LAIŠKAI

Minint Astridos Lindgren 95-ąsias gimimo metines (plačiau apie tai žr. „Kronikoje“), buvo paskelbtas Laiško Astridai Lindgren konkursas. Toliau publikuojame tik menką pluoštelį konkurse dalyvavusių mokinių laiškų. Dėkojame mokytojams Mingailai Rasteniui (Juodupės gimnazija, Rokiškio raj.), Erikai Skrėliūnienei (Druskininkų Senamiesčio vid. mokykla), Virginijai Baronienei (Traksėdžių pagr. mokykla, Šilutės raj.) ir Nijolei Sodonienei (Kintų vid. mokykla, Šilutės raj.), kurie paskatino moksleivius dalyvauti ir įkvėpė kūrybai. Ačiū ir mokytojams iš Rokiškio Juozo Tūbelio gimnazijos, Juozo Tumo-Vaižganto vid. mokyklos, Romuvos gimnazijos, Senamiesčio prad. mokyklos, Kazliškio pagr. mokyklos ir Bajorų darželio-mokyklos; Druskininkų Senamiesčio ir „Atgimimo“ vid. mokyklų, Dienos užimtumo centro ir Druskininkų seniūnijos Leipalingio vid. mokyklos; Šilutės Martyno Jankaus pagr. mokyklos ir 1-osios gimnazijos, Šilutės raj. Šylių ir Rusnės pagr. mokyklų, kurių moksleiviai į konkursą parašė, deja, savo pedagogų pavardžių nenurodė.

Esu Enrika Čižauskaitė. Man dvylika metų. Gyvenu Lietuvoje, mažame Rokiškio miestelyje.

Man labai patiko ir patinka Jūsų kūriniai. Jie labai įdomūs. Net didžiausias tinginys, jei pasiimtų iš bibliotekos knygą, ją perskaitytų. Gaila, kad negalėsite mano laiško perskaityti, nes Astridos Lindgren šiame pasaulyje jau nebėra. Liko tik gražūs prisiminimai.

 Dabar aš vos sulaikau ašaras žiūrėdama į Jūsų nuotrauką, išspausdintą knygos viršelyje.

 Viso gero, Astrida Lindgren!

 Enrika Čižauskaitė,

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto vid. mokykla

Sveika, mieloji rašytoja Astrida Lindgren. Esu nuolankusis Jūsų skaitytojas Rimvydas Čeponis. Mokausi šeštojoje klasėje, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje. Gyvenu gerai, nors kartais užplūsta liūdesys, bet paskaitęs kurią nors Jūsų knygą greitai pralinksmėju.

 Jūsų knygutes skaitau dažnai. Labiausiai patiko Jūsų pirmoji parašyta knyga „Pepė Ilgakojinė“. Man patiko Pepė Ilgakojinė kaip pavyzdys, nes supratau, kad visada reikia būti draugiškam ir nuoširdžiam. Man Jūs, Astrida Lindgren, esate iš visų autorių pati šauniausia, kūrybingiausia, na, visų žodžių aš apie Jus neišsakysiu. Ne visas esu skaitęs Jūsų parašytas knygas, bet iš perskaitytųjų nė apie vieną negaliu atsiliepti neigiamai.

 Tikiuosi, kad šis laiškas Jums – ne paskutinis. Jūsų knygas skaičiau ir skaitysiu. Tikrai Jūsų neužmiršiu. Manau, kad Jums patiko būti rašytoja.

 Rimvydas Čeponis,

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto vid. mokykla

Tau rašo Mykolas iš Bajorų darželio-mokyklos. Labas, Astrida Lindgren. Man labai patinka Tavo kūriniai apie Pepę arba Karlsoną. Mačiau abu filmukus, o mokykloje skaitėme kūrinėlius apie šiuos veikėjus. Man labai patiko, kaip Pepė nešė savo žirgą ant rankų. Karlsonas – tai žmogutis su propeleriu. Jis taip mėgo uogienę, kad net apsimetė ligoniu ir suvalgė visą jos stiklainį. Aš tai nenorėčiau sirgti, nes tada reikia gerti vaistus. Geriau būti sveikam ir gerti vitaminus. Kiekvieną mėnesį į mūsų kaimą atvažiuoja bibliobusas. Mūsų mokyklos mokiniai iš ten ima knygeles. Kai būsiu didesnis, tikriausiai perskaitysiu visas knygeles apie Pepę ir Karlsoną.

