Paslaptingoji Motušė Žąsis

Kiek mylių iki Babilono?*

Tris kartus po dvidešimt mylių ir dar dešimt.

Ar aš galėčiau ten patekti, kol sudegs žvakė?

Taip, – ir grįžti atgalios.

Jei turi lengvas ir vikrias kojas,

Tu gali ten patekti, kol sudegs žvakė.

(Iš Motušės Žąsies pasakų)**

Senais laikais Didžiojoje Britanijoje dainelės ir eilėraščiai, kuriuos dabar vadiname vaikiškais, buvo vadinami Motušės Žąsies eilėraščiais. Paslaptinga Motušės Žąsies asmenybė jau seniai domina literatūros istorikus ir folkloro tyrinėtojus. Į Angliją Motušė Žąsis pateko XVI–II a. iš Šarlio Pero (Ch. Perrault) pasakų. Prancūziško 1697 m. leidinio frontispise (iliustruotame lape, dedamame prieš antraštinį knygos lapą) buvo pavaizduota sena moteriškė, prie židinio sekanti vaikams pasakas. Užrašas ant sienos skelbė: „Mano Motušės Žąsies pasakos“ (Contes de Ma Mére LʼOye). Pasakymas „Conte de la Mére Oye“ (Motušės Žąsies pasaka) Prancūzijoje jau XVII a. viduryje reiškė liaudies pasaką. O kaime pasakų sekėja paprastai buvo sena moteriškė, ganiusi žąsis, – iš čia greičiausiai ir kilo toks pavadinimas. Antra vertus, reikia nepamiršti, kad vokiečių folklore egzistuoja analogiška asmenybė – Frau Gosen (ponia Žąsis), kuri siejama su liaudies pasakojimais ir prietarais. Ji šiek tiek primena anglų folkloro heroję motušę Habard (Old Mother Hubbard). Žodis „motušė“, rašomas prieš asmenvardį, tais laikais rodė prasčiokišką herojės kilmę.

Lyna Ekenštein (Lynn Eckenstein) savo Lyginamosiose vaikų eilėraštukų studijose (1906) rašė, jog pavadinimas „Motušė Žąsis“ Anglijoje pirmąkart pavartotas Roberto Pauelo (Powell) lėlių spektaklyje, parodytame Londone tarp 1709 ir 1711 m. Vienas iš vaidinimų vadinosi „Motušė Žąsis“. Tai galėjo būti viena iš Š. Pero istorijų, kurias lėlių teatro savininkas galbūt nugirdo iš keliaujančių pirklių. Š. Pero pasakų populiarumas padėjo šiam juokingam vardui įsitvirtinti.

Ankstyviausias žinomas Š. Pero pasakų vertimas į anglų kalbą vadinosi Istorijos, arba Praėjusių laikų pasakojimai (1729), o frontispise buvo parašyta „Motušės Žąsies pasakos“. Vėlesniame, 1768 m., leidime frontispiso užrašas perkeltas į antraštinį lapą ir tapo knygos pavadinimu. Iš čia jis nukeliavo į kitos – lopšinių – knygos Motušės Žąsies melodija, arba Sonetai lopšiui (apie 1780 m.) viršelį.

XIX a. pradžioje JAV pasirodė pirmasis toje šalyje angliškos Motušės Žąsies leidimas. Tai buvo Anglijoje paplitusių eilėraščių, dainų, kupletų, mįslių rinkinys. Knygą pakartotinai ėmė leisti įvairūs leidėjai, papildydami rinkinį naujais tekstais. Daugelį jų iš Anglijos atvežė pirmieji imigrantai. Šie XIX ar net XX a. užrašyti kūriniai kartais labai skiriasi nuo tų, kurie beveik tuo pat metu buvo užrašyti Anglijoje.

