Puikus amžius – vienuolika metų

Lietuvos knygynuose pasirodė dar viena Astridos Lindgren knyga Meilės aukų gelbėtojai*. Švedijoje pirmą kartą ji buvo išleista 1957 m., taigi priklauso ankstesniajam garsiosios rašytojos kūrybos tarpsniui. Literatūros mokslo ir kritikos darbuose ji nedažnai minima, taigi, matyt, nelaikoma ryškiausiu A. Lindgren kūriniu. Tačiau Lindgren yra Lindgren… Tai detektyvinio pobūdžio kūrinys, statytinas greta skaitytojams jau pažįstamų A. Lindgren knygų Didysis seklys Bliumkvistas, Pavojingas Kalio Bliumkvisto gyvenimas, Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas ir kitų.

Detektyvinio tipo kūriniams būdinga tai, kad daugiausia dėmesio skiriama nuotykiams, nusikaltimams bei jų išaiškinimams, o veikėjų charakteriai dažnai būna schemiški, mažai psichologizuoti. Iš tiesų knygoje Meilės aukų gelbėtojai apstu nuotykių, netikėtumų. Detektyvinis siužetas pagauna tarsi sūkurys, iš kurio išsilaisvini tik užvertęs paskutinį puslapį. Toks įvykių srautas pagauna ne tik skaitytojo dėmesį, bet ir pagrindinius kūrinio veikėjus. Veiksmas vyksta mažame ramiame Vestavniko miestelyje, kuriame gyvena du smagūs vienuolikmečiai berniukai – Rasmusas Personas ir Pontas Magnusonas. Du draugai pasiryžta gelbėti Rasmuso sesers Taškės garbę ir orumą. Toks jau tas Rasmusas! Jis tiesiog negali „pakęsti, jei kas namuose liūdėdavo, visi turėjo būti linksmi <…>“ (p. 44). Taigi jis kartu su Pontu įkuria Meilės aukų gelbėjimo būrį, kurio užduotis – įsibrauti į buvusio Taškės draugo Joakimo namus ir pavogti jos nuotrauką, kad ši nepakliūtų į „Realizacijos katalogą“. Sėkmingai vykdydami šią užduotį, gelbėtojai visai netikėtai tampa tikro nusikaltimo liudytojais. Nuo šios vietos kūrinio veiksmo tempas pradeda intensyvėti. Ak, toji atsitiktinumo galia! Taip jau atsitiko, kad Rasmusas atpažįsta plėšikus – tai kardų rijikas Alfredas iš atrakcionų miestelio ir pas jį atvykęs draugužis, berniukų pramintas akiplėša. Pasekę vagis iki jų būsto, berniukai patys pakliūva šiems nenaudėliams į rankas. Nakties tylą ir ramybę sutrikdo mylimiausias Rasmuso šuo Tukas, galiausiai suradęs savo šeimininką ir, garsiai lodamas, šią džiugią žinią pranešęs visam pasauliui. Vagys Tuką pasilieka kaip įkaitą, pagrasinę jį nužudyti, jei berniukai nors žodeliu prasitars apie nakties nuotykius.

Nusėlinę paskui nusikaltėlius, Rasmusas ir Pontas tikisi surasti šunį, tačiau vietoj jo randa maišą sidabro, pavogto iš Barono fon Renkeno namų. Tai dar vienas netikėtas siužeto vingis. Taigi drąsieji gelbėtojai visą sidabrą pakeičia metalo laužu. Įsivaizdavęs Alfredo ir Ernsto veidus, kai jie ras metalo laužą vietoj sidabro, pralinksmėja net Rasmusas, kuris buvo nukabinęs nosį dėl vargšelio Tuko.

A. Lindgren meistriškai valdo skaitytojo dėmesį – visi netikėtumai, atsitiktinumai, siužeto vingiai taip jį sudomina, kad atėjus lemtingam vakarui, kai Rasmusas turi atgauti Tuką, o vagys kartu su barono turtais dingti iš miesto, skaitytojas nervinasi ne mažiau nei patys veikėjai. Kai jau atrodo, kad viskas tuoj sėkmingai pasibaigs, autorė pateikia dar vieną netikėtumą – vagys berniukus užrakina apleistoje šiurpioje pirkioje, kad turėtų užtektinai laiko pasprukti. Tačiau Rasmusas su Pontu išsilaisvina, pasiima Tuką ir kiek kojos neša nuskuba į policiją, kur dirba Rasmuso tėtis.

Kūrinio finalas džiaugsmingas – plėšikai, padedant berniukams, sugaunami ir uždaromi į kalėjimą, o jaunieji didvyriai susilaukia dėkingumo. Beje, savo darbą atlieka ir Meilės aukų gelbėtojų būrys – galiausiai Taškė ir Joakimas susitaiko.

