Antoine'o de Saint‑Exupéry „Mažasis princas“ žemaičių kalba
Neįtikėtinai gražus Antoineʼo de Saint-Exupéry knygos Mažasis princas gyvenimas. Šiandien drąsiai galima sakyti, kad Mažasis princas yra populiariausia ir mylimiausia knyga pasaulyje. Jau klasika tapusi alegorinė pasaka išmintimi ir paprastumu, pasakojimu apie žmogaus likimą, gyvenimo prasmę, draugystę užburia ir vaikus, ir suaugusiuosius.
Antoineʼas de Saint-Exupéry (1900 –1944) – prancūzų rašytojas ir lakūnas – knygą Mažasis princas parašė 1943 m. ir pats ją iliustravo savo tapytomis akvarelėmis. Praėjus metams po knygos išleidimo rašytojas, būdamas tik 44 metų, žuvo Viduržemio jūroje vykdydamas karinę užduotį. Vargu ar pats autorius galėjo įsivaizduoti, kad jo Mažasis princas populiarumu, skaitomumu šaus į tokias aukštumas.
Mažasis princas yra ne tik mylimiausia, bet ir viena į kitas kalbas verčiamiausių knygų pasaulyje. Tai antra pagal vertimų skaičių knyga po Biblijos, išversta į daugiau kaip šešis šimtus pasaulio kalbų ir dialektų. Lietuvių kalba knyga pirmą kartą išleista 1959 m. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos, iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Kauneckas. 2005 m. leidykla „Alma littera“ išleido Prano Bieliausko Mažojo princo vertimą į lietuvių kalbą.
Teko laimė ir malonumas Mažąjį princą išversti į žemaičių kalbą. Kaip tai atsitiko? Didžiausias pasaulyje Mažojo princo knygų kolekcionierius yra buvęs Šveicarijos parlamento narys, verslininkas ir filantropas Jeanas- Markas Probstas. Jo daug metų kaupiamą Mažojo princo kolekciją sudaro per 7 tūkst. leidinių, išleistų daugiau kaip 600 pasaulio kalbomis ir dialektais. Probsto misija yra ne tik rinkti, išsaugoti Mažojo princo palikimą, bet ir aktyviai prisidėti prie naujų vertimų leidybos.
Lietuvoje didžiausią knygų Mažasis princas kolekciją turi Marius Čiuželis – verslininkas, filantropas, labdaros ir paramos fondo „Sidabrinė linija“ įkūrėjas ir vadovas. Čiuželis Mažojo princo kolekcijos rekordą užfiksavo 2024 m. lapkričio 21 d. Kauno arenoje. Ši diena yra minima kaip pasaulinė Rekordų diena. Šiuo metu Čiuželio Mažojo princo kolekciją sudaro 330 knygų 124-iomis pasaulio kalbomis ir dialektais.
Idėja išversti Mažąjį princą į Lietuvos regionines kalbas, tarmes gimė 2023 m. vasarą, kai Čiuželis apsilankė pas Probstą Šveicarijoje. Būtent ten kilo mintis, kad Mažąjį princą būtų galima skaityti ne tik lietuviškai, bet ir tarmiškai. Čiuželis užsidegė ta mintimi ir grįžęs į Vilnių gavo Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininko Audriaus Valotkos patarimą pradėti Mažojo princo vertimą nuo žemaičių kalbos, o šiam darbui rekomendavo Juozą Pabrėžą.
Negalėjau atsisakyti tokio švento reikalo ir su dideliu užsidegimu kibau į darbą. Sėsdamas versti išsikėliau sau tokį svarbiausią tikslą – kartu su romantiška, pakilia Mažojo princo dvasia atskleisti ir žemaičių kalbos išskirtinumą, tos kalbos dvasią.
Keli tipiškesni žemaičių kalbos pavyzdžiai iš Mažojo princo
Knygos vertimui į žemaičių kalbą buvo pasirinktas Žemaitijos šiaurės vakarų – dounininkų – tarminis pagrindas. Tai lėmė, kad aš pats esu kilęs iš Skuodo ir kalbu šia tarme. Be to, šiandien geriausiai savo tarminę kalbą yra išlaikę būtent šiauriniai žemaičiai. Todėl suprantama, kad Mažojo princo garsai atspindi šiaurės žemaičių tarmę, pvz., jouks „juokas“, pagoustė „paguosti“, dousi „duosi“, dėina „diena“, švėit „šviečia“, sodėiv „sudiev“, vākā „vaikai“, dāktā „daiktai“, ētė „eiti“, lēsk „leisk“, žuodē „žodžiai“, grētiau „greičiau“, rond „randa“, nadrousē „nedrąsiai“, vies „vėjas“. Žemaičiai neturi naujoviškų f, ch, h garsų, todėl ir Mažajame prince yra Aprėka „Afrika“, geuograpėjė „geografija“, pranku „frankų“, pruopesėjė „profesija“, makanėks „mechanikas“, jeneruols „generolas“.
Mažojo princo tekste puikiai atsispindi žemaitiška gramatika, pvz., senoji dviskaita (do karto „du kartus“, vedo mėrsiau „mudu mirsime“, vedo ruokoujavuos „mudu kalbame“), būtasis dažninis laikas su žodeliu „liuob“ (liuobo ilsietėis „ilsėdavausi“, liuobi ožsėgeistė „užsigeisdavai“, liuob doutė „duodavo“).
