AR VERTA ĮSTRIGTI AMŽINYBĖJE?

 „Po šimts pypkių! Mes gyvensime amžinai. Ar gali įsivaizduoti, koks jausmas, kai staiga tą sužinai?“ – tokį trikdantį klausimą randame Natali Bebit (Natalie Babbitt) apysakoje Amžinieji Takiai (p. 43). Ši reto įdomumo knyga šiemet pagaliau išversta į lietuvių kalbą¹, tad ir mūsų auditorijai atsiranda galimybė geriau susipažinti su jos autore – garsia amerikiečių rašytoja ir iliustratore – bei pakalbėti apie itin originalios koncepcijos kūrinį. Šįkart pristatydami knygą panagrinėsime bendruosius tematikos, pasaulėvaizdžio, veikėjų, stilistikos aspektus. Žinoma, tik labai punktyriškai, nes N. Bebit tekstas toks semantiškai talpus, kad esama literatūrologinės disertacijos… vien apie prologą.

Natali Bebit gimė 1932 m. liepos 28 d. Deitone, Ohajo valstijoje. 1967 m. debiutavo savo vyro sukurto teksto vaikams iliustracijomis, vėliau pradėjo viena leisti paveikslėlių knygas (pirmoji – 1969 m.), galiausiai ėmėsi rašyti. Išleido keliolika knygų, kurios yra gavusios daug įvairių vaikų literatūros premijų (1981 m. buvo pristatyta ir H. K. Anderseno medaliui). Amžinieji Takiai, publikuoti 1975 m., – populiariausia jos knyga tarp skaitytojų ir kritikų (1995 m. pelnė „Phoenix Honor Award of The Children’s Literature Association“ premiją, skirtą knygai, išleistai prieš 20 metų ir išlaikiusiai laiko išbandymus²). Jau sulaukta ir dviejų ekranizacijų – 1981 ir 2002 m.

Netradicinė tema ir mįslingas pasaulėvaizdis

Kalbant apie N. Bebit kūrybą, dažniausiai pabrėžiamas jos neįprastumas, dėmesys provokuojantiems gyvenimo ir žmogaus prigimties klausimams. Priešindamasi „rožinio“ gyvenimo vaizdavimui³, iš savo kuriamų pasaulėvaizdžių ji neišmeta sudėtingų egzistencinių problemų. Tad ir Amžinieji Takiai pirmiausia išsiskiria netradicine vaikų literatūrai tematika – amžinybės ir mirties vietos žmogaus gyvenime apmąstymu. Tai istorija apie šeimą, kuri nieko nenutuokdama atsigeria stebuklingojo šaltinio vandens ir tampa nemirtinga. Tik bemaž po šimto metų pašalinis žmogus, dešimtmetė mergaitė, atsitiktinai sužino šią paslaptį. Jų susitikimas – trys įtemptų nuotykių ir rimtų apmąstymų dienos – yra pagrindinė siužetinė knygos linija. Svarbiausią pasakojimo intrigą kuria pasirinkimo dilema, iškylanti Vinei: likti paprasta mirtingąja ar tapti amžinai. Temos sudėtingumas neišvengiamai lemia abstrakčius filosofavimus, tačiau jie išmoningai susipina su nuotykiniu pasakojimo lygmeniu (pabėgimas iš namų, vaiko pagrobimas, vijimasis, nužudymas, policija, pabėgimas iš kalėjimo ir t. t.) bei pagrindinės herojės brandos istorija.

