Nilsas rodo kelią
Selmos Lagerliof Stebuklingosios Nilso kelionės su žąsimis, be jokių abejonių, garsiausia pasaulyje švedų knyga*. Ją dažnai mini rašytojai, Nobelio premijos laureatai, atvykę į premijos įteikimo ceremoniją. Tačiau daugelyje šalių žinomas tik šios knygos perpasakojimas, sutrumpintas variantas. Pavyzdžiui, Rusijoje Nilso kelionės milijoniniais tiražais išleistos mažų mažiausiai dvidešimt kartų, tačiau rusų vaikai pažįsta ne tikrąjį Nilsą, o iš 1940 m. A. Liubarskos ir Z. Zadunaiskajos perdirbinio. Šis perpasakojimas – ne tik maždaug šešiskart trumpesnis už originalą, bet ir jo akcentai visiškai kitokie. Daugiaplanis, gilus kūrinys virto pirmiausiai įdomia pasaka, o jo autorė įgijo geros, doros pasakų kūrėjos reputaciją. Tuo tarpu Nilso kelionės S. Lagerliof kūryboje užima ypatingą vietą ir, atvirai sakant, ne pačią svarbiausią. Buvusi mokytoja, 1902 m. gavusi Švietimo ministerijos užsakymą parašyti geografijos vadovėlį pradinei mokyklai, jau buvo pripažinta rašytoja. Praėjus vos trejiems metams po Nilso pasirodymo, ji gavo Nobelio premiją – pirmoji moteris pasaulyje, sulaukusi tokio aukšto įvertinimo. Įdomu, kaip atrodytų šiuolaikinė mokykla, jeigu visus vadovėlius rašytų Nobelio premijos laureatai. Beje, S. Lagerliof atvejis nėra unikalus: tuo pačiu metu jos kolega, įžymus poetas Verneris von Heidenstamas gavo užsakymą parašyti istorijos vadovėlį. Ir dar keletas garsių rašytojų buvo įtraukti į šį neįprastą projektą. Nilso kelionės net iki šeštojo dešimtmečio buvo pagrindinis Švedijos mokyklų geografijos vadovėlis. Bet, žinoma, jei būtų buvęs tik tradicinis vadovėlis, Nilsas nebūtų taip išpopuliarėjęs visame pasaulyje. Garsus prancūzų rašytojas Michelis Tournier laiko šią knygą vienu reikšmingiausių pasaulinės literatūros kūrinių. Tad kokia gi toji Nilso paslaptis?
S. Lagerliof turėjo per daug literatūrinių gabumų, kad būtų leidusi sau paprasčiausiai vieną po kitos aprašinėti Švedijos provincijas. Savajam vadovėliui rašytoja surado genialią literatūrinę formą, kuri ir lėmė pasaulinę šios knygos šlovę. Pirmiausiai S. Lagerliof nusprendė pasakojimams apie Švedijos provincijas surasti bendrą siužetinę jungtį ir bendrą kelionės motyvą – toks mechanizmas grožinėje literatūroje jau buvo naudotas, bet pedagoginėje – vargu… Dar drąsesnis dalykas buvo pagrindiniu herojumi, kurio akimis mes regime Švediją, pasirinkti mažą žmogeliuką, nykštuką. Taigi visus įvykius skaitytojas pamato iš apačios, sakytum, visų silpnųjų ir pavergtųjų, tiek žmonių, tiek gyvūnų akimis. Tačiau autorė žengia dar toliau ir mažąjį Nilsą užsodina ant žąsino, kad parodytų Švediją tiesiogine prasme iš paukščio skrydžio. Šitoji dvejopa regėjimo perspektyva knygoje yra be galo prasminga, funkcionali meninė priemonė. Dar daugiau – Nilso kelionę S. Lagerliof papildo dviejų realių vaikų – Matso ir Ozės – klajonėmis. Tiedu vaikai, ieškodami savo tėvo, kaip ir Nilsas keliauja iš Švedijos pietų į šiaurę. Šis papildomas motyvas, kurio nėra rusiškame perpasakojime, pabrėžia realistinę knygos plotmę: Nilso istorijos nėra paprasčiausia pasaka – „apie tai net laikraščiuose rašė“.