Labai daug tekste tipiškų žemaitiškų žodžių, pvz.: kūlis „akmuo“, kūjātis „plaktukas“, krasė „kėdė“, slinkis „tinginys“, sosėspėitėms „susirinkimas“, truopnē „tiksliai“, sosėgadītė „praversti“, kriuoktė „verkti“, rasintās „galbūt“, tasgaties „taigi“. Žemaičiai dar ir šiandien yra išlaikę pagarbią kreipinio formą ar įvardį „tamsta“ vietoj „jūsų“. Tokį kreipinį randame ir Mažajame prince, pvz., tamstas prakėlnībė „jūsų didenybe“, nuorio tamstas paklaustė „noriu jūsų paklausti“.
Suprantama, kad versdamas Mažąjį princą turėjau ir tam tikrų iššūkių. Man pačiam malonus vieno žemaitiško žodžio prikėlimas. Ilgai sukau galvą, kaip žemaitiškai pavadinti šulinio skridinį, ant kurio vyniojama grandinė ar virvė. Tą žodį mano sąmonėje prikelti padėjo senieji žemaičiai. Taip knygoje atsirado žemaitiškas žodis roilis. Kitas galvosūkis su žodžiais „žibintas“ ir „žibintininkas“. Aiškiau buvo „žibintą“ pavadinti žemaitišku žodžiu lėktarna. Bet kaip tada bus „žibintininkas“? Juk nebus koks lėktarnėninks. Ir čia mano kūryba tokia – lėktarnas priveizietuos. Su malonumu ieškojau atitikmenų žemaičiams nebūdingam žodžiui „labai“. Ir kiek čia spalvingų, ekspresyvių žemaitiškų pakaitalų: dėdlē maža vėita, tėi soaugė žmuonis īr baisē keistė, žiaurē poikos princos, velnėškā ėšdėdi gielie, nuognē svarbė dalīkā.
Mažasis princas žemaitiškai pasirodė 2024 m. pradžioje. Knygą žemaičių kalba padėjo išleisti Probsto Mažojo princo fondas, vertimą inicijavo ir koordinavo Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Žemaičių kalba tapo 572-oji, į kurią išverstas Mažasis princas. Leidinys žemaitiškai puikiai prisidėjo ir įprasmino 2024-uosius, kurie trylikoje Žemaitijos savivaldybių buvo paskelbti Žemaitiško rašto metais. Tačiau negalėjau nė pasvajoti, kad ta knyga žemaitiškai sukels tokį susidomėjimą ir pakilimą. Pirmasis tūkstančio egzempliorių tiražas išgraibstytas per dvi savaites. Skubiai reikėjo rūpintis nauju dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu, vėliau buvo išleisti dar du tūkstančiai Mažojo princo egzempliorių žemaičių kalba.
Pirmiausia knyga buvo pristatyta Vilniuje – LRT „Labo ryto“ laidoje, Knygų mugėje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vėliau su pristatymais keliauta po visą Žemaitiją. Man pačiam dalyvaujant įvyko net 36 Mažojo princo pristatymai ir skaitymai. Beje, nesunkiai visi gali išklausyti ir įgarsintą knygos variantą, kurį įskaičiau su puikiąja žemaitiškų dainų autore ir atlikėja Austėja Gendvilaite-Staponkiene. O labiausiai džiugina tai, kad Mažasis princas eina iš rankų į rankas ir su pakilimu skaitomas darželiuose, mokyklose, bendruomenėse, įvairiausiuose renginiuose ir vakaruose.
Malonu, kad žemaičių pavyzdys užkrėtė ir kitus. Mažąjį princą jau galima skaityti ir dzūkiškai, ir aukštaitiškai. Pietų aukštaičių dzūkų tarme knygą išvertė poetas Juozas Žitkauskas, bendradarbiaudamas su vertimo konsultante dr. Asta Leskauskaite, o rytų aukštaičių uteniškių patarme – prof. Vytautas Kardelis ir dr. Daiva Kardelytė-Grinevičienė.
Naujausia maloni žinia Mažojo princo gerbėjams tokia: 2025 m. lapkričio 7 d. jau minėto kolekcionieriaus Probsto pastangomis duris atvėrė naujasis Mažojo princo muziejus Šveicarijoje, Zoloturno mieste. Muziejus su daugybe salių įsikūręs labai gražiame senoviniame istoriniame pastate. O žemaitiška Mažojo princo ištrauka puikuojasi atskirai didelėje sienoje tarp kitų išskirtinių leidinių.
Per knygos pristatymus dažnai sulaukdavau klausimo, kas iš Mažojo princo man labiausiai įstrigo. Prisimindavau jaukią Mažojo princo ir lapės draugystę, jų pokalbius, ypač tą, kuriame lapė atskleidžia savo paslaptį: „Vuot mona paslaptės. Ana īr dėdlē paprasta: matītė gal tiktā so šėrdė. Patis svarbiausė dalīkā akims nier matuomė.“ Ir Mažasis princas tai patvirtindamas prabyla: „Bet juk akis īr aklas. Rēk ėiškuotė so šėrdė.“
Mano palinkėjimas Rubinaičio skaitytojams ir visiems yra toks: šiame sudėtingame pasaulyje stenkimės daugiau pamatyti savo širdele, tuomet Lietuva ir Žemaitija, lietuvių ir žemaičių kalbos gyvuos per amžių amžius.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. (117)
