VILHELMAS HAUFAS: GYVENIMO, ASMENYBĖS, KŪRYBOS BRUOŽAI  

 

Jis buvo lieknas ir gražus tasai mėlynų akių, blyškaus veido, linksmas, lengvai bendraujantis šmaikštuolis ir geraširdis. Jis neturėjo priešų, jį visi mėgo, ir turbūt dėl to jo gyvenime nebuvo jokių ypatingų nuotykių.

Vilhelmas Haufas (Wilhelm Hauff) gimė 1802 m. lapkričio 29 d. Štutgarto mieste, Vokietijoje, tarnautojo šeimoje. Jo tėvas tarnavo hercogo Frydricho Viurtembergo rūmuose. Kartą, kai Vilhelmas dar nebuvo gimęs, hercogas įtarė tėvą išdavyste ir pasodino į kalėjimą, bet paskui paleido, apibėrė malonėmis ir netgi perkėlė į aukštesnes pareigas.

Tėvas labai džiaugėsi, kai gimė sūnus, ir be galo jį mylėjo. Jis dovanodavo Vilhelmui brangių žaislų, nupirkdavo knygų su paveikslėliais, per Kalėdas žvakutėmis, saldumynais ir dovanomis išpuošdavo jam eglutę. Mėgstamiausi mažojo Vilio žaislai buvo alaviniai kareivėliai ir senelio lazda iš palmės medžio, kurią apsižergęs jis šuoliuodavo per kambarius.

Šešerių Vilhelmas tapo našlaičiu – neteko tėvo. Motinai su sūnumi reikėjo palikti prabangų butą Štutgarte ir kraustytis į Tiubingeną, arčiau senelio, mažojo Haufo mamos tėvo.

Tačiau vaikystė yra vaikystė. Kaip ir anksčiau, berniukas susižavėjęs žaisdavo su kareivėliais – plėšikus, klajoklius, karavanus. Nuo vaikystės jo vaizduotė buvo turtinga, o trumpam žaidimus atidėjęs į šalį, skaitydavo viską, kas pakliūdavo į rankas. Vaikas mėgo svečiuotis pas senelį ir raustis jo turtingoje bibliotekoje. Vilis skaitė Fildingą, Smoletą ir Goldsmitą, ryte rydavo romanus apie plėšikų ir riterių gyvenimą. Vėliau susidomėjo Gėte ir Šileriu.

Visa, ką tik „prarijęs“, Vilis perpasakodavo sesėms. Įsitaisęs kokiame atokesniame namų kampe, jis duodavo valią nepaprastai išlavintai vaizduotei ir taip įtaigiai perpasakodavo, ką skaitęs, jog mergaitėms net kvapą gniauždavo.

Skaityti ir rašyti jis mokėsi namie. Namų mokytojų padedamas, mokėsi geografijos, istorijos ir gamtos mokslų. O kai suėjo 15 metų, mama nuvedė jį į Tiubingeno lotyniškąją (klasikinę) mokyklą. Berniukai čia jį pamėgo: jis raiškiai skaitė eilėraščius, sekdavo pasakas ir pasakodavo įvairias istorijas. Užtat mokytojai už lotynų, graikų ar senosios žydų kalbos žinias neturėdavo progos jo pagirti.

– Sūneli, – vieną vakarą, sėdėdama su mezginiu rankose, pasakė jam mama, – mes neturtingi, ir tau tik vienas kelias išeiti į žmones – tapti dvasininku. Taip tu įgysi padėtį visuomenėje ir pelnysiesi pinigų.

– Gerai, – sutiko Vilis, kuris mamą labai mylėjo.

Baigęs lotyniškąją mokyklą, Haufas įstojo į žemesniąją dvasinę seminariją, veikusią buvusio benediktinų vienuolyno pastate Blauborjėje. Mokėti už mokslą ir pragyvenimą joje nereikėjo.

Palyginti su klasikine mokykla, seminarija Vilhelmui priminė kalėjimą. Griežtos, beveik kaip vienuolyno, taisyklės vertė jaunuolį atsisakyti įprastų jam pramogų, užtat gausybė teologijos pamokų ir pratybų ugdė darbštumą. Vilhelmas turėjo vieną vienintelį džiaugsmą – laisvomis valandomis vaikštinėti po gražias apylinkes. Praeis kiek metų, ir tie pasivaikščiojimai atgis jo kūryboje.