 Mykolas Aranauskas, 8 m.

Rokiškio raj. Bajorų darželis-mokykla

Laba diena, Astrida Lindgren! Noriu pasidalyti šiandien su Jumis, mylimiausia vaikystės rašytoja, įspūdžiais ir išgyvenimais iš susitikimų su kai kuriais Jūsų knygų veikėjais ir papasakoti apie savo gyvenimą, mūsų dabartį…

Vieną vakarą, kai viską apgaubė tamsi skraistė ir šalti lietaus lašai barbeno į langą, sėdėjau kambaryje ir mąsčiau apie jau prabėgusios dienos įvykius. Ne visai sėkminga buvo ta diena, tad nesinorėjo imtis jokio darbo. Sėdėjau, o mano žvilgsnis slinko seniai skaitytų knygų viršeliais. Aš irgi, kaip jų veikėjai, troškau veiklos, kažko nepasiekiamo, bet dažnai sustodavau laukdama pritarimo ar paskatinimo. Mano akis patraukė knyga geltonais viršeliais. Tai – Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“. Štai kas mane visada pralinksmina ir įkvepia! Štai Pepė sėdi medyje su Tomiu ir Anika. Šypteliu prisiminusi, kaip šie vaikai pavydėjo Pepei laisvės. Prisipažinsiu Jums, aš irgi tos laisvės jai pavydėjau. Kaip gera jaustis savarankiškai, eiti miegoti kada nori, nelankyti mokyklos…

Štai dar viena knygelė. Čia gyvena storuliukas Karlsonas. Keistas man atrodė vaikystėje jo būstas ant stogo, bet dabar tokio norėčiau. Užsidarai savo kambarėlyje ir nepriklausai niekam. Panašiai svajojo ir Mažylis, Karlsono draugas.

 Mieloji rašytoja, juk Jūsų pasakojimų veikėjai niekada nepasens, jie tokie panašūs į mano tėvelius vaikystėje, jie panašūs į mane mažą. Visi kadaise norėjome gyventi vieni, be taisyklių. Tačiau šiandien aš tvirtai žinau, jog be šeimos paramos šiame pasaulyje būtų labai sunku. Ir nebūtinai tavo šeimą sudaro tėtis ir mama, svarbu, kad tu turėtum savo sielos šeimą, sielos draugus.

 Ačiū, rašytoja, už Jūsų knygas, už nenusimenančius ir kviečiančius nepasiduoti herojus. Jie padėjo ir tebepadeda man sunkiomis akimirkomis. Be jų ir savo šeimos tikrai nebūčiau suvokusi, kad svarbiausia šiame pasaulyje – atvirumas, meilė ir dėmesys. Svarbiausia ir suaugusiems, ir vaikams.

 Su pagarba,

Diana Gvildytė,

Šilutės 1-oji gimnazija, 1Ga kl.

Mieloji Astrida Lindgren! Manau, kad visi Jūsų knygų herojai yra tikri. Kai vaikui būna liūdna, pas jį atskrenda Karlsonas ir pralinksmina. Nors manęs neaplankė, bet tikiuosi, kad atskris. Norėčiau, kad mano klasėje mokytųsi Emilis. Jis būtų geriausias ir nekantriausias visoje mokykloje vaikas. Norėčiau, kad mokyklos laikraštis „Verdenė“ vadintųsi „Pepė“. Tai būtų džiaugsmo mergaitėms pasikalbėti su pačia neklaužada Pepe. Bet geriausiai būtų, kad visi knygų herojai trumpam pasikeistų vietomis su mokytojais. Kaip mums patiktų! Ateina per matematiką Pepė ir aiškina lygtį. Per lietuvių kalbos pamoką ateina Emilis. Čia tai būtų mokslai!

