Neįmanomas sukurti paveikslas (Selmos Lagerliof „Kristaus legendos“*)

 

Evangeliniai motyvai turi seną literatūrinę tradiciją. Dar evangelistų Mato, Morkaus, Luko, Jono laikais buvo imtasi kurti „efektingesnes“, vaizduotę stebuklais sukrečiančias evangelijas. Kanoninių evangelistų stilius – išmintingai griežtas, santūrus, o apokrifiniams – Bažnyčios nepripažintiems – raštams būdingas fantazijos įsiūbavimas, bandymas dieviškąją tikrovę aiškinti filosofinėmis sąvokomis. O vėliau, XVIII–XIX amžių sandūroje, racionalistai –priešingai – linko išmesti iš Evangelijos pasakojimo visa, kas pažeidžia gamtos mokslų dėsnius, ir šitaip bandė protu artėti prie Kristaus. Vienaip ar kitaip (Kristaus temos ėmėsi ir tikintieji, ir ateistai, net skeptikai) – galop rašytojai ėmė pripažinti, jog literatūra, bandžiusi sukurti Kristaus paveikslą, siekė to, kas neįmanoma. J. W. Goethe žodžiais, Evangelijoje atsispindi neperteikiamos dvasinės aukštumos, kurių šaltinis – Jėzaus Kristaus asmenybė, dieviškesnė už visa žemėje. Tad literatūros apie Jėzų Kristų istorijoje ryškus paradoksas: keturių evangelistų, neprofesionalių rašytojų, knygos pasirodo esančios unikalus, nepranokstamas fenomenas (1).

Pastangos perteikti vidinį Jėzaus gyvenimą dažniausiai jo paveikslą perdėm sužmogina ir supaprastina. Tačiau tokie kūriniai kaip A. France Judėjos prokuratorius (1892), G. Flaubert Erodiada (1877), M. Maeterlinck Marija Magdalietė (1909), H. Sienkiewicz Quo vadis (1896) Kristaus asmenybę praskleidžia netiesiogiai (pavyzdžiui, Quo vadis personažai jį susitinka ne išoriniame, o vidiniame gyvenime; apie žemiškąją Kristaus veiklą sužinome iš apaštalo Petro skelbimo). Būtų galima paminėti ir vieną kitą eseistinį kūrinį, menišką ir adekvatų evangelinėms situacijoms, – (pirmiausiai F. Mauriac Jėzaus gyvenimą (1936). Simboliškai, alegoriškai, be pretenzijų perteikia prieš 2000 metų vykusius slėpiningus įvykius ir kartu įtaigiai Dievą vaizduoja C. S. Lewis cikle apie fantastinę Narnijos šalį, S. Lagerliof Kristaus legendose (1904).

Kristaus legendų metanaracinis komentaras apibūdina legendos, pasakos sampratą.

Autorė kuria senelės, sekančios pasakas, paveikslą. Tarp tų pasakų – intriguojanti (suvokimo įtampą ženklina pasikartojantys „Kodėl?“ – „Sužinosi“), ryškiausiai išlikusi klausančiosios atmintyje „pasaka“ apie Jėzaus gimimą. Kartojant išryškinami senelės komentarai: „Čia viskas tokia teisybė, kaip aš matau tave, o tu matai mane“. Pasaka, legenda suprantamos ne kaip fikcija, o kaip naratyve glūdinti teologinė tiesa: „Ką skerdžius matė, galėtume ir mes pamatyti <…>. Ir nepriklauso nei nuo žvakių ar lempų, nei nuo mėnulio ar saulės, svarbiausia, kad mūsų akys gali regėti Dievo gailestingumą“ (10 p.). Kūrinio Šventykloje naratyvas ypač primena pasaką: redundancija, skaičių simbolika… Tėvai stengiasi apsaugoti vaiką nuo sužinojimo apie savo kilmės stebuklingumą, savo misiją, – panašiai kaip pasakose – nuo išpranašauto mirtį lemiančio daikto (adatos ar pan.). Motina Jėzui pasakoja „tik“ pasakas: apie dūdą, galinčią sukviesti visus žmones ją pučiančiojo valdžion, apie tiltą į rojų, Teisingumo vartų kolonas… Tačiau tose pasakose ir pasirodo slypėjęs didžiojo tikslo žinojimas: pasakiški daiktai malonūs matyti, jie pritraukia Jėzaus žvilgsnį, pasakiški veiksmai pasirodo įmanomi atlikti, kai galvojama apie kitą, kito gelbėjimą, o ne apie savo garbę. Taip pasakose glūdinti tiesa pažadina dievišką Jėzaus savimonę. Jėzus simbolinį kartą (triskart) klausia motinos, kodėl šioji verkia, ir paskutinįkart klausdamas išgirsta tiesų atsakymą: „Tu niekada daugiau nebepriklausysi man“.

