NANGILIMOS LINK

Na, štai – ratas vėl apsisuko, pabaiga tartum sugrįžo į pradžią: susiradau nušiurusią, apdraskytą (dar 1979-aisiais „Vagos“ išleistą bei gražiai Eugenijos Stravinskienės išverstą) Astridos Lindgren knygą Broliai Liūtaširdžiai ir… Beskaitydama vėl pravirkau, o ašaros buvo tokios pat skaidrios, svaigios, katarsiškos kaip anuomet, skaitant ją dukrai. Tik andai jas turėjau slėpti, kad vaikas per daug neįsijautrintų; dabar jau nebe. Nūnai, matyt, pati esu arčiau vaiko, vaikystės nei visai savarankiška mano atžala…

Ką gi norėjau šituo pasakyti? Kad galbūt augu, keičiuosi, net šiek tiek išmintingėju, o geros, pačios geriausios knygos lieka tokios pat reikalingos, būtinos. Senos knygos… (Čia staiga prisiminiau esminę magiškų Jimo Jarmuscho filmų mintį apie senų kelių ir senųjų kultūrų vertę…) Ir viena man būtiniausių – Broliai Liūtaširdžiai. Tikiu, jog ne tiktai man; nes kaip nedaugelis ji padeda pasitikrinti, ar dar nesurambėjai, ar siela neužsivėrė, o širdis nesudžiūvo, nesusitraukė į pinigų kapšelį arba valdininko paragrafą, už kurio jau gyvo žmogaus neįžvelgi, ar dar įstengi vaikiškai nuoširdžiai raudoti… Ir dar labiau suvokti: taip, tenai, anapus mirties, mūsų laukia toks gyvenimas, kokio trokštame čia, kokio esame išsiilgę, susiprojektuojame svajonėse arba kūryboje, pagaliau – sapnuose… (Čia vėl derėtų prisiminti vieną kiek holivudišką, lėkštoką, bet iš esmės teisingą filmą „Kur nuveda sapnai“…) Tad argi neverta trokšti ir svajoti – iš visų jėgų? Ir visomis sąmonės galiomis kurti savo būsimąją tėvynę, savo tikruosius namus? Juk mirtis – tik šuolis pro langą arba nuo skardžio krašto, per beprotystės prarają, tuoj pat tampantis skrydžiu, tik vaikiškos baimės pasiklysti akimirką prieš peržengiant – perskriejant – nei gyviesiems, nei mirusiems nematomą ribą… O gal pastariesiems – kaip tik puikiai regimą?

Šiaip ar taip, perskaičiusi daugelį rimčiausių, sudėtingiausių filosofijos traktatų, ezoterikos veikalų, prozos ir poezijos kūrinių, lieku ištikima šiai savo – ne savo (nes anais metais išties neturėjau nieko panašaus) – vaikystės knygai, taip regimai, apčiuopiamai tiesiančiai vidinį kelią, atveriančiai vaiskiąją Amžinatvės šviesą. Ir įpareigojančiai, pirmiausia įpareigojančiai… Taip, esti daug neužmirštamų puslapių apie minties galią ir vaizduotės jėgą, netgi mirties grožį. Tačiau šis Astridos Lindgren šedevras – šalia Antoine de Saint-Exupéry Mažojo princo – vienas subtiliausių ir drauge skausmingiausių, tragiškų. Tačiau koks šis tragizmas lengvas ir pakilus, magiškas ir mistinis! O kartu tai be galo paprasta, net kasdieniška ir, atrodytų, visai nebaugi (na, nebent vargšui Skrebučiui) istorija apie perėjimus iš vieno sąmonės lygmens, visatos matmens į kitą… Argi palyginsi su šiandieniniais „siaubiakais“? Visais atžvilgiais tai sustiprinantis kūrinys, nelyg sakramentas, ypač pabrėžiantis, iškeliantis broliškos, t. y. visagalės, meilės vertę. Ir dar kartą neįkyriai primenantis, jog niekada negalima, nereikia bijoti: nei čia, nei anapus…