Bet yra taip, kaip yra. Tai tik svajonės.

Prisipažįstu, jog esu skaitęs nedaug Jūsų knygų, bet pažadu, kad skaitysiu daugiau, nes jos beprotiškai fantastiškos.

 Gintaras Ašakėnas,

Rokiškio raj. Juodupės gimnazija, 5b kl.

Gerbiamoji rašytoja, šių dienų vaikai mieliau renkasi televizorių nei knygų skaitymą, tačiau Jūsų rašomas knygas skaito net ir padaužos. Man taip pat knygas liepdavo skaityti mama. Bet perskaičiusi „Pepę Ilgakojinę“, supratau, kad knygų skaitymas – ne vien raidžių knygoje ganymas, bet ir personažų gyvenimo lyginimas su savuoju. Džiaugiuosi, kad turiu daug ką bendra su Jūsų sukurtąja Pepe – tokia drąsia, savotiška ir nenuobodžia.

O panašios mes daug kuo. Visi turime mamą ir tėtį. Pepė juos irgi turi. Ilgakojinės tėtis, kaip ir mano, – jūreivis. Bet yra ir skirtumas. Pepės tėtis – vienos salos karalius, o mano – drąsus ir ištvermingas laivavedys. Todėl mudvi su Pepe sieja didelis ilgesio jausmas. Mes abi laukiame tėčių sugrįžtant.

Mamos Pepė nebeturi ir vadina ją angelu. Aš mamą turiu, bet netekau močiutės, kuri buvo geriausias suaugęs žmogus, gyvenęs mano Viloje Vilaitėje. Taip, taip, tokią aš, kaip ir Pepė, tikrai turiu.

Mano Viloje Vilaitėje neauga ąžuolas su kasdien prinokstančiais limonado buteliais, tačiau čia nėra žodžio „negalima“. Čia gyveno mano močiutė, kuri leisdavo viską: ir į medžius laipioti, ir arklį pabučiuoti, net ant karštos ugnies vaflius kepti. O svarbiausia – čia daug vietos vaizduotei, nes šalia mano Vilos Vilaitės yra marios, prie kurių dažnai laukdavau pasirodant tėčio laivo. Kaip ir Pepė. Smagu, kai turi bendro likimo draugę. O tą draugę dovanojote Jūs, mieloji autore. Knygą „Pepė Ilgakojinė“ myliu kaip savo močiutę – angelą. Tikiu, kad viso pasaulio vaikai turi už ką šią knygelę mėgti. Ačiū Jums.

 Greta Galinskaitė,

Šilutės Martyno Jankaus pagr. mokykla, 7g kl.

Sveika, Astrida Lindgren, perskaičiau Tavo parašytas knygeles „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ ir „Pepė Ilgakojinė“. Aš labai užjaučiu Pepę, nes ji našlaitė, neturi mamos. Man labai patiko, kad Pepė mokėsi raides ir skaityti. Tačiau ji buvo pagyrūnė. Mėgo pasakoti nebūtas istorijas. Aš norėčiau su Pepe keliauti į Indiją, pamatyti, kaip atrodo gyvatės, ir padėti jas nugalėti.

Gal ir aš užaugusi būsiu tokia žymi rašytoja kaip Tu. O dabar dar tik mokausi skaityti ir rašyti.

 Justina Garškaitė, 7 m.

Rokiškio raj. Bajorų darželis-mokykla

Laba diena, ponia Astrida. Su Jumis susipažinau būdama antrojoje klasėje. Man labai patiko Jūsų knygos „Pepė Ilgakojinė“ ir „Emilis iš Lionebergos“. Šiose knygose rašoma apie Pepę, jos draugus ir beždžionėlę, apie Emilį, kuris nesiliovė krėsti išdaigų.

