Kad rytdiena butų vaikui gera...

„Kaip gyveni?“ – paklausia. „Šiandien geriau nei ryt!“ – atsako… Nerimą dėl ateities taip dangsto suaugusieji. Tik ne vaikai… Neišeina juokauti ir Edvardukui – pagrindiniam Vytauto Račicko Kita šlepetės istorija* veikėjui. Kai „reikia labai susikaupti ir įtikinti save, jog sėdi ne mokykliniame suole, o dideliame baltame laive, kuris plukdo tave į <…> tikrą stebuklų šalį, kur nereikia galvoti, kas bus <…>, nes gerai žinai, kad bus taip, kaip yra šiandien <…>“ (20 p.), tai tikrai ne juokai rūpi… Kupiūruota citata liudija depresinę pasakojimo įtampą ir yra kūrinio problematikos ašis. Kaip ir visoje V. Račicko prozoje, taip ir čia socialines problemas bandoma išgyventi vaiko širdimi, suvokti jau iš Šlepetės pažįstamo Edvarduko protu.

Kita (…) istorija prasideda tada, kai paaiškėja, jog „Edvarduko tėvelis visai niekam tikęs“ (15 p.)… Tačiau jis puikiai susiuva šlepetę… Į „vaikiškas“ (15 p.) problemas, vėl kilusias Aukštuolių šeimoje, įtraukiamas ne tik Edvardukas, ne tik bedarbis rašytojas, priverstas pajusti, „ką gyvenimas kainuoja“, bei norintis įrodyti, jog kūryba „iš jaknų“ nėra „rašliava“ (80 p.), bet ir visas būrys personažų, jau pažįstamų iš pirmosios apysakos. Neišeinant iš to paties kiemo, analizuojama itin sudėtinga ir dramatiška šiuolaikinio vaiko padėtis, atsiradusi dėl suaugusiųjų socialinės politikos nebrandumo ir bejėgiškumo. Kai „čia ir dabar“ ima liudyti absoliučią rezignaciją, apysakoje daugybe variantų pradeda skleistis „pažadėtosios žemės“ – Edvardo mitas. Knygoje šmėsteli išsvajotoji nūdienos šalis – Švedija, į kurią, veiksmui įgijus reikiamą pagreitį, „baltu laivu“ pabėga Edvarduko mama su svajonių „princu“ – Svenu Svensonu… Knygoje yra ir „Ponių laimė“ ir „Vyrų džiaugsmas“… Čia paveldimas ir fantastiškas šimtametės Emilijos palikimas, kuris tampa „Šaltinių gatvės be šaltinių“ piniginiu šaltiniu bei galimybe įkurti „Cigarą“ – vaikų laikraštį… Kiek daug dviprasmiškų aliuzijų, šelmiškos ironijos bei valiūkiškų kalambūrų slypi vien „aukso puodų“ galerijos pavadinimuose… O jeigu atidžiau įsiklausysime į apysakos vardus bei pavardes ir epitetus, apibūdinančius vieną ar kitą personažą, pamatysime, kad išvirkščioji, nematomoji gyvenimo pusė rašytojui daug įdomesnė, nes ji suteikia malonumą žaisti interpretacinėmis skaitytojo galiomis… Tačiau kūrinys skirtas pirmiausiai vaikams. Ar neužgoš mažųjų skaitytojų suvokimo galimybių tai, kas skirta ir tėvams? Ar teisingai paauglys suvoks „Ponių laimės“ ir „Vyrų džiaugsmo“ sugretinimą? Ar jis nepriims su pašaipa „užkabintų“ hedonistinės buities fragmentų kaip gyvenimo etalono?.. Juk pradinuko sąmonės būsena taip lengvai priima už tikra tai, kas išvirkščia, apversta… Baugoka, kad tikrai labai valiūkiškas laikraščio „Cigaras“ sumanymas knygoje netaptų pigiu ginklu gyvenime, egocentriškam paaugliui sukonfliktavus su etinėmis ugdymo nuostatomis… Duok Dieve, kad laikraštis ir būtų suprastas taip, kaip sumanė rašytojas: „šiek tiek neįprastas, šiek tiek keistas, šiek tiek nelietuviškas, šiek tiek nepedagogiškas, šiek tiek šokiruojantis <…>, užtat paslaptingas, viliojantis ir taip smarkiai geidžiamas <…>“ (147 p.), t. y. konfliktuojantis su nemotyvuotais suaugusiųjų draudimais ir dogmomis, bet kartu ir ginantis sveiką, kūrybingą bei vitališką vaiko prigimtį… Prigimtį, kuriai svetimas pragmatizmas.

