Meilė motinai lietuvių vaikų poezijoje (archetipų paieškos)

Asmuo, į kurį vaikas pirmiausiai atsigręžia savo jausmais, yra motina. Ar vadintini šie jo jausmai meile?

Pasak meilės teoretiko E. Fromo, iki 8,5–10 metų vaikas dar nemoka mylėti (1, 131). Jis noriai meilę priima, jis siekia jos, tačiau pats mylėti brandžia meile dar nesugeba, mylėti jį reikės išmokyti. Bet esama ir priešingos nuomonės. Krikščionių teologai meilę motinai idealizuoja teigdami, kad aukščiausią brandumo laipsnį mūsų santykiai su Dievu pasiekia tada, kad jie panėši į mažo vaiko santykius su motina, į jo meilę motinai – kai mylima širdimi, jaučiant visišką savo priklausomybę ir visiškai pasitikint (2, 4).

Kaip vaiko ir motinos santykių tema plėtojama lietuvių vaikų poezijoje? Kuri koncepcija – mokymo mylėti ar vaiko meilės motinai idealizavimo – artimesnė vaikų poetams? Kaip išreiškiami šviesieji vaiko jausmai motinai? Į šiuos ir panašius klausimus bandysime atsakyti apžvelgdami lietuvių poeziją jaunesniajam skaitytojui. Nuo poezijos paaugliams ir jaunimui atsiribosim – ši tema joje neaktuali.

Visų pirma reikia pažymėti, kad lietuvių liaudies poezijoje vaikams, t. y. vaikų dainose, nėra posmų, kuriais būtų išsakoma vaiko meilė motinai. Ir apskritai, išskyrus lopšines, apie vaiko santykius su motina čia iš viso nekalbama. Kaip rodo tradicinės lietuvių kultūros tyrinėjimai, vaikas buvo mokomas meilę motinai reikšti ne žodžiais, o elgesiu – pagarba, darbais. Kas kita – autorinė poezija vaikams.

Turbūt kiekvieno atminty yra išlikęs bent vienas vaikystėje išmoktas eilėraštis, skirtas mamai. Moka jų ir dabartiniai vaikai. Deklamuojami jie ne intymioje aplinkoje, o scenoje, švenčių – Motinos ar Moters dienos – proga. Meilė motinai neretai išreiškiama tiesiai: „Mama, aš tave myliu!“ Pavartęs vaikų poezijos rinkinius, pamatai, kiek tokių oratoriškų eilėraščių. Ir nusivili – jie panašūs kaip vienos dainos variantai: ne tik pagrindinė mintis, bet ir vaizdai, stilistinės priemonės, netgi kompozicinė sandara daugeliu atvejų yra analogiški. O rašyti vieni jų šį dešimtmetį, kiti – prieš 30, treti – prieš 50 metų. Pažinodamas jų autorius kaip poetines individualybes, negali tuo nesistebėti.

Kur slypi tokio panašumo priežastys? Pirmiausiai atkreipkim dėmesį į tai, kad šie oratoriški eilėraščiai yra proginiai – jais mama sveikinama. O sveikinimo ceremonija, reguliuojama tam tikrų taisyklių, ir šiandien panėši į ritualą. Gal orientacija į ritualą lėmė ir kanonizuotą proginių eilėraščių modelį? Tad paieškokim šiuose eilėraščiuose ritualo atšvaitų.

Laikydamiesi nuomonės, kad svarbiausias grožinio kūrinio vertės kriterijus yra originalumas, nemažą dalį šių eilėraščių pavadintume menkaverčiais. Svarbiausia jų funkcija ne estetinė, o, kaip ir ritualinių tekstų, – apeiginė.

Archajiškaisiais ritualais siekta sąlyčio su šventybe. Kaip teigia V. Toporovas, „apie ritualą (būtent apie jį ir tik apie jį) galima kalbėti kaip apie šventybės atsiradimo vietą ir kaip apie vietą, kurioje ji gyvuoja reikšdamasi aukščiausia savo jėga“ (3, 35). Pasireikšdama šventybė įsikūnija įvairiuose objektuose. Tolesnę proginių eilėraščių analizę pabandykim grįsti prielaida, kad juose vaizduojama motina traktuotina būtent kaip šventybės įsikūnijimas.

