Egzaminų diena

Visą savaitę buvo taip karšta, kad vos galėjai kvėpuoti. Pakalnutės išsiskleidė per parą ir buvo tokios didelės ir sunkios, jog jau kitą dieną nulinko prie žemės, todėl nelengva buvo jas skinti. Tačiau vis vien skinu jas egzaminui. Tai bus mano paskutinis egzaminas liaudies mokykloje. Visa mokyklos salė skendi žalumoje, o už lango visur irgi žalia. Salė prisikimšusi žmonių, visi šlapi nuo prakaito, ir labai daug alyvų. Vos galima kvėpuoti.

Man atrodo, jog daugelis atėjo tik todėl, kad paskutinį trimestrą mūsų mokytojas buvo Šelis Uvė Algotsonas. Jis – aklas, ir visi nori pažiūrėti, kaip jis susitvarkys. Mūsų įprastas mokytojas vargonininkas Eriksonas, kuris mokė mus visus tuos metus, buvo išvykęs, ir niekas nežinojo, kada grįš.

Man nepatinka, kad žmonės ateina ir šitaip spokso į Šelį Uvę. Visiems atrodo, jog gali kaip tik nori spoksoti į tą, kuris aklas. Ir, atrodo, mano, kad jis dar ir kurčias. Jie šnibždasi ir kikena iš jo taip, kad gali girdėti bet kas.

Šelis Uvė Algotsonas yra beveik vietinis. Jis kilęs iš mažo kaimelio, esančio už pusės mylios nuo Mosarydo. Jo tėvas dirba lentpjūvėje. Žinau, kas jis toks.

Šeliui Uvei yra maždaug dvidešimt penkeri, tik truputėlį daugiau nei vyriausiam Birgitos broliui. Iš pradžių jis taip pat dirbo lentpjūvėje ir sykiu mokėsi Hermode. Tai buvo prieš jam apankant. Jis ketino stoti į aukštąją ir paskui tapti tikru mokytoju. Kai ateidavau į biblioteką, jis dažnai ten sėdėdavo. Nedrįsdavau atidžiai į jį pažvelgti. Jeigu į jį žiūrėdavai, jis nenusukdavo žvilgsnio, bet žvelgdavo tiesiai savo aštriomis tamsiai mėlynomis akimis. Jis žiūrėdavo taip, kad pats buvai priverstas nusukti akis.

Yra kažkas tokio, ko negaliu pasakyti apie Šelį Uvę. Jo bjaurus kūnas, kreivas ir susikuprojęs, ir eidamas paskui save velka vieną koją. Tarp pečių kreivai lindinti galva ir beveik jokio kaklo. Ir smakras jo per ilgas. Jame yra tiek bjaurumo, jog per sunku apie tai net galvoti. Jis bjauriausias iš visų, kuriuos pažįstu. Ir vis dėlto trokšdavau, kad man atėjus į biblioteką jis sėdėtų įprastoje vietoje.

Jis apako pernai. Jau keletą metų lankė mokytojų seminariją mieste, kai liga palietė ir akis. Matė vis blogiau ir blogiau, kol galiausiai visai nustojo matęs.

Į mokyklą jis atėjo su apvaliais juodais akiniais ir balta lazdele, kai turėjo vietoj vargonininko mokyti penktą ir šeštą klases. Iš pradžių jį visi erzino. Vadino Kreivakoju. Apgaudinėjo ir mėgdžiojo, kaip jis vaikšto. Apgauti jį buvo be galo lengva. Kartą, kai jis stovėjo šnekėdamasis su panele Svenson iš pradinukų mokyklos, mes visi pasislėpėme už katedros. Įėjęs į klasę, jis manė, jog mes kaip visada sėdim suoluose priešais jį. Kai jis ilgai pasakojo apie kanalus Olandijoje, mes pradėjome kikenti ir šnabždėtis, ir tada suprato, kad jį apgavome. Staiga jis įsiuto. Taip trenkė lazdele į suolą, jog ši subyrėjo į šipulius, šaukdamas, kad mes esame idiotai ir bukagalviai, kurie nieko nesupranta. Jis vos neverkė.