Pagrindinis veikėjas – paprastas berniukas, kuris už tinginystę nubaudžiamas ir užburiamas, – sudarė autorei galimybę įsiskverbti į tokias sferas, kur eiliniam žmogui patekti neįmanoma. Paverstas nykštuku, Nilsas ima suprasti gyvūnų kalbą. Tačiau tai ne tik paprastas pasakos triukas, reikalingas siužetui plėtoti. Nilsas tampa lygiateisiu gyvūnijos pasaulio gyventoju, bet kartu praranda savo žmogiškas savybes. Jis sugeba matyti tamsoje, valgo žalią žuvį. Ypač tai akivaizdu skyriuje, kur Nilsas ilgesingai klausosi bažnyčios varpų skambesio ir supranta, kad jam, nusidėjėliui, draudžiama užeiti bažnyčion. S. Lagerliof panaudoja šį folklore paplitusį motyvą, siekdama akcentuoti dvilypę Nilso būklę ir begalinį norų vėl atvirsti žmogumi. Juk iš pradžių Nilsas tiesiog džiūgavo patirdamas neeilinį nuotykį. Pabėgimas iš tėvų namų, klajonės, nuotykiai – populiarus ne tik vaikų, bet ir visos pasaulinės literatūros motyvas. Prisiminkime Odisėją, Guliverio nuotykius, romantizmo epochos rašytojus ir kai kuriuos mūsų dienų romanus. Panašiai kaip ir tradiciniai herojai, Nilsas palieka namus, patiria gausybę pavojų, suvyriškėja ir pagaliau grįžta namo. Kelionės metu, kaip ir dera, jį persekioja priešai, o draugai padeda. Bet ir šis motyvas, perpasakojime itin išryškintas ir papildomai išplėstas, vis dėlto nėra svarbiausias visoje knygoje.
Nilso kelionės – eklektiška knyga, ištisinis siužetas tik sujungia nevienatipius jos komponentus. Pasakojimo rėmai, – tai yra Nilso virtimas nykštuku ir jo pastangos vėl tapti normaliu žmogumi bei konfliktas su kraujo ištroškusia lape Smire, – padeda sudominti skaitytoją. Nepamirškim, jog knyga buvo skirta garsiai skaityti per geografijos pamokas, o autorės tikslas – išsaugoti vaikų smalsumą: o kas gi bus toliau? Taigi patrauklius nuotykius autorė pasitelkia siekdama savo skaitytojams pateikti įvairių žinių, perduoti kultūrinį palikimą, versdama juos svarstyti įvairiausias problemas.
Pirmiausiai prieš mus – folklorinis klodas. Visuose savo romanuose S. Lagerliof supina realizmą su fantazija, pasaką ir legendą derina su rūsčia socialinės tikrovės kritika. Ne išimtis Nilso kelionės. Knyga pradedama tradicine folklorine formule „Kartą gyveno…“, bet čia pat aptinkame ir visiškai konkrečias kalendorines nuorodas, datas, taigi visas kelionės smulkmenas galime tikrinti ne tik pasitelkę Švedijos žemėlapį, bet ir kalendorių. Daugelis knygos skyrių irgi prasideda pasakiškai: „Tuo metu, kai Nilsas Holgersonas keliavo su laukinėm žąsim po šalį…“ (XXXV skyrius) – beveik biblinė laiko nuoroda. Ir nors visos knygoje minimos geografinės vietovės yra tikros, vis tiek jos įgauna pasakos atspalvių – peizaže, sodybose, pilyse ir miestuose išnyra legendos, kurios skaitytojui dabar jau visą laiką siejasi su tam tikra vietove: Blekingas – tai platūs laiptai su trim pakopom, Elando sala – akmeninė peteliškė ir t. t. Kraštovaizdžio ypatumai – kalnai, slėniai, ežerai, salos, – aiškinami mitologiškai, be abejo, įsimena daug geriau negu sausi faktai. Nuostabi yra ir poetinė S. Lagerliof kalba. Jos „geografijos vadovėlis“ – puikiausias grožinės prozos pavyzdys. Dauguma pasakų ir padavimų į Nilso keliones atėjo iš kitų šaltinių, kai kuriuos jų sukūrė pati rašytoja, ir jie jau tapo Švedijos kultūrinio palikimo dalimi. Be to, autorė panaudojo ir garsius tarptautinius siužetus. Pavyzdžiui, Glimingų pilies istorijoje (IV skyrius) lengvai atpažįstame pasakojimą apie žiurkių gaudytoją iš Hamelno miesto (Vokietija), o povandeninio Vinetos miesto istorijoje (XIV skyrius) – legendą apie Atlantidą. IX skyriuje apie Karlskruną plėtojamas populiarus atgyjančios statulos motyvas, o kartu nejučiom pateikiama daug Švedijos istorijos faktų.
Ypatingą vietą folklorinėje plotmėje užima gyvūnai. Pasakos ir pasakėčios apie gyvūnus visad buvo laikomos tinkama vaikų lektūra, kadangi jose gyvūnų paveikslai perteikia žmogiškas ydas arba dorybes. S. Lagerliof knygoje gyvūnai irgi sužmoginti, tačiau išsaugo ir natūralias gamtines savo charakteristikas. S. Lagerliof sekė R. Kiplingo Džiunglėmis, kur daug įsimintinų – tiek kilnių, tiek klastingų – žvėrių paveikslų. Tiesa, lapė Smirė primena viduramžių ciklo apie lapiną Reinekį pagrindinį personažą, tačiau nemažai joje ir tigro Šerchano, pagrindinio Mauglio priešo Džiunglėse, bruožų. O gyvūnų išauklėto vaiko, neišvengiamai sugrįžusio į žmonių pasaulį, motyvas taip pat sietinas su Mauglio istorija.