Pragmatizmas, trumparegystė ir hedonizmas – grėsmingiausios dramatiško apysakos siužeto jėgos. Kas geriau vaikui? Justino tėvas „prezidentas“, ar Edvarduko tėvas bedarbis? Pačiam spręsti uždavinį ir užtikrinti ateitį: „Kada visa tai bus…“ (89 p.) ar sumokėti dabar litą Albinui, kai pačiam lieka du (87 p.)? Kas geriau vaikui? Tėvai, gyvenantys kartu, bet nuolat nesikalbantys arba besibarantys, ar ramybė namuose, kai tėvas ima dirbti su Edita, su kuria dar devyniolikmetis <…>į kiną eidavo. Ir ne tik…“ (97 p.), o mama išvyksta su „užjūrio princu“ – pinigų maišu (12 p.)?.. Kas labiau vilioja mergaites? Patvirkusios referentės darbas ar artistės be scenos dalia (į „Šaltinių gatvę be šaltinių“ jos kreipiasi viena po kitos)? Kas geriau žmogui? Amoralus laikraščio turinys ar nuolat išperkamas 100 000 jo tiražas? Gražiai, lanksčiai ir labai žaismingai pasiūlomi vaikui alternatyvūs gyvenimo variantai. Tačiau mažajam skaitytojui neleidžiama jų rinktis vienam. Į gyvenimo „bordelį“ įmetamas herojus – ketvirtokas Edvardukas. Akis į akį jis susiduria su iliuzijomis, kurios skaudžiausiai paliečia Aukštuolius, – šiuolaikinę didmiesčio šeimą. Tačiau apysakoje nemoralizuojama. Tik su galantiška pašaipa ir Edvarduko akimis stebima, kas išeina iš to, kai suaugusieji, jei „nepatiko – kitą vakarą su kitu (kita) žvakę degina“ (101 p.)… Tiesmukiška didaktika nekvepia ir vykusiai į kūrinį įvestas etikos pamokėlių ciklas „Paplepėkim!“ Pirmiesiems „pasiplepėjimams“ vadovauja mokytoja Virginija – „pati geriausia, pati gražiausia ir linksmiausia Vilniaus mokytoja“. Paskutinio „pasiplepėjimo“ – laimingos kūrinio atomazgos – vairą perima pasakotojas, iki tol reiškęsis tik Edvarduko ir kitų veikėjų vardu. Paskutinė dalis – visuomeninė autoriaus pozicijos raiška, nes pasakotojas jau kalba „mes“ vardu (145 p.). Nors išlaikoma ta pati pasakojimo žaismė, tie patys ironijos vingiai, neapsieinama ir be dviprasmybių, bet čia akivaizdžiai deklaruojama vaikų kultūros autonomija – be saldžių, kičinių „Kūdikėlių“, „Mažylių“, „Vigvamų“, „Mokasinų“, „Čiulptukų“, „Saldainių“ ar net „Soskių“… „Cigaras“ – iš tikrųjų geriau, nes duoda valią vaiko fantazijai ir veiklai bei impulsą priešintis dogmoms, kurios ypač sumenkėja beveik visiems apysakos suaugusiesiems likus prie „suskilusios geldos“…

Suaugusiesiems V. Račickas iš tikrųjų negailestingas. „Nusvyla sparnus“ ne tik Edvarduko tėvai… „Plaštakė nusvilusiais sparnais“ yra ir Sigito Aukštuolio jaunystės meilė Edita. „Globalinės“ plonos Onos ir storulės Julės problemos irgi nuolat „susvyla“ – sudega tai bulvės, tai višta… Tačiau šimtametės Emilijos palikimas – vertybės, kurių nei buitinėmis intrigomis suardysi, nei pragmatiškomis užmačiomis įveiksi, nei apteksi gyvenimo purvu… Seniai nebūta tokio gražaus, gaivaus, gyvo ir šiuolaikiško seno žmogaus mūsų vaikų literatūroje. Viskas, kas susiję su senole Miliute, yra paslaptis, mįslė. Tik ne mistika ar net mistifikacija. (To man pasirodė esant K. Kauko knygoje Baltųjų varnų eiguva.) Skaitant V. Račicko apysaką, neabejojama net tokiu iracionaliu „regėjimu“, kai šviesiosios šimtametės kūną „tiesiai į Dangų!“ pakelia balandžiai… Matyt, kai rašytojas „turi Tikį“, tas bet ką įtikins… Kompozicijos ir pasakojimo subtilybių bei mokymo nemokant autoriaus tikrai nereikia mokyti…

