Kitoks ir vis tas pats Levas Tolstojus (170-osioms gimimo metinėms)*

Itin įvairų ir gausų Levo Tolstojaus kūrybinį palikimą – literatūros šedevrus ir mokomąsias priemones, straipsnius, dienoraščius, laiškus – į darnią visumą jungia rašytojo asmenybė – prieštaringa ir labai nuosekli, savita, bet sykiu atspindinti būdingiausius savosios epochos minties pokyčius.

Įminti šios asmenybės mįslę bandė daugelis rašytojų, filosofų, kritikų ir pačioje Rusijoje, ir Vakaruose, tarp jų – D. Merežkovskis, I. Buninas, M. Gorkis, V. Sklovskis, V. Zenkovskis, E. Zola, R. Rolanas, S. Cveigas, T. Manas ir begalė kitų. Lietuviškos knygos apie L. Tolstojaus kūrybą autorė E. Červinskienė rašytojo asmenybės problemą sprendė derindama nuoseklaus biografizmo elementus su svarbiausių kūrinių analize (1).

Kažin ar įmanoma visiškai įspėti žmogaus individualumo paslaptį. Todėl nenuostabu, kad žodiniai L. Tolstojaus portretai yra tokie skirtingi, išryškinantys kokią nors vieną rašytojo asmenybės pusę, dažnai subjektyvūs, atspindintys pačius rašančiuosius. Antra vertus, ir labai panašūs. Šį dėsningumą galima aiškinti plačiai, išsamiai, bet gal geriausia būtų prisiminti aforistinį paties L. Tolstojaus posakį, įrašytą 1906 metų dienoraštyje: „Aš kiekvieną minutę kitoks ir vis tas pats“ (T. 55. P. 247)**.

L. Tolstojaus kūrybos, pasaulėžiūros vientisumo problema yra itin svarbi jo asmenybės fenomenui suprasti.

Dar palyginti neseniai rašytojo asmenybės samprata dažniausiai buvo siejama su „idėjinio lūžio“ sąvoka ir vartojama it koks L. Tolstojaus suvokimo trafaretas. Pastaruoju metu jo pasaulėžiūra traktuojama nebe taip kategoriškai, pasitelkiami „dvasinio lūžio“, „dvasinio perversmo“ terminai. L. Tolstojaus grožinės kūrybos visumą nusako raidos sąvoka, taikytina ir jo pasaulėžiūros apibūdinimui, kartu atsisakant rašytojo asmenybės dalijimo perpus – iki „idėjinio lūžio“ ir po jo.

Pastaroji sąvoka, sutapatinta su L. Tolstojaus dvasinės krizės, įvykusios 8–9-ojo dešimtmečių sankirtoje, išdava, tyrinėtojų buvo argumentuojama Išpažinties (1879–1882) žodžiais: „<…> manyje įvyko perversmas <…> mūsų luomo žmonių – turtingų, mokytų – gyvenimas tapo ne tik koktus man, bet prarado bet kokią prasmę“ (T. 23. P.40). „<…> aš išsižadėjau mūsų luomo gyvenimo, pripažinęs, kad tai nėra gyvenimas, o tik gyvenimo atspindys, <…> ir tam, kad suprasčiau gyvenimą, aš turiu suprasti ne išimčių gyvenimą, ne mūsų, gyvenimo parazitų, o paprastos darbo liaudies gyvenimą <…>“ (T. 23. P. 47). Visų pirma buvo pabrėžiamos socialinės rašytojo pažiūros – savojo aristokratijos luomo išsižadėjimas ir perėjimas valstiečių pusėn.

Bet valstiečiai, jų gerovė visuomet rūpėjo L. Tolstojui – dar iki baudžiavos panaikinimo jis sudarinėjo valstiečių išlaisvinimo iš baudžiavos planus, mėgino juos įgyvendinti. Savo pareigą veikti valstiečių labui jis suvokė tada, kai, padalijus palikimą būdamas devyniolikos, tapo gimtosios sodybos ir keleto kaimų bei 330 baudžiauninkų savininku. „Be savosios Jasnaja Polianos“, – jis rašė, – aš vargu bau galiu įsivaizduoti Rusiją ir savo požiūrį į ją“ (T. 5. P. 262). Vienoje pirmųjų apysakų Dvarininko rytas jis pavaizdavo savo nesėkmingas liaudies gelbėjimo pastangas, mėgino suvokti nepasitikėjimo „geru ponu“ priežastis.

