Vainikas kunigaikščiui Skomantui

Praeitais metais geriausia Lietuvos vaikų knyga išrinkta istorinė nuotykių apysaka Jundos lemtis*, sukurta Skomanto vardu prisidengusių rašytojų grupės. Taip garbės vainikas papuošė išskirtinį mūsų literatūros reiškinį – tikslingai kuriamą patrauklių knygų jaunimui apie Lietuvos praeitį seriją, pretenduojančią konkuruoti su beveide komercine knygų rinkos ir televizijos produkcija ir jon įterpti lietuvišką masinės lektūros atmainą. Seriją, kurią prieš keletą metų inicijavo žymus išeivijos rašytojas Kazys Almenas, šiandien jau sudaro dvylika 100–150 puslapių apimties nuotykių knygų, o apie jos pabaigą dar nė spėlioti neverta, – pagal tematikos ir intrigos užmojį tebesama pačioje sumanymo pradžioje.

Kuo gi nusipelno pripažinimo visa Skomanto serija ir vainikuotoji jos dalis – apysaka Jundos lemtis? Į šį klausimą gal kiek skirtingai atsakytų klasikinės vaikų literatūros šalininkas, besidairantis meninio originalumo bei ugdomojo tekstų „užtaiso“, ar rimtosios istorinės prozos žinovas. Vis dėlto pirmiausiai į Skomanto apysakas pažvelkime remdamiesi į jų pačių kriterijus – kaip į pramoginius tekstus, kurių pirmų pirmiausia užduotis – kad jaunajam skaitytojui būtų įdomu.

O įdomu jaunajam skaitytojui čia dėl dviejų dalykų – dėl istorinės egzotikos ir nuotykių. Veiksmo arena autoriai pasirinko XIII a. pradžios Lietuvą ir kaimyninius kraštus – erdvę ir laiką, kurie nėra tokie svetimi, kad visai nieko neatpažintume (sudaromas tikroviškumo įspūdis, žadinamas natūralus susidomėjimas krašto praeitimi), tačiau kartu ir pakankamai nutolę, kad nevaržytų autorių ir skaitytojų fantazijos, leistų patirti pasinėrimo į kitą pasaulį virpulį. Egzotiškame scenovaizdyje natūraliai skleidžiasi spalvingos nuotykių istorijos: pirmosiose knygose žemaičių rikio (didiko) Žybarto sūnus Uvis pakliūva į kalavijuočių nelaisvę, kali Rygoje, keliauja su klajojančiais žonglieriais, pabėgęs grįžta namo; vėlesnėse dalyse prie Uvio prisideda jo broliai ir seserys, herojų klajonės nusidriekia iki Mindaugo dvaro, Černigovo, Polocko, kovinius susidūrimus, klastas, persirenginėjimus papildo detektyvinės intrigos (antai apysakoje Plėšikų pilis panemunėje ieškoma Vizbio salos pirklius nužudžiusių piktadarių), didžiųjų politikos įvykių įtampa (Polocko rankoje, Šarvuose Naugardo kunigaikščiui herojai Mindaugo pavedimu mėgina išardyti Kalavijuočių ordino ir Didžiojo Naugardo sąjungą, nukreiptą prieš Lietuvą). Permainingi siužetai leidžia kurti nesudėtingus, bet įsimenamus veikėjų paveikslus, besiremiančius viena dviem būdingiausiom savybėm (geraširdis stipruolis Uvio brolis Daubaras, smulkutis, raišas, tačiau apsukrus brolis Eimis, gražuolė, kartu nepaprastai taikli šaulė sesuo Junda ir t. t.). Skaitytojas tokius veiksmo dalyvius lengvai atpažįsta, ir su jais susitapatina. Veiksmą praturtina ir nuolatiniai antraeiliai dalyviai bei atributai: žiemgalis Zervis, Uvio prisijaukinta vilkė, sustiprintas Jundos kryžlankis (arbaletas).

Kurdami intrigą, apysakų autoriai naudojasi ir paslapties motyvais. To pretekstu dažniausiai tampa senoji lietuvių religija, kaip tik aprašomais laikais susidurianti su mums įprastesne Vakarų ir Rytų krikščionybe. Antai Zybartaičių motina Medeina, kildinama iš pajūrio žynių, turi burtininkės savybių: nujaučia ateitį, žino augalų paslaptis, moka užkalbėjimų. Kai herojai, keldamiesi per upę, nepaaukoja jos dievams, šie patys auką pasiima (apysaka Mindaugo sūnus). Tokiais mįslingais motyvais autoriai nepiktnaudžiauja, tačiau visąlaik paslapties galimybę išlaiko atvirą, taip didindami veiksmo įtampą.

