Įspūdžiai apie tapytoją, Paryžių ar..?
Kadangi dviejų Švedijos autorių – Christinos Björk ir Lenos Anderson – knyga* – apie pasivaikščiojimą Klodo Monė, įspūdžio tapytojo, sode, tai, bevaikštinėjant Linėjai iš paskos, manau esant pravartu pažerti šiek tiek savo pačios įspūdžių. Ne apie sodą, o apie knygą. Knygą, kurios kompozicija labai primena Josteino Gaarderio Sofijos pasaulį (1995). Ir ten, ir čia, pažindinant jaunąjį skaitytoją su kultūros lobiais, knygos puslapiuose apgyvendinamos mergaitės, kurių nuotykio pagrindu bandoma sudominti vienu atveju – filosofijos istorija, kitu – šiuo tuo apie K. Monė. Rašydama „šiuo tuo“, kaip tik ir mąstau – kuo. Nes „šio to“ anaiptol nepavadinčiau supažindinimu su kūrybine K. Monė biografija, taip pat nedrįsčiau „šio to“ įvardyti kaip impresionizmo ypatybių atskleidimo, nors užuominų yra: teigiama, kad K. Monė bandė nutapyti šviesos įspūdį, dažnai tapė vandenį ir „norėjo piešti savo įspūdžius grynų dažų potėpiais, kad šviestų ir spindėtų“. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad potėpiai yra nepaišomi ir kad vaikams apskritai yra būdinga tapyti ir piešti grynomis spalvomis, todėl K. Monė noras naudoti grynas spalvas vaikui neturėtų atrodyti nuostabus atradimas. Reiškinio naujumas galėtų būti suvoktas tik palyginime, kurio knygoje nėra. Antra vertus, šios minimosios impresionizmo ypatybės tėra menka dalelė impresionizmo ir, beje, K. Monė kūrybos ypatumų. Tačiau gal nevertėtų priekabiauti – galbūt visa knyga – tai tiesiog Linėjos kelionės po Paryžių įspūdžiai? Jei taip, tai drįsčiau juos vadinti blausokais. Nes iš tos kelionės ji, regis, ir pati nelabai suprato, kuo reiškiasi įspūdžio vaizdavimas dailėje. Nors mano įspūdžiai nepasieks knygos, o drauge ir maketo autorių Christinos Björk bei Lenos Anderson, vis tiek noriu juos paskelbti. Šešios iš dvylikos knygoje esančių reprodukcijų yra perskeltos atvarto vidurio linijos, ir tai laikau esant nepagarba kūriniui, juo labiau neturinčia pateisinimo, nes tai – knyga vaikui. E. H. Gombrichas Meno istorijoje (1995), įrodinėdamas magiškos meno kilmės hipotezę, remiasi tokiu argumentu: net savo mylimo sportininko atvaizdo laikraštyje mes nedrįstume niokoti, nes pagarba atvaizdui, kuris žmogui svarbus, yra įgimta. Linėjos knyga verčia šiuo teiginiu abejoti.
„Teigiu tik tai, kad žmonės, kurie rašo Grožį didžiąja raide, Meną – taip pat didžiąja ir kiekvieną dieną minta ne duona, o tik Idėjomis, neprivalėtų turėti nei meno teikiamo išgyvenimo, nei jo gilumos monopolio“ (Ossowski S. U podstaw estetiky. – Warszawa, 1966. – P. 361). Autorėms, įkomponavusioms knygoje savo nuotrauką ir pavadinusioms ją „Lena ir Kristina Tapytojo sode“, K. Monė pagerbimas, rašant žodį „tapytojas“ didžiąja raide, nesuteikia teisės taip laisvai lankstyti jo kūrinius.