Mažesnioji JAV išleistos Motušės Žąsies dalis – amerikietiškos kilmės. Tarp tų eilių ir tokios garsios kaip Jankis Dudlis, rašytojui H. Longfelou (H. Longfellow) priskiriama Buvo maža mergaitė, ir ji turėjo mažą garbanėlę bei Merės Heil (Mary Hail) dainelė Turėjo Merė mažą ėriuką. Du paskutiniai kūriniai Anglijoje yra tokie populiarūs, jog anglai nė neįtaria juos esant amerikietiškos kilmės. Antra vertus, amerikiečiai taip prisirišę prie Motušės Žąsies, kad rimtai tiki ją kilus iš JAV. Amerikietiškuose leidiniuose galima perskaityti legendinę istoriją, jog knyga pavadinta Elžbietos Gus (Elizabeth Goose) vardu. Ši garbi moteriškė, ištekėjusi už našlio, užaugino dešimt jo vaikų ir dar pagimdė šešis savus. Knygų leidėjas Tomas Flintas, jos žentas, neva 1719 m. išleidęs uošvės rimuotes, kurias ji dainuodavusi, sūpuodama anūkus. Antraštiniame lape buvusi pavaizduota į ilgakaklę žąsį panaši būtybė. Šią legendą išplatino žymus rašytojas Džonas Flintas Eliotas (John Flint Elliot), T. Flinto proanūkis, neva matęs šią knygą. Tačiau daugiau jokių duomenų, patvirtinančių amerikietišką Motušės Žąsies kilmę, nėra.

Vieta vaikų literatūroje

Pirmieji vaikų dainelių ir eilėraštukų rinkiniai, išleisti Anglijoje XVIII a., siejami su pirmojo vaikų knygų leidėjo Džono Njuberio (John Newberry) ir kitų greta jo dirbusių leidėjų pavardėmis. Visą XVIII amžių vaikams skirti eiliuoti kūriniai dažnai buvo leidžiami rinkiniais, į kuriuos įtraukdavo ir kitų kūrinių, o kartais – net Šekspyro sonetų! Terminas „vaikų dainelės“ arba „vaikų kambario dainelės“ kurį dažnai taikome Motinai Žąsiai – labai netikslus. Pavadinimas „Mother Goose Rhymes“ galėtų būti verčiamas kaip „Motušės Žąsies eiliuotės“ arba „rimuotės“, nes pats žodis „rhyme“ verčiamas kaip „rimas“. Daugelis tų „dainelių“ visai nebuvo skirtos dainuoti. Tik kai kurioms jų buvo pritaikytos tuo metu žinomos tradicinės melodijos, vėliau neretai padėdavusios nustatyti teksto paskelbimo laiką. Tačiau nuo senų laikų tie tekstai buvo greitakalbe arba prodainiu deklamuojami. Iki užrašant jie plito iš lūpų į lūpas, buvo geriau arba prasčiau žinomi įvairiuose regionuose. Ėmus spausdinti, rimuotės tapo žinomos visoje Britanijoje bei JAV ir taip susimaišė tarpusavyje, kad tapo sunku atskirti variantų kilmę. Vaikiškomis šias rimuotės imta vadinti tik pirmajame XIX a. trečdalyje, kai leidėjai ir pedagogai pabandė suvokti ir analizuoti šią spontanišką liaudies kūrybą, atrinkdami ir redaguodami labiau tinkamą vaikams.

Tyrinėdami įvairius tų pačių rimuočių variantus, folkloristai padarė išvadą, kad šių kūrinėlių amžius yra labai skirtingas – kai kurios, sukurtos dar pagonybės laikais, primena šiose vietovėse gyvenusius druidus, kitos sukurtos daug vėliau, bet taip pat prieš kelis šimtus metų. Kai kurios, išlaikiusios stabilią pagrindinę teksto dalį, kito minimaliai pagal naujus istorijos vėjus (kaip lopšinėje „Mažyli, mažyli, išdykęs mažyli, / ša, tu rėksny, sakau. / Nutilk tuojau pat, nutilk, arba / ateis čion Bonapartė“. Įvairiu metu vietoj Napoleono buvo minimas A. Menšikovas, o dar anksčiau – O. Kromvelis). Daugelis rimuočių XIX a. leidėjams ir pedagogams atrodė vulgarios, grubios, ir jie jas visais įmanomais būdais stengėsi paversti tinkamomis vaikų kambariui. Panašus, o gal net ir atsargesnis požiūris į liaudies kūrybą vyravo ir XVII bei XVIII a. Anglijoje, kai vaikų auklėjimas buvo tapatinamas su religiniu auklėjimu. To meto rašytojai (net ir švietėjai, kurie, jei ir nebūdavo ateistai, tai bent jau agnostikai) liaudies kūryba vengė remtis. Tad nesunku suprasti, jog padorūs karalienės Viktorijos laikų anglai ganėtinai priešiškai sutiko išleistas vaikų rimuotes. Ši nuomonė išsilaikė net iki XX a. vidurio, nes 1952 m. vienas anglų pedagogas išpeikė Motušės Žąsies eilėraštukus, suskaičiavęs, kiek kartų juose minimos įvairios žiaurybės ir baisybės. Rusijoje K. Čiukovskis, įrodęs šių eilėraštukų būtinybę vaiko auklėjimui, apgynė daineles ir pats nemažai jų išvertė į rusų kalbą. Edvardas Lyras (Eward Leer) ir Liuisas Kerolis (Lewis Carroll) apibūdindami šiuos mažus liaudies šedevrus pavadino nesąmonėmis (nonsens), ir jų dėka nonsenso literatūros terminas persikėlė į literatūros teorijos pasaulį.