Kaip tik tokia paslaptimi paremta ir apdovanotoji apysaka Jundos lemtis: neįtikėtiną Jundos taiklumą jos motina laiko dievų klaida, per apsirikimą merginai atitekusia kariui priderančia dovana, ir imasi žygių šiai lemčiai pakeisti. Vilniaus alko žyniai Jundos galią perkelia į sidabrinį arbaleto strėlės antgalį, tačiau netrukus herojai pakliūva į mirtiną pavojų ir, iššovusi stebuklingąją strėlę, Junda atgauna taiklumą. Dar reikia paminėti ir gerai subalansuotą apysakų konstrukciją, aiškią dėstymo manierą. Ciklo dalys suskaidytos nedideliais skyreliais, neperkrautos aprašymais; veiksmas iš pradžių dalijamas į kelias paralelias linijas, pamažu spartėja, linijos susipina ir galiausiai susilieja įtemptoje ir efektingoje atomazgoje. Šiuo požiūriu įspūdingiausia, bent jau man, yra apysaka Šarvai Naugardo kunigaikščiui, kurioje visų herojų pastangų bei pasiaukojimo pareikalavusią intrigą (pasiduoda į Livonijos nelaisvę, Daubaras apsimeta meškininko parankiniu, Uvis – vokiečių pirkliu ir t. t.) vainikuoja net dvi lietuvių dvikovos su Kalavijuočių ordino riteriais Didžiojo Naugardo ir Polocko valdžios akivaizdoje. Reikia pripažinti, kad dažna Skomanto apysaka įtraukia net ir suaugusį skaitytoją – netankiame mūsų pramoginės, nuotykių literatūros atvašyne pažymėtina sėkmė.

Šiais žanriniais efektais Skomanto kūrinių prasmė nesiriboja. Programinis serijos sumanytojų siekis – paauglių vaizduotei duoti būtent lietuviškų motyvų bei vertybinių orientyrų, masinės literatūros formomis perteikti lietuvių kultūros turinius.

Tokiu aspektu Skomanto apysakų turinys dvejopas. Viena vertus, jos pasižymi tam tikromis imanentinėmis, etinėmis, pasaulėžiūrinėmis nuostatomis, kurias perteikia pati kūrinio pasaulio sandara, veikėjų paveikslai, pasakotojo sugestijuojami vertinimai; antra vertus, apysakose esama apsčiai istorinės informacijos apie aprašomus laikus – lietuvių buitį, papročius, santykius su kaimynais, apie XIII a. pradžios politinius įvykius. Abu šie turinio planai esmingi, neatskiriami ir nuo autorių sumanymo, ir nuo literatūrinės apysakų vertės.

Imanentinis Skomanto pasaulėvaizdis iš esmės išplaukia iš nuotykinio žanro prigimties. Teigiami kūrinių herojai čia idealizuojami, o su jais – ir Lietuvos senovė, ir lietuvių būdas, kultūra. Jaunasis skaitytojas įpranta į Lietuvos praeitį žiūrėti kaip į savą, ja didžiuotis ir su ja tapatintis. Tiesa, yra ir kita pusė. Priešpriešiais apysakose kuriamas simetriškas „svetimųjų“ atvaizdas, o šie – tai pirmiausiai vokiečiai kalavijuočiai ir rusai. Ypač pastariesiems cikle tenka gana nepagarbių kolektyvinių ir išvaizdos, ir gyvensenos, ir paties tautinio charakterio apibūdinimų: rusai apysakose ir bailoki, ir girtuokliai, jų moterys negražios ir nedoros, be to, rusai iš prigimties veidmainiai ir klastūnai. Tokias charakteristikas (ir Jundos lemtyje) dar paryškina šaržuotos iliustracijos. (Dailininko darbas – iš pat pradžių silpnoji šio leidybos projekto pusė.) Suprantama, nuotykių apysakose priešas būtinas. Vis dėlto, žvelgiant istoriškai, tie patys rusai ar rusinai maždaug po šimtmečio tapo lojaliais Lietuvos valdiniais, vėliau – Abiejų Tautų Respublikos piliečiais. Rusų paveikslas Skomanto apysakose gerokai primena V. Pietario Algimantą – kūrinį, atsiradusį tautinės priespaudos ir desperatiško pasipriešinimo laikais.

