Selmos Lagerliof kalba, pasakyta įteikiant jai Nobelio premiją 1909 m. gruodžio 10 d.

Karališkoji didenybe! Ponai ir ponios!

Tai atsitiko prieš keletą dienų, kai traukiniu važiavau į Stokholmą. Vakarėjo. Lauke buvo sutemę, o vagone gana tamsu. Mano bendrakeleiviai snaudė kiekvienas savo kampe, o aš tyliai sėdėdama klausiausi traukinio bėgių dundesio.

Šitaip sėdėdama, prisiminiau visas savo keliones į Stokholmą. Dažniausiai tai būdavo susiję su tuo, kas sunku. Važiuodavau ten laikyti egzamino arba keliaudavau su rankraščiu ieškoti leidėjo. O dabar vykau atsiimti Nobelio premijos. Ir vėl man pasirodė, jog netgi tai yra sunku.

Visą rudenį gyvenau senuosiuose savo namuose Vermlande visiškai viena, o dabar turėjau pasisakyti prieš minią žmonių. Atrodė, jog po atsiskyrimo mane gąsdina gyvenimas bei judrumas ir mintis, kad vėl turėsiu pasirodyti kitų akivaizdoje.

Tačiau viduje labai džiaugiausi turėdama priimti premiją, todėl baimę stūmiau į šoną galvodama apie tuos, kuriuos mano laimė pradžiugino. Tai buvo daugelis gerų, senų draugų, artimieji ir pirmiausiai mano senoji motina, kuri liko sėdėti namie džiaugdamasi, jog jai teko išgyventi tokį svarbų įvykį.

Iš karto prisiminiau tėvą ir pajutau, kaip man jo trūksta ir kad negaliu jam papasakoti, jog man paskirta Nobelio premija. Žinojau, kad niekas taip nesidžiaugtų kaip jis. Niekad nebuvau sutikusi kito žmogaus, kuris kūrybai ir rašytojams būtų jautęs tokią meilę ir prielankumą. Kaip būtų puiku, jeigu dabar jis sužinotų, jog Švedų Akademija man paskyrė didžiąją kūrybos premiją… Labai liūdėjau negalėdama jam to papasakoti.

Kiekvienas, kuriam teko važiuoti traukiniu tamsią naktį, žino, jog būna, kad ilgą laiką vagonai šliuožia į priekį keistai nurimę ir nekratydami. Dingsta triukšmas ir barškėjimas, o lygus ratų dundesys virsta ramia vienbalse muzika. Atrodo, kad traukinio vagonai rieda nebe bėgiais, bet slysta erdvėje. Kai taip atsitiko, kaip tik pamaniau, kad norėčiau susitikti tėvą. Traukinys pradėjo riedėti be garso ir lengvai, ir man pasirodė, tarsi jis iš tikrųjų pakilo nuo žemės. Tada ėmiau žaisti mintimis: „O kas, jei dabar važiuoju pas savo senąjį tėvą į Dangaus karalystę! Buvau girdėjusi, jog kitiems taip yra nutikę, tai kodėl negalėtų atsitikti ir man?“

Traukinys ir toliau tyliai ir ramiai šliuožė pirmyn. Kur jis važiavo, kelias atrodė ilgas, bet, prieš jam pasiekiant tikslą, mano mintys jį aplenkė.

Kai dabar susitiksiu tėvą, pamaniau, jis turbūt sėdės supamajame krėsle verandoje priešais saulėtą kiemą, pilną gėlių ir paukščių ir, aišku, skaitys Fričiofo sagą. Pamatęs mane, padės knygą į šalį, nustums ant kaktos akinius, pakils ir ateis manęs pasitikti. Pasakys „laba diena“ bei „sveika atvykusi“, „O, tai tu atkeliavai!“ ir „Kaip tau sekasi, mano mergaite?“ – visai taip, kaip kadaise.

Prieš vėl įsitaisydamas krėsle, pasidomės, kodėl jį susiradau. „Gal namuose neatsitiko nieko blogo?“ – staiga paklaus.