Rituale šventybės buvimas paliudijamas atitinkamais simboliais. Kalbant apie ritualo fenomenalizacijos formas, būtina atkreipti dėmesį į baigiamąjį ritualo etapą, kuris yra šventybės pasireiškimo kulminacija. Vizualinėje sferoje šventybė atpažįstama pagal tokius požymius kaip žėrėjimas, švytėjimas, auksinė ir skaisčiai raudona (purpurinė) spalva. Pravartu prisiminti, kad indoeuropietiškos kilmės žodžiai šventas (ide šaknis *kʼuen-to-) ir šviesus (ide šaknis *kʼuei-to-) yra giminiški (3, 37). Taigi išorinė šventybės forma rituale sietina su šviesa. Pažiūrėkim, kaip vaikų poezijoje apibūdinama mama: „Kas perdien su manim nepailsus / Bėgo bėgo kaip laimės saulytė / Per svajonių ir pasakų tiltus / Auksinius? – Ji – mamytė, mamytė!“ (Vytės Nemunėlio Mamytė), „Tu šviesi kaip saulė, / Kaip rytų aušra“ (K .Kubilinsko Mamytei), „Kas man kaip žvaigždutė / Spindės ir žėruosi / Žvaigždutės – / Akutės / Mamytės geros“ (A. Matučio Aš bėgu, mamyte), „Nuo tavo giedro šypsnio / Visuos namuos šviesu“ (V. Palčinskaitės Mamytei). Indoeuropietiškos šaknies *kʼuen-to-(šventas) semantika sietina su tokiomis sąvokomis kaip „išaugęs, išbrinkęs, išsipūtęs, padidėjęs savo apimtimi“ ir pan.; ritualo metu maksimalus šventybės pasireiškimas parodomas išaugimo motyvu (3, 23). Viena šio motyvo apraiškų – šviesos sklidimo intensyvumas. Vaikų eilėraščiuose tai atitiktų motinos gretinimą su šviesiausiais dangaus kūnais Saule ir žvaigždėmis ( mama kaip saulė, jos akys kaip žvaigždės), o kai kada motina netgi pranoksta juos, pvz.: „Tik motulės akys šviesios / Man šviesesnės už žvaigždes“ (K. Kubilinsko Tik motulės širdyje).

Tai, kad iš dangiškųjų įvaizdžių populiariausias yra saulės, lėmė poetinės tradicijos. Klasikinėse lietuvių liaudies dainose saulė atstoja motiną (saulė našlaitės kraitelį krauna, pas piemenėlius su pyragėliais atvažiuoja), motina prilyginama saulei (putino žiedais papuošta, žiba žėri močiutė kaip danguj saulutė). Dangaus šviesulių įvaizdžiai aptinkami beveik kiekviename motiną idealizuojančiame vaikų eilėraštyje. M. Eliadės nuomone, dangaus simbolika „išsaugo vyraujantį vaidmenį šventumo sanklodoje“ (4, 90). Ritualinę šventybės apoteozę rodo ir to objekto, per kurį šventybė reiškiasi, galių, savybių kraštutinis išdidinimas.

Dangaus kūnų įvaizdžiai proginiuose vaikų eilėraščiuose sudaro vieną iš semantinių laukų. Antrasis laukas – gamtinių, o tiksliau įvardijant, augmenijos įvaizdžių. Individualių meninių prasmių šiais įvaizdžiais, lygiai kaip ir dangiškaisiais, nekuriama, jų panaudojimo situacijos nusistovėjusios, tolydžio pasikartojančios: eilėraščiuose mama lyginama ar metaforiškai tapatinama su gėle („Kas man kaip gėlytė / Daržely žydės? / Aš bėgu, mamyte, / Prie tavo širdies“ – A. Matučio Aš bėgu, mamyte; „O visų gražiausias žiedas – / Mama – tu! / Mama – tu!“ – A. Matučio Ausk, mamyte); žydinčios gėlės ar žaliuojanti žolė piešiamos kaip fono detalės („Pirma žolelė prausias / Saulutės spindesy. / Esi pati geriausia, / Nes mano tu esi!“ – V. Palčinskaitės Mamytė!); kai kada gėlės figūruoja kaip mini siužeto elementai – jomis šventės proga mama pasveikinama („Tau, mamute, / Tau, mamute, / Skyniau mėlyną žibutę. / Tavo šventei. / Šiandien rytą // Imk pasveikinimą šitą, / Taip pavasariškai švelnų / Nuo mažučio mažo delno“ – V. Palčinskaitės Tau, mamute). Šiuos įvaizdžius, manytume, taip pat įmanoma traktuoti kaip ritualinės simbolikos reliktus.