– Jūs – mėšlo krūva! Niokojat tai, ką brangiausia turit! – šaukė jis. – Galimybę ką nors išmokti! Dabar, – rėkė jis, – dabar jūs turit tą galimybę, būtent DABAR! Ir ji galbūt niekada nebegrįš, ir jūs vaikščiosit visą gyvenimą kaip neišprusę vergai! Jus nesuprantat, ką prarandat! Idiotai! Kodėl jūs nesuprantat? Juk yra kai kas daugiau, nei šis niekingas jūsų gyvenimas! Yra kai kas daugiau, ir tai bus jūsų, jei tik panorėsite!

Nuo tos dienos daugiau nebenorėjau drauge su kitais tyčiotis iš jo, erzinti jį ar apgaudinėti. Ir vis dėlto negalėjau to išvengti. Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Turėjau stoti į gimnaziją, ir Šelis Uvė padėjo man mokytis skaičiuoti. Beveik kasdien po paskutinės pamokos pasilikdavau mokykloje. Aš irgi padedu Šeliui Uvei ir garsiai skaitau jam laikraščius, sąsiuvinius ir romanus, o kartais – ir eilėraščius. Jis sako, kad švedų kalbą moku puikiai.

Egzaminas baigsis apie dvyliktą, po jo padėsiu Šeliui Uvei namo parnešti visas knygas, o paskui jis dar su manim kelias valandas skaičiuos. Šelis Uvė gyvena kitoje upės pusėje, tuščiame sename name, tame pačiame, kuriame gyveno pradinukų mokytoja prieš ištekėdama už Jonsono, to, kuris vairuoja taksi. Dar niekada nesu buvusi ten, anoje pusėje.

Knygų dėžę pritvirtinau ant savo dviračio, kurį turiu stumti atsargiai ir pamažu, kad dėžė nenuslystų. Aplinkui dulkėta, trošku, ir aš visai neturiu jėgų kalbėti. Šelis Uvė taip pat. Jis eina šalia į priekį atkišęs lazdelę. Vienoje rankoje turi didelę rausvų ir violetinių lubinų puokštę. Jie geibsta nuo karščio, ir kai prieiname senąjį namą prie upės, jis nusijuokęs juos numeta.

– Reikia ko nors užvalgyti, – mums atėjus ištaria Šelis Uvė. – Spintelėje yra truputis kiaulienos. Ir galbūt ten dar yra bulvių.

Knygų dėžę įnešu į šalia virtuvės esantį kambarį. Šelis Uvė išima stiklines ir butelį sirupo. Jis tiksliai žino, kur kas padėta. Greitai rankomis ant suolo suieško kibirą vandens ir pasemia puodelį. Išgėręs keletą didelių gurkšnių puodelį su vandeniu ištiesia man. Geriu iš tos pačios vietos. Juk jis negali to matyti, tačiau tai darydama imu kone drebėti. Paskui pripilu vandens į stiklines su sirupu, mes einame į lauką ir susėdame saulėje ant laiptų. Šelis Uvė atsidūsta ir persibraukia ranka per kaktą.

– Dabar gerai būtų nusimaudyti, bet turbūt neišeis, kai negali nei matyti, nei plaukti.

– Tai man pagaminti valgyti ar?.. – paklausiu. – Ar kepti mėsą su bulvėmis? Ar iš pradžių išsimaudom?

Tiesą sakant, valgyti aš visai nenoriu, tiktai svarstau, kaip galėčiau padėti Šeliui Uvei nusimaudyti. Yra senas lieptas. Jis galėtų ant jo atsisėsti ir tiesiog nuslysti į vandenį. Upė palei krantą nėra srauni ir galbūt negili. Tačiau dugnas – vienas dumblas, ir bandant atsistoti galima nugrimzti gilyn. Gal man reikėtų išsilaužti rykštę, už kurios jis laikytųsi? Paskui galėčiau jį ištraukti.

Suknelė visur limpa. Aš irgi noriu maudytis. Ir noriu tai padaryti tučtuojau. Greit uždusiu ant verandos laiptų šioje drėgnoje kaitroje.

