Pasaulis nėra saugi vieta
Vaiko, paauglio pasaulį norime matyti tik šviesų, kaip mums visiems duotą laimingo gyvenimo pažadą. Kiek prasmingų minčių, pakilių, o kartais ir banalių sentencijų randame apie vaikystę ir vaikus knygose, interneto platybėse. Ne kartą yra nuskambėjusi gal ir sentimentali frazė, kad vaikai – tai gyvos žemės gėlės. Pamėgta cituoti ir Ievos Simonaitytės mintis: „Vaiko šypsnys – saulės spindulys, ir toks, kad ten, širdy, kažkas nebetelpa iš pasigėrėjimo ir meilės.“ Daugelyje pasakymų girdime lūkestį, kad vaikas turi gyventi jaukiame ir palankiame, globojančiame pasaulyje.
Bet pasaulis nėra šiltnamis, spalvinga oranžerija, oazė. Todėl vaikų ir paauglių literatūra turi kalbėti ir kalba apie sudėtingą, problemišką, o neretai ir žiaurų, negailestingą, neteisingą pasaulį. Ir apie jame augantį vaiką, bręstantį paauglį, jaunuolį. Nelengva vaikui suprasti ir išgyventi mintį, kad ne visi žmonės yra gera linkintys, kad pasaulis kupinas pavojų ir konfliktų. Ir kad mes esame tik žmonės – ir negražūs, ir silpni, kažko nesugebantys, neturintys. Nesame tobulybės, kokius vaizduoja reklama, paviršutiniški blizgieji žurnalai. Ir kad neturime tokie būti. Kad neretai ir patys esame ar šalia savęs matome kitus, kitokius, tarsi atklydusius „iš kitos planetos“. Kartais žmogus (deja, ir vaikas, paauglys) turi nešti sunkią naštą. Gera, talentingai parašyta literatūra, kalbėdama apie sudėtingus dalykus, tą naštą padeda nešti ir moko ją nusimesti. Moko gyventi ir išgyventi. Šiame žurnalo numeryje daugiausia vietos skiriama būtent tokiai literatūrai. Straipsniuose ir recenzijose daugiausia aptariamos įvairios jaunesniesiems ir vyresniesiems paaugliams, jaunimui skirtos sudėtingos tematikos ir problematikos knygos.
Kad pasaulis nėra saugi vieta, sakoma Eglės Baliutavičiūtės straipsnyje, kalbančiame apie jautrųjį skaitytoją. Tai nauja literatūros lauko realija, kurios negalima vertinti vienareikšmiškai. Kaip kalbėti su skaitytoju, kokių žodžių, posakių rašytojams reikėtų vengti, ar galima dėl politkorektiškumo idėjų „perrašyti“ klasikos kūrinius?
Garsiame Sharon Creech kūrinyje Du mėnesiai kelio trylikametės Salamankos ir jos senelių kelionė per Ameriką į mamos žūties vietą atspindi ne tik asmeninės, bet ir tautinės tapatybės, santykio su šeima, valstybės istorija paieškas (Ingos Mitunevičiūtės straipsnis). Sabaaʼos Tahir romanas Visas mano įniršis, dar tik verčiamas į lietuvių kalbą, yra šiuolaikinės problemų prozos pavyzdys, kurio pagrindiniai veikėjai Nura ir Salahudinas bręsta pasaulyje, griaunančiame jų nekaltumą. Romane dekonstruojamas amerikietiškosios svajonės mitas, atskleidžiamas jos nepasiekiamumas marginalizuotoms bendruomenėms (Aleksandros Strelcovos straipsnis). Nelengvos savasties paieškos skirtingais rakursais atspindimos lietuvių autorių Akvilinos Cicėnaitės, Kotrynos Zylės ir Ignės Zarambaitės kūriniuose paaugliams (Emilės Lenartavičiūtės ir Kristinos Vaisvalavičienės straipsnis).
Raquelės J. Palacio ir Erikos S. Perl romanas Baltoji paukštė kalba skaudžia holokausto tema. „Knygoje nėra kraują stingdančių puslapių apie masines žydų žudynes, kraupią koncentracijos stovyklų realybę – tokio turinio knyga traumuotų jaunesniųjų paauglių, kuriems skirtas kūrinys, sąmonę. Tai pasakojimas apie žydaitės Saros išgyvenimą holokausto metu, jos slėpimą ir globojimą žmoniškumo nepraradusios prancūzų šeimos“ (Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės straipsnis).