1820 m., būdamas aštuoniolikos, Haufas išlaiko egzaminą į Tiubingeno universiteto Teologijos fakultetą. Kažkada tas fakultetas buvo garsus: jį baigė Hėgelis, Šelingas, Helderlinas, bet dabar šlovė buvo priblėsusi, jis tapo paprasčiausia teologijos studijų vieta.

Viršelio dail. V. Jurkūnas
Viršelio dail. V. Jurkūnas

Ir čia Haufas – visų numylėtinis, ir čia jis – nepavargstantis visokiausių pramogų sumanytojas. Draugai gerbė jį už iškalbą ir šmaikštumą. Nė vienas studentų pasilinksminimas – tolimos ekskursijos, užmiesčio pasivaikščiojimai, pasivažinėjimai rogėmis, šokių vakarai, draugiškos vaišės, nakties serenados – neapsieidavo be jo. Nepailstantis pramaniūgas prisigalvodavo tokių pokštų, kokių niekam nė į galvą nešaudavo. Jo kompanijos draugai save vadino „fakelininkais“ ir dėvėjo raudonas kelnes. Tad sykį Haufui kilo mintis raudonai nudažyti kojas ir akmeninei šv. Jurgio statulai, pastatytai ant aukštos uolos virš Tiubingeno.

Novelėje „Fantazija Brėmeno rotušės vyninei“ prisimindamas tuometinį savo gyvenimą, jis rašė: „(…) Tu ir didingas, ir kilnus, tu ir šiurkštus, barbariškas, ir mielas, ir netvarkingas, ir melodingas, ir atstumiantis, ir vis dėlto toks malonus ir gaivinantis!“

Tačiau žavėjimasis tokiu gyvenimu truko neilgai. Vilhelmas sparčiai vyriškėjo ir jau pirmame publikuotame kūrinyje Šėtono memuarų ištraukos išjuokė dvasinės seminarijos bendrabutį.

Haufas anksti pajuto savyje kūrėjo talentą ir pradėjo rašyti, tarsi jausdamas, kad gyvens neilgai. O galėjo gyventi ir gyventi, džiuginti aplinkinius savo geraširde šypsenėle, gebėjimu draugauti, paremti draugą nelaimėje, vėl rašyti ir rašyti savo nuostabias pasakas. Tačiau likimas jam atseikėjo tik ketvirtį amžiaus. Užtat nuveikė jis tiek, kad kitas ir per ilgą gyvenimą nenuveiktų.

„Tai buvo pavasaris, po kurio neatėjo ruduo“, – tokiais žodžiais poetas Liudvigas Ulandas apibendrino trumpą savo kraštiečio ir amžininko gyvenimą. A. Botnikova, mūsų laikų Vilhelmo Haufo kūrybos tyrėja, tęsia: „Iš tikrųjų tas gyvenimas priminė siautulingą pavasario sužydėjimą, kai beveik akimirksniu sužaliuoja medžiai, pražysta gėlės ir išsiskleidžia žiedynai, žolė pasidaro sodri ir visoje gamtoje įsitvyro ateities laukimas ir pranašystė“.

Spausdinti kūrybą Haufas pradėjo dvidešimt dvejų, o mirė dvidešimt penkerių. Per tuos trejetą metų jis ir sukūrė visus savo nemirtinguosius kūrinius – eilėraščius ir romanus, pasakas ir noveles, laikraščių straipsnius ir kritikos apybraižas. Stulbinamu greičiu viena vejasi kita. Atrodo, nėra tokios literatūros srities, kurioje Haufas nebūtų išbandęs jėgų. Ir visada labai sėkmingai. Jam nereikėjo kovoti dėl pripažinimo: recenzentai dažniausiai jį girdavo, publika skaitė, palikuonys jo neužmiršo.

Labiausiai, žinoma, jam pavyko pasakos. Į vėlesnių kartų sąmonę jis pirmiausia ir įėjo kaip pasakų rašytojas. Išverstos į daugybę pasaulio kalbų, Haufo pasakos pateko į pasaulinės vaikų klasikos lobyną. Ir štai jau daugiau kaip pusantro šimtmečio įvairių tautų vaikai klausosi apie nelaimingą mažojo Muko likimą ir žavisi Kalifo gandro ar Nykštuko Nosies nuotykiais.

Skaitydamas Haufo pasakas, specialistas jaučia vokiečių liaudies pasakos įtaką. Vilhelmui buvo dešimt metų, kai išėjo pirmasis Brolių Grimų pasakų tomas. Pirmąsias pasakas iš tos knygos jam perskaitė mama, kitas skaitė pats, juolab kad, išėjus antrajam šių pasakų tomui, jam jau sukako keturiolika.