Taigi nūnai jau žinau, kaip – ir apie ką – norėčiau rašyti vaikams, jeigu, žinoma, įstengčiau. O dabar išduosiu jums didžiąją savo paslaptį: mano broliukas, miręs ketverių metų, dar gerokai prieš man ateinant į šį pasaulį, taip pat nieko nebijojo. Kai vyresnėlis Antanas, kaip ir dauguma vaikų, paliktas namie be suaugusiųjų, imdavo iš baimės verkti, Jonukas – toks buvo mažėlio vardas – jį visad ramindavo ir guosdavo. Jis jau žinojo, kad niekas negali mums padaryti bloga, nes esame nemirtingi ir vien todėl – nepažeidžiami. Ir vis primindavo mamai, kad mūsų nameliai ne čia, kad mes tik trumpam ateiname čia pabūti, o tikrieji namai – ant kapinių... (Juolab kad ir mūsų vienkiemis Kančėnuose buvo visai šalia kaimo kapinaičių su be galo gražiai ornamentuotais senoviniais kryžiais ir šimtamečiais medžiais, kurių dabar, žinoma, jau nėra. Kaip, beje, ir gretimose Bukaučiškėse, kur vėliau persikėlė tėvai – jau be savo mirusio sūnelio…) Jis iš tikrųjų tarsi neturėjo vaikiškam amžiui privalomų – žemiškąja prasme – atributų, net kaimo sueigose vis glausdavosi arčiau suaugusiųjų, labai rimtai klausydamasis jų pokalbių. Tačiau suprasdavo ir savo katytės „kalbą“ – ir visuomet šaltomis žiemos naktimis įsileisdavo ją į šiltą pirkią. O kai mama rytą atsikėlusi klausdavo, kas įleido katę, Jonukas šypsodamasis paaiškindavo, kad katytė už durų verkė, iš pradžių šaukdamasi močiutės, paskui tavęs, mamyte, bet jūs nepabudote, tai aš atsikėliau ir ją įleidau. Sušilusi ant krosnies, ji džiaugėsi ir dėkoj tai ačiū, Jonuli, kad atidarei man duris, taip buvau užgėlusi kojeles… Bet labiausiai mane sukrėtė štai kas: jau gulint jam an lantos (kaip sako dzūkai), ta pati katė užlipo, prisispaudė prie jo visu kūnu, apsikabino letenėlėmis ir ėmė… verkti. Kniaukė taip gailiai, o ašaros tekėjo tiesiog upeliais… Mano dabar jau devyniasdešimtmetė mama tvirtina, jog nei prieš tai, nei po to nieko panašaus nemačiusi. Paskui, po Jonuko laidotuvių, katė vis gulėdavo ir gulėdavo ant jo kapelio, kol galiausiai dingo visai. Peržengė ribą, sugrįžo pas savo vienintelį bičiulį, visuomet ją supratusį ir atsiliepdavusį? Tikiu, kad jie ir dabar drauge. (Dar viena šio pasakojimo dalis – kaip ir kokį mama jį sapnuodavo. Lieka neatsakytas klausimas, ar tai iš tikrųjų buvo vien paprasti sapnai…)

Žinoma, kaip ir daugelis skaitančiųjų (vis dar skaitančių!) galėčiau surašyti daugybę pavardžių ir pavadinimų, kadangi net visais atžvilgiais – ir dvasiniu, ir fiziniu – alkanais pokario metais vis rasdavosi viena kita knygelė, vienas kitas ir specialiai vaikams skirtas leidinėlis, kurį aš godžiai „prarydavau“. Tačiau šis godulys taip ir liko nepasotintas, jis tik stiprėjo ir augo… Skaičiau ką galėjau nugriebti: bet kokią knygą, brošiūrą, laikraščio skiautę (kuri, mano didžiam liūdesiui, tuojau pat virsdavo medžiaga mūsų artimiausios kaimynės, labai spalvingos ir įdomios moteriškės, savo penkis vėliau pražuvusius sūnus maitinusios iš dažų siūlams perpardavinėjimo, „kvorbai“ vynioti)… Juk svarbiausia tada buvo ne lektūra, ne jos kokybė, o pats skaitymas – kaip sielos judesys, jos tiesimasis tolyn, aukštyn. Arba tiesiog ekstazė… Ir šis nežmoniškas troškulys – SKAITYTI – gyvas lig šiolei. Būtent tokio – dvasinio – peno ir šiandien esu nenumaldomai alkana. Suprantu, jog daugeliui tai skamba komiškai – ypač nūnai, interneto eroje, – arba net nepadoriai. Ir vis dėlto aistra, įkarštis nemažėja; ir džiaugsmo ašaros atsivertus kokią nepaprastą ką tik arba jau senokai aptiktą knygą taip pat nesenka. Atrodo, jų tikrai užteks iki šio gyvenimo pabaigos. (Štai ir nūnai raudu ties Georgeso Bernanoso Kaimo klebono dienoraščiu, vėl atrasdama jame tiek daug savęs; raudu ir atsiplėšdama nuo šio kitiems paaukoto gyvenimo, ir vėl su juo susitapatindama – visa siela, visa širdimi… Kas dar šią akimirką suteiktų daugiau sopulingo džiaugsmo, šviesios beprotystės išgyvenimų ir patirties?)