Rimuočių tyrinėjimai

Pirmasis, susidomėjęs vaikų liaudies kūryba Anglijoje, buvo Džeimsas Helevelas (James Orchard Hallewell), už savo žinias apie senovę ir folklorą vos devyniolikos metų amžiaus tapęs Karališkosios istorikų draugijos nariu. Jo pastangomis 1842 m. išleistos Anglų vaikų dainelės, o 1849 m. – Populiarios dainos ir vaikų pasakos. Šios knygos buvo labai skaitytojų mėgstamos, o dėl jose pateiktų tekstų komentarų ilgai laikytos vienintelėmis teisingomis. Po šių knygų pasirodė dar keli įvairių leidėjų parengti vaikų dainelių ir skaičiuočių rinkiniai.

Iš esmės anglų vaikų rimuotes tyrinėti imta tik XX a. viduryje. Šio darbo ėmėsi Jona ir Piteris Oupi (Iona ir Pieter Opie). Jie sudarė monumentalų Oksfordo vaikų rimuočių žodyną, kurį išleido 1951 m. Jame paskelbti rimuočių tekstai šiuo metu laikomi pagrindiniais (nors Oupi pateikė po kelis svarbiausius beveik kiekvieno kūrinėlio variantus). Remiantis šiuo žodynu buvo leidžiami populiarūs rinkiniai. Oksfordo žodyne pateikti patys žinomiausi tekstai su smulkiausiais buities, lingvistikos asociacijų, variantų, iliustracijų ir kitais komentarais. Sutuoktiniai Oupi išleido ir kelis vaikams skirtus rimuočių rinkinius bei solidžius vaikų dainų, žaidimų ir kalbos tyrinėjimo darbus.

Margareta Čisholm (Margharet Chisholm), Merilendo universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokyklos dekanė keliavo po Airiją, Škotiją ir Velsą, norėdama nustatyti daugelio šių kūrinių kilmę. Ji identifikavo nemažai juose minimų istorinių asmenybių, senovės prietarų, papročių, buities darbų ir valgių pavadinimų.

Visus tekstelius, įtrauktus į Motušės Žąsies rinkinius galima suskirstyti į kelias grupes. Tai lopšinės, žaidimai, mįslės, minklės, abėcėlės, priežodžiai, pirklių šūksniai, erzeklės, skaičiuotės, prietarai, baladės. Oupi savo žodyne pažymėjo, kad kai kurie tekstai – tai perdirbtos užstalės ar kovų dainos, poemų ištraukos, politinių įvykių komentarai. Daugelyje jų minimi senų laikų tikėjimai. Kai kurių rimuočių, ypač skaičiuočių, kuriose vartojamos Anglijoje neįprastos beasmenės formos, tekstai siejami su druidų legendomis. Esą, šių skaičiuočių padedami, žyniai atrinkdavę dievams aukotiną žmogų.

Oupi mano, kad specialiai vaikams iki 1800 m. buvo sukurtos abėcėlės, lopšinės bei žaidžiant vartoti eilėraštukai. Rimuotose abėcėlėse ryškūs XVIII a. pėdsakai, kai šis žanras buvo ypač populiarus. Tuomet gatvės prekeiviai nešiojo po miestus ir kaimus grubiai atspaustus medžio graviūros lapelius su iliustruotomis abėcėlėmis, neretai perpasakojančiomis patrauklias istorijas (Pvz., A iškepė obuolių pyragą, kur visos raidės ką nors su tuo pyragu veikė – šokinėjo, mušė, valgė, raikė, bėgiojo aplink, vogė ir t. t., t. y. atliko veiksmus, susijusius su konkrečia raide).