Legendiniais pasakojimais apie Kristaus kūdikystę, jaunystę, stebuklus autorė varijuoja pamatinį biblinį naratyvą – pasakojimą apie žmogaus išganymą. Senkantis šulinys (Išminčių šulinys) simbolių plotmėje artimas bibliniam gyvybės vandeniui, kurį žmogus praranda Pradžios knygoje ir atgauna paskutinėje – Apreiškimo Jonui – knygoje; sausra kuriama kaip giltinės analogija („nirši, įdubusiom akim“, laukianti mirties); užmenamas jos pralaimėjimas: ji nėra visažinė nei visagalė – mano žinanti „visų šaltinių, visų upių ir upelių istorijas“, tačiau suklysta; sausra (mirtis) ženklina nuodėmę, vidinę „sausrą“: „Keliauninkų širdys pavirto tokia pat sausa dykuma, kaip ta, kuria jie keliavo. Juos apniko tuščia didybė ir nežmoniškas godumas“ (24 p.). Legenda Pabėgimas į Egiptą dykumos, išdžiūvusio šaltinio, ištroškusiojo akių, troškulį numalšinančio vaiko įvaizdžiais bei motyvais rezonuoja biblinę Kristaus – gyvybes šaltinio – metaforą. Dykumos palmės įvaizdis poetizuoja išganymo laukimą: palmė žino nemirsianti, kol nepamatysianti „karaliaus, didesnio už Saliamoną“; girdi gedulingą savo lapų melodiją, spėlioja, kam toji melodija skamba, galop supranta, kad lapai šniokščia jai pačiai (užmenamas Evangelijos pagal Luką Simeonas, žinantis, kad „nemirsiąs, kol nepamatysiąs Viešpaties Mesijo“, ir jį atpažįstantis, – Lk 2, 26). Kruvinąją pasaulio atpirkimo auką užmena spalvų žaismo simbolika: Jėzus, lipdydamas molio paukštelius ir įkvėpdamas jiems gyvybės, juos nudažo raudonais saulės spinduliais, kančios ir karaliavimo spalvomis (Nazarete).

Įdomi biblinių personažų traktuotė. Judas (Nazarete) – neapkenčiantis Jėzaus ir kartu jį mylintis, ir palinkęs į pirmąją nuodėmę, visų nuodėmių šaltinį: norintis būti kaip Dievas ir todėl – kūrinio Marijos žvilgsniu – „nelaimingiausias iš visų žmonių“. Romėnų kareivis, persekiojąs šventąją šeimą, aptikęs bėglius, padeda berniukui prie šono kardą, „kad bėgliai pabudę suprastų, kokio pavojaus jie išvengė“, – panašiai kaip biblinis Dovydas, kuris ištikimybę karaliui Sauliui paryškina visų akivaizdoje ją sudramatindamas: oloje vogčiomis prislinkęs prie Sauliaus ir nupjovęs jo skraistės skverną, minios akivaizdoje ji demonstruoja kaip lojalumo ženklą ( žr. 1 Sam 24; (Betliejaus vaikai). Legenda ryškina slinktį nuo romėniškos garbės sampratos prie krikščionybės Dievo suvokim romėnų legionierius jaučia pareigą atsilyginti berniukui už paslaugą, o susitikęs šioj o žvilgsnį, atpažįsta Dievą – „taikos karalių“ – ir jį pagarbina.