– Tai ar eisim maudytis? – paklausiu, bet tyliai. Neturiu maudymosi kostiumėlio, bet tai kas, juk Šelis Uvė vis tiek negali manęs matyti.

Bėgu žemyn prie liepto, nusitraukiu taškuotą egzaminų suknelę ir naujas egzaminų kojines. Tačiau kelnaičių nusimauti neišdrįstu. Lieptas sausas ir karštas. Atsisėdu ant jo krašto ir į tamsų vandenį panardinu kojų pirštus. Šalta ir gera. Neatsisuku išgirdusi prie liepto ateinant Šelį Uvę. Girdžiu, kad jis basas. Vos vos pasisuku ir tik trumpai žvilgteliu. Tada pamatau, kad jo veidas visiškai atviras. Jis nusiėmęs tamsius akinius, ir į mane žiūri jo įprastos tamsiai mėlynos akys.

– Susitvarkysiu pats, – sako jis. – Tu tik pasakyk man, kur geriausia įbristi.

Jis nusivelka marškinius ir kelnes, o jo apatinės kelnės pusilgės ir apkritusios. Iš pradžių nenoriu matyti, bet vis tiek turiu. Jo susikūprinusius pečius ir kreivą nugarą. Kodėl turiu visa tai matyti? Juk tai neteisinga, neteisinga, neteisinga! Galva, kreivai įtupdyta tarp pečių ir beveik be kaklo. Ilgas smakras, stori tamsūs plaukai, tiesi nosis, graži burna, paslaptingos akys. Turiu jame matyti viską, kad regėčiau visa tai užsimerkusi. Tačiau nepajėgiu. Pasijaučiu visiškai išsekusi. Trokštu, kad niekada nebūčiau sužinojusi, koks jis yra.

Šelis Uvė atsiklaupia ieškodamas, kur baigiasi lieptas. Tada apsisuka ir nušliuožia žemyn. Bet paskui vis tiek laikosi įsikibęs į liepto kraštą. Jis nusipurto užlietas šalto upės vandens.

– Ar jau buvai panirusi? – sušunka, ir aš nušliuožiu į vandenį truputį toliau jo. Salta. Vėl užsiropščiu ant liepto. Kalenu dantimis ir negaliu sustoti. Jaučiu, kaip šildo saulė, bet vis tiek kalenu dantimis ir nežinau kodėl. Viskas taip keista. Ir beveik iškilminga.

Padedu Šeliui Uvei užlipti atgal. Viena ranka laikausi medžio šakos. Antrą ištiesiu Šeliui Uvei. Jis įsikimba į ją ir užsiropščia ant liepto. Nuo apatinių kelnių varva vanduo. Jos nusmukusios, bet aš nežiūriu.

– Dabar ir tau teks pabūti aklai, – juokdamasis sako Šelis Uvė. – Saulėje jos greitai išdžius.

Pro pramerktas akis aš pažiūriu tik tiek, kad matyčiau, kur statyti kojas nusimaunant šlapias savo pačios kelnaites. Matau Šelio Uvės nugarą. Jis klūpėdamas gręžiasi šlapias apatines kelnes. Paskui ištiesia jas ant saulės įkaitinto liepto. Kai atsuka veidą į mano pusę, pamatau, kad jis atrodo linksmas. Visas jo veidas toks gražus. Jis atsigula ant pilvo, ir aš vėl išdrįstu žvilgtelėti. Jo veidas atgręžtas į mane, o aš guliu ant nugaros visiškai nuoga. O kas, jei jis vis dėlto mato!

Lieptas sausas ir šiltas, bet ne toks jau platus, kad galėtume ant jo gulėti ir degintis neprisiliesdami vienas prie kito. Po mumis dusliai kliuksi vanduo. Pamanau, jog užaugusi niekad nesu deginusis nuoga. Kad kūne yra daug jautrių vietų, kurios niekad nematė, kaip atrodo pasaulis ir koks tai jausmas. Tai žino nosis, burna, rankos ir kojos. O akys žino viską. Tačiau krūtys, pilvas ir visa kita nežino visai nieko ir nepažįsta nė vieno žmogaus.

