Vaikystė, kuri visada su tavimi
Žmonės išauga iš savo vaikystės, jos kvapų, žodžių, žaislų ir knygų, palikdami visa tai atminties kertelėse. Ar daug suaugusiųjų gali pripažinti, kad vis dar neužtrenkė durų į vaikystės pasaulį, kad gali ten sugrįžti, nes žino tiesiausią kelią, – jie skaito vaikiškas knygas. „Niekas taip greitai nepamiršta vaikystės kaip suaugusieji“, – tvirtina profesorius Vincas Auryla. Visą savo gyvenimą susiejęs su vaikų literatūra, profesorius nuolat yra kelyje, atvingiuojančiame iš vaikystės. Apie takelio pradžią, pirmąsias knygeles, „užbūrusias“ labai ilgam, kalbamės su VPU Lietuvių kalbos ir literatūros metodikos katedros profesoriumi Vincu Auryla, kurį Kembridžo tarptautinis biografijų centras nominavo 1997–1998 m. žmogumi.
Elona Varnauskienė
Kitame gyvenamojo namo gale, neįrengtame kambaryje, stovėjo į lubas įsirėmusi spinta. Viršutinėje jos dalyje kūpsojo tėvo sukrautas Seinuose ėjęs „Šaltinio“ laikraštis. Tėvams išvažiavus į turgų ar bažnyčią, smagiausia būdavo sklaidyti lapus, žiūrinėti paveikslėlius. Taip į mano rankas pateko kuklutis „Šaltinėlis“, ėjęs iki 1913 m., o paskui atgaivintas nepriklausomoje Lietuvoje. Vėliau, tyrinėdamas vaikų literatūrą, iš vieno pirmųjų redaktorių – Stasio Tijūnaičio, gavau daug vertingos informacijos. Lankydamas baltą lyg paukštė, naują, mūrinę, dviaukštę Ricielių pradžios mokyklą, laukdavau šeštadienio, nes tik tada mokytojas atidarydavo didžiulę klasės spintą ir leisdavo pasirinkti naujutėlaičių knygų. Kaip šiandien akyse mirguliuoja Vytės Nemunėlio Mažųjų pasaulis, K. Šimonio iliustruotos A. Giedriaus Sutemų šnekos. S. Minelovos Pabėgėliai padarė tokį įspūdį, kad kelias savaites paslapčiomis rimtai ketinau pabėgti iš namų. Vėliau mokytojas išmokė įrišti žurnaliukus, knygas kietais viršeliais. Namų knygų spinta papilnėjo „Šaltinėlio“, „Žvaigždutės“, „Jaunojo ūkininko“ ir kitų leidinių komplektais.
1938 m. pradėjau bendradarbiauti laikraščiuose „Jaunasis ūkininkas“, „Vėliava“, „Mūsų laikraštis“, „Ūkininko patarėjas“, „XX amžius“, „Vilniaus balsas“ ir kt. P. Ruseckas paragino parašyti kūrinėlių jo leidžiamo „Spindulių“, o vėliau „Vilniaus spindulių“ laikraščio „Mažųjų“ skyreliui. Čia ir pasirodė pirmieji mano „grožiniai“ kūrinėliai, daugiausia pasakos, užrašytos iš senų kaimo žmonių. Net pavyko užrašyti užkeikimų, kuriuos padiktavo žmogus prieš mirtį. Ilgainiui pradėjau gauti šiek tiek honoraro, kurį išleisdavau knygoms.
Didžiausią įspūdį darydavo pasakos. Ryte surijau penkias Mūsų pasakų dalis, kurias išleido S. Tijūnaitis. Jas (apie 10 000 vienetų) „Žvaigždutės“ redaktoriui atsiuntė vaikai. Šios pasakos buvo pavyzdys ir skatinimas imtis ir man pačiam tautosakos rinkimo. Vėliau pasakos man ėmė atrodyti kvailokos, žiaurios ir tuščios. Šiandien suprantu, kad toks požiūris atsiranda dėl sąmonės būklės kaitos augant. Bręstančio vaiko maginė sąmonės būklė tampa romantine, ir jis griebia knygas apie keliones, nuotykius, šnipus, karus. Neįsivaizduoju, kaip į paauglystę galima įžengti be K. Majaus, T. Main Rido ir daugelio kitų paauglystės klasikų. Jų kūrinius skaitydavau net mėnesienoje. Romantizmas kreipė mintis į idealo paieškas. Netikėtas atradimas buvo O. S. Mardeno knygos, ypač Ką darai, daryk gerai ir A. Sušinsko Maršas jaunystei. Tai charakterį ugdanti lektūra, kurios ypatingas poreikis atsiranda paauglystėje, vyraujant idealų paieškos sąmonės būklei. Išlikusiame „Mano knygynėlio“ kataloge pažymėtos 706 knygos, kurias per didžiulį vargą įsigijau ir gražiai sudėtas 1944 m. palikau senoje įspūdingoje kaimo pirkios spintoje. Iš jos ne kartą knygas rinkosi ir šalia automatą pasidėjęs čia pat skaitė rezistencijos kovose žuvęs moksladraugis A. Perminas (Jūrininkas). Vėliau daugelį tų knygų pikti žmonės, vadinamieji liaudies gynėjai, sukrovė i vežimą ir nuvežę prie mokyklos sudegino. Kas gali būti baisiau, kaip matyti pleškančius knygos lapus?..