Daugiasluoksniame pasakojime skleidžiasi įdomus pasaulėvaizdis. Ypač svarbią funkciją atlieka Amžinųjų Takių prologas. Nors jaunesniems skaitytojams jame gali pritrūkti intrigos ir kliūti abstraktokas kalbėjimas, būtent čia itin tirštai sutelktos esminės idėjos ir raktiniai simboliai. Prologas fiksuoja ypatingą veiksmo laiką: pirmoji rugpjūčio savaitė, kuri „sustingsta vietoje ir dvelkia karščiu“ (p. 5). Mįslingomis užuominomis kuriama grėsmingų, net fatališkų nuojautų prisodrinta aplinka. Tai žmogų keistai provokuojantis metas: „keistos ir tvankios dienos, šuniškos dienos, kai žmonėms maga ką nors iškrėsti, nors gerai žino, kad paskui teks dėl to gailėtis“ (p. 5). Jau pirmajame sakinyje atsiranda kertinis rato simbolis, knygoje išsiskleidžiantis metų, gyvenimo, apžvalgos ar paprasčiausio vežimo rato pavidalais, tačiau visur liudijantis tokios formos būties sąrangą, kurios centras – laikančioji ašis („Nebūna rato be stebulės. Apžvalgos ratas irgi ją turi, o metų rato stebulė yra saulė“, p. 6). Paslaptingumą stiprina (ir intrigą didina) tiesus pasakotojo perspėjimas, kad pažeisti tas mįslingas struktūras žmogui pražūtinga: „Visos stebulės tvirtai laikosi vidury, ir geriau jų neliesti, nes tada visa kas subyrėtų. Bet kartais žmonės tai suvokia per vėlai“ (p. 6). Apskritai knygoje pasaulis vaizduojamas kaip žmogui iki galo nepažinus. Net ir patys būdami nemirtingi, Takiai prisipažįsta: „Mes nežinome, kaip tai atsitinka ir kodėl atsitinka“ (p. 43). Esama stipresnių nepaaiškinamų jėgų, kurios kartais nelyg savarankiški pasakojimo veikėjai įsikiša į veiksmą. Pavyzdžiui, stebuklingąjį šaltinį pabaigoje sunaikina ne žmogus, o audra ir žaibas; vėjas išgriauna kaimo kartuves; griaudėti pradeda kaip tik tada, kai reikia neišgirstam ištraukti vinis iš kalėjimo lango, ir t. t. Tai vis liudija nepažinią, bet neatsitiktinę būties sąrangą, gyvenimo tėkmę.

Mito elementai, pasakos struktūra ir psichologinis turinys

Sukurtas įcentruotas pasaulėvaizdis neabejotinai remiasi į mito, pasakos tradiciją. Viena svarbiausių istorijos erdvių, iškart apibūdinamų kaip „keista“, „nežemiška“, „kažkuo ypatinga“, – miškelis su amžinybės vandeniu. Ji konstruojama pagal mitinę logiką: lauko vidury – miškas, miško vidury – šaltinis, o šis teka iš po milžiniško uosio („jo storos šaknys buvo per dešimt pėdų išsikerojusios aplink į visas puses“, p. 28), kuris lengvai atpažįstamas kaip mitinis pasaulio medis. Šioje vietoje linijinis laikas galios neturi: net ir po kelių dešimtmečių grįžę Takiai konstatuoja: „Niekas ten nebuvo pasikeitę, nė kiek ne daugiau už mus“ (p. 42).

Amžinuosiuose Takiuose remiamasi ne tik atskirais pasakų vaizdiniais, bet ir visas pasakojimas, ypač Vinės siužeto linija, plėtojamas pagal tradicinę pasakos struktūrą: išeiti iš namų, patirti išbandymų, sutikti padėjėjų ir priešininkų, grįžti namo ko nors įgijus. Taip aktualizuoti folkloro klodą būdinga moderniosios fantasy žanrui⁴. Tačiau N. Bebit į realistinėmis konvencijomis vaizduojamą pasaulį įtraukia tik vieną magišką detalę – stebuklingąjį, amžinybę teikiantį vandenį. Istorijos pabaigoje nelieka nė jos: vietoj šaltinio – eilinė degalinė. Sukeistindama įprastinę realybę, autorė tarsi įgyvendina amžiną žmonių nemirtingumo siekį ir svarsto, kas tuomet nutiktų. Bendroji pasakos struktūra pripildoma įtaigaus psichologinio turinio. Kaip taikliai pažymi Kim Aipersbach, Bebit derina pasaką su psichologiniu realizmu⁵.

Vis dėlto labiausiai intriguoja tai, kad autorė, regis, apverčia mito, folklorinės pasakos gyvenimo supratimą. Pasakiniam mąstymui amžinybės vanduo yra vertingiausias laimėjimas ar dovana, o Amžinuosiuose Takiuose ši aksioma netikėtai imama kvestionuoti. Rikiuodama skirtingus pagrindinių veikėjų požiūrius į gyvenimą, mirtį ir amžinybę, N. Bebit kuria savitą knygos koncepciją (autorė yra išsitarusi: „pagrindiniai personažai visose mano istorijose yra ne žmonės, bet idėjos“⁶).