Kalėdų nakties angelus Kristaus legendose regi pranašė Sibilė, antikos pasaulio personaže. Sibilei „tiek metų, kiek smėlio kruopelių jos gimtoj pakrantėj“ (13 p.). Smėlio kruopelių įvaizdis daro aliuziją į Kūmų sibilės likimą, interpretuotą Ovidijaus Metamorfozėse. Kūmų sibilė pranašavimo galią ir ilgo gyvenimo dovaną gauna iš ją pamilusio Apolono, tačiau užmiršta paprašyti amžinos jaunystės: „Aš saują smėlio paėmiau / Ir, jam parodžiusi ją, kiek smėlio grūdelių toj saujoj, / Tiek sau gimimo dienų iš jo paprašiau aš, kvailutė. / Tik užmiršau paprašyt, kad jaunystę amžiną duotų“ (2, 292–293). Intertekstualiai gretinamos pagonybės ir krikščionybės Dievo sampratos: Metamorfozių sibilė jau nebesijaučia Apolono mylima („Galbūt jau ginsis ir Febas, / Kad pažinojo mane ir meile kitkart liepsnojo“ (2, 293)), o Kristaus legendose (Imperatoriaus reginyje) sibilė regi Dievą – amžiną meilę. Kristaus legendų autorė barokiškai išryškina ir romantizuoja senatvės paveikslą (sibilė – šiurpus, „senas, bjaurus ir milžiniškas padaras“, „senas susisukęs alyvmedžio kamienas“) ir jį simboliškai sieja su dvasinio susitelkimo galiomis („ji nekrustelėjo, lyg būtų negyva“), su gebėjimu regėti giliąją reiškinių esmę („žvelgė į naktį. <…> Ko gero, matė kažką ir šitokią naktį!“). Varijuojamas regėjimo, interpretacijos, interpretacijos problemiškumo motyvas: imperatorius Augustas taip pat regi Betliejaus žvaigždę, stebuklingą kalėdinę gamtą ir nudžiunga, stebuklą suvokdamas kaip gyrių žemiškajam valdovui; ir imperatoriaus pavaldiniai sušunka „Ave Caesar!“…

Stebėjimą ir supratimą, – supratimą stebint, primenantį evangelinį svarstymą širdyje, – legendoje Šventosios Veronikos skepetaitė meniškai išryškina nutylėjimų poetika. Vynininkas ir jo žmona stebi viešnią – sibiliškos išvaizdos senutę – ir mintyse aiškinasi jos manieras, nuspėdami prabangios aplinkos patirtį. Jie stebi ir imperatoriaus susitikimo su „vieninteliu draugu“, senąja aukle, sceną; scena identifikuojama šių personažų ir implikuoto skaitytojo žvilgsniais, be žodinio „kas yra kas“ įvardijimo.

Gražiausia knygoje – ypatingas rašytojos stiliaus subtilumas, simbolių sąskambiuose įžiebiantis savitus ir modernius religinių prasmių atspalvius. Įdomi atsivertimo ir iššūkio prasmių sąsaja (Žvakės liepsna): juokdarys kryžiaus žygio kareivių puotoje ironišku pasakojimu išprovokuoja mūšių ir muštynių garbės geidžiantį Raniero krikščioniškam žygiui, o keičiantis išoriniam personažo elgesiui, kinta ir vidinis jo elgesys. Žinomas siužetas apie savanaudę apaštalo Petro motiną (kai kuriuose variantuose – uošvę) baigiamas ne tradiciniu moralu, o mintimi apie pragaro kančias kaip dangiškos būsenos kliūtį: „Koks čia dangus, kur girdžiu savo mylimiausių aimanas ir artimųjų kančią“. Interpretuojamas moderniosios teologijos suklusimas ties pragaro temos problemiškumu. Anot legendos Kristaus, arba visiems bus įkurtas „begalinės laimės rojus“ arba „nebus vietos nei danguje, nei žemėje, kur <…> nepasiektų skausmas ir liūdesys“ (147 p.).

___________________________

* Lagerlof, Selma. Kristaus legendos / Iš švedų k. vertė Eugenija Stravinskienė. – V: Katalikų pasaulis, 1997. – 182 p.: portr.

 

1. Мень, Александр. В поисках подлинного Христа // Иностранная литература. 1991 Nr. 3.

2. Ovidijus. Metamorfozės. – V., 1990. – 397 p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)

 

Įžanginis

Įrodinėti aksiomą, arba Todėl „Rubinaitis“

Straipsniai

Meilė motinai lietuvių vaikų poezijoje (archetipų paieškos)
Vainikas kunigaikščiui Skomantui
Paslaptingoji Motušė Žąsis

S. Lagerliof 140-osioms gimimo metinėms

Selmos Lagerliof kalba, pasakyta įteikiant jai Nobelio premiją 1909 m. gruodžio 10 d.
Nilsas rodo kelią
Tėvo ir dukters santykių analizė S. Lagerliof romane „Portugalijos karalius“

Paskaitykim, mama

Egzaminų diena

Sukaktys

Jausmo, fantazijos ir realybės kelias (Mykolui Sluckiui – 70)
Kitoks ir vis tas pats Levas Tolstojus (170-osioms gimimo metinėms)*

Mano vaikystės skaitymai

Vaikystė, kuri visada su tavimi

Supažindiname

Švedijos vaikų literatūros institutas

Atidžiu žvilgsniu

Kad rytdiena butų vaikui gera...
Puikus amžius – vienuolika metų
Įspūdžiai apie tapytoją, Paryžių ar..?

Kronika

Seminarai, šventės, konkursai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai