ar tiesiog žmogaus) motyvas nėra naujas – tiek kine, tiek knygose rastume vienokių ar kitokių pasaulio pabaigos nuojautų. Vien paieškoję internete aptiktume bent keletą panašios tematikos knygų. Aišku, nuotaika, siužeto vingiai, pasakojimo būdas būtų kitokie, bet esmė lieka ta pati: vaikus ant pasaulio pabaigos krašto atveja zombiai, atominės dulkės, paslaptingos jėgos arba kažkoks prakeiksmas – beveik kaip Rebekos Unos knygoje.
Ir jei nebūsime paskutinė vaikų literatūros tyrėjų karta Lietuvoje, tai ateities mokslininkai galės patyrinėti įdomų 2024 m. sutapimą: paauglių lektūroje pasirodė dvi knygos (beje, abi patekusios ir į akcijos „Metų knygos rinkimai“ trejetuką), abi distopijos – Rebekos Unos Paskutiniai vaikai ir Justinos Kapeckaitės Tyroji Aušra. Abiejų knygų labai skirtinga stilistika, pasakojimas, veiksmo vystymas, bet abi turi vieną bendrą jungtį – supratimą, kad žmonija labai smarkiai kažkuriuo istorijos momentu prisidirbo, jog dabar jai tenka gyventi pasaulyje, tesilaikančiame ant plauko.
Įdomu skaityti ir stebėti, kaip šią pasaulio pabaigą atlaiko Rebeka Una ir jos knygos personažai. Autorę reikia pagirti už įdomų sprendimą: ji nevedžioja skaitytojo už nosies, nemaitina tuščiomis išsigelbėjimo viltimis – jau pirmieji knygos sakiniai skaitytojui pasako, kad žaidimas baigtas. Žmonijai liko daugiausia 80–100 metų. Jeigu pasiseks. Autorė tarsi pati stebi, ką darys ir kaip elgsis jos veikėjai – išsigelbėjimo juk nebėra, tik gana rizikingas žmonijos gyvybės linijos nukirtimas: „Taip jau atsitiko, kad esame paskutiniai. (…) Kad esame paskutinė karta, kad po mūsų daugiau nieko nebus, sužinojome dar neprasidėjus Karnavalui. (…) Nuolydžio kaime penki šimtai vaikų, tad nėra ko stebėtis, kad žinia paveikė visus skirtingai“ (p. 7).
Taigi personažų ne tiek mažai – 500 jaunų žmonių, kuriems ši žinia yra labai svarbi. Vadinasi, galima tikėtis 500 skirtingų reakcijų į šią žinią. Jų bus panašių, bet bus ir labai originalių – teks rinktis, kokiu balsu skaitytojui pasakoti.
Iš paskutiniųjų vaikų kartos autorė išsirenka paauglį Liudviką ir kelis jo bendraamžius. Liudvikui tenka pareiga ir atsakomybė apžvelgti susidariusią situaciją, įgarsinti, kaip skirtingai bendraamžiai su ja dorojasi. Visas pasaulis perteikiamas remiantis Liudviko požiūriu. Tiesą pasakius, jaunuoliui tekusi užduotis yra sudėtinga: jis turi pranešti mums apie artėjančią žmonijos pabaigą, papasakoti, kaip viskas ėjosi iki to, kaip gyvenama dabar, pristatyti kitus knygos personažus – vaikus ir suaugusiuosius, negimusius ir jau mirusius ar dar mirsiančius. Bendra istorija, šeimos istorija, jo paties istorija – užduotis tikrai labai nelengva. Liudvikas turi ir savų patirčių: jaučia skausmą, ilgesį, baimę, bet svarbiausia – jį slegia liūdesys. Liudvikas jautrus, stebintis, gedintis vaikų (brolių, seserų), kurie galėjo gimti, ir tų, kurių niekada nebus: „Susikaupęs tušavau apskritimą. Juoda spalva mano negimusiai sesei. Juoda spalva negimusiam broliui. (…) Juodulys mano negimusiam vaikui“ (p. 28). Todėl kartais atrodo, kad tokia psichologinė našta jam yra per didelė. Autorė, pasitelkusi apokaliptinę paskutinių žmonių situaciją, nepasinaudoja ja kaip katalizatoriumi. Ne tik neišjuda knygos veiksmas, bet ir veikėjas lieka įkalintas savo sudėtingų jausmų pasaulyje, o vadinamosios pagrindinio veikėjo arkos lieka be ryškesnės pasikeitimo istorijos.
Panašus likimas ištinka ir kitus paauglius. Apie juos papasakoti patikėta Liudvikui. Vieni pasakojimai sklandžiai siejasi tarpusavyje, kiti nelabai. Įdomūs veikėjų bandymai įveikti skausmą, stingulį. Nors jie ne visuomet baigtiniai, ne visuomet atsakantys į klausimą, kas toliau? Lyg ir lauki kažkokio visą kartą vienijančio judesio, tarsi pasipriešinimo, atsakymo, kaip išgyventi iki žmonijos pabaigos, kaip išgyventi pačią jos pabaigą. Iš tos galėjusios kažką pakeisti kartos lieka tik Liudvikas ir keli jo draugai, pasirinkę piešimą kaip savo ir žmonijos istorijos pasakojimo būdą. O kam tai skirta? Ateičiai, kurios nebus? Ateiviams? Kitoms civilizacijoms, kurios gal niekada nepasirodys Žemėje? Atsakymas nelabai aiškus, todėl man patinka galvoti, kad piešdami savo gyvenimo piešinius jaunieji personažai pasakoja istoriją pirmiausia sau.
Autorė leidžiasi ir į suaugusiųjų pasaulį, į jų istorijas, mintis, jausmus – sukurti netgi žymiai spalvingesni, įvairesni ir ryškesni suaugusiųjų personažai (Baja, Zigmundas, Janas, Ezra, Bobita ir kt.), todėl maga ilgėliau su jais pabūti, apie juos papasakoti. Veikėjų daug – toks įvairių tautų žmonių ir jų istorijų katilas. Vieni pasakoja, kaip buvo anksčiau, kiti – kaip reikėtų išgyventi dabar, treti tarsi bando pagrįsti, kodėl pagrindinis veikėjas ar jo draugas yra toks, o ne kitoks. Knyga nedidukė, o istorijų daug, su jomis – ir sunkiai įsimenamų vardų. Lengva paklysti toje minioje, ne visada aiški veikėjų paskirtis, todėl lieka neišbaigtumo poskonis.
Įdomu, kad net ir tokioje nuodingoje, sausrų alinamoje žemėje, kur gėlas vanduo yra retenybė, o šaltis ir gaivus oras išlikę tik pasakose ar senolių prisiminimuose, autorė kuria savotišką išgyvenusių žmonių rojų. Ji nedetalizuoja, kada ir kaip žmonės persikraustė į Tanzaniją, Kilimandžaro papėdę. Teužsimena, kad juos atvijo tirpstančių ledynų vanduo, apsėmęs Europą ir kitus kraštus. Visi žmonės atsikraustė į beveik tas pačias vietas, kur, tikėtina, prieš 200 000 metų ir atsirado pirmieji Homo sapiens. Vadinasi, mirti žmonija grįžo į savo lopšį. Autorė gražiai uždaro žmonijos egzistavimo ratą. Bet mes, skaitytojai, nerandame paaiškinimų, kaip vyko tautų kraustymasis, mums trūksta priešistorės, karų ar konfliktų pėdsakų. Tai pasaulis, kuriame nėra nei politinių, nei istorinių nuoskaudų, net nepykstama už nustekentą planetą. Autorė bando atskleisti kylančius vidinius pykčius dėl artėjančios pabaigos, bet labiau ją domina ne grandioziniai dalykai, o lokalūs nesutarimai: kas ką paliko, kas kam laiku nepagelbėjo, o gal nuvylė ir pan. Kuriamas tarsi prigesęs rojus, kuriame visi yra lygūs – rasių, tikėjimų, papročių skirtumas šių žmonių neveikia. Griūvančiame pasaulyje tai yra tarsi ideali sala, nors modifikuoti maisto produktai rodo, kad ir čia būta skirtingų pasaulių. Viskas tarsi susiplaka į vieną didelį karnavalą: „Kadangi Kilimandžaro papėdės kaimuose apstu ne tik Europos, bet ir rusų, kinų ir indų palikuonių, Kalėdas, rusų ir kinų Naujuosius metus suvienija bendra šventė. Indų spalvų šventę irgi švenčiame tą pačią dieną“ (p. 96).