Kai kuriose recenzuojamose knygose vaizduojamas pasaulis tesilaiko ant plauko. Rebekos Unos distopijoje Paskutiniai vaikai aprašoma pasaulio pabaigos situacija, išgyvenama jaunų žmonių. Tai „nėra veiksmo knyga – ji atmosferinė. Tai lėto nykimo, mirties ir atsisveikinimo knyga“ (Astos Plechavičiūtės recenzija). Knygos pavadinimas slogus ir iškalbingas.
Nebūtina vaizduoti žmonijos kataklizmų: paauglio pasaulis gali būti niūrus ir šeimoje, artimoje aplinkoje, gyvenant, atrodytų, įprastą kasdienį gyvenimą. Aistės Šopos ir Leonardo Šopos romane (Ne)kaltas pasakojama „apie penkiolikmetį Luką, po nerūpestingų nuotykių praradusį geriausią savo draugą. Nepakeliamo kaltės jausmo Lukui neleidžia atsikratyti jį persekiojantys košmarai ir priklausomybės. Tai knyga apie gedulą, kaltės jausmą ir nelengvą kelionę gijimo link“ (Linos Bimbirytės recenzija). O štai Sofios Chanffreau ir Amandos Chanffreau knygoje Žirafos širdis labai didelė kalbama apie mergaitės Vegos vienišumą netekus mamos ir tėčiui parvedus pamotę: „Vega negali suvokti, kaip tėtis nemato: ši moteris tikrų tikriausia sniego karalienė, nuo jos prisilietimo visi namai apšarmojo, net Violos sutepti sumuštiniai it ledukai girgžda tarp dantų. Apimta nevilties Vega kartu su seneliu ir naujuoju draugu Nelsonu iškeliauja ieškoti dingusios mamos – gal ji sugrįžusi atitirpins tėčio širdį ir išprašys nekviestąją sniego karalienę“ (Elžbietos Kmitaitės-Kizielės recenzija). Atpažįstame siužetines sąsajas su Salamankos paieškų kelione Sharon Creech kūrinyje, nors knygų poetika labai skiriasi.
Numeryje kalbinama Laura Varslauskaitė, knygos Mano didelis mažas Aš autorė. Pagrindinis šios knygos įkvėpimo šaltinis – penkiasdešimtmetis Dauno sindromą turintis Josephas, su kuriuo beveik trejus metus rašytoja dirbo Jungtinėje Karalystėje. Kūriniu norėta „prasibrauti giliau į Benedikto – Josepho – kasdienybę, paneigti stereotipą, kad žmonės, turintys Dauno sindromą, yra kitokie“ (Laimutės Adomavičienės interviu).
Netgi disleksija, atrodytų, ne toks jau didelis, lyginant su kitais, sutrikimas, gali kelti daug įtampos, kenkti jauno žmogaus savivertei. „Ketvirtokų mokytoja Gabrielė Kaupaitė pasakoja apie vieną savo mokinį, kuris, atlikdamas savarankišką užduotį, vietoj pavardės lape užrašė: „Aš esu durnas.“ Šis užrašas taip sukrėtė mokytoją, kad ji nusprendė ne tik daugiau sužinoti apie disleksiją, bet ir paruošti pristatymą apie šį sutrikimą visai klasei. Laikyti save prastesniu, „iš kitos planetos“, įprasta vaikams, turintiems disleksijos sutrikimą. Tokios nuomonės apie juos yra mokytojai, taip vaikų akademinius gebėjimus vertina tėvai, kol nesužino diagnozės.“ Bet juk tokiems vaikams, jaunuoliams galima ir reikia padėti, leidžiant specialiai parengtas knygas (Daivos Rudytės straipsnis).
Ir tik Vytauto Bičiūno (1893–1943) apysaka Aukšlytė (1938), kurią prisimename rubrikoje „Nuotraukos pasakoja“, vaizduoja visai kitokią paauglystę – šviesią, svajoklišką. Pagrindinis veikėjas paauglys Algutis vasaroja kaime ir susidomi žvejyba. Sapne jis nusileidžia į ežerą ir, klausydamasis mažos žuvytės vardu Aukšlytė, daug sužino apie žuvų pasaulį, apie joms gresiančius pavojus. Kitoje situacijoje jis pats pavirsta pūgžliu ir tuos pavojus patiria savo kailiu – taip pasakojama kūrinio anotacijoje, pristatančioje vaikų literatūros paveldo knygą.
Plika akimi matyti, kokia šiandien pasikeitusi vaikų ir jaunimo literatūra. Tačiau jauną žmogų supantis pasaulis nebuvo saugus ir tada, Aukšlytės rašymo laiku, – 1938 m. Europoje jau kaupėsi debesys. O kad tie pavojai ir grėsmės tebūtų likę kaip Aukšlytėje, kad niekada nebūtų buvę įmanoma parašyti tokios knygos kaip Baltoji paukštė.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2025 Nr. 3 (115)