Bandau pažvelgti į knygą nieko apie K. Monė nežinančio skaitytojo akimis. Kyla klausimų. „Monė ir jo draugai“, – rašoma knygoje, – gyveno skurdžiai, nes niekas jų paveikslų nepirko. Jeigu niekas nepirko, jie, regis, lyg ir nieko verti, tai kodėl apie tokį nevertą menininką man verta skaityti? Šioji vieta tokia palanki intarpui apie impresionizmo vietą ir reikšme tolesnei dailės sklaidai! Vis dėlto vėliau į šį klausimą bandoma atsakyti. „Bliumkvistas man papasakojo, kad šitą žemę, kur iškastas tvenkinys, Monė nusipirko būdamas 53 metų. Patį namą buvo įsigijęs prieš trejis metus. Tada žmonėms pagaliau pradėjo patikti jo paveikslai ir juos ėmė pirkti.“ Tačiau toks atsakymas veikiau skatina stebėtis žmonių permainingumu, o ne K. Monė paveikslais.
Galbūt pagrindinius K. Monė, o sykiu ir jo darbuose įkūnytus impresionizmo bruožus reikia nuspėti ir įvertinti pačiam? Taip atkakliai reiškiamas susižavėjimas japonišku tilteliu turbūt turi būti suvoktas kaip nuoroda į impresionizmo sąsają su Rytų daile, pastūmėjusią impresionistus į asimetriškas paveikslų kompozicijas. Na, o nasturtomis nuklotas takas link K. Monė namelio irgi, matyt, turėtų būti iššifruotas taip: Edgaras Dega kadais buvo sukūręs impresionistų emblemą su nasturtos žiedu. Vis tiek abejoju, ar knygos skaitytojas gebės tai pats atspėti. Bet palikime tai jam pačiam ir pereikime prie asmeninio K. Monė gyvenimo, kuriam knygoje skiriama nemažai vietos. „Tik kaip ji gali gyventi kartu su Monė, nebūdama už jo ištekėjusi?!! Bet Alisa negalėjo tekėti už Monė, nes buvo susituokusi su Ernestu. Tais laikais žmonės nesiskirdavo. Po kelerių metų Ernestas mirė. Alisa ir Monė pasirūpino, kad jis būtų palaidotas Živerni. Po metų Alisa ir Monė pagaliau galėjo susituokti.“ Tiesiog keista, kad Linėja taip smulkmeniškai prisimena visas intymias K. Monė gyvenimo smulkmenas. Bet jeigu jos kelionės tikslas buvo pasivaikščioti po K. Monė sodą, tai taip norėtųsi, kad jos atminty liktų ne tik gėlių pavadinimai ir karpių savybė ėsti visokius smulkius padarus bei augalėlius, valančius tvenkinį. Tiesa, Linėja prisipažįsta, kad iš jos „prasta įspūdžių stebėtoja, o Bliumkvistas – irgi“. Tačiau vaišės prie Ru upelio su „rinktiniais pietumis“ jai padarė tokį įspūdį, kad visą kelią atgal traukinyje ji pramiegojo, o grįžusi viešbutin griuvo tiesiai i lovą.
Nenuostabu, kad, parvykusi iš Paryžiaus namo, paklausta, kaip jai patiko Eifelio bokštas, Linėja atsakė: „Žinai, buvo daug svarbesnių dalykų…“
Šioje vietoje labai tiktų padėti tašką, jeigu nekiltų pagunda – tegul ir retoriškai – paklausti, kas gi šioje knygoje svarbu? Pagaliau, koks jos tikslas? Kadangi atsakymų pačioje knygoje įžvelgti nesugebėjau, tai keletą, mano įsitikinimu, svarbių dalykų tarsiu pati. Šioji knyga visų pirma paženklinta meno kaip prekės suvokimo ženklu. Ir iš to išplaukia daug liūdnų padarinių: pateiktas grubiai supaprastintas ir sugromuluotas menas, turintis mus taurinti ir ugdyti, netenka savo kaip siekiamybės, ypatingumo prasmės. Linėjos knyga man padarė kaip tik tokį įspūdį: įvilkta į nepriekaištingą prekinį apdarą, ji ir yra prekė, niekuo nesiskirianti nuo visų kitų suvartojamų ir pamirštamų daiktų. O juk norėtųsi, kad pažintis su tokiais dailininkais kaip K. Monė būtų neeilinė ir nepamirštama.
_______________________________
* Björk, Christina. Linėja tapytojo sode / Iš švedų k. vertė Agnė Kudirkaitė; Iliustr. Lena Anderson. – V: Lietus, 1998. – 52,[1] p.: iliustr.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)