Ką gavau iš knygos skaitymo? Būdamas keturiolikos metų, pradėjau bendradarbiauti periodinėje spaudoje. 1941 m. vieną vaizdeli netgi išsivertė rusų vaikų žurnaliukas „Družnyje rebjata“. Tie mano rašinėjimai, matyt, patiko rašytojui Juozui Baltūsiui, tuo metu redagavusiam „Jaunąjį ūkininką“. Taip aš, septyniolikmetis, tapau etatiniu Kauno radiofono korespondentu, o tragiškomis birželio 21–27 dienomis – ir jo apsaugos dalyviu. Naujasis radiofono direktorius ir vaikų rašytojas Petras Babickas, susipažinęs, su kai kuriais mano biografijos bruožais, sužinojęs kad esu skaitęs beveik visą jo kūrybą suaugusiesiems bei vaikams ir kai ką spausdinęs periodikoje, man patarė nemesti plunksnos. Maloniai šnekučiuodamasis, palydėjo į „Žiburėlio“ redakciją ir ten pristatė rašytojui Stepui Zobarskui kaip „žadantį vaikų rašytoją“. S. Zobarsko įdarbintas Raudonojo kryžiaus Vyr. įgaliotinio įstaigoje, kur įgaliotinis buvo gen. V. Mieželis, o pavaduotojas – Šaulių sąjungos vadas pulk. P. Saladžius, iš jų ir kitų darbuotojų sulaukiau dėmesio ir buvau skatinamas literatūriniam darbui. Netrukus „Žiburėlio“ žurnale pasirodė mano vaizdelis Ruduo atėjo. 1941 m. spalio mėnesį įstojau į Alytaus mokytojų seminariją, kurioje dėstė vaikų rašytojas, septynių knygų autorius Konstantinas Bajerčius. Ten buvau literatų būrelio pirmininko pavaduotojas, išleidau kelis laikraštėlio „Prošvaistė“ numerius.
Nors netapau žurnalistu ar vaikų rašytoju, bet vaikų literatūros mokslo ir kritikos varsnose plušu iki šiol.
Mes neturime lietuviškų andersenų. Bet yra rašytojų, kuriuos vaikai skaito 10–15 užsienio kalbų. Mūsų vaikų literatūra stipri savo humanistiniais idealais. Koks fenomenalus tautos kultūros reiškinys yra 40 tomelių Prano Mašioto knygynėlis! V. Tamulaičio literatūrinės pasakos, K. Binkio Kiškių sukilimas, B. Sruogos Giesmė apie Gediminą, Just. Marcinkevičiaus Grybų karas rikiuojasi į geriausių pasaulio poemėlių eilę. Kuriose tautose yra tokių savitų vaikų poetų kaip E. Mieželaitis ir M.V ainilaitis, S. Geda ir L. Gutauskas, J. Degutytė ir J. Erlickas? Šiandien švedai turi A. Lindgren, o suomiai – T. Janson. Mes turime M. Vainilaitį ir V. Žilinskaitę. O kur dar A. Vaičiulaitis, V. Tamulaitis, K. Saja, V. Bubnys, V. Petkevičius, B. Vilimaitė, V. Palčinskaitė, R. Skučaitė, jaunesniosios kartos vaikų rašytojai! Net šeši vaikų rašytojai yra Nepriklausomybės akto signatarai ir parlamento nariai. Maištinga vaikų rašytojų prigimtis tarybiniais metais į imlias jaunųjų skaitytojų širdis diegė idėjas, kurios iškreipto humanizmo, dviveidės moralės, apgavysčių, kvailų iliuzijų fone priešinosi bedvasiam materializmui, techniškos civilizacijos prakticizmui. Visais laikais iškiliausi lietuvių rašytojai buvo ir vaikų rašytojai, nes tautos ateitis visuomet bręsta vaikystėje. Kitas dalykas, kad mes nemokame gerbti savo rašytojų taip, kaip juos gerbia suomiai ar švedai. Esame lyg tas gaidys, radęs mėšlyne perlą, kapstosi pabrinkusio žirnio…
Šiandien mes baiminamės, kad televizorius baigia išstumti knygą. Kažkada nuogąstauta, kad kinas išstums teatrą, o radijas – skaitymą. Šiandien jie nėra priešininkai. Televizija gali padėti knygoms plisti savo inscenizacijomis, literatūriniais žaidimais ir kitomis labiau pramoginio pobūdžio programomis. Vaikai nebėga nuo knygos. Jiems verktinai trūksta knygų, bibliotekų. Totalitarizmas, konfliktas su visuotiniais humanizmo ir kūrybos idealais, vaikų literatūros nepajėgė sunaikinti, o tik paspartino savo priešybės atsiradimą.