Keisčiausi herojai ir įvykiai

Katerina Tomas (Katherine Thomas) knygoje Realūs Motušės Žąsies personažai (1930) pateikia legendų ir padavimų apie asmenis, minimus dainelėse, – nuo karalių ir jų rūmininkų iki aktorių ir kurtizanių. Galima jose rasti ir istorinių įvykių – karų, nutarčių, garsių vagysčių, epidemijų antplūdžio – atgarsių. Tarp dainelių gausu lengvabūdiškų, pamokomų, net siaubingų tekstų (vienu baisiausių laikomas eilėraštukas apie perkarusią ledi, bažnyčioje matančią lavoną, iš kurio nosies ir burnos šliaužia kirminai). Bet patys ypatingiausi yra nonsensai. Jų ne tiek jau daug, bet kaip tik jie ypač stebina ir atskleidžia ekscentrišką anglų liaudies humorą. Nemažai jų į rusų kalbą yra išvertę K. Čiukovskis ir S. Maršakas. Akivaizdu, kad kai kurie nonsensai gimę iš spontaniškos kūrybos, kai užsiėmusi motina dar turi bendrauti ir su kibiu mažyliu. Tačiau tyrinėjimai parodė, kad ne visos rimuotes buvo sukurtos kaip beprasmybės. Kai kurių iš jų tikslas – skatinti skaitymo ir punktuacijos įgūdžius. Pvz.: „Aš mačiau povą su liepsnų uodega / aš mačiau spindinčią kometą barstant žemyn krušą / aš mačiau debesį, apvytą gebenės / aš mačiau tvirtą ąžuolą šliaužiantį žeme / aš mačiau skruzdę ryjančią banginį…“ ir t. t.

Iš pradžių buvo manoma, kad moksleiviai, eilutės viduryje padėję kablelį, suteiks ketureiliui prasmę, tačiau įvyko priešingai – liaudyje paplito nonsensas – nesąmonė – variantas su pauze eilutės pabaigoje.

Kiti nonsensai kurti sukeičiant vietomis žodžius arba herojaus fizinį bruožą suteikiant ir jo aplinkai („Buvo sulinkęs žmogelis, / jis nužingsniavo sulinkusią mylią…“), arba buvo žaidžiama skambesiu, galūnių kaitaliojimu, įterpiant beprasmius žodžius. Rimuotėse gausu laimingų ar raudančių herojų, kurie nuolat ką nors veikia. Kartais rimuočių dinamika tiesiog šokiruoja – ketureilyje įvyksta daugiau nei ilgiausioje istorijoje. Kiekviena eilutė – įvykis. Stengiamasi daryti viską, kad tėvai ar auklė kuo ilgiau išlaikytų vaiko dėmesį. Ir atvirkščiai – prieš miegą deklamuojamos rimuotes visiškai trumpos, kad snūduriuojantis mažylis neišsiblaškytų: „Trys protingi Gothemo vyrai / Išplaukė kubilu į jūrą. / Jei kubilas būtų tvirtesnis, / Mano dainelė būtų ilgesnė“.

Vaikai ir suaugusieji jaučia pasitenkinimą erzindami „daktarą Felą“: „Aš tavęs nemėgstu, daktare Felai, / Dėl priežasties, kurios nenorėčiau atskleisti, / Bet šitai aš žinau – ir žinau labai gerai, / Aš tavęs nemėgstu, daktare Felai“. Ši rimuotė turi realų pagrindą: rektorius Kraistas Čerčas iš Oksfordo koledžo pašalino poetą satyriką Tomą Brauną (Thomas Brown; 1663–1704), bet netrukus sutiko jį priimti atgal, jei šis išvers iš lotynų kalbos Marcialio dvieilį. Vietoj vertimo T. Braunas pateikė labai panašiai skambantį anksčiau minėtą ketureilį ir buvo paliktas koledže.