Bet Jūs jau mirusi. Nebesukursite tokių įdomių knygų, kurias vaikams būtų malonu skaityti, nebesidžiaugsite vaikų atsiųstais laiškais, nebegalėsite jiems rašyti. Žinau, jog Jūs nukeliavote į dangų, todėl norėčiau paprašyti, kad perduotumėte linkėjimų mano seneliams Pranui ir Konstantinui. Labai Jums dėkoju.

 Jus gerbianti

Agnė Varnaitė,

Rokiškio raj. Juodupės gimnazija, 5b kl.

Mieloji Astrida Lindgren, Jums rašo Inga Marcinkevičiūtė iš labai gražaus Juodupės miestelio. Aš gyvenu nuosavame name netoli mokyklos. Pro mano namus teka graži upė.

Tą dieną, kai pranešė, kad šiame pasaulyje Jūsų jau nebėra, po pamokų nuėjusi į Juodupės meninio lavinimo centrą, pamačiau didžiulį plakatą, kuriame buvo parašyta: „Nepamirškime Astridos Lindgren ir jos knygų“. Tą dieną Meninio lavinimo centre visi vaikai sėdėjo ant kėdžių ir žiūrėjo į tą plakatą. Visiems buvo liūdna.

Aš irgi buvau sumaniusi rašyti fantastinę knygą, bet man nepavyko.

Žaviuosi Jūsų kūryba. Jūs – mano mėgstamiausia rašytoja. Stebiuosi begaline Jūsų fantazija ir meile vaikams.

 Jūsų knygas skaitanti

Inga Marcinkevičiūtė,

Rokiškio raj. Juodupės gimnazija, 5b kl.

Visada norėjau parašyti Jums laišką, bet neišdrįsdavau. Dabar turiu puikiausią progą įgyvendinti seną norą…

Mėgstamiausia skaityta Jūsų knyga – „Pepė Ilgakojinė“. Prisimenu, pradėjęs skaityti knygą, tingėjau. Pepė atrodė per daug keista, tačiau vėliau tas keistas jos pasaulis man ėmė patikti (galbūt ir pats aš pasidariau šiek tiek keistas). Skaičiau ir maniau, kad įdomesnių knygų nebūna.

Labai norėjau, kad parašytumėte antrąją dalį, bet taip ir nesulaukiau. Bandžiau skaityti kitas knygas, bet to, ką patyriau skaitydamas „Pepę Ilgakojinę“, nepajutau. Stebėjau mergaites, ieškojau jose A. Lindgren herojės bruožų.

Už mėgstamiausią, įdomiausią knygą Jums esu labai dėkingas. Gaila, kad nesuspėjau padėkoti anksčiau…

 Edgaras Lekavičius,

Šilutės Martyno Jankaus pagr. mokykla, 8c kl.

Gerbiamoji rašytoja, man labiausiai patiko Jūsų knyga „Padaužų kaimo vaikai“. Gyvenu kaime, tačiau tokių kaip Ana, Lisa, Brita ir kaip Basė, Lasė ir Ulė čia nerasi. Mūsų kaimo vaikai ramesni, jų vaikystė nuobodi. Šioje knygoje man labiausiai patiko Ulė, kuris labai myli šunis. O jo šuns vardas – Svipas. Ir aš iki šiol negaliu įminti mįslės, kodėl rašytoja pavadino šunį mergaitės, gyvenančios Traksėdžių kaime, pavarde: mat esu Svipaitė. Net kelis kartus tą skyrių perskaičiau. Skaičiau ir gailėjau Svipo, girtuoklio ujamo, mušamo…

Mieloji rašytoja, galėčiau kalbėti ir apie kitas Jūsų parašytas knygas. Jos skirtos vaikams – vaikai jas ir skaito. Bet Jūsų nebėra – nebebėgsime į biblioteką naujos Jūsų knygos. Tik stebėsime pro mokyklos langus pravažiuojantį bibliobusą su užrašu ASTRIDA LINDGREN… Ačiū už padovanotas knygas.

Agnė Svipaitė,

Šilutės Martyno Jankaus pagr. mokykla, 7a kl.

Parengė Ona Kaladienė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)