Jausmo, fantazijos ir realybės kelias (Mykolui Sluckiui – 70)
Pokario metais kaip bepinigis, bet praprusęs studentėlis keletą mėnesių dirbau „Komjaunimo tiesoje“ stilistu. Redakcijoje jaučiausi balta varna – buvau vienintelis neorganizuotas elementas principingų komjaunuolių apsuptyje. Toje kompanijoje, kurpiančioje ne itin gudrius, bet didžiai idėjiškus rašinius, į akį krito ištįsęs ir pablyškęs juodaplaukis vyriokas stamboka nosimi jausmingame, kiek nedrąsiame veide. Kaip sužinojau, jo būta Mykolo Sluckio – bekylančio ambicingo literato, kol kas neišleidusio dar nė vienos iš vėlesnių dešimčių savo knygų. Nedrįsčiau sakyti, kad susidraugavome, nors neretai šnekteldavome apie rašymą, įdomius sutiktus žmones, įspūdžius iš jo kaip žurnalisto komandiruočių po Lietuvą. Mažai ką težinojome apie kits kitą – atsargumas tuomet buvo elgesio norma. Kita vertus, buvome pernelyg skirtingi: aš – daugiau mažiau santūrus kaimietis, jis – impulsyvaus jausmo žmogus, provincijos proletaro vaikas, buvęs pionierius, per žydų žudynes netekęs tėvų ir karą praleidęs Rusijoje, vaikų namuose. Man ir mano tėvams, grūste grūdamiems į kolūkį, naujoji tvarka atrodė juoda nevilties bedugnė. Jam ji buvo šviesiausių mokslo ir kūrybos vilčių įkūnijimas, tikri „laiptai į dangų“. Iki tol tematęs prasigėrusius partorgus ir visokius prisitaikėlius (prieš studijas mokytojavau mažame miestelyje), dabar kiek priblokštas stebėjau padorų žmogų, šventai ir karštai tikintį socializmu, nėmaž neabejojantį nė vienu tarybų valdžios žingsniu. Bet kai mane staiga „iškrėtė“ iš redakcijos (už sužinotą „mirtiną nuodėmę“ – porą apsakymų vokiečių meto spaudoje), komjaunuolio sąžinė M. Sluckiui, bene vieninteliam iš bendradarbių, nesukliudė tarti man gerą žodį, nelaikyti „liaudies priešu“. Atrodo, nedaug, bet to neužmirši.
Vėliau susitikome gal porąkart, ir tai prabėgom. Per ketvertą dešimtmečių M. Sluckis tapo žinomu rašytoju. Vartus į literatūrą jam vėrė keletas apsakymų knygelių vaikams ir apie vaikus – Aš vėl matau vėliavą (1948), Būsimasis kapitonas (1950), Pirmas suolas (1952) ir kt., tarp jų ir solidaus dydžio kūrinys, bene pirmasis Lietuvoje romanas paaugliams Geri namai (1955). Jausminės, lyriškos prigimties jaunuoliui vaiko dienos buvo vienintelė gerai pažinta ir išgyventa medžiaga. „Vaikystės vaizdai ryškiausiai įsibrėžė į atmintį, o labiausiai – į širdį“, – sakoma 1957 m. rašytojo autobiografijoje (1, 434). Bet, prievartaujama stipraus vidinio „cenzoriaus“, ši medžiaga virsdavo skubotu (vaizdo) punktyru (2, 285), laužtais iš piršto siužetais, herojų poelgių ir išgyvenimų klastote. Vargu ar kas griežčiau yra vertinęs pirmąsias rašytojo knygas, nei jis pats, vadindamas šį kūrybos metą „pradiniu egzaltuotai jausmingu periodu“ su jo „naivumu ir rausvumu“ (3, 457). Teisybės dėlei reikėtų nebent pridurti, kad ši produkcija, netapusi aukštos prabos menu, daug žalos jaunajam ano meto skaitytojui vargu ar padarė. Gal net atvirkščiai. Idiliški ditirambai apie „šaunių berniukų kilnias širdis“, apie „gerus, besišypsančius karius“, apie valstietį, džiaugsmingai vežantį valstybei viršplaninę grūdų prievolę (4, 44, 42, 54) skeptiškos šypsenos nekėlė nebent vienam iš šimto – juk čia pat tebuvo kraupi pokario realybė, trėmimų siaubas, o paaugusiųjų atminty – ir neseniai prarastos laisvės šviesa. Ideologinio atšilimo metais pasukęs į romanus ir apysakas suaugusiesiems, M. Sluckis liko ištikimas ir jaunajam skaitytojui, tik pabrėžė naujas savo nuostatas: vaikų literatūrą reikia matuoti „didžiosios literatūros kriterijais“, orientuotis „į atradimus, o ne į meniškai pakenčiamą vidurkį, ne į bailų įprastų tiesų kartojimą <…>. Gyvenimas ir fantazija – štai didieji vaikų literatūros aruodai, o ne pedagogikos taisyklės“ (5, 162). Knyga po knygos pamažu ima kisti rašytojo stilius, ieškodamas