Archajinių laikų žmogui Žemė Motina (Terra Mater) buvo šventa. Ir jos įsčiose išnešiotas bei pagimdytas augalas taip pat šventas, o sakralioji augalo galia, manyta, stipriausia esanti tada, kai skleidžiasi iš žemės gautos gyvybinės jo jėgos – žydint ir vešint. Žmogaus motina laikyta Didžiosios Motinos Žemės atstove (4, 99). Mitopoetiniuose tekstuose moters ir Motinos Žemės giminiškumas pabrėžiamas suteikiant vienai antros bruožų: moteriai – Žemės, o Žemei – moters. Tad ar negalima teigti, kad mamos apibūdinimas augalų įvaizdžiais yra ilgaamžės tradicijos liekana? Be to, pažymėtina, kad mama poetizuojama žydinčių, žaliuojančių augalų įvaizdžiais, – tai yra dar viena jau minėto „išaugimo“ motyvo, sietino su maksimaliu šventybės pasirodymu, apraiška.

Trečiajam semantiniam įvaizdžių laukui priskirtume kultūrines, su dvasine žmogaus veikla susijusias, realijas, kurių būdingiausios yra daina ir pasaka: „Motule, motule, / Tu kaip saulė / Mane rytais pažadini / Dainuodama“ (J. Degutytės Motulei), „Čia pasakų pilys, / Ir žydros, ir žalios. / Nuo rankų motulės / Prasideda kelias“ (Z. Gaižauskaitės Motulės rankos), „Mamyte, tu – daina, /Tu – mano pasakėlė“ (R. Skučaitės Mamyte mylima). Tradiciškai jas galima traktuoti kaip kultūrinio palikimo, perduodamo iš kartos į kartą, simbolius. O to palikimo, seniau sakralizuoto, nūnai pasaulietiško, perdavėja buvo ir tebėra motina.

Apibūdindama dangiškaisiais ir su žeme susijusiais augmenijos įvaizdžiais, motina iškyla kaip dangaus ir žemės sferų jungtis ir asocijuojasi su pasaulio ašimi. To maža. Dangaus ir žemės įvaizdžius galima įvardyti kaip gamtinius. Trečiasis semantinis įvaizdžių laukas, kaip minėta, yra kultūrinis. Darom tolesnę išvadą – motinos paveikslu gamta susiejama su kultūra. Taigi motina traktuojama kaip didžioji tarpininkė. Ji lemia harmoningą visų sudedamųjų pasaulio dalių suderinimą ir pati simbolizuoja harmoniją. Mitopoetinėmis priemonėmis išsakyta motinos kaip pasaulio centro ir visuotinės darnos įkūnytojos koncepcija.

Itin poetiškai ši koncepcija realizuota meditaciniame J. Degutytės eilėraštyje Mano močiutė. Įvardijant atskiras močiutės kūno dalis ir susiejant jas su atitinkamais gamtai ir kultūrai atstovaujančiais pasaulio objektais, brėžiama pasaulio ašį primenanti vertikalė:

Ant močiutės kelių

Baltas gulbių sostas.

Ir užmiega vėjas

Ant močiutės kelių.

Ant močiutės rankų

Volungėlė gieda,

Volungėlė gieda

Ir žibuoklių keras.

Ant močiutės lupų

Pasakos gyvena

Apie aukso žiedą,

Apie stiklo kalną.

Kaip matome, poetizuojant motiną, vyrauja nuo žmogiško konkretumo atitraukiantys įvaizdžiai. Žmogiškasis motinos pavidalas primenamas išskiriant rankas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad dėmesys rankoms nulemtas vaikiško požiūrio į motiną – ką kita iš motinos kūno, vaikas taip gerai pažįsta, jei ne josios rankas. Su jutiminiu pažinimu, itin būdingu vaikui, gali būti siejamas motinos rankų švelnumo motyvas: „O kas už pienės pūką švelnesnis? – / Motulės rankos, motulės rankos“ (A. Puišytės Motulė), „Švelnios mamytės rankos / Mano dienas globoja“ (E. Selelionio Mano dienos). Akcentuojama, kad jos vienintelės, nepamainomos: „Tavo rūpestėlis / Šildo kaip ugnelė. / Niekas tavo rankų / Man pakeist negali“ (J. Degutytės Ačiū). Pažymėtina, kad rankos eilėraščiuose dažnai figūruoja kaip atskiras savarankiškas objektas; mėgstama šį įvaizdį vartoti metonimiškai, kaip dalį vietoj visumos: sąvoka rankos atstoja sąvoką motina. Metoniminė yra ir įvairiose kultūrose žinomo simbolio Dievo ranka vartosena. Ar nesama ryšio tarp motinos rankų ir Dievo rankos? A. Golanas Dievo rankos simbolį genetiškai sieja su neolito epochos Didžiąja deive (5,154). O apibūdindami šią deivę visų pirma minime motiniškąją jos funkciją – ji deivė gimdytoja. Taigi ir motinos rankų įvaizdis gali būti priskirtas archajinei simbolikai.