Tačiau, kitaip nei R. Kiplingą, S. Lagerliof giliai jaudina gamtos ir gyvūnų apsaugos, ekologinė, tema, kuri, atrodytų, aktuali tik mūsų laikams. Daugelyje knygos skyrių ji labai aiški ir atvira, o pabaigoje žąsis Aka, atsisveikindama su Nilsu, skatina jį neužmiršti gyvūnų teisių ir juos gerbti. Įdomu, kad Tokerno ežeras, apie kurį kalbama XIX skyriuje, iki šių dienų išliko kaip kovos už švarią aplinką pavyzdys. Tai ne vienintelis atvejis, kai S. Lagerliof tam tikra prasme aplenkė savo gyvenamąjį laiką. Štai „Didysis gervių šokis Kulo kalne“ (V skyrius), be abejo, iškelia taikos idėją. Taigi, vaizduodama gyvūnus, S. Lagerliof iš esmės gvildena labai svarbius visuomeninius ir politinius klausimus. Tačiau kai kuriuose skyriuose šiuos dalykus ji analizuoja tiesiogiai. Viena iš skaudžiausių Švedijos problemų S. Lagerliof laikais buvo emigracija. Knygos pasirodymo metais beveik ketvirtadalis švedų buvo išvykę į Ameriką ieškoti geresnės dalios. S. Lagerliof rašo ir apie valstiečių skurdą, ir apie sunkų Šiaurės Švedijos šachtininkų darbą, ir apie badą bei epidemijas. Tik, kitaip nei daugelis jos amžininkų, S. Lagerliof į ateitį žvelgia optimistiškai. Po keleto skrydžio dienų Nilsas su pasididžiavimu pastebi įvairius civilizacijos laimėjimus. Rašytoja moko skaitytojus didžiuotis savo šalimi, mylėti ją – ir ne tik gamtos, bet ir žmogaus rankų kūrinius.
Vis dėlto svarbiausias yra moralinis knygos aspektas. Knygos pradžioje Nilsas – tinginys, melagis, piktas ir gudrus berniukas. Pabaigoje jį regime kaip vientisą ir neeilinę asmenybę. Taigi Nilso kelionės, be kitų žanrinių bruožų, yra ir auklėjamasis romanas. Rusiško perpasakojimo autoriams moralinio herojaus brendimo turbūt pasirodė per maža, ir jie, Nilsui atvirstant žmogumi, pridėjo pasakinių nuotykinių aplinkybių. Originale šito nėra. Nilsas atvirsta žmogumi dėl to, kad, patyręs daugybę išbandymų, įrodė savo žmogišką vertę. Autorei tai buvo svarbiau negu formalūs burtai. Kaip ir dera auklėjamajam romanui, Nilsas turi savo globėją. Įdomu, kad pirminiuose knygos apmatuose S. Lagerliof vaizdavo vadą žąsiną, o galutinėje redakcijoje jį pakeitė žąsimi – išmintingąja pramote Aka. Derėtų paminėti, jog Nilsas turi ir daugiau auklėtojų – pavyzdžiui, gandrą Ermenrichą, varną Batakį. Bet svarbiausias Nilso mokytojas yra pats gyvenimas – sudėtingas ir problemiškas. Iš pradžių Nilsas tiesiog mokosi, kaip išgyventi naujoje ir neįprastoje situacijoje, o paskui nuosekliai pereina gyvenimo išminties, aukštos moralės, humanizmo mokyklą. O be šito Nilso kelionės nebūtų tapusios knyga, su kuria išaugo ne viena skaitytojų karta.
S. Lagerliof nusipelnė šlovės dėl to, kad tą gyvenimo išmintį ji pateikė ne nuobodžių ir įkyrių pamokslų forma, o sukurdama patrauklią ir įdomią istoriją. Taip ji tapo viena iš pirmųjų XX a. rašytojų, pradėjusių išmintingą, daugiaplanės vaikų literatūros tradiciją. Be S. Lagerliof vargu ar būtų iškilusi A. Lindgren, T. Janson ir daugybė kitų autorių, mūsų sąmonėje siejamų su vaikų literatūros viršukalnėmis.
Iš rusų kalbos vertė Kęstutis Urba
____________________________________
* Lietuvių kalba yra išleista Lagerlef, Selma. Stebuklingosios Nilso kelionės: Apysaka / Iš vok. k. vertė Adelė Laigonaitė; iliustr. B. Libekas. – 2-asis leid. – V: Vaga, 1984. – 582 p.: iliustr., pirmasis leidimas – 1959 m.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)