Daugelis trumpučių Motušės Žąsies istorijų baigiasi nelaimingai: Kliunkis Pliumpis (Humpty Dumpty) sudužta, vaikai nugriūva nuo kalno, Aikeno Dramo kostiumas suvalgomas, dama sužino, kad po mirties sukirmysianti, lėlė Mapetė pavagiama ir pan. Tekste gausu šiuo metu anglų kalboje nebevartojamų žodžių, žyminčių jau nebenaudojamus buities įrankius, nebegaminamus valgius, senovinius papročius, pavadinimą pakeitusias vietoves. Bet vaikai į visa tai nekreipia dėmesio. Jie pajunta rimuočių žodžių ritmiką, ypač jei tuo metu yra žaidinami, sūpuojami, migdomi, erzinami. Ir vaikus taip pakeri tų nepažįstamų žodžių magija ar keisti vardai, kad jie net nesistengia išsiaiškinti, ką iš tikrųjų tie žodžiai galėtų reikšti.

Dažniausiai vaikas pirmąsyk Motušės Žąsies rimuotes išgirsta kūdikystėje iš auklės ar tėvų. Namuose girdėtos, nuolat kartojamos ir galų gale atmintinai išmoktos rimuotes ima asocijuotis su vaikyste ir spinduliuoja daug šilumos, primenančios tėvus, gimtuosius namus, nerūpestingą žaidimą. Tik čia, vaikystės šalyje, lopšiai gali nardyti iš medžių, o vorai gali būti tokie dideli, kad siekia mis Mafetės suknelės padurkus, tik čia karaliaus kariauna bando suklijuoti kiaušinį, gyvūnai kalbasi kaip žmonės. Šios rimuotės dažnai skaitomos pirmaklasiams vaikams, ir jie, girdėdami pažįstamus tekstus, kurie asocijuojasi su pažįstama namų aplinka, palengva pripranta prie naujos aplinkos.

Motušės Žąsies įtaka rašytojų kūrybai

Be kita ko, Motušės Žąsies rimuotės darė įtaką rašytojų kūrybai. Kai kurie jų rimuočių temas išplėtojo į didžiausias istorijas. Štai Liuisas Kerolis knygoje Alisa Veidrodžio karalystėje mini Sukutį ir Vilkutį (angl. Tweedledum ir Tweedledee), Kliunkį Pliumpį, Liūtą ir Vienaragį, kurie drauge su savo pagrindiniais nuotykiais atkeliavo iš Motušės Žąsies rimuočių. Knygoje Alisa Stebuklų šalyje aprašomas teismas, kurio metu bandoma nustatyti, kas gi pavogė Širdžių Karalienės pyragėlius. Ši istorija – taip pat viena iš rimuočių.

P. Trevers (P. L. Travers) knygų apie auklę Merę Popins herojai taip pat susiduria su Motušės Žąsies rimuočių veikėjais – trim aklom pelytėm ir fermerio žmona, nukirtusią joms uodegėles, mis Mafete ir ją išgąsdinusiu Voru, Storu Drūtu (Kliunkiu Pliumpiu, arba Hampčiu Dampčiu), Liūtu ir Vienaragiu ir kt. Merė Popins seka Benksų vaikams istorijas apie Karvę, peršokusią Mėnulį, bei Katę, kuri žiūrėjo į Karalių. Šių istorijų pagrindas – Motušės Žąsies rimuotės.

Atskiras žinomiausių rimuočių eilutes pavartojo Agata Kristi (Agatha Cristie) („Pilna kišenė rugių“ – eilutė iš eilėraštuko Padainuok šešiapensio dainelę), P. P. Vorenas (P. P. Worren) („Visa karaliaus kariauna“ – eilutė iš eilėraštuko Kliunkis Pliumpis ant sienos sėdėjo.)