savo prigimčiai laisviausio drabužio. Apsakymų rinkinyje Kaip sudužo saulė (1957), kurį autorius laikė „savo antrąja, kiek sėkmingesne pradžia“ (3, 457), vaikystės tema vėl atgyja, tik kitokiu pavidalu – ne kaip blankus įsikaltų idėjų šešėlis, o kaip aistringas išgyvenimų monologas. Jo metmenys – bemaž natūralistinių buities detalių virtinė, neregėto šeimos skurdo, alkio, pažeminimų štrichai. Užtat ataudai – šviežias vaiko žvilgsnis, įjaudrinta jo fantazija, kibirkščiuojanti metaforomis bei hiperbolėmis, peršviečianti ir nuskaidrinanti baisią realybę. Stipraus jausmo kilstelėtos detalės tarpais sureikšminamos iki simbolių (apsakyme Negesk, žiburėli! įsiligojęs tėvas naktimis rūko cigaretę, ir žėruojančiam jos taške sukaupta visa vaiko meilė ir viltis – tėvas gyvas, jis gyvens). Kiek vėlesnėje apysakoje Kelias suka pro mus (1963) autorius išbando vidinį monologą, artimą jo lyrinei prigimčiai. Herojės – pleputės kaimo paauglės – jausmai, vertinimai, svajonės irgi kartais pakyla į simbolinę plotmę (asfalto kelias, virtęs laivu ir atplaukęs į nuošalų kaimelį, kaip savęs įvertinimo, geidžiamo artėjimo prie pasaulio simbolis). Minimų knygų šuoliai nuo šiurkščios „regimojo, stebimojo pasaulio atributikos“ (3, 462) į netikėtų asociacijų bei simbolių, lakių palyginimų ir metaforų erdvę ne visada buvo reikiamai motyvuoti, pernelyg daugiažodžiai, ne visiems lipo prie širdies, bet jie pratino tuometinę kiek archajišką vaikų literatūrą prie modernesnės poetikos.
Vis drąsiau tiesiami fantazijos sparnai M. Sluckį natūraliai atnešė į pasakos sritį, lig tol pasitenkinusią mažai rizikingu ir ne itin sudėtingu folkloro stilizavimu. Apysaka-pasaka Milžinai nenorėjo karaliais būti (1958) buvo pirmoji šio žanro kregždė ne tik M. Sluckio kūryboje, bet ir pokarinio dešimtmečio literatūroje. Stilizavimo tradicijos čia belikę menki pėdsakai – tai tik kūrinio stuburu virtę pasakų apie dosniąją žuvelę, apie milžinus motyvai. Visa kita – sava, rašytojo prigimties nulemta. Tebėra čia stiprus buitinis psichologinis teksto pamatas, gana netikėtas pasakai, ne visada darniai susiliejąs su jos fantastika, užtat žaižaruojantis lanksčiu, melodingu sakiniu, minties šuoliais, raiškiais šnekamosios kalbos protrūkiais. Nesvetimos rašytojui ir aukštos gaidos, romantinis jausmo pakilumas, visai tinkamas legendos žanrui. Nors, kas be ko, justi ir gilumoj beglūdintis vidinis „cenzorius“: visi siūlai suvedami į doro, nesavanaudiško darbo bei milžinuose įkūnytų liaudies galių apoteozę, didaktika dvelkiančią juodo ir balto priešpriešą, malonią tuometinių meno teisėjų akiai. Šiuo požiūriu Milžinai bene bus žingsnelis atgal nuo minėtųjų apsakymų, lyg ir mažytė nuolaida konjunktūrai už leidimą žengti į dar neaprobuotą žanrą.
Septintajame dešimtmetyje tarp stambiosios prozos suaugusiesiems M. Sluckis vis pabarstydavo pasakų pasakėlių vaikams, vėliau surinktų knygoje Vai tai dūda (1972). Jose kartais dar šmėsteli vos įžiūrima giminystė su folkloru, bet visai nusigręžiama nuo Milžinų patetikos. Veiksmas perkeliamas į kitą sceną – nebe erdvią ir didingą, o žemišką buitinį ir miniatiūrinį žvėrelių, augalų, daiktų pasaulį. Jame gyvenama kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais, klesti žmonių ydos ir silpnybės. Pagyrūnas gaidys Ugnelis, tinginys vilkas, egoistė, savimi besigėrinti vištelė, besotis gandras, net žiemą terorizuojantis varles, – tokie ir panašūs šių pasakų personažai. Stebimi jie įžvalgiai ir neabejingai: ne vien šmaikščiai patraukiant per dantį, bet ir nuolat pasigėrint žaismingu buities margumynu, kuriame „visokie stebuklai kaip javai iš dirvos virsta. Tik spėk dairytis!“ (6, 21). Tai bene pagrindinė mažųjų M. Sluckio pasakų emocija ir turinys, artimas vaikui ir tolokas ankstesniam rašytojo „rausvam entuziazmui“ ir „vienakryptei pasaulėjautai“ (7, 104).