„Ne, tėve, viskas gerai.“ Jau noriu prasitarti apie naujieną, bet pamanau, kad dar palauksiu prieš ją pasakydama, ir todėl pradedu tarsi iš kito galo. „Atėjau pas tave patarimo, – pratariu nutaisydama sunerimusį veidą. – Taip atsitiko, kad įklimpau į dideles skolas.“

„Bijau, kad nelabai galėsiu tau padėti – atsakė tėvas. – Apie šią vietą, kaip ir apie senąją sodybą Vermlande, galima pasakyti, jog čia yra visko, išskyrus pinigus.“

„Manoji skola nėra pinigai“, – tariau aš.

„Tada dar blogiau, – atsakė tėvas. – „Pasakok viską iš pradžių, mano mergaite!“

„Nežinau, ar tu man padėsi, – sakau jam, – „nes dėl to pats esi kaltas. Ar pameni, kaip sėdėdamas prie pianino mums, vaikams, dainuodavai Belmaną, pameni, kaip mums keletą kartų žiemą skaitei Tegnerą, Riunebergą ir Anderseną? Šitaip įgijau savo pirmąją didelę skolą. Tėve, kaip turėčiau jiems atsilyginti už tai, kad išmokė mane mylėti pasakas bei didvyrių žygdarbius, gimtąją žemę bei žmonių gyvenimus visoje savo didybėje ir visame savo menkume?“

Man tai pasakius, tėvas atsisėda į supamąjį krėslą ir su meile žvelgia į mane. „Džiaugiuosi, kad buvau drauge tau įgyjant šią skolą“, – sako jis.

„Taip, tėve, čia tu teisus, – sakau, – tačiau turi atminti, jog tuo viskas nesibaigė. Prisimink, kad turiu daugybę kreditorių. Pagalvok apie visus tuos neturtingus ir benamius kavalierius, kurie jaunystėje keliaudavo po Vermlandą vaidindami bernelius ir dainuodami dainas! Jiems esu skolinga už beprotiškus nuotykius, šmaikštavimus ir nesibaigiančius juokus. Pagalvok apie visus senolius, kurie sėdėdavo mažose, pilkose pamiškėse ir pasakodavo apie vandenius, trolius bei kalnų pagrobtas mergeles! Tai jie išmokė mane, kaip poezija gali nusidriekti tvirtais kalnais ir juodais miškais. Ir dar, tėve, prisimink visus išbalusius vienuolius ir vienuoles įkritusiomis akimis, kurie sėdėdami tamsiuose vienuolynuose regėjo regėjimus ir girdėjo balsus! Jiems esu skolinga už kreditą iš didžiojo legendų lobyno, kurį jie surinko. O kur dar slėnių valstiečiai, kurie iškeliavo į Jeruzalę! Argi nesu skolinga ir jiems, nes iš jų gavau užduotį apie juos parašyti? Be to, tėve, esu skolinga žmonėms ir visai gamtai. Žemės žvėrims ir dangaus paukščiams, gėlėms ir medžiams už jų papasakotas paslaptis.“

Man kalbant, tėvas linkčioja, šypsosi ir visai neatrodo susirūpinęs. „Turbūt supranti, tėve, kokia yra sunki skolos našta? – sakau dar labiau surimtėdama. – Žemėje niekas nežino, kaip galėčiau ją atiduoti. Sakau, gal čia, danguje, žinosite.“ – „Taip, mes galbūt tai žinome, – atsako tėvas per daug nesirūpindamas, kaip kad visada darydavo. – Duosiu patarimą dėl tavo rūpesčių. Vaike, nebijok!“