Tos pasakos V. Haufui padarė nepaprastą įspūdį. Tai buvo pirmosios jo perskaitytos tikrai vaikiškos knygos. Didelėje senelio bibliotekoje nieko panašaus nebuvo radęs. Imlus, lakios vaizduotės berniukas užsikrėtė pasakomis. Vaikas skaitė jas daugybę kartų, prašė mamos parnešti ir daugiau pasakų knygų. Tačiau tokių knygų buvo labai mažai, ir berniukas ėmė pasakas kurti pats, nepailsdamas sekė jas savo kantrioms sesutėms. O ir klasikinės mokyklos draugai dažnai klausydavosi jo išgalvotų pasakų.

1824 m. Haufas baigė universiteto kursą ir įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Atėjo metas rinktis gyvenimo kelią. O jis buvo aiškus: paprastai Teologijos fakultetą baigęs jaunuolis tapdavo pastoriumi. Tokia ateitis Haufo netenkino.

– Norėčiau tapti profesoriumi, – kalbėjo jis draugams ir nesiskubino pulti bažnyčiai į rankas.

Sykį jam pasiūlė namų mokytojo vietą karo tarybos prezidento Hiugelio namuose. Ir Haufas sutiko: čia jis galėsiąs išlaukti, kol atsiras laisva profesoriaus vieta ir truputį užsidirbs.

Kalbėdamasis su būsimuoju savo vaikų mokytoju, karo tarybos prezidentas Hiugelis sužinojo, kad šis yra literatas, ir sušuko:

– Tai puiku! Skaitykite savo kūrinius mano vaikams ir ugdykite jų skonį! Aš jumis pasitikiu!

Netrukus Haufas suprato, kad pasirinkdamas darbą nesuklydo. Auklėtiniai daug laiko iš jo neatimdavo, ir jis galėjo visiškai atsidėti kūrybai.

1824–1825 m. į vokiečių kalbą buvo išversta pasakų knyga Tūkstantis ir viena naktis (iš prancūziškojo Antuano Galano vertimo), kuri irgi padarė Vilhelmui milžinišką įspūdį. Rytų, Tūkstančio ir vienos nakties pasakų, koloritas jaučiamas daugelyje pirmojo Haufo almanacho pasakų, kurias, prieš spausdindamas, jis ir pasekė savo auklėtiniams.

– Ką gi šiandien išgirdote? – glausdamas prie savęs vaikus, klausė Hiugelis.

– Oi, tėveli, mokytojas mums papasakojo apie vieną karalių, kurį burtininkas pavertė gandru, ir kas jam buvo…

– Įdomu? – nusišypsojo tėvas: jis nesuklydo samdydamas auklėtoją.

– Labai! – krykštavo vaikai. – Ir dar žadėjo papasakoti!

Ir V. Haufas savo auklėtiniams pasekė visas pasakas, kurias netrukus, 1825 m. lapkritį, išleido pavadinimu 1826 metų pasakų almanachas. Tais pačiais metais jis išleido dar dvi knygas, tik jau suaugusiesiems, – Šėtono memuarų ištraukas ir romaną Žmogus iš Mėnulio – ir gavo už jas tokį honorarą, kad galėjo mesti namų mokytojo darbą ir leistis į ilgą kelionę po Europą. Kelionėms jis pasirinko patį geriausią laiką – nuo 1826-ųjų gegužės iki lapkričio – ir aplankė keletą Pietų Vokietijos miestų, taip pat Paryžių, Briuselį, Antverpeną, Hentą. Haufas žavėjosi naujųjų vietų grožiu, garsenybėmis ir kartu įtemptai dirbo – rašė antrąjį pasakų almanachą. Geriausiai sekėsi Paryžiuje, kur ir gimė dauguma antrojo almanacho pasakų. Šįkart Tūkstančio ir vienos nakties įtaka jau mažesnė. Antrajame ir trečiajame almanache daugėja pasakų, pagrįstų asmeniniais įspūdžiais ir vokiečių liaudies folkloru. Daugelio pasakų įvykiai vyksta rašytojo gyvenamuoju laiku arba netolimoje praeityje, ir ne tik pasakiškuosiuose Rytuose, bet ir gana spalvingose vokiečių kunigaikštystėse arba Osmanų imperijoje.