Būtina pažymėti, kad archetipinė motinos reikšmingumo samprata sutampa su instinktyviu mamos svarbos jutimu, kurį išgyvena kiekvienas vaikas. Juk ir psichologiniu, ir socialiniu, ir netgi ontologiniu požiūriu mama yra vaiko pasaulio centras.

Taigi tai, kas individualu ir kas universalu vaikų poezijoje susiliejo į viena. Dvilypiai yra ir pagrindiniai poetiniai įvaizdžiai. Viena vertus, tai archajiniai simboliai, o kita vertus, jie turi tiesioginį ryšį su realiu vaiko gyvenimu: juk dainas ir pasakas vaikas pirmiausiai išgirsta iš mamos lūpų; žmogiškoji mamos šiluma tokia artima saulei; vaikas auga mamos rankų nuglostytas; mamai skirta šventė yra pavasarį – laukiant augmenijos atbudimo Moters dieną ar jai suvešėjus Motinos dieną. Taigi mitopoetinis idealumas ir empirinis konkretumas eina drauge.

Be mamos sveikinimo temos, antra pakankamai ryški lietuvių vaikų poezijoje yra motinos mirties tema; plėtojama ji dažniau naracinio tipo eilėraščiuose. Motinos buvimas vaiko pasaulio centre garantavo harmoniją. Motinai mirus, vaiko santykis su pasauliu iš esmės pasikeičia. Natūraliausia vaiko reakcija į motinos mirtį yra išgąstis – vaikas pasijunta nesaugus. Į jo pasaulį veržiasi grėsmingi, mirtį nešantys gaivalai. S. Nėries eilėraštyje Močiutė vaikas juos išvysta pasakos personažų pavidalu:

– Oi, nutvers dabar raganos ražas!

– Oi, baisu – devyngalvis praris!

Panaši vaiko savijauta parodyta J. Degutytės eilėraštyje Briedžiukas našlaitis. Tik grėsmės pojūtis čia perteiktas bauginančio vakaro vaizdu: vakaras ateina „iš girių, iš raistų, iš pelkių“ – iš vietų, kurios yra chaosui atstovaujančių jėgų buveinė. Brėžiama prasminga paralelė tarp motinos ir saulės: briedžiuko mama nušaunama, vakaras „išveja saulę“. L. Gutausko eilėraščių cikle Sakmės apie bičių darbus miršta bičių motinėlė, dvaro-avilio valdovė. Mirties padarinys – darnos suirimas – parodomas vaizdais, kurie laikytini augimo priešingybe, – nyku ir tuščia tampa korio rūmuos, bitės nebeneša medaus, iš žiedų jis teka žemėn. Motinos svarbą rodo ir sielvarto mastas: bičių motinėlės gedi ne tik josios sūnūs ir dukros bitės, jos liūdi saulė ir gėlės.

Matom, kad motinos mirties temos eilėraščiuose išsaugotas archetipinis motinos kaip pasaulio ašies, kaip darnos laiduotojos supratimas. Kaip liudija parinkti pavyzdžiai, operuojama iš esmės tokiomis pat realijomis kaip ir mamos sveikinimo eilėraščiuose (saulė, gėlės, pasaka), tik jų traktuotė kita.

Meilės žodžių šiuose eilėraščiuose nėra. Apie meilę motinai netiesiogiai byloja jos vaidmens pasaulyje sureikšminimas – motinai mirus vaikas praranda savo būties atramą, ir jo pasaulis sugriūva.

Stipriausias vaiko ir motinos ryšys kūdikystėje, kai vaikas be motinos priežiūros apskritai negali išgyventi. Ne veltui motinos su kūdikiu ant rankų vaizdas yra tapęs motinystės simboliu. Randam šį simbolį ir vaikų poezijoje, daugiausia dainiškos stilistikos eilėraščiuose. Jie turi ryškų tautosakinį pagrindą – girdim iš lopšinių perimtus palinkėjimus vaikui: „Auk, vaikeli, būk didutis, – / Mamą pavaduosi“ (S. Nėris Motulės ašaros) arba, kaip ir vestuvinėse nuotakos dainose, dėkojama motinai už nemigo naktis, praleistas supant mažą (K. Kubilinsko Motulės rūpestėliai).