Veikėjai – skirtingų gyvenimo sampratų atstovai

Takių yra ketvertas: tėtis Engusas, mama Mėja, vyresnysis sūnus Mailsas ir septyniolikametis Džesis. Kai 1880-aisiais jie susiduria su Vine, nesendami jau yra nugyvenę 87 metus. Atsigėrę stebuklingojo vandens, kurį laiką savo nemirtingumo jie nepastebi. Autorė labai pagauliai skleidžia šį susivokimą: nesikeičiantis kūnas ir logiškai nepaaiškinami atsitikimai (iškritęs iš medžio, Džesis nė kiek nesusižeidžia, nepakenkia nė nuodingas šungrybis, o medžiotojų kulka perskrodžia Takių arklį kiaurai ir t. t.) verčia vis labiau sunerimti. Kulminacinis momentas stengiantis išsklaidyti abejones – desperatiškas senojo Takio šūvis sau į širdį, po kurio jis išlieka sveikutėlis. Atsitiktinai įgytas nemirtingumas šeimą ištinka kaip neatitaisoma tragedija: aplinkiniai juos įtaria raganavimu, Mailsą palieka žmona ir vaikai, Takiai priversti išsikelti iš namų, kuriuose ką tik įsikūrė. Veikiausiai ši sunki patirtis ir pasmerkimas amžinoms vienišoms klajonėms motyvuoja neigiamą Takių požiūrį į nemirtingumą ir stebuklingojo vandens šaltinio laikymą „didele ir pavojinga paslaptimi“ (p. 45). Pastangos ją išlaikyti tampa siužeto varikliu: netikėtai sutiktą Vinę Takiai „pagrobia“ ir parsigabenę į savo trobą kiekvienas savaip siekia atskleisti amžinojo gyvenimo trūkumus ar privalumus.

Senasis Takis: būti nemirtingam – iškristi iš gyvybės rato

Įspūdingo grožio vakarą irstydamas Vinę valtele, šeimos vyriausiasis sako: „Žinai, kas čia aplink mus, Vine? (…) Gyvenimas. Viskas juda, auga, keičiasi, nė viena minutė nebūna panaši į kitą“ (p. 63). Remdamasis vandens virsmų ciklu (tvenkinio vanduo – į debesis, šie – į lietų, tas – į upelį, kuris plaukia tolyn į jūrą…), Takis dėsto gyvenimo kaip rato sampratą: „Tai tartum ratas, Vine. Visa kas sukasi ir sukasi ratu, ir niekad nesustoja. Ir varlės, ir vabzdžiai, ir žuvys, ir anas strazdas yra to rato dalis. Ir žmonės. Bet visą laiką vis kitokie. Visą laiką atsinaujinantys, augantys, judantys, besikeičiantys. Štai kaip viskas yra sutvarkyta. Štai kaip yra“ (p. 64). Šiame epizode suformuluota visos knygos teigiama pasaulėvoka: tikras gyvenimas yra nuolatinė kaita. Dar daugiau – pagal tokį požiūrį, „mirtis irgi to rato dalis, kaip ir gimimas. (…) Nėra gyvenimo be mirties“ (p. 65). Amžinybė – tai vitališkos kaitos pažeidimas, arba, anot Takio, tik įstrigusi valtis: „Ši valtis štai dabar įstrigo. (…) Štai taip ir mes, Takiai, Vine. Įstrigom ir negalime judėti į priekį. Mes jau nesame didžiajame rate. Mes iš jo iškritom, Vine. Atsilikom nuo jo“ (p. 64). Taigi N. Bebit apysakoje nemirtingumas pasirodo ne kaip siekiamybė, o kaip sunki problema. Mirtis traktuojama kaip natūralus procesas, neatskiriama gyvybės ciklo dalis, o į realistinį pasaulį paslaptingai įsiterpiantys stebuklai žmogui yra pražūtingi. Visa gyvenimo kaita, visa jo patirtis – tad ir mirtis – yra vertingiau nei įstrigti amžinybėje.