„Taip, tėve, bet to nepakanka, – sakau aš. – Esu skolinga visiems, kurie rūpinosi kalba, nuliejo ir suformavo gerą įrankį ir išmokė mane juo naudotis. O argi nesu skolinga tiems, kurie kūrė bei rašė prieš mane, kurie pavertė tai puikiu pasakojamuoju menu apie žmonių likimus, kurie davė idėjų bei nurodė kelią? Argi nesu visapusiškai skolinga visiems, kurie daugiausia kūrė mano jaunystėje – nuo didžiųjų norvegų iki didžiųjų rusų? Ar nesu skolinga dėl to, kad gyvenu laiku, kai kūryba mano šalyje klesti, ir kad regėjau marmurinį Rydbergo imperatorių, Snoilskio eilėraščių pasaulį, Strindbergo archipelagą, Geijerstamo žmonių gyvenimą, Toro Hedbergo dramas, Anos Šarlotos Edgren bei Ernsto Algreno šiuolaikinius žmones, Helenos Nyblums eiles, Heidenstamo Osterlandą, atgaivintą Sofijos Elkans istoriją, vermlandietiškas Friodingo dainas, Levertino legendas, Halstriomo Tanatos, Karlfelto Dalarnos piešinius bei daugelį kitų, kas atrodė jauna ir nauja, skatino rungtyniauti ir įkvėpti svajones?“

„Taip, taip, – atsakė tėvas, – tu teisi, tikrai turi didelę skolą, bet juk yra kokia nors išeitis.“

„Man atrodo, kad tu, tėve, gerai nesupranti, kaip man sunku, – sakau jam, – tu juk nepagalvojai, jog esu skolinga ir savo skaitytojams. Ir kokiai daugybei: pradedant karaliumi ir jauniausiuoju jo sūnumi, kuris išsiuntė mane į pameistrio keliones į pietus, ir baigiant mažais mokinukais, kurie išraitė padėką už Nilsą Holgersoną? Kas iš manęs būtų, jei niekas nenorėtų skaityti mano knygų? Negalima pamiršti ir tų, kurie apie mane parašė. Prisimink didįjį danų kritiką, kuris vos keliais žodžiais iškovojo man draugų visoje savo šalyje! Prisimink ir tąjį, kuris dabar jau miręs ir kuris sumaišė savo kartų ir saldų gėrimą, ko niekas nepadarė prieš jį! Prisimink ir tuos, kurie man dirbo svečiose šalyse! Esu, tėve, skolinga ir tiems, kurie garsino, ir tiems, kurie priekaištavo.“

„Taip, taip“, – atsako tėvas, ir man pasirodo, jog jis šiek tiek sunerimęs. Turbūt pradeda suprasti, kad man patarti nebus lengva.

„Tėve, prisimink visus, kurie man padėjo! – sakau aš. – Prisimink mano ištikimąjį draugą Eseltę, kuris stengėsi man atverti kelią, kai dar niekas kitas nedrįso manimi patikėti! Prisimink tuos, kurie rūpinosi mano kūryba ir gynė mano darbą! Prisimink mano gerąjį draugą ir bendrakeleivį, kuris ne tik nuvedė mane į pietus ir aprodė visas meno grožybes, bet ir nuskaidrino bei praturtino visą mano gyvenimą! Pagalvok apie meilę, su kuria mane sutiko, pagalvok apie garbę ir apdovanojimus! Nejau nesupranti, kad turėjau tavęs pasiklausti, kaip grąžinti tokias skolas?“

Tėvas nulenkė galvą ir nebeatrodė nerūpestingas.

„Mano mergaite, suprantu, kad nebus lengva tau padėti, – atsako jis. – Ar dabar jau baigei?“

„Ne, iki šiol aš įstengiau visa tai pakelti, – sakau jam, – tačiau dabar prasideda visų blogiausia. Ir dėl to buvau priversta ateiti pas tave patarimo.“

„Negaliu suprasti, kaip galima turėti dar daugiau skolų“, – sako tėvas.

„Galima“, – atsakau ir tada papasakoju jam apie „tai“.

„Niekada nepatikėsiu, kad Švedų Akademija…“ – sako tėvas, bet pažvelgęs į mane supranta, jog „tai“ tiesa. Ir tada senas jo veidas susiraukšlėjo, o akyse pasirodo ašaros.