Viršelio dail. A. Varnaitė
Viršelio dail. A. Varnaitė

Haufas jau garsus, ir kai atvyksta į Berlyną, Prūsijos sostinės literatai surengia jam nepaprastą priėmimą. Viename laiške skaitome: „Gyvenu kaip pasakoje, mane lanko garsenybės – rašytojai, knygų prekybininkai, Fukė, Rauchas, Šadovas, Devrientas ir t. t.“ Ir kitame laiške, rašytame tomis pat dienomis: „Esu neapsakomai laimingas“.

1826 m. lapkritį Haufas grįžo į Štutgartą, kur įvyko du reikšmingi jo gyvenimo įvykiai: jis vedė savo išrinktąją ir, gavęs garsaus leidėjo Kotos pasiūlymą, pradėjo redaguoti žurnalą „Morgenblatt“. Metų pabaigoje pasirodė 1827 metų pasakų almanachas, anksčiau jau išėjo Šėtono memuarų antroji dalis, istorinis romanas Lichtenšteinas, novelių rinkinys Otelas ir Vargšė iš Menų tilto.

Prasideda 1827-ieji. Haufas sutinka juos kupinas vilčių, nežinodamas, kad jie gyvenime paskutiniai. Fanatiškai dirbdamas, Štutgarte jis parašo ir 1827 m. išleidžia paskutinį 1928 metų pasakų almanachą2, Fantaziją Brėmeno rotušės vyninei – lyrinę apybraižą, kurioje fantazijos skrydis susilieja su vaikystės ir jaunystės prisiminimais, ir pagaliau keturias paskutines noveles. O kur dar straipsniai ir recenzijos laikraščiuose ir savaitraščiuose. Jis planuoja parašyti romaną apie išsivadavimo iš Napoleono kovų laikus ir operos libretą… Jauną, vilčių teikiantį rašytoją mirtis užklupo 1827 m. lapkričio 19-ąją – vos kelios dienos iki dvidešimt penktojo gimtadienio ir aštuonios dienos po dukters gimimo.

Dabar, praėjus dviem amžiams, Haufo romanai, novelės, straipsniai užmiršti. Mūsų namus jis aplanko tik kaip pasakų autorius. Ir mes mėgstame jo pasakas taip, kaip mėgo jas prieš porą šimtmečių.

Haufo pirmtakai Tikas, Novalis, Brentanas, Hofmanas kūrė pamokomąsias pasakas, siekė per jas pamatyti ateitį. Novalis rašė: „Tikra pasaka – tai ir pranašingas tikrovės vaizdas, idealus vaizdas, absoliučiai neišvengiamas vaizdas. Tikras pasakų kūrėjas yra ateities aiškiaregys“.

V. Haufas nuėjo Brolių Grimų pėdomis. Pačioje pirmojoje Pasakų almanacho pasakoje karalienė Fantazija iš savo nuostabios karalystės, esančios kažkur virš debesų, siunčia į žemę savo vaikus, kad žmones, kurie „visada paniurę ir rimti – tik dirba pluša ir iš vargų neišsivaduoja“3, padarytų laimingesnius. Jos duktė Pasaka nori jų gyvenimą papuošti ir kokių nors aukštų siekių neturi – vien trokšta vaikus palinksminti, ir tik tada, kai jie jau paruošę pamokas. Taigi Haufui svarbiausia, kad pasakos sudomintų. O šiuo požiūriu vokiečių literatūroje jis turėjo nedaug konkurentų.

Ir iš tikrųjų Haufo pasakas skaitome su neatlėgstančiu susidomėjimu. Autorius siekia prikaustyti skaitytojo dėmesį, ir tai jam pavyksta.

Viršelių dail. L. Pladienė ir R. Baltakienė
Viršelių dail. L. Pladienė ir R. Baltakienė

Šiandien jo pasakose atpažįstame Tūkstančio ir vienos nakties, prancūzų ir vokiečių stebuklinių pasakų pėdsakus, jaučiame ir Hofmano įtaką. Tačiau nedidelę. Kaip pažymi A. Botnikova, tiesiogiai perimtų svetimų siužetų Haufo pasakose ne tiek jau daug. Iš visų keturiolikos pasakų tik trys akivaizdžiai paimtos iš svetimų šaltinių. „Abnerio istorija“ iš antrojo almanacho – perkurtas gerai žinomas apsakymas, kurį panaudojo dar Volteras savo filosofinėje apysakoje Zadigas (1747), „Beždžionė žmogaus vaidmeny“ įkvėpta Hofmano, „Stynfolio ola“ iš paskutinės knygos – laisvai perpasakotas anglų rašytojo R. P. Džilio (1788–1858) apsakymas. Bet tai – ne pačios geriausios V. Haufo pasakos. Kurdamas geriausias, autorius pasikliovė vien savo paties fantazija. Geriausiai pavykusios keturios pasakos: „Pasakojimas apie Kalifą gandrą“, „Pasakojimas apie mažąjį Muką“, „Nykštukas Nosis“ ir „Šaltoji širdis“.