Migdymas čia – meilės reiškimo būdas, natūraliai atsiremiantis į gyvenimo realybę, tačiau drauge turintis ir perkeltinę prasmę. Pakanka prisiminti lyrines liaudies dainas – tiesiai apie meilę jose nekalbamąjį išsakoma atitinkamais veiksmais: bernelis linguodamas migdo mergelę vario ar klevo lopšy; mergelė prašo vėjo nepūsti, kad nepabudintų josios bernelio; dukrelė kloja motulei patalėlį ir kviečia gultis pailsėti. Prie pastarojo vaizdo – patalo klojimo – netrukus grįšim.

Į motinos meilę vaikas atsiliepia savo meile – minėtuose eilėraščiuose meilė siejama su dėkingumo motinai jausmu. Bet dėkingumas čia pasyvus. O brandi meilė – visada aktyvi, tai veiksmas, nukreiptas į mylimą asmenį. Pasak E. Fromo, „Mylėti visų pirma reiškia duoti, o ne imti“ (1, 122). Vaiką reikia išmokyti mylėti duodant. Deja, eilėraščių, kuriuose išvystume vaiką, savo veiksmais rodantį meilę motinai, nedaug. Vienas iš gražiausių – L. Gutausko Saulės lovelė. Jis sietinas su anksčiau minėtais kūdikio migdymo eilėraščiais, nes ir jame migdymas yra meilės išraiška. Tik dabar vaikas ir motina susikeičia vietomis – dukra kloja motinai lovą, kviečia gultis. Lovos klojimas, toks buitiškas veiksmas, L. Gutausko eilėraštyje pakylėjamas, sutaurinamas: motulei klojamas patalas iš saulės spindulių šieno, ilsėdamasi motinėlė girdės, kaip žvaigždės gieda, upės kalbasi, darže radastos žydi, ji išsapnuos sodą, kuriame dukra prie jos galvelės gegute kukuos. Dukrelės gegute kukavimo sode vaizdas kiek atmieštas grauduliu. O dabar dar kartą žvilgtelkim į S. Nėries eilėraštį Motulės ašaros. Ir jame meilė – migdymas – siejama su spinduliais, sodu, ir čia jaučiame skaidraus graudulio dvelksmą:

Bėkite tolyn, šešėliai, –

Spinduliai telanko!

Spindi ašaros motutės

Obelų žieduose.

Abipusės meilės – motinos vaikui ir vaiko motinai – poetizaciją randam D. Kudžmaitės eilėraštyje Ašarėlė. Poetinės metamorfozės vaizdais mamos meilė vaikui ir vaiko – mamai suliejama į viena:

Duok man, mama, savo ašarėlę.

Pasodinsiu ją po langeliu.

Pasodinsiu, užauginsiu gėlę

Skaistesniu už saulę žiedeliu

/…/
Supsis žiede jos mažutis vaikas,

Užliūliuotas motinos dainų…

Pagrindiniai įvaizdžiai, kaip matom, vėl yra tie patys universalieji archetipiniai poetizmai. Taigi lietuvių vaikų poezijoje meilė šviečia, meilė žydi, meilė dainuoja.

Grįžtant prie straipsnio pradžioje iškeltų klausimų, reikia pažymėti, kad vaikų eilėraščiuose kur kas ryškesnė yra ne mokymo mylėti, o vaiko meilės motinai idealizavimo koncepcija. Pagrindinės emocijos, siejančios vaiką su motina, – sveikinimo džiaugsmas, netekties skausmas ir intymaus artumo graudulys. Meilės motinai poetizacija primena šventybės adoravimą. Motina iškyla kaip didžioji tarpininkė , sujungianti gamtą ir kultūrą. Būdama vaiko pasaulio ašimi, ji laiduoja harmoniją, jai mirus pasaulis griūva. Vyraujančių mitopoetinių motinos vaizdavimo priemonių analizė leidžia daryti išvadą, kad lietuvių vaikų poezijoje yra išsaugotas archetipinis motinos vaidmens pasaulio sanklodoje suvokimas.

______________________________

1. Формм Э. Душа человека. – М., 1992.

2. Stern. K. Neturto apstybėje // Šiaurės Atėnai, 1997. Spal. 14.

3. Топоров В. Н. О ритуале: Введение в проблематику // Архаический ритуал в фольклорных и раннелитературных памятниках. – М., 1998.

4. Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. – V., 1997.

5. Голан А. Миф и символ. – М., 1993.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)