Vertimo problemos

Daugiausia rūpesčių šios visos rimuotės sudaro vertėjams. Daugelis kūrinėlių pasižymi specifine ritmika, atitinkančia žaidimo ar erzinimo ritmą. Savitas garsų sąskambis išgaunamas prasminius žodžius pakeičiant išgalvotais beprasmiais ar labai senoviškais, nebevartojamais žodžiais ar net paprasčiausiais garsų rinkiniais. Sunku išversti net rimuočių herojų vardus – Humpty Dumpty (reiškia kažką storą, apvalų ir kliunksintį, rimuotėje – kiaušinį), Twedledum ir Twedledee (garsai, kurie asocijuojasi su supimu), Bo-peep (pyptelėjimas, bakstelėjimas į nosį), Buff (nusijuokti, senovinė forma), Hick-a-more, Hock-a-more (skaičiuotė) ir t. t. O kur dar visa aibė asmenų, kurių pavardės reiškia „plyta“, „švilpukas“, „vanduo“, „gabalėlis“, „kamuolys“, „gynėjas“ ir pan. Dažnai rimuotėse asmens pavardė siejama su konkrečiu veiksmu, nors kartais pasitelkiama tik ritmui išgauti, todėl versti yra ganėtinai sunku. Kai kurios rimuotės atrodo beprasmiai, nes kitos tautos tiesiog nežino senųjų Britanijos gyventojų papročių, prietarų ir tikėjimų, Anglijos istorijos įvykių bei asmenų. Vertėjams reikia žinoti net tokias smulkmenas kaip kiaulė (paršelio formos bandelė su razinų akimis), pusratis (C raidė), Liūto ir Vienaragio kova (vasaros pergalė prieš pavasarį) ir pan.

Nemažai vertėjų tiesiog laisvai perpasakodavo ir sueiliuodavo daugelį Motušės Žąsies rimuočių, norėdami išsaugoti pasakojimo intrigą, bet dažnai keisdami prasmę ir ritmą. Taip elgėsi ir S. Maršakas bei K. Čiukovskis, išvertę itin daug anglų vaikų folkloro kūrinių. Jų vertimai išsaugojo rimuočių žaismą, melodiją. Kitų rusų vertėjų – O. Sedakovos, V. Lunino, G. Kružkovo, J. Levino – vertimai, pakeitus herojų vardus ar pritaikius slaviškus kai kurių nonsensų atitikmenis, įgavo rusišką skambesį.

Nemažai lietuvių vaikų su šiomis rimuotėmis susitiko skaitydami Alisą Veidrodžio karalystėje. J. Lapienytės išversti (ar naujai sukurti) herojų asmenvardžiai – Kliunkis-Pliumpis, Sukutis ir Vilkutis (1965 m. leidime) arba Dudutis ir Tututis (1991 m. leidime) – tapo savi ne vienai skaitytojų kartai. 1998 m. pasirodė V. Palčinskaitės išversta saujelė Motulės Žąsies eilėraščių (50 iš užrašytų beveik 2000). V. Palčinskaitė stengėsi maksimaliai išsaugoti tekstą ir ritmiką, nebandydama versti ar keisti veikėjų vardų. Todėl kai kurios rimuotės prarado dalį savo senosios prasmės, kuri rėmėsi būtent į veikėjų vardus (Humpty Dumpty, Hick-a-more), punktuacijos subtilybes ar specifinius garsų sąskambius. Tačiau tai pirmasis kiek didesnis šių rimuočių rinkinys, išverstas į lietuvių kalbą ir galintis leisti jei ne galutinai perprasti, tai bent kiek pajusti anglų folkloro ekscentriką. Vertimo problemas palikę specialistams, turėtume pasidžiaugti poetės drąsa, imantis tokio sudėtingo darbo.

_____________________________

Literatūra

1. Mother Goose and Concept Books: Miss Muffet to ABC to 123 // Glazer J. I., Williams G. III. Introduction to Childrenʼs Literature. – New York: Mc GrawHill Book Company, 1979. – P. 103–140.

2. Mother Goose Rhymes=Стихи матушки Гусыни: Сборник / Сост. Н. М. Демурова. – Moscow, 1988. – 684 p.

3. Mother Goose // Sutherland Z., Arbuthnot M. H. Childrenʼs and Books. – Abingdon, England: Scott, Foresman and Company, 1977. – P. 62–74.

4. Motulės Žąsies eilėraščiai: Britų tautosaka vaikams / Iš anglų k. vertė Violeta Palčinskaitė; Iliustr. Aleksandra Jacovskytė. – V: Vaga, 1998. – 88 p.: iliustr.

* Buvo manoma, kad „Babilonas“ – tai iškreiptas „Babyland“ – „Vaikų šalis“.

** Čia ir kitur pažodžiui vertė straipsnio autorė.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)