Istorinės informacijos prasme Skomanto serija, jei ne istorinio vaizdo gilumu, tai platumu ir įvairove, tikrai nurungia viską, ką iki šiol lietuviškai turėjome apie priešmindauginę Lietuvą. Matome ir pelkėtą, miškingą ano meto Lietuvos kraštovaizdį; gyvenvietes (nuo medinės pilaitės iki Vilniaus, Rygos mūrų, Polocko cerkvių); lankomės kalvių, odininkų dirbtuvėse, turguose, šventovėse; jojame arkliais, vytinėmis leidžiamės upėmis; susipažįstame su ginklais ir karybos įpročiais. Nejučiomis pateikiamas ir XIII a. Lietuvos politinės situacijos bei gilių istorinių procesų supratimas ar, gal teisingiau, pojūtis: Žemaitijos didikų būgštavimuose, kylančioje Vilniaus pilyje atsispindi auganti Mindaugo galybė, intrigas mezgančio Ordino, slavų kunigaikščių samdinių gausa – grėsmingą politinę šalies apsuptį. Aišku, nuotykių apysakoje sunku atkurti psichologinį epochos koloritą – to per daug ir nesiekiama. Aplinkos, faktinės informacijos požiūriu Skomanto apysakos niekuo nenusileidžia kiek kitokio žanro „Būtovės slėpiniams“.

Tiek prisikalbėjus apie visą ciklą, laikas būtų sustoti ir ties Jundos lemtimi. Ši apysaka nėra pati efektingiausia. Pats jos intrigos sumanymas – pastangos atsikratyti antgamtiško taiklumo – avantiūrinio žanro požiūriu gana rizikingas (mano paties sūnus pasipiktino tokiu neįtikėtinu ketinimu ir atsisakė apysaką skaityti). Siužete vyrauja statiškos burtų, išbandymų scenos, pagrindinė herojė didesnę knygos dalį lieka neveikli (pradžioje Medeina prašo patarimo šventojo akmens, paskui Jundą bando Vilniaus žyniai, kelionėse susiduriama su požemio dievams tarnaujančio kerėtojo ir rusų popo užkeikimais ir t. t.). Istorinio vaizdo požiūriu ne itin įspūdingas Vilniaus ir centrinės Lietuvos šventvietės Šventaragio slėnyje atvaizdas – juk žinome, kad Vilnius anuomet jau buvo žymus centras, kuriame netrukus, beje, buvo pastatyta katedra; kad Šventaragio alkas (taip pasakoja legenda) buvo įkurtas dvasinei ir kariškajai valdžiai glaudžiai bendradarbiaujant mirusių valdovų kūnams dausoti, tuo tarpu apysakoje kalbama tik apie pievą ir žynių sodybą priešais dunksančios pilies papėdėje.

Čia norėčiau užsiminti ir apie meninę teksto kokybę. Skomanto serijoje kartais (tikrai ne visada) jaučiama stilistinė monotonija, psichologinės atvangos, savotiško emocinio kontrapunkto stoka: nuotykis veja nuotykį, vieną skubom nužymėtą scenovaizdį – kitas, pamirštant vidinį herojų gyvenimą, reakcijas į įvykius, kurie sužadintų gyvesnę skaitytojų atjautą, padėtų įsigyventi į personažus. Ar ne tokiais emociniais „išlydžiais“ tokie paveikūs H. Senkevičiaus romanai? Emociškai neatgaivinta iki pat pastarosios dalies imtinai Skomanto serijoje man atrodo ir Junda. Dar pažiūrėkime ir į sakinio stilistiką: „Aukšta mergina odine juosta suveržtais vešliais plaukais stovėjo, atsirėmusi storo vartų rąsto, ir žiūrėjo į aukakalnį, kuris pamažu niro į artėjančias sutemas“, – kuri iš išryškintų savybių vaizde svarbiausia? Skaitytojo sąmonė neaprėpia tokios daugybės akcentų, ir vaizdas lieka išblukęs.

Tačiau silpnesnieji Jundos lemties bruožai išryškėja tik vienuolikos kitų apysakų fone. Apskritai ši dalis pasižymi daugeliu viso ciklo stiprybių: aiškia, išbaigta struktūra, pamažu augančia įtampa ir staigia, dramatiška atomazga, šiurpinančiais nuotykiais (kerai, užpuolimai pelkėse), net stipresne negu kitose apysakose egzotika. Vis dėlto nesutikčiau su ciklo reklamos teiginiu, kad paaugliams tinkamos nuotykių literatūros apie Lietuvos senovę visiškai nėra (Skomantas nemažai skolingas ir V. Pietario Algimantui ir P. Tarasenkos Pabėgimui, apie panašius laikus neseniai nuotykių kūrinių yra parašę V. Misevičius, E. Uldukis, anksčiau – dar prieškarinės emigracijos rašytojas K. Karpius-Karpavičius). Skomanto apysakos yra vienas sėkmingiausių šiandieninių lietuvių vaikų literatūros ugdymo projektų, o plačiau žiūrint – ir vienas gyvybingiausių mūsų grožinės istorinės literatūros reiškinių. Savo kūrybingumą ir rimtus ketinimus Skomantas jau yra įrodęs. Pirmasis pripažinimo vainikas seniai užtarnautas.

_________________________________

* Skomantas. Jundos lemtis: Apysaka / Dail. Gintaras Jocius. – K.: Tvermė, 1997. – 154,[3] p.: iliustr.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)