Taigi – daugybė tų pavardžių, tų pavadinimų… Ypač dabar, kai įvairiausių spaudinių srautas darosi neaprėpiamas. Tačiau vis tvirčiau įsitikinu, jog ir geros, ir prastos lektūros kalnus nesyk atstoja arba net nusveria visiems atvira, bet niekad niekieno iki galo neperskaitoma, iki dugno neįžvelgiama slaptingoji GAMTOS KNYGA. Vaikystėje, regis, šiek tiek mokėjau ją skaityti – arba nors slebizavoti. Jos margi puslapiai buvo kupini paukščių, žvėrių, gyvulių, augalų, net akmenų istorijų; ir gal tik paskiausiai – žmonių… Labai trokščiau vėl atsiversti šią senovinę – pirmapradę – pasakų, mitų, misterijų sutelktinę; tiksliau, kad ji mane vėl savin įsileistų. O paskui – galbūt ir atstatyti (tai beprotiškiausia mano svajonė, gal net obsesija, savotiškas apsėdimas) gerokai apleistą, apšiurusią Bukaučiškių mokyklą, kur, šiaip ar taip, prasidėjo jūsų nuolankios tarnaitės, skurdžios kaimo piemenės, „intelektualinė kelionė“ po šį (ir ne vien šį?) pasaulį. Kažkur ten, šalia, tebelaukia trys keistos baltosios akmuvos – būtent moteriškosios giminės! – be galo raiškiais ir gyvais veidais. (Vėl klausiu savęs: ar tai vien sapnas?) Netgi paversti šią griuveną tikra medine pilimi. Ir jau tuomet iš jos kuklaus vienišo bokšto žvelgti ir žvelgti – savin. Tiksliau, per save – kituosna. Arba pasaulio sielon… Taip, pirmiausia tam reikia vienatvės ir tylos. Vidinės rimties… O mieste, triukšme, grūstyse, juolab vien kūnui ir pigioms pramogoms skirtuose masiniuose „akropoliuose“ tai, deja, neįmanoma. Kol kas belieka sapnuoti?

Nors nemaža ir prisapnuota… Ir neįminta, neiššifruota, taip ir palikta tarp slėpinių arba nustumta į pasąmonę. Tačiau ta KITA REALYBĖ sykiais tokia artima šiai! Tarkim, abi sieja neabejotinas laumių, raganų egzistavimas, pagoniškoji kerų galia (pati buvau mokoma maldelių jaunam mėnuliui – mūsų tėvuliui, „gydoma“ lediniu bevardžiu bendravardės savižudės pirštu), aplinkinių raistų ir balų dvasių metamorfozės, iš greta esančių kapinaičių nuolat atsklindantis kažkas: neįvardijama šiurpuma, neišeikvotų gyvybių liekana… Visa tai būta, išjausta, išgyventa ir – neprarasta! Kažkodėl žinau, kad iš tikrųjų neprarasta. Ir kad būtent dabar artėju prie šio klodo, ten, gelmėse, keistai susipynusio su pamatinių, archetipinių pasaulio kultūrų sluoksniais, Lemūrijos, Atlantidos, Egipto civilizacijų patirtimi. GILIOJI ATMINTIS… Ir geros knygos tik padeda prie jos prisikasti, ją apčiuopti – su visais, atrodė, jau išbarstytais amžinojo visuminio gyvenimo lobiais ir brangenybėmis.

Turbūt vis dėlto privalėčiau atsakyti į konkrečius jūsų klausimus – tačiau kad viskas taip susiję, net susilieję; kaip čia beišskirsi? Ir tiek daug jau „aprašyta“… O vis dėlto iš esmės, iš pačių pašaknių neatkasta dar beveik nieko. Vadinasi, darbo darbelio – iki pat galo! Ir, žinoma, po jo… Taigi – kad ir kaip būtų gaila – jokio amžino atilsio. (Nebauginu, o tik šiaip juokauju…) Bet jau užteko laiko suvokti, kad DAUGIAU NIEKUR arba NIEKADA tiesiog neegzistuoja, kad visa, kas buvo ir bus, įvyko ir įvyks, esti visur ir visada. Abstraktu, bet ir realu, tikra. Tad ir praradimo kartėlio, apie kurį teiraujatės, jau beveik nejaučiu. Juk niekas išties nepamesta, greičiau – rasta arba atgauta. Kaip ir tos „dvi tėviškės“, kuriose ligi šiol viskas mano; ir drauge visų, dar gyvų ir jau mirusių, nutolusių per šviesmečius, bet paradoksaliu būdu tebebūvančių čia ir dabar… Apvažiavau jas per šiemetes Vėlines ir galutinai šituo įsitikinau. (O juk dar prieš keletą metų labai skaudėjo ir atrodė, jog ši žaizda niekad neužsitrauks.) Tad ir apie „pirmojo eilėraščio atsiradimą“ šiame kontekste būtų kiek juokinga postringauti; mano sąmonė to nė neužfiksavo, vadinasi, tai iš tikrųjų nebuvo reikšmingas įvykis. Kaip ir apskritai rašymas… Juolab kad mūsų senosios sielos žino kur kas daugiau ir slepia – sub specie aeternitatis – kur kas vertingesnių dalykų. Be abejo, šis požiūris pirmiausia priklauso nuo žmogaus vidinės brandos, nuo to, kokį – kūdikio, paauglio, suaugėlio etc. – amžių jis yra pasiekęs. O į kritikų dėmesį – arba „dėmesį“ – būtų nemandagu nereaguoti, tad stengiuosi bent padėkoti. Kai negaliu net šito – patyliu… Kas nors kada nors vis viena perskaitys taip, kaip buvo parašyta: iš žemės ar iš dangaus.