Personažų emocijos kartais kunkuliuoja – jie nežino, kaip gyventi su savo pykčiu, nes visai bendruomenei būdingas taikingumas. Žinia apie paskutines žmonijos dienas tikrai galėjo išjudinti intensyvesnes emocines sroves, bet atrodo, kad prieš pabaigą visi jaučiasi pervargę. Dažnam skaitytojui norėsis pasikapstyti, kodėl taip nutiko? Kodėl būtent ši karta yra paskutinė? Kas taip nusprendė? Ar tai jau tikrai taip beviltiška? O gal galima kažką pakeisti? Autorės motyvavimas, kodėl būtent ši karta yra paskutinė, tiesą pasakius, nelabai aiškus: „Mūsų rūšis jau nebėra ilgalaikė ir atspari. Ne tik dėl šylančio klimato ir oro taršos, bet ir dėl genų mutacijų, dėl kurių kiekvienoje naujoje kartoje gimsta vis mažiau išgyvenimui atspari rūšis. Nyksta mūsų gebėjimas pratęsti gyvybės liniją“ (p. 74).
Jeigu tai būtų veiksmo knyga, tai autorė nepaliktų šio klausimo neišspręsto. Bet tai nėra veiksmo knyga – ji atmosferinė. Tai lėto nykimo, mirties ir atsisveikinimo knyga.
Matyt, autorė apmąstymus, kokia bus paskutinė karta, paskutinio (jau susenusio) vaiko dienos, perkelia į skaitytojo galvas ir širdis. Tema atskleidžiama gražiai, jautriai, nors pasakojimo gija neišvyniojama iki galo arba kartais susivelia ir dingsta. Autorė viską paliko skaitytojo vaizduotei, todėl iliustracijos būtų nepakenkusios. Kadangi vaizduojama egzotiška aplinka, jos būtų paorientavusios skaitytojo vaizduotę tinkama linkme, leidusios šiek tiek atsikvėpti nuo teksto tankumo. Jeigu kam atrodytų, kad gausiau iliustruotas tekstas išstumia knygą iš paaugliams skirtų knygų lauko, galėčiau atsakyti – ne, neišstumia.
Kelios šiltos pavasario dienos, žinoma, dar ne pasaulio pabaiga. Bet tai nereiškia, kad mūsų ir mūsų vaikų kartos gyvena be baimės šešėlių: o kas, jei mes būsime paskutinioji karta, augusi be telefonų, žaidusi kieme, mokėjusi skusti bulves? Gal mes esame paskutinieji, augę laisvoje Lietuvoje? O gal paskutiniai žmonės, patyrę demokratiją?
Rebekos Unos knyga nenuteiks optimistiškai, juo labiau nepaguos, bet galbūt mums leis atsikratyti baimių, paakins su jaunaisiais skaitytojais kalbėtis apie tai, kad nereikia pulti į kraštutinumus. O ir kas čia tokio, jeigu mes vis dėlto esame paskutiniai, jeigu mums už nugaros yra visa žmonijos istorija, o prieš akis – tik neryškus jos kontūras arba juodai užtušuotas Liudviko apskritimas?
Jeigu būtumėte paskutinis žmogus, ką ir kam norėtumėte perduoti jūs?
____________________
* Rebeka Una, Paskutiniai vaikai, Vilnius: Nieko rimto, 2024, 120 p., ISBN 978-609-441-906-5.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)