„Ką pasakysiu tiems, kurie taip nusprendė, ir tiems, kurie įtraukė mane į kandidatų sąrašą? – klausiu aš. – Pagalvok apie tai, tėve, nes jie man duoda ne tik garbę ir pinigus. Jie taip gerai apie mane mano, kad išdrįso išgarsinti prieš visą pasaulį. Kaip grąžinsiu dėkingumo skolą?“

Tėvas kiek laiko sėdi susimąstęs, bet paskui nusišluosto nuo akių džiaugsmo ašaras, pasipurto ir trenkia kumščiu į krėslo atramą. „Nenoriu ilgiau čia sėdėti ir galvoti apie klausimą, į kurį niekas nei danguj, nei žemėj neras atsakymo, – sako jis. – Jeigu tu gavai Nobelio premiją, tada dėl nieko nesijaudinu ir tiktai džiaugiuosi.“

Karališkoji didenybe! Ponai ir ponios! Kadangi į savo klausimus geresnio atsakymo negavau, tai telieka pasinaudoti man suteikta garbe ir visų dalyvaujančiųjų paprašyti pakelti už Švedų Akademiją padėkos taures.

Iš švedų k. vertė Aistė Urbonienė

Nobelio premija garsiajai ir visų pamiltai švedų rašytojai Seimai Lagerliof buvo įteikta senojoje Muzikos Akademijos salėje, kur ji ir pasakė šią padėkos kalbą.

Kalba buvo skirta jos tėvui. To visi mažiausiai tikėjosi. Pirmiausia, kad rašytojos tėvas buvo miręs daugiau kaip prieš dvidešimt metų, o antra, apie save buvo palikęs nekokį atsiminimą.

Erikas Gustafas Lagerliofas (1819–1885) buvo leitenantas ir pulko metraštininkas, tačiau svajojo apie didelį ūkį. Šiems norams realybe tapti padėjo jo uošvis, turtingas pirklys ir kalvės savininkas. Uošviui mirus pinigai nustojo plaukę, ir tada prasidėjo socialinis Lagerliofų šeimos nuosmukis. Namuose augo penki vaikai, kartu gyveno Selmos teta Lovisa ir jos senelė Lisa Maja.

Blogėjant ekonominei padėčiai, tėvas iš visų reikalaudavo dirbtinio linksmumo, o pats „gydydavosi“ degtine. Susilpnėjus sveikatai, jam teko nusisamdyti ūkio prižiūrėtoją, kuris ne tiek prižiūrėjo, kiek dar paspartino jo žlugimą. Likus metams iki mirties, prasigėręs ir nusilpęs leitenantas Lagerliofas buvo priverstas parduoti Morbakos sodybą savo vyresnėliui sūnui Juhanui. Po trejų metų Morbaka bankrutavo. Vėliau sesuo Gerda su vyru bandė sodybą išpirkti, bet jiems išlaikyti ją pavyko tik metus laiko. Paskui Morbaka galutinai išsprūdo iš Lagerliofų giminės rankų.

Selma Lagerliof labai skaudžiai išgyveno gimtųjų namų netektį. Su jais ji siejo savo tapatybę ir vaidmenį pasaulyje. Netekus sodybos, 1888 m. užrašuose, vėliau tapusiuose memuarais, ji rašė: „Tada praradome viską“. Žodžio „viską“ reikšmė čia yra visapusiška. Tai buvo ne tik sodyba, bet giminės sodyba, kurios istorija siekė renesanso laikus. Sodybos netektį Selma išgyveno taip, tarsi artimo giminaičio mirtį. Vėliau ji dėjo visas pastangas sodybai išpirkti.

Nobelio premijos įteikimo metu padėkos kalboje minėdama tėvą, Selma Lagerliof pasinaudodama nežabota fantazijos galia, pabrėžė šeimos svarbą gyvenime bei tėvo įtaką savo kūrybos procesui.

Aistė Urbonienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)