Džesis: amžinybė – tai džiaugimasis gyvenimu

Septyniolikamečio laikysena sukurta kaip tėvo gyvybės ciklo sampratos antitezė. Jaunuolis vienintelis šeimoje mato amžinojo gyvenimo privalumus. Jam amžinybė – jaunatviškas džiaugsmas patirti kuo daugiau: „Argi tai ne stebuklas? Tik pagalvok, kiek mes visko šiam pasauly matėme! Ir kiek dar visko pamatysime!“ (p. 45). Džesis vienintelis vilioja Vinę pasinaudoti proga ir paaugus išgerti stebuklingojo vandens, taip tikėdamasis savo amžinoms klajonėms įgyti draugę: „Klausyk, o ką, jeigu… tu palauktum, kol tau sueis septyniolika, kiek dabar man – po galais, juk trūksta tik šešerių metų! – ir tada tu galėtum nueiti ir… truputį gurkštelti, ir tada galėtum… pabėgti su manimi! Mes netgi galėtume susituokti. Kaip būtų puiku, ar ne? Galėtume smagiai pagyventi, galėtume apkeliauti visą pasaulį, tiek visko pamatyti! (…) Vine, gyvenimu juk reikia džiaugtis, ar ne? Kitaip kokia gi iš jo nauda?“ (p. 72) Amžinasis gyvenimas – vieni malonumai: „Ir mudu galėtume sau gyventi ir džiaugtis, ir tai niekada, niekada nesibaigtų! Argi nebūtų nuostabu?“ (p. 72).

Mėja ir Mailsas: susitaikyti su likimu ir ieškoti prasmės

Nors šių Takių požiūriams knygoje skiriama mažiau dėmesio, vis dėlto jie reikšmingai papildo galimų gyvenimo suvokimų skalę. Mėjos nuostata – susitaikyti ir pasitikėti būties savieiga: „Gyvenimą reikia gyventi, nesvarbu, ar jis ilgas, ar trumpas. (…) Turi priimti tai, kas tau skirta. Mes tiesiog einame savo gyvenimo keliu, kaip ir visi kiti, diena po dienos“ (p. 56). Vyresnysis sūnus Mailsas stebuklingąjį amžinybės vandenį vadina „niekingu skysčiu“ (p. 45), jo kontrargumentas prieš nemirtingumą: pasaulyje pasidarytų pernelyg ankšta: „Jeigu gerai į tai įsigilinsi, suvoksi, kiek daug visokių gyvių, įskaitant ir žmones, tada atsirastų ir kaip visiems po kurio laiko tektų zulintis vienam šalia kito“ (p. 86). Mailsas įdomiai traktuoja savo likimą kaip savotišką įpareigojimą: „Žmonės, kuriems skirta tiek daug laiko šiame pasaulyje, turi nuveikti ką nors naudinga“ (p. 87). Gaila, kad ši linija labiau neišplėtota, apskritai vieninteliam šiam veikėjui ir jo situacijai kiek trūksta psichologinio tikrumo.

Vyras geltonu kostiumu: amžinybė kaip verslas

Kaip visiška Takių priešingybė į siužetą įtraukiama vyro geltonu kostiumu figūra, atliekanti tradicinio antagonisto funkciją. Įdomu, kad šis aukštas, laibas, su reta barzdele ir prašmatniu kostiumu vyriškis, pradžioje pavadintas „keleiviu“, paliekamas be konkretaus vardo, taip tarsi įkūnijant bendrą klastos, godumo, savanaudiškumo grėsmę. Jis nesileidžia į filosofines refleksijas, o laikosi kur kas praktiškesnio požiūri „Aš ketinu pardavinėti tą vandenį. (…) Bet aš neketinu jo pardavinėti bet kam (…). Tik tam tikriems žmonėms – tokiems, kurie šito nusipelnė. Ir vanduo bus labai labai brangus. Bet kas gi nenorės tokios laimės – gyventi amžinai?“ (p. 97–98). Jo gyvenimo būdas – iš visko išspausti materialinę naudą, žmonių nelaimes panaudoti savo tikslams (pavyzdžiui, už žinią apie prapuolusią Vinę vyriškis iš jos tėvų reikalauja perleisti jam ypatingąjį miškelį). Vyras nori ir Takius panaudoti reklamai: jie darysią mirtinus triukus, bet išliksią gyvi, o šiems pasipiktinus grasina Vinę prievarta padaryti nemirtingą. Šis veiksmas yra kulminacinė skirtingų požiūrių į amžinybės paslaptį kaktomuša: vyrui tempiant klykiančią Vinę už rankos, Mėja ryžtingai stoja ginti mergaitės ir visos žmonijos: „Šautuvo buožė dusliai tarkštelėjo į jo kaukolę“ (p. 100).