Cituojate mano „ištarmę“ apie meną kaip priemonę storėjančiai žmogaus odai ploninti ir klausiate, kaipgi atimti degtukus iš vis neatsakingiau besielgiančių atžalų? Teiraujatės, gal žinau kokių receptų jiems, žiauriems ir agresyviems, gydyti ir ką įduočiau jiems į rankas vietoj degiųjų ar sprogiųjų medžiagų? Ogi tą pačią knygą, originalią arba verstinę, nesvarbu. SENĄ GERĄ KNYGĄ, kreipiančią mus Nangilimos linkui… Ir kartu – tai galbūt svarbiausia – laiko jai skaityti, apmąstyti. Dabar mes taip nežmoniškai skubame – vis dėlto kur? – kad laiko lieka tik racionalaus, technokratinio proto ugdymui (gerai dar, jeigu ne buko, vienakrypčio, grynai hedonistinio, skirto vien seksualinių malonumų ieškojimui ir šios specifinės informacijos „apdorojimui“ bei „pritaikymui“)… O subtiliesiems kūnams formuoti, sielai auklėti, širdžiai praplėsti jo vis dažniau pristingame. Reikėtų pagaliau prisiminti ir išmintį, šalia kurios net didžiausias intelektas – vien pretenzingas jauniklis, gudrus išsišokėlis (arba ir visuomet piktas, pagiežingas neūžauga)… Tačiau mūsų civilizacija (ir gamta!) degraduoja, dezintegruojasi, žmogaus vidinį kosmosą vis atkakliau „šturmuoja“ chaosas, kuris jau tampa beveik neatremiamas. Taigi ir mes, suaugėliai, lekiame anaiptol ne į šviesiąją pusę… Kodėl, sakykite, tėvai vis dažniau taip žiauriai primuša – arba net užmuša – savo vaikus, ir visai dar mažylius, kūdikius? Ir kodėl, beje, iš mūsų žodyno nyksta pats žodis kūdikis – jau per švelnus, per gležnas tolydžio grubėjančiam mentalitetui? Net „lyrinėse“ dainose, nuolat įkyriai skambančiose per radiją, vis girdi klaikiai tiesmuką frazę: „padaryti vaiką“… Tai daug ką sako apie šiandienos pasaulio būseną, apie visuomenę, kur „kilmingi“ šunys ir „gražuolių“ konkursuose dalyvaujančios katės nesyk iš tikrųjų užima kūdikio vietą. O jeigu atsuktume šį kreivą veidrodį, jeigu pažvelgtume į save pačius? Turbūt kiekviename mūsų – daugiau ar mažiau – slypi to bent retkarčiais įsišėlstančio žiauraus, agresyvaus vaiko su degtukais pavidalas. Senosios kultūros su daugybe tabu jį iš tikrųjų drausmindavo ir stabdydavo…

O štai šiuolaikinis kinas, televizija, kompiuteriniai žaidimai jam leidžia ir netgi skatina. Sakykime atvirai: blogiui… Ne sykį, laukdama autobuso prie „Skalvijos“, savo akimis mačiau, kaip atrodo įkaitę ir įsiaistrinę šitokie „žaidėjai“, triukšmingais būriais išvirstantys iš šalia įrengtos kompiuterių salės. Ne tik kaip atrodo – ir kaip elgiasi, keikiasi, rėkauja, žiauriai stumdydami niekuo dėtus aplinkinius. Taigi jau „prinokę“ bet kokiam smurtui… Atrodo, riba tarp žmogaus ir kažkokio baugaus mutanto, pusiau mašininės būtybės, jau peržengta. Tokie virtualios tikrovės atspindžiai mūsų kasdienybėje manęs, prisipažinsiu, visai nežavi. Bet – norim nenorim – jau būvame ir joje. Galgi išbūsim?

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)