Dar mažiau tokios pasaulėjautos pėdsakų dviejose paskutinėse M. Sluckio pasakose Stebuklingoji rašalinė (1965) ir Laiškanešys neturi mirti (1973). Čia veikiau vyrauja giliai slypinčio vidinio nerimo ir skepticizmo dvasia, kiekvienoje tų knygų reiškiama skirtingai. Pirmojoje du lietuviški pinokiai – tešlinis Pagrandėlis ir medinis Liepiniukas – keliauja per sovietinę tikrovę, pilną konfliktų ir negerovių. Judri nuotykinė knygos fabula jungiama su įmantria, vos ne filosofine, potekste ir gudriom ezopinės kalbos išmonėm (eismo inspektorius Tuinyla siūlo šviesofore palikti vien raudoną spalvą –„transportas stovės, nebus nei lenktynių, nei avarijų“; saldainius siūloma pakeisti „kartainiais“ – valgyk iš pareigos, ne iš malonumo!). Laiškanešyje jau atsisakoma painaus giliamintiškumo, sunkiai įkandamo vaikui, bet skeptiškas požiūris į sovietinę kasdienybę dar stipresnis. Galimas daiktas, jis ne be ryšio su tuometiniais M. Sluckio romanais suaugusiesiems, kuriuose gyvena „žmogus su įlūžusią sąmone, nepatenkintas savimi ir aplinka, praradęs gyvenimo tikslą ir energiją“ (8, 581). Toks požiūris reiškiamas absurdo, grotesko, bufonados priemonėmis. Gyvulių ir žvėrelių pasaulis (giminiškas mažosioms rašytojo pasakoms) čia drastiškai panardinamas į miesčioniškos buities atributiką ir banalybę (meilės dramą išgyvenantis gandras, išpuikusi isterikė gervė, mintanti importinėm austrėm, ožys saksofonistas, enciklopedijomis apsikrovusi antis ir t. t. ir pan.). Pasakotojas vikriai maino kaukes, žvelgdamas vis kitų personažų akimis, žongliruodamas aforizmais, užpildamas skaitytoją rimuotom frazėm. Karnavalinis šėlsmas gerokai aptrina ribą tarp gėrio ir blogio, balto ir juodo – kažkada buvusių vienintelių rašytojo spalvų (9, 243) – ir parodo sunkiai išpainiojamą tikrovės sudėtingumą.
„Labai dažnai knyga išmintingesnė už jos autorių“, – nesename savo interviu yra pasakęs M. Sluckis (7, 106). Atrodo, kad tai patvirtina ir jo knygos vaikams. Vidinis neklystantis autoriaus talento kompasas pamažu, kartais, ko gero, ir jam pačiam nejaučiant, kreipė jo žodį nuo nykaus vienašališkumo i spalvingą ir konfliktišką pasaulį. Ir tame kelyje gražiai skleidėsi Dievo (ar likimo) duoti polinkiai į realybę ir fantaziją, į vidines žmogaus esmes ir jausmuose surizgusią tiesą. Norėtųsi nuoširdžiai palinkėti, kad rašytojui užtektų jėgų ir gyvenimo metų įgyta išmintimi pasidalyti ir su naujų kartų vaikais.
__________________________
1. Tarybų Lietuvos rašytojai. – V, 1957. – 573 p.
2. Mykolas Sluckis // Interviu su rašytojais. – V, 1980. – P. 281–292.
3. Tarybų Lietuvos rašytojai. – V, 1967. – 602 p.
4. Sluckis M. Aš vėl matau vėliavą. – K., 1948. – 69 p.
5. Sluckis M. Dar vienas langelis // Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. – V, 1979. – P. 162–163.
6. Sluckis M. Vai tai dūda. – V, 1972. – 222 p.
7. Sluckis M. Saulė leidžiasi, saulė teka / Su rašytoju M. Sluckiu kalbasi J. Aputis // Metai. 1998. Nr. 10. P.102–107.
8. Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – V, 1995. – 718 p.
9. Tarybų Lietuvos rašytojai. T2. M–Ž. – V, 1977. – 543 p.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)