Kaip jau buvo minėta, personažų charakteriai šioje knygoje nėra labai giliai psichologizuoti, tačiau psichologinių, autentiškų detalių, be abejo, pakanka. „Rasmusas su Pontu atsistojo į eilę. Stovėdami kumščiavosi kada ne kada, kad tik nieku gyvu nestovėtų ramiai“ (p. 35). Šia gyvybinga energija trykšta ne tik pagrindiniai herojai, bet ir visas kūrinys. Prisiminus vaikystę, toks artimas pasirodo Rasmuso ir Ponto pasaulis. Juk ir mums turbūt ne kartą teko tūnoti kur nors pasislėpus ir truputį bijoti. Bet juk „linksma truputį bijoti“. Ir tik vaikai gali suprasti, koks svarbus dalykas yra savas šuo ir kaip juo galima džiaugtis: „Rasmuso akys meiliai sužibo. Tukas buvo jo nuosavas, karštai mylimas šuo. Jis taip apsidžiaugė jį pamatęs, kad jam net pasidarė silpna <…>“ (p. 11).

Suaugusieji, kaip visada A. Lindgren kūriniuose, irgi dalyvauja vaikų gyvenime, tačiau jų padėtis yra šiek tiek kitokia nei vaikų. Į pastarųjų pasaulį jie įleidžiami tarsi svečių teisėmis, nes svarbiausi autorei yra vaikai. Tėvai ypatingi, žavūs tuo, kad jie lyg ir nespėjo visiškai suaugti: linksmasis Rasmuso tėtis nuolat krečia pokštus, jis visuomet linksmas.

Negalima neužsiminti apie dar vieną labai svarbų veikėją – šunį Tuką. Juk ne veltui originalus šios knygos pavadinimas skamba taip: Rasmusas, Pontas ir Tukas. Keistoka, kad vertėja jį pakeitė ir knygą pavadino Meilės aukų gelbėtojais. Siužete Meilės aukų gelbėjimo būrio veikla buvo tik išeities taškas, nuo kurio prasideda tikrasis, detektyvinis knygos veiksmas. Be to, peržvelgus kitų A. Lindgren knygų pavadinimus, matyti, kad daugelyje jų vyrauja pagrindinių veikėjų vardai – Broliai Liūtaširdžiai, Ronja plėšiko duktė, Mijo, mano Mijo ir kt. Žodžiu, lietuviškas pavadinimas skamba „nelindgreniškai“.

Tai, kad originaliame knygos pavadinime iškeliamas ir Tuko vardas, mano galva, yra išties svarbu. Visų pirma, Tukui juk neleidžiama dalyvauti Meilės aukų gelbėjimo būrio išvykoje į barono namus. Viršelyje irgi pavaizduoti visi trys – Rasmusas, Pontas ir Tukas. Ši trijulė sudaro priešpriešą vagių stovyklai, kurioje veikia irgi trys asmenys – kardų rijikas Alfredas, jo padėjėja Berta ir Ernstas. O tokia veikėjų simetrija būdinga A. Lindgren kūrybai.

Skaitant Meilės aukų gelbėtojus, dėmesį patraukia ne tik intensyvus veiksmas, nuotykinė fabula, tikroviški vaikų charakteriai, bet ir komiškumas, ironija, kurių prisodrintas visas kūrinys. Autorė meistriškai derina komiškumą su vaiko psichologija. Štai Pontas, supratęs, kad neturi užtektinai pinigų užsimokėti už bilietą į Alfredo pasirodymą, gudrauja: „Sakyk, dėdule, gal mes galėtumėm įeiti už pusę kainos, jei prižadėtumėm žiūrėti tik viena akimi?“ (p. 27). Žodžių kišenėje neieško ir suaugusieji. Rasmuso tėtis, pamatęs nuliūdusius savo vaikus, klausia: „– Kas čia iš tikrųjų yra… vis dar tebesitęsia Verksnių sąjungos suvažiavimas, ar atsitiko kas nors daugiau?“ (p. 86). Tokio šmaikštumo ir žodžio taiklumo autorei galima tik pavydėti, iš šių dalykų ir atpažįstame A. Lindgren.

Perskaitęs knygą, pamanai lygiai taip, kaip Rasmuso mama: „Vienuolika metų – tikrai puikus amžius“ (p. 161).

______________________________

* Lindgren, Astrid. Meilės aukų gelbėtojai / Iš švedų k. vertė Laima Bareišienė. – V: Homo faber, 1998. – 169 p.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)