– O juk tai galėtų būti Misisipė, – sako Šelis Uvė. – Mes gulime saulėje laive ir plaukiame upe. Tu esi Džeinė, o aš Aleksas. Tavo tėvas – pastorius, o aš – tavo brolio draugas. Pasakoju tau savo ateities planus, o tu tiktai juokiesi. Parašyta, jog tu juokiesi šviesiai.

– Kaip reikia taip juoktis?

– Tuose romanuose parašyta taip: „Jos juokas buvo šviesus“. Pabandyk! – sako Šelis Uvė ir taip staigiai nusijuokia, kaip tik jis moka. – Paskui staiga kyla audra, baisiausia, kokia yra kada nors buvusi, – tęsia Šelis Uvė. – Orą skrodžia žaibai! O liūtis! Tuose romanuose siaubingos liūtys. Paskui ten, pietuose, kyla karštis. Po lietaus nuo jo ima garuoti žemė. Ten žmones gamta irgi padaro kitokius. Jie kažkaip artimesni žvėrims.

Praeitą savaitę Šeliui Uvei garsiai skaičiau labai storo romano paskutinius dvidešimt puslapių. Jie buvo apie amerikiečius Paryžiuje baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Ten buvo rašoma apie merginą Džeinę, nors rašoma „Janey“. Ji buvo baisiai pasiutusi ir išdrįso pakilti mažu lėktuvėliu su tokiu lakūnu, kuris buvo irgi kvaištelėjęs ir ore išdarinėjo pavojingus triukus, tad jie nukrito ir abudu užsimušė.

– Jie neturėjo dėl ko gyventi, tiktai pačius save, tiktai tuštumą, – paskui pasakė Šelis Uvė. – Žmogui reikia turėti dėl ko gyventi. Tikėti žmogumi, o ne pinigais ar valdžia. Tai norėjo pasakyti tasai, kuris parašė šias knygas.

Šelis Uvė tiek daug žino. Man atrodo, jog prieš apakdamas jis perskaitė visas knygas, kiek tik yra. O dabar jam daug skaito Elzė, jo jaunesnioji sesuo. Būtent dabar Šeliui Uvei labiausiai patinka rašytojas, parašęs tas storas knygas apie visus amerikiečius – ir apie vargšus, ir apie turtingus.

– Jo vardas – Dos Pasosas. Jis yra blogiausias iš visų rašytojų. Jis žino viską ir apie milijonierius, ir apie vargšus, dirbančius didžiuosiuose Čikagos fabrikuose. Tai tarsi žmones malantys didieji pragaro malūnai. Kaip ir čionykštis vilnos fabrikas, tiktai tūkstantį kartų blogiau. Tai kapitalizmo prakeiksmas: didmiesčiai su visais bedarbiais, kurie ten traukia ir imasi bet kokio pragariško darbo!

Šelio Uvės balsas yra toks gražus, beveik kaip iš radijo. Jam pasakojant, guliu užsimerkusi ir visiškai nusiraminu. Saulė sušildo visą mano kūną. Daugiau nebekalenu dantimis. Staiga Šelis Uvė nutyla, ir tada aš pastebiu, jog aplink mus visiškai tylu. Tiktai vėjas vos girdimai šnarena lapus, ir lengvai į lieptą teliūskuoja vanduo. Guliu ant nugaros visąlaik užsimerkusi. Šalia manęs ant pilvo tylus guli Šelis Uvė. Jis taip arti, ir kai mes kiekvieną kart prisiliečiam vienas prie kito, vėl imu kalenti dantimis, nes taip keistai viskas atrodo.

Staiga jis pradėjo savo pirštų galiukais liesti man veidą. Vos išdrįstu kvėpuoti. Savo švelniais pirštais jis perbėga visu mano kūnu. Nuo kaktos leidžiasi nosimi, burna, smakru, kaklu. Dabar lengvai paliečia krūtis. Tada keliauja žemyn pilvu, ten staiga sustoja ir atitraukia pirštus.