Vis dėlto apysakoje Kita šlepetės istorija iškyla ir meistriškumo problemų… Ne visada V. Račickui sekasi juoktis. Kai kurios dviprasmybės ne tik kad neatitinka vaiko mąstymo logikos, bet meniniame kūrinio audinyje apskritai atrodo svetimos. Augindamas būsimus vyrus – šeimos tėvus – V. Račickas ne visada pagarbiai piešia mergaites. Apysakoje vyrauja tik patino ir patelės dvikova – net būsimo laikraščio pavadinimai šmėsteli kaip „Gaidys“ ir „Višta“ (147 p.). Vulgarokų kaimo bernų humoro lygį teatitinka frazė: „Dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, dar papukai neišdygo, o joms jau draugo reikia!“ (75 p.). Kai tai ištaria „sveikas, linksmas ir protingas“ (152 p.) ketvirtokas, kyla ne vien skoningumo problema. Apysakoje nuolat šmėsčioja „ideali moteris“ – neišsidažiusi, nerūkanti, kepanti blynus ir vėdarus, verdanti cepelinus, skalbianti kojines, šveičianti puodus ir vis norinti ištekėti (61, 65 p.). Neapsieinama net be akivaizdžios banalybės, kad „kelias į vyro širdį eina per jo skrandį“ (78 p.). Na ir, aišku, viską vainikuoja berniukų „svajonės“ apie arabų haremus (129 p.)… Tokioms „maskulinistų“ (vyrai vis dažniau jaučiasi nuskriausti, o „masculinum“ lotyniškai – vyriškoji giminė) „atakoms“ Kitoje šlepetės istorijoje atkirčio beveik nėra… Juolab kad ir moteris žiūri į save niekinančiomis akimis: „šiek tiek pasimaivau“ (135 p.)… Toks žiūrėjimas sukliudė autoriui sukurti daug įtaigesnius ir plonos Onos bei storulės Julės portretus. Dabar jų duetu norima tik žūtbūt prajuokinti (ar ne dėl to ir rimuojama?). Atrodo, kad autoriui trukdo ir kalbinės raiškos galimybės, nors apysakoje ir pažerta frazeologijos, tikrai netikėtai suskambančios šiuolaikiniame kontekste. Kai kada labai gyva, lanksti, kaimietišku sodrumu žaižaruojanti miestiečio ketvirtoko kalba neįtikina, net šimtametės Emilijos kalboje ar „kūmučių duete“ frazė staiga abstrahuojasi, apsivelia, o kai pasakotojas (vaikas?) ima ir pasak „Ne paklausė, o, galima pasakyti, tikrą problemą iškėlė. Toji problema buvo suformuluota labai paprastai ir lakoniškai…“ (122 p.), skaitytojas iš tikrųjų nustoja orientuotis: „Kas ir apie ką?..“

Nepateisinami apysakoje vaikams ir žargonizmai, pavyzdžiui, „žiauriai geria“ bei vulgaroki primityvizmai – „Šikterevo balzamas“. Ginama svetimybė „jaknos“, nors kalbant apie kūrybos kančias pilna lietuviškų frazeologizmų. Kaip perskaitys „OK“ ir kitus angliškus posakius šios kalbos nesimokęs pradinukas? Iš Kitos šlepetės istorijos neiškuopta daugybė kalbos klaidų… Kritikuojant pseudokultūrą, neišryškintos mokyklos problemos ir net pasiduota gyvenimo stereotipų įtaigai – neįdomi siužetinė linija apie tuščiagalvį „prezidento“ sūnų. Daug įdomiau būtų stebėti, kaip „Karaliaus Mindaugo vidurinėje mokykloje“ sekasi šiandieninių bedarbių vaikui…

Bet Kita šlepetės istorija yra tokia, kokia yra. Apipavidalinta Sigitos Ručinskaitės. Iliustracijos patiko vien dėl to, kad nekrinta į akis… Kad ir kaip ten būtų, net ir vaikų knygoje svarbiausia tekstas. O aptariamoji apysaka – svarus tekstas šiandieninės vaikų prozos kontekste. Tai ir reikalingas tekstas, nes šiandienos suaugusieji turi atlaikyti tiek realybės, tiek iliuzijų smūgius, ir vaikas lieka vienas su pernelyg karčia tikrove… Tačiau ne Edvardukas… Jo trokštamas stebuklas išsipildo su kaupu: šeimoje ne tik darna, bet ir užtikrinta ateitis, nes šiais visuotinio nevaisingumo laikais į pasaulį ateis dar vienas kūdikis – ne tik „Cigaro“ skaitytojas…

„Netikit?

Na tai nueikit pas Tikį ir jis patikins!

<…> ir nusispjaukit per petį lygiai tris kartus“.

Vien dėl to, kad ne tik V. Račicko apysakoje rytdiena vaikui vis dėlto būtų daug geresnė už šiandieną…

_________________________________

* Račickas, Vytautas. Kita šlepetės istorija: Apysaka vaikams ir tėvams / Iliustr. Sigita Ručinskaitė. – V: Lietuvos rašytojų s-gos 1-kla, 1998. – 152, [4] p.: iliustr.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)