Vinė: asmenybės branda požiūrių sankirtose ir įvykių verpete

Istorijos pradžioje Vinifreda Foster – vaikiškai dėl suaugusiųjų globos įpykusi vienturtė: „Man įgriso, kad nė minutės nepaleidžia manęs iš akių“ (p. 15). Jausdamasi įkalinta namuose, nutaria pabėgti. Vos pasiekusi greta esantį miškelį, Vinė įtraukiama į pašėlusiai greitai įsisukantį įvykių verpetą. O svarbiausia, netikėtai atsiduria prieš lemtingą pasirinkimą: susigundyti viliojančia galimybe amžinai klajoti po pasaulį su Džesiu, kurį pamačius „širdis iškart užsiliepsnojo“ (p. 28), ar vis dėlto pasikliauti senojo Takio priesaku išlikti gyvenimo rate. Knyga labai įdomiai, įtikinamai skleidžia sudėtingą vaiko savivokos procesą. Trys dienos, išgyventos su Takiais, skatina mergaitės asmenybės brandą, formuoja pasaulėžiūrą. Lemtingas epizodas – minėtas irstymasis su senuoju Takiu po tvenkinį. Klausydamasi gyvenimo rato teorijos, Vinė pirmąkart pradeda mąstyti apie mirtį ir suvokti savo pačios mirtingumą. Pirmoji reakcija – išgąstis ir atmetimas: mergaitei baisu, ji įniršta, įsižeidžia, priešinasi ir sako: „Aš nenoriu mirti“ (p. 65). Vaikui sunku prisijaukinti tokią neišvengiamą gyvenimo tėkmę: Vinė „sėdėjo susigūžusi, nustėrusi, širdį slėgė baisus sielvartas, kad viskas taip yra“ (p. 66). N. Bebit nebijo vaikui atvirai kalbėti apie mirtį, ji pasitiki vaiko gebėjimu savarankiškai mąstyti. Vienas patraukliausių knygos bruožų kaip tik ir yra rimtas vaiko ir vaikystės traktavimas. Vaikas – tokia pati asmenybė kaip suaugęs žmogus: su savo problemomis, baimėmis, pastangomis perprasti pasaulį, giliu mąstymu ir savarankiškais sprendimais.

Per keletą dienų Vinė subręsta nuo domėjimosi savimi ir vaikiškų įnorių nuveikti ką nors „svarbaus“ iki atsakomybės už kitą pajutimo. Pokytį gerai liudija visiškai skirtingos nuotaikos keliaujant į Takių namus ir atgal. Jodama pirmyn, Vinė svaigsta nuo pasaulio pilnatvės, natūraliai vedančios prie minties apie amžinybės idilę („Bet, vaje, juk ji irgi galėtų gyventi amžinai šiame nuostabiame pasaulyje, kurį tik dabar pradeda atrasti!“, p. 47). Jodama su konstebliu atgal, ji galvoja tik apie būtinybę išgelbėti Mėją iš kartuvių, kad neišaiškėtų jos nemirtingumas: „Vinė vėl išvydo platųjį pasaulį, sklidiną šviesos ir galimybių. Bet dabar galimybės buvo kitokios. Dabar buvo svarbu ne tai, kas gali jai atsitikti, o tai, ką ji gali padaryti, kad neatsitiktų kai kas baisaus“ (p. 105). Vinė pati sugalvoja Mėjos gelbėjimo iš kalėjimo planą: naktį ji pakeisianti kalinę, kad ši galėtų pabėgti. Rūpinimasis žmogiškais santykiais, atrodo, nusveria Vinės domėjimąsi stebuklais. Nuolat balansuodama tarp tikėjimo Takių nepaprastumu ir dvejonių, mergaitė nė akimirkos nesuabejoja savo prieraišumu: „Ne, tai negali būti tiesa. (…) Vis dėlto jie tikriausiai kuoktelėję. Tačiau ji vis tiek juos myli. Jinai jiems reikalinga“ (p. 119).