– Maža mergaitė, – tyliai ištaria. – Maža maža mergaitė.

Noriu, kad savo švelniais pirštais jis ir toliau mane liestų. Noriu, kad jis tiestųsi prie manęs. Kad tęstų. Pasakau tai tyliai savyje. Tačiau nenoriu, kad dantys barškėtų ir nenoriu, kad širdis plaktų taip smarkiai, jog vos galiu kvėpuoti. Neturiu jėgų atsimerkti ir jį pamatyti. Pasijuntu tokia pavargusi, pavargusi ir nusilpusi. Laikas stovi, o aš niekada anksčiau nesu buvusi šitoje upės pusėje. Tolumoje, iš įprastosios pusės, girdžiu miestelio triukšmą. Vienodais tarpais orą pjaustantį garsą iš lentpjūvės. Visa tai, prie ko esu pripratusi ir ką pažįstu. Dabar viskas atrodo netikra, tarsi sapnuočiau ir tarsi daugiau niekada ten nebesugrįžčiau.

Gerai neprisimenu, kas nutiko paskui. Apie tai esu galvojusi kokius tūkstantį sykių. Apsimečiau, jog nieko neįvyko, ir apsirengusi nuėjau į Šelio Uvės virtuvę, kur pakepinau mėsos su bulvėmis. Visą laiką, kol valgėme, Šelis Uvė pratylėjo. O aš neišdrįsau nieko pasakyti. Paskui jis turėjo padėti man skaičiuoti, bet viskas buvo taip kvaila, nes jis pasakė, kad pamiršau daugybę svarbių dalykų apie bendrąsias trupmenas ir kad jis daugiau nebeturįs laiko su manim mokytis. Tai galėsiąs daryti vargonininkas, kuris turįs grįžti po Joninių. Ir nebeprašė manęs, kad ateičiau ir jam garsiai paskaityčiau.

Atrodo, kad paskui parėjau namo. Buvo karšta, ir aš per ilgai buvau išėjusi. Turėjau paruošti pietus, todėl visi buvo pikti.

Paskui kiekvieną dieną dairydavausi jo. Tą vasarą susipykau ir su Birgita, ir su Liza. Jos buvo tokios vaikiškos. Birgita buvo įsimylėjusi Sveną Eriką, kuris ėjo į gimnaziją. Jos visąlaik pliauškė apie tai, koks jis gražus ir kaip buvo gera, kai jis pabučiavo ją miške už Eriksonų sodybos. Apie tai buvo daug juokingų plepalų. Kas būtų buvę, jeigu jos būtų sužinojusios, jog kiekvieną vakarą slinkdavau į kitą upės pusę ir laukdavau, kol išeis Kreivakojis. Jos būtų gerai pasijuokusios.

Vieną vakarą jis sėdėjo ant laiptų. Klausėsi kambaryje garsiai paleisto radijo. Tai buvo laida apie Graikiją. Išklausiau laidą visą laiką į jį žiūrėdama. Troškau, kad jis ką nors pasakytų ir kad išgirsčiau, kaip skamba jo balsas. Bet jis nieko nepasakė, nes juk nieko neturi, net katės.

Vieną liepos dieną namas anoje upės pusėje buvo užkaltas. Šelis Uvė buvo dingęs. Dviračiu nuvažiavau iki pat Mosarydo, kur gyvena jo tėvai, nes maniau ten jį pamatysianti. Nuliūdau nežinodama kodėl. Jei būčiau sutikusi jį kelyje, vis tiek nebūčiau išdrįsusi ką nors pasakyti. Bet gal vis dėlto būčiau galėjusi paklausti apie tą storą knygą apie amerikiečius ir koks buvo tos merginos vardas, kuri knygos gale skrido ir užsimušė. Apie tai galvojau visą kelią iki Mosarydo. Dar galvojau, kad niekada daugiau nebebūsiu linksma. Ir kad greičiausiai turėsiu jauna mirti. Ir kai numirsiu, visi klaus: „Kodėl?“ Ir niekas nežinos, net Šelis Uvė.

Iš švedų kalbos vertė Aistė Urbonienė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)