Viena to meto Tolstojaus filantropinės veiklos sričių – pedagogika – tapo svarbiu veiksniu vėlyvosios kūrybos savitumui įtvirtinti. Būsimasis rašytojas dar 1847 m. pradėjo mokyti baudžiauninkų vaikus rašto, savo žemėse jis pirmasis Rusijoje įsteigė jiems mokyklų, pats mokytojavo, parašė keletą Abėcėlių, aritmetikos vadovėlį, Skaitymo knygų. Šiuose rašiniuose vaikams L. Tolstojus, tuomet jau Karo ir taikos autorius, įgyvendino savo nuostatą: „Kad būtų paprasta, aišku, nebūtų nieko nereikalingo ir netikro“ (T. 62. P. 260), matė juose „pavyzdį būdų ir kalbos“, kuriais pasinaudos, kai „rašys suaugusiesiems“ (T. 61. P. 278). Būtent tuo metu buvo realizuota didelė dalis tų estetinių principų, kuriuos L. Tolstojus vėliau paskelbė veikale Kas tai yra menas? Naujasis rašymo stilius akivaizdžiai atsispindėjo savotišku visos tolesnės kūrybos įvadu tapusioje Išpažintyje.

Šis rašytojo asmenybei suprasti svarbus kūrinys dažnai laikomas autoriaus išpažintimi tikrąja žodžio prasme – klaidina pasakojimo stilius, pirmojo asmens vartojimas. Ir nors Išpažintis yra dėsninga nuolatinės akistatos su sąžine išdava (rašytojas beveik visą gyvenimą rašė dienoraštį), skaityti šį kūrinį kaip adekvatų jo gyvenimui nederėtų: visiems L. Tolstojaus kūriniams būdinga autobiografinių elementų, individualumo ir bendražmogiškumo dermė. Meną – sielos gyvenimo, jausmų raidos atspindį – L. Tolstojus prilygino „mikroskopui, kurį menininkas nukreipia į savo sielos paslaptis ir parodo žmonėms šias visiems bendras paslaptis“ (T. 53. P. 94).

L. Tolstojus, savitai traktuodamas išpažinties žanro tradiciją (Augustinas, Ž. Ž. Ruso), savo individualią patirtį panaudojo amžininko dvasios istorijai sukurti, jo paklydimams ir praregėjimams atskleisti. Rašytojo tikslas buvo „sukelti visų skaitytojų pasibjaurėjimą savo gyvenimu“ (T. 62. P. 500), todėl atskirus biografijos faktus jis utriravo, iškreipė – kad pasiektų didesnę įtaigą, apibendrinimo galią. Tai, kad Išpažintis nėra tiksli gyvenimo kopija, liudija ir alegoriniai intarpai, architektonika. Ji sukurta, kaip teigia A. Pančenka, remiantis trinare pirmųjų krikščioniškų legendų schema: nuopuolis (Išpažintyje tai netikėjimas, garbės troškimas, savanaudiškumas, gašlumas ir pan.), bausmė (mirtina liga, mintys apie savižudybę, kilpą ir kulką) ir pagaliau – pagijimas, praregėjimas, palaima: „Gyvenk ieškodamas Dievo, ir tuomet gyvenimas nebus be Dievo“ (3, 354).

Bet sykiu Išpažintis – labai asmeniška knyga apie gyvenimo laikinumo, beprasmiškumo suvokimą ir apie prasmės atradimą tikėjime. Kūrinyje aprašyta dvasinė drama atspindi tai, kas dešimtmečius kaupėsi autoriaus sieloje: ‚Manyje įvyko perversmas, kuris seniai brendo ir kurio užuomazgų visada buvo manyje“ (T. 23. P.40). Kartu Išpažintis atspindi ir būdingą L. Tolstojaus kūrybos bruožą: jo herojams tiesa niekuomet neatsiveria staiga – į ją einama ilgai, ji visada yra pagrįsta. L. Tolstojaus pažiūros keitėsi, tačiau jų esmė susiformavo 5–7-ajame dešimtmetyje, dar iki Išpažinties. To meto dienoraščiuose, pastabose Apie filosofijos tikslą jis kėlė gyvenimo prasmės klausimus ir sprendė juos savo kūriniuose. Dorybės sąvoka jau tada buvo sutapatinta su „paprastos darbo liaudies gyvenimu“, su patriarchaliniu valstietijos pasauliu ir buvo priešpriešinama iškreiptam aristokratijos luomo doros supratimui. Luominės priklausomybės ir dorovės antitezė Išpažintyje nėra nauja L. Tolstojaus idėja, tačiau ją pabrėžti reikalavo kūrinio logika.

