Paaugėliams apie rašytojus  

Kartą, pasakoja žurnalistė Gintarė Adomaitytė, ji atėjusi į IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos) Lietuvos skyriaus seminarą. Atėjusi tik tam, kad parašytų žinutę laikraščiui. Bet atsitikę, anot jos, kitaip: radusi tai, ko ieškojusi. „Ir likau“, – rašo ji. Išties gerai, kad G. Adomaitytė šioje asociacijoje likosi, dar geriau ir svarbiau, kad per ją atėjo į vaikų literatūrą, pasiliko joje kaip kūrėja, kaip rašantis apie ją žmogus.

Naujoji G. Adomaitytės knyga Sparnuotos iškabos^* nėra pirmoji jos knyga vaikams. Prieš trejus metus (1999) pasirodė šios autorės pasakos Debesėlis ieško vardo, o apysaka Laumžirgių namai pripažinta geriausia 2001 m. grožine paauglių literatūros knyga. Bet Sparnuotos iškabos – visai kitokia nei anos. Tai esė žanro kūriniai apie įvairių kraštų rašytojus – dvylika pasakojimų (o gal pokalbių ar pašnekesių?) apie dvylika vaikams rašiusių žymių kūrėjų: H. K. Anderseną, Ž. Verną, L. Kerolį, M. Tveną, O. Vaildą, S. Lagerliof, J. Korčaką ir kitus, taip pat apie lietuvius P. Mašiotą ir B. Buivydaitę bei su Lietuva susijusį O. Milašių. Šiuos visa kuo skirtingus kūrėjus, kaip nurodoma knygoje, vienija tai, kad visi jie gimę XIX amžiuje, visi rašė vaikams ir jaunimui ir smalsiai tebeskaitomi iki šiol. Kai kurie iš jų labiau išgarsėjo kitais savo kūriniais, iš dalies irgi perėjusiais į paauglių ar jaunimo lektūrą.

Ši G. Adomaitytės esė knyga pirmiausia skirta vaikams, ypač paaugliams (5–8 klasių moksleiviams). Tokios paskirties literatūros dar labai stinga. Kaip sakoma, tai vis dar deficitinė literatūra ir lektūra. Jos turime tik šiek tiek, labiau mokslo populiarinimo ir pažintinio pobūdžio (V. Zaborskaitės apie literatūrą, G. Raguotienės apie knygą ir kt.). Tad G. Adomaitytė pateikė trūkstamą – paaugėliams reikalingą – knygą. Tebežiojinčią tos literatūros spragą iš dalies gali užpildyti ir naujausi K. Urbos, J. Linkevičiaus kritikos darbai.

Bet Sparnuotos iškabos nemažai kuo skiriasi nuo pažintinės literatūros ir kritikos apie rašytojus ir knygas. Ne tiek tuo, kad skaityti šias esė reikia literatūrinio pasirengimo ir įgūdžių, vadinasi, skaitytojas turi būti skaitęs nors vieną kitą tų rašytojų kūrinį ar bent kiek susipažinęs su jų gyvenimu. Tokio pasirengimo reikia ir pažintinei, ir kritikos literatūrai. Skiriasi kuo kitu: skaitytojas bus nuviltas, jeigu tikėsis G. Adomaitytės knygoje rasti nuosekliai ar net chronologiškai išdėstytą, visur sukonkretintą rašytojo biografiją, išplėtotą jos siužetą, kuris pateiktų visuminį rašytojo gyvenimo ir kūrybos vaizdą.

Dvylikos šios autorės esė ir visos knygos struktūra, kompozicija, pagaliau dėstymo būdas – fragmentiškas, sudėtas iš atskirų rašytojo biografijos (iš dalies ir kūrybos) įvykių ir nutikimų, epizodų ar vaizdų. Autorė renkasi tokius faktus ir detales, kurie rašytojui arba kuo nors būdingi, arba šiaip įdomūs, nauji, gal ir keisti, plačiau nežinomi, kartais susieti su dabartimi, pagaliau atitinka autorės skonį ar sumanymą. Dėl vieno kito tokio pasirinkimo galėtume ir diskutuoti, ypač dėl jų tikslingumo. Turėčiau mintyje, pavyzdžiui, kad ir kai kuriuos dabarties vaizdus.

Rašytojų biografijos įvykius, paskirus momentus G. Adomaitytė dažniausiai jungia asociacijomis, savo pačios įžvelgtomis prasmėmis ar sukeltais įspūdžiais. Autorė pasirinko ir atitinkamą laisvą, savotišką, lyg trūkinėjantį, su minties protarpiais pasakojimo būdą ir beletrizuotą stilių. Rašytojo biografiją (iš dalies ir kūrybą) ji perleidžia per savo pačios suvokimą ir nuomonę, bet jų primygtiniau neperša, neįkyri, vengia ką tiesiogiai mokyti. Autorė nori, kad dėl jos aprašomų dalykų, jai kylančių klausimų ir abejonių kartu su ja mąstytų ir skaitytojas paauglys. Tad klaustuko ženklų jos knygos kūriniuose turėtų nestigti. Dažnai jie dedami vietoje atsakymų.

Dėl šios asociacinės, atvirai ar visai subjektyvizuotos rašytojų gyvenimo interpretacijos, dėl ganėtinai neįprasto dėstymo ir stiliaus G. Adomaitytė nėra lengvai skaitoma. Prie tų jos knygos savotiškumų reikia priprasti, mokytis galvoti, negailėti pastangų autorės asociacijoms bei suvoktims perprasti, sutikti ar su jomis diskutuoti. Juo labiau kad ne visos autorės esė vienodai įtaigios ar įdomios. Asmeniškai apgailestaučiau, kad, regis, bus mažiau pasisekę parašyti apie saviškius – P. Mašiotą ir B. Buivydaitę. Gal todėl, kad jie labiau pažįstami. Sunkiau rasti ką nauja ar pan.?

Neabejotina, kad pasirinkti rašytojus – autorės valia. Bet ar šiuosyk pakaktų tik tokio kriterijaus? Arba pradžioje paminėtos kiek formalios rašytojų gimimo datų jungties? Gal būtų pravertę ir kiek plačiau aptarti pasirinkimo motyvus. Tąsyk būtų atkritusi kad ir abejonė, kodėl šioje rašytojų paveikslų galerijoje nėra, pavyzdžiui, M. Valančiaus, nuo kurio prasidėjo mūsų originalioji vaikų literatūra ir kuris, beje, visas sutelpa XIX amžiuje.

Šie ir kiti paabejojimai yra labiau tarp kitko. Svarbiausia, kad G. Adomaitytė sukūrė naują, savotišką ir įdomią knygą paaugliams apie rašytojus. Ir ne tik paaugliams, bet ir mums – suaugusiesiems.

__________________________________

^* Adomaitytė Gintarė. Sparnuotos iškabos: pasakojimai apie rašytojus. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2002. – 200 p.: iliustr., nuotr.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)