Perėjus prie atviros demokratinės visuomenės, vaikų literatūrai iškilo kitų sunkumų. Laisvės sąlygomis vaikų knyga tapo ne tik kultūros reiškiniu, bet ir preke, kuri, siekdama pelno, bruka masinę kultūrą (popsą). Popso kultūrai priešindami tikrąsias dvasines vertybes, rašytojai ieško modernių meninės raiškos formų, ypač įdomumo, kad knyga būtų patraukli ir skaitoma, diegtų tvermės kultūrą – būdą palaikyti lietuvišką identitetą kitų kultūrų apsuptyje. Šiandien įdomiai rašyti vaikams yra ne tik talento, bet ir amato paslaptis.
Kodėl aš tyrinėju vaikų literatūrą? Kiekvienas žmogus turi savą lemtį – bent jau medelį pasodinti. Pasirinkau disertaciją rašyti apie Praną Mašiotą – pasiūlė rinktis „reikšmingesnę“ temą. Bet rinktinė Ir aš mažas buvau pasirodė. Džiugu buvo gauti dar iš tremties M. Mašiotaitės-Urbšienės padėkos laišką – darbas nenuėjo veltui. Ką mes galėtume šiandien skaityti iš vaikų lektūros, kuri pasirodė prieš pusantro šimto metų? Kur rastume tuos kūrinius? Atsiverskime trijų tomų chrestomatiją: lietuvių vaikų proza, poezija ir dramaturgija. Kas galėjo pamanyti, kad vaikams rašė arti 150 rašytojų. Nelengvas buvo darbas ano meto sąlygomis. Juk į šias chrestomatijas, ėmusis įvairių gudrybių, pavyko įtraukti, sakysim, ne tik A. Jakšto, bet ir egzodo rašytojų kūrybos. Beje, tiek tada, tiek šiandien rausta ausys, kad studijoje Lietuvių vaiką literatūra (1986) prie egzodo rašytojų reikėjo prirašyti epitetus „klerikalinis“, „buržuazinis“ ir kitus, kuriuos vartojo oficialioji literatūrologija. Susidurta su net neįsivaizduojamais dalykais: sumaketuotą tekstą sulaikė glavlitas dėl to, kad literatūros sąraše nurodžiau B. Brazdžionio veikalą Lietuvių vaiku literatūra, išspausdintą 1942–1943 m. „Žiburėlyje“. Pasirodo, hitlerinės okupacijos metais skelbtų darbų nebuvo galima cituoti ir įtraukti į literatūros sąrašus. Taip ir atsirado prie B. Brazdžionio pavardės kito jo straipsnio, skelbto nepriklausomoje Lietuvoje, pavadinimas – Pornografija pradžios mokyklų knygynėliuose. Nelengvi laikai buvo tautos literatūros tyrinėtojui. Bet vis dėlto medelis buvo pasodintas, o 1990 m. ši mano studija priimta į Pasaulinį Kerlano vaikų literatūros tyrinėjimų fondą prie Minesotos universiteto. Štai kur nutūpė lietuvių pilksermėgis paukštelis…
Kai Maskvoje pasirodė Detskaja literatūra Litvy, tuometinė vadinamoji sąjunginė kritika turėjo pripažinti, kad lietuvių vaikų literatūra yra europinio lygio. Apybraižos, kurias išleido Miuncheno tarptautinė vaikų ir jaunimo biblioteka, straipsnis pasaulio vaikų literatūros žurnale „Phaedrus“, prestižiniuose Varšuvos, Ontario ar Londono leidiniuose, kėlė užsienio mokslininkų susidomėjimą tautos kultūra. Prieita prie netikėtumų – Švedijos dienraštis „Dagens Nyheter“ 1995 m. visą puslapį skyrė intriguojančiam P. Jönsono straipsniui „Mokslininkai svarsto amerikiečių ir lietuvių vaikų literatūros perspektyvas“, kuriame pateikti mano ir amerikiečio kolegos požiūriai į 1945–1990 m. vaikų literatūros pobūdį.
Niekas taip greitai nepamiršta vaikystės kaip suaugusieji. Žmogus savo kelio neturėtų pamiršti. Juk vaikų literatūra – įvairiažiedis slėnis, iš kurio mažas žmogutis ima ropštis į literatūros aukštumas. Be jos nebūtų kelio pradžios, o tik brūzgynai ir dvasinės tuštumos.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 3 (10)