Šypsnio atmiešta poetinė kalbėsena

Pagrindinės intrigos – išgers Vinė amžinojo vandens ar ne – atomazga pasirodo tik epiloge. Tam rašytoja pasitelkia įspūdingai minimalistinės raiškos, bet maksimaliai informatyvų pasakojimo būdą: elementarus įrašas Vinės antkapyje liudija, kad ji taip ir nepasinaudojo proga tapti nemirtinga, nugyveno gyvenimą pagal senojo Takio jai papasakotą gyvybės kaitos principą, ištekėjo, susilaukė vaikų. Šitas pavyzdys liudija tiek itin taupų, neįmantrų N. Bebit stilių, gebėjimą analizuojant sudėtingas egzistencines dilemas išvengti sunkiasvorio kalbėjimo, tiek jos turtingą literatūrinę instrumentuotę.

Įtaigus poetinis aprašymas (gamtovaizdžio, personažų ir kt.), tirštas simbolių, metaforų, palyginimų, – N. Bebit stiliaus stiprybė. Štai tik vienas įsižiūrėjimas: „Dangus liepsnojo raudona ir rožine, ir oranžine spalvomis, jų atspindžiai raibuliavo ežero paviršiuje, ir atrodė, tarsi spalvos būtų išsiliejusios iš dailininko paletės. Saulė, lyg oranžinis kiaušinio trynys, sparčiai leidosi, ir rytuose jau skleidėsi purpurinis vakaro dangus“ (p. 62). Neatsitiktinai kalbėdamas apie šią knygą K. Urba rašo: „Tikroje, geroje literatūroje nieko negali būti atsitiktinai“⁷. Gerai apgalvotas raktinių vaizdinių (rato, vandens, rupūžės ir kt.) kartojimas ne tik smarkiai suveržia teksto struktūrą, bet ir kuria itin daugiasluoksnes reikšmes. Rašant tokiu principu, net pačios smulkiausios detalės įgauna semantinį krūvį, pavyzdžiui, skaitytojas greitai pastebi, kad siužeto vingiai vyksta tam tikru laiku: auštant, vidurdienį, per saulėlydį arba naktį; kad spalvos irgi turi savo simboliką ir pan.

Tekstui lengvumo teikia kartkartėmis pasirodantis švelnus pasakotojo šypsnys, lengva ironija, žaidimo intonacijos. Pavyzdžiui, Vinės troškimą, kad niekas nemirtų, ima ir išsklaido paprasčiausias uodas: „(…) atsainiai pliaukštelėjo jį. Jeigu visi uodai gyventų amžinai – ir jeigu dar visi daugintųsi! – būtų siaubinga“ (p. 87). O turtingas lietuviško vertimo žodynas leidžia smaguriauti kalba nuo pirmųjų sakinių (skrybėlė nudilusiais graižais, žilpinanti saulė, žvangi melodija, stebulės ir t. t.).

***

Amžinieji Takiai išdrįsta vaikui atvirai kalbėti apie mirtį, amžinybę ir gyvenimo vertę. Intriguojantis siužetas, aktuali tema ir savitas požiūris prikausto skaitytojo dėmesį, o vėliau įtraukia į ilgus apmąstymus ir diskusijas (ne veltui užsienyje labai populiaru nagrinėti šią knygą mokyklose). Lietuvoje knyga įeina į seriją „10+“, tačiau neabejotinai originali Amžinųjų Takių gyvenimo filosofija patrauks ir suaugusiuosius. Beje, nors knygoje tiesmukos didaktikos nėra, suaugusieji gali išskaityti vieną moralą: nereikia nuo vaikų slėpti pasaulio ar prikurti pernelyg daug taisyklių. Vaikai ir patys daug ką nutuokia.

­­­­­­­­­­­­­­­____________________________________

¹ Babbitt, Natalie. Amžinieji Takiai / Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2002. – 143 p. – (10+).

² Dictionary of American Children‘s Fiction: 1995–1999. – Westport: Greenwood Publishing Group, 2001. – P. 33.

³ Natalie (Zane Moore) Babbitt // Children‘s Literature Review. – 1999. – Vol. 53. – P.23.

⁴ Plačiau žr.: The Oxford Companion to Fairy Tales. – Oxford: Oxford University Press, 2000. – P. 150–154.

⁵ Natalie (Zane Moore) Babbitt, op. Cit., p. 27.

⁶ Hunt, P. Children‘s literture. – Oxford: Blackwell, 2001. – P. 238.

⁷ Urba, K. Rupūžė kelio vidury // N. Babbitt. Amžinieji Takiai. – Vilnius: Alma littera, 2002. – P. 141.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)