Išpažintyje L. Tolstojus savo alter ego – garsaus rašytojo, turtingo dvarininko, gausios šeimos tėvo, mylimo ir mylinčio vyro, fiziškai ir psichiškai sveiko žmogaus – dvasinės krizės priežasčių nesvarsto, tik konstatuoja faktą, kad jį vis dažniau užklumpa klausimas „Dėl ko? Na, o po to?“ Tos priežastys – ir bendražmogiškos, ir individualios: amžiaus branda („artėjant į penkiasdešimtuosius“), artimų žmonių netektys, nebūties baimė, patirta provincialaus Arzamaso miestelio užeigos namuose 1869 m. rugsėjo 4-osios naktį. Šis įvykis užfiksuotas laiške žmonai: „Buvo antra valanda nakties <…>. Norėjosi miego ir nieko neskaudėjo. Bet staiga mane užpuolė baisus liūdesys, baimė, siaubas, – tokie, kokių niekada nepatyriau <…>“ (T. 83. P. 167–168). Išpažintyje tų valandų patirties jis neaprašė – gal dėl to, kad manė esant ją perdėm individualią. Šis išgyventas dvasios siaubas toks baisus, tiesiog fiziškas: „Kažkas plėšė mano sielą į gabalus ir suplėšyti negalėjo“. Vėliau Pamišėlio užrašuose L. Tolstojus jam nebūdingu ekspresyviu stiliumi rašė: „<…> siaubas raudonas, baltas, kvadratinis“. Išpažintyje asmeninė išgyvento mistinio siaubo patirtis suvisuotinama ir racionaliai paaiškinama: „Aš jaučiau siaubą dėl to, kas manęs laukė“ (T. 23. P. 15). Amžinosios tamsos siaubas ir baimė, nuolatinė desperatiškų pastangų norint suprasti, „dėl ko visa tai“, įtampa stumia išsilaisvinti savižudybės būdu: „Ir štai tada aš, laimingas žmogus, išnešiau iš savo kambario virvelę <…> ir nustojau vaikščioti į medžioklę su šautuvu“ (T.23. P. 12).

Šį mirties balsą, taip aiškiai išgirstą dar anuomet Arzamase, L. Tolstojus pažinojo iš anksčiau. Išpažintis rekonstruoja ėjimo į Dievą stoteles: viešas mirties bausmės įvykdymas, matytas 1857 m. Paryžiuje, vyresniojo brolio mirtis. Gyvenimo laikinumo ir beprasmybės suvokimas pamažu perauga į absoliučios prasmės siekį: „Ar yra mano gyvenime tokia prasmė, kurios neišvengiamai nesunaikintų būsima mano mirtis?“ (T. 23. P. 16–17). Dievoieškos kelio pradžioje L. Tolstojus atsakymą tikėjosi rasti filosofijoje, kuri, deja, „žmogų nagrinėja tik jo baigtinumo požiūriu“ (T. 23. P. 20). Gyvenimo prasmę – „išgelbėti savo sielą“ (T. 23. P. 47) – L. Tolstojus atranda tikėjime, o tikėjimą – kažkokioje keistoje fizinėje meilėje tikrai darbo liaudžiai“ (T. 23. P. 32).

Dvasinę krizę rašytojas nugalėjo iš dalies įveikęs dar paauglystės metais įgytą sekuliarizuotą pasaulėjautą (būdamas penkiolikos, kryželį pakeitė medalionu su Ž. Ž. Ruso portretu). Tokia pažiūrų raida buvo būdinga XIX a. rusų šviesuomenės savivokai. L. Tolstojus, kitaip nei vyresnysis jo amžininkas chirurgas N. Pirogovas, iš racionalaus mąstymo gniaužtų taip ir neišsilaisvino – iki gyvenimo pabaigos liko ir tikintis, ir netikintis. Loginių išvedžiojimų būdu atvirtęs j tikėjimą, jis, kaip ir anksčiau, nepriima apeiginės tikėjimo pusės ir imasi „racionalizuoti“ Evangeliją.

Religinės ir etinės L. Tolstojaus mokymo koncepcijos atskleistos vienu metu su Išpažintimi parašytuose veikaluose: Dogmatikos tyrinėjimas, Keturių Evangelijų jungtis ir vertimas bei vėlesniuose: Kuo aš tikiu?, Tai ką mums daryti?, Apie gyvenimą, Dievo karalystė mumyse, Religija ir dora, Krikščioniškasis mokymas, o po atsiskyrimo nuo Bažnyčios – garsiajame Atsakyme į Sinodo nutartį. Šių kūrinių, daugiausia atkartojančių svarbiausias Išpažinties idėjas, ištakos glūdi L. Tolstojaus jaunystės maksimalizme. Dar 1855 metais, būdamas dvidešimt septynerių, dienoraštyje jis įrašė: „Aš jaučiuosi sugebėsiąs skirti gyvenimą <…> įkurti naujai religijai, atitinkančiai žmonijos plėtrą, Kristaus religijai, tačiau be tikėjimo ir paslaptingumo, praktiškai religijai, žadančiai ne būsimą palaimą, bet teikiančiai palaimą žemėje“ (T. 47. P. 37).

L. Tolstojus, atmetęs jam visiškai nesuprantamą krikščionybės mistiką, – „tai vienas Dievas, tai trys, tai sukūrimas per šešias dienas, velniai ir angelai ir visa tai, ko aš negaliu suvokti, kol neišprotėjau“ (T 23. P. 33), – racionalų grūdą pamatė Kristaus Kalno pamokslo kategoriškajame imperatyve. Savo knygose jis išsakė neigiamą požiūrį į privatinę nuosavybę kaip socialinės nelygybės pagrindą, siūlė savą visuomenės pertvarkymo programą, kurios pagrindinė nuostata buvo dorovinis žmogaus tobulėjimas. Bet dar kūrybinio kelio pradžioje jis buvo įsitikinęs, kad „žmogaus paskirtis yra siekti dorovinio tobulėjimo“ (Jaunystė). Ši idėja įkūnyta ir kituose L. Tolstojaus grožiniuose kūriniuose. Dievo karalystės nereikia ieškoti, anot L. Tolstojaus, anapus savęs, tereikia pažaboti savo išdidumą ir aistras, atsisakyti noro valdyti kitų likimus, tuomet savaime įsigalės visuotinė santarvė, išnyks valstybė. Krikščioniškąsias Kalno pamokslo etikos normas, taikytinas asmenybei ir žmonių santykiams, L. Tolstojus mechaniškai pritaikė visai visuomenei. Šitaip spręsti socialines problemas, be kitų veiksnių, jį vertė ir gyvenimo „savojoje Jasnaja Polianos planetoje“ (G. Gačevas) patirtis: uždaroje erdvėje nusistovėję luominiai santykiai (dvaro valstiečiai ir jų ponas), įgiję asmeninių santykių pobūdį, galėjo būti grindžiami dorovinėmis nuostatomis.

Dvasinė L. Tolstojaus raida ir kūrybinis kelias yra glaudžiai susiję, psichologiškai pagrįsti, nuoseklūs, nors ir vingiuoti. Jaunystės imperatyvą, kad „reikia veržtis, painiotis, plūktis, klysti <…>, o ramybė – dvasios niekšybė“ (T. 60. P. 231), rašytojas realizavo savo gyvenimu.

L. Tolstojaus fenomenas – dėsninga epochos apraiška. Sekuliarizuotai XIX a. rusų šviesuomenei buvo būdingas meno kaip šviesos ir tiesos šauklio suvokimas. To meto literatūra siekė perimti religijos funkcijas – meninis žodis atliko ir pamokslo funkciją. Rašytojo pamokslininko vaidmuo, kuris dažnai priskiriamas ir L. Tolstojui, atspindėjo būdingą to meto ypatybę – ir racionalizmo, ir religinės savimonės krizę. Tai ir turėjo omenyje L. Tolstojaus biografas P. Biriukovas, tvirtindamas, kad „krizė prasidėjo jo sąmoningo gyvenimo pradžioje“ (2, 135). Tokiame rašytojo asmenybės suvokimo kontekste savaime nebelieka vietos jokiems „lūžiams“.

L. Tolstojus, išpažindamas ir įtvirtindamas etinio individualizmo principus, buvo vienas tų, kurie nužymėjo visos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios rusų dvasinio atgimimo epochos („naujosios religinės sąmonės“) kelią.

___________________________

* L. Tolstojus užima svarbią vietą vaikų literatūros istorijoje. Rašytojas turėjo savitą, aiškią kūrybos mažiesiems koncepciją. Jo kūrinių vertimai, sekimai padėjo formuotis ir lietuvių vaikų literatūrai, ilgą laiką buvo mokyklų chrestomatijose. Apie tai rašoma B. Masionienės monografijoje Levas Tolstojus ir Lietuva (1978). M. Varlašinos straipsnyje neanalizuojama kūryba vaikams, bet vis dėlto žvilgsnis į rašytojo asmenybę, pasaulėžiūrą netiesiogiai leidžia suvokti netikėtą jo atėjimą į pedagogiką, vaikų literatūrą ir kitur.

** L. Tolstojus cituojamas iš rusiško raštų rinkinio Толстой Л. Н. Полное собрание сочинений: B 90-ти т. – M., 1928–1958, skliausteliuose nurodant tomą ir puslapį. Citatas iš rusų kalbos vertė straipsnio autorė.

1. Červinskienė E. Levo Tolstojaus meno pasaulyje. – V., 1978.

2. Бирюков П. И. Биография Льва Николаевича Толстого. Т. 2. – М., 1923.

3. Панченко А. Несколько страниц из истории русской души // Толстой Л. Н. Исповедь: В чем моя вера?. – Л., 1991ю

Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)