Būtent Haufo kūryboje pirmą kartą susipynė pasaka ir gyvenimas. Tai jį skiria nuo pirmtakų. Į pasakos pasaulį įsiterpia realūs istoriniai įvykiai ir netgi tikri asmenys. Per 1798–1799 m. Napoleono žygį į Egiptą Aleksandrijos šeicho Kairašo sūnų prancūzai buvo suėmę kaip įkaitą ir išvežę į Prancūziją. Patyręs daugybę negandų, jis grįžo į gimtinę tik paties Napoleono padedamas. Galiausiai, kaip ir dera pasakos herojui, jis susirado tėvą, draugus ir turtus. Haufo pasakų veikėjai atrodo neįprasti: mažasis Mukas, Nykštukas Nosis, Kalifas gandras, žąsis Mimi. Jie skaitytoją intriguoja, verčia jaudintis. Nors jiems ir nutinka neįtikėtinų dalykų, tuo pat metu jie yra paprasčiausi žmonės. Jie garbėtroškos, smalsūs, pasipūtę ir godūs. Apie savo veikėjus Haufas pasakoja su lengvu humoru. Pavyzdžiui, gerai žinoma, jog su prašymu į kalifą geriausia kreiptis tada, kai jis gerai išsimiegojęs ir ilsėdamasis rūko savo ilgąją rožinę medinę pypkę. Kalifas entuziastingai kaupia savo bibliotekoje rankraščius, nors skaityti ir nemoka („Kalifas gandras“). Siuvėjas Labakanas savo amatą gerai išmano, bet kartais vaizduojasi esąs labai svarbi persona („Pasaka apie netikrą karalaitį“). O angliadegys Pėteris Munkas („Šaltoji širdis“), turėdamas galimybę įgyvendinti tris norus, pirmiausia panori mokėti šokti „geriau už Šokių Karalių“ vietos smuklėje (p. 220).

Viršelio dail. V. Machajus
Viršelio dail. V. Machajus

Vis dėlto Haufo pasakos ne tik prikausto dėmesį, bet ir moko, nors pats autorius moralo ir neformuluoja. Jis tarsi savaime išplaukia iš pasakos. Kalifas gandras dėl patirtų kančių tegali kaltinti savo paties neapdairumą ir smalsumą. Mažojo Muko istorija moko gėrio ir dėmesingumo, o Pėterio Munko likimas teigia, jog džiaugsmo už pinigus nenupirksi. Vagystė ir apgaulė Labakanui neatneša tikros laimės.

Pasakų moralas paprastas ir prieinamas vaikui. Ir humaniškas. Jakobas, paverstas negražiu ilganosiu nykštuku, viską iškentęs, pasidaro geras ir rūpestingas, ir tada užkeikimas dingsta („Nykštukas Nosis“).

Išgyvenimas Haufo pasakojimo manierai itin būdingas, nes autorius ne paprasčiausiai pasakoja, o moko, auklėja, įtikinėja, tačiau, kitaip nei jo pirmtakai XVIII a. rašytojai, nemoralizuoja, o priverčia drauge išgyventi herojų lemtį.

Vilhelmo Haufo rinkiniai vadinami pasakų almanachais. Tačiau juose – ne vien pasakos. „Pasakojimas apie nukirstąją ranką“, „Žydas Abneris, kuris nieko nematė“, „Fatmės išgelbėjimas“, „Stynfolio ola“ – labiau novelės. Haufas tai supranta, ir todėl senelis iš ciklo „Aleksandrijos šeichas“ siūlo skirti pasakas ir apsakymus, arba pasakojimus. Pasakose veikia antgamtinės jėgos, o pasakojimuose viskas kasdieniška, svarbiausia juose – žmogaus likimas.

Daugelyje Haufo pasakų pilna nuostabiausių gamtos vaizdų. Ypač jie ryškūs ten, kur veiksmas perkeliamas į gimtuosius autoriaus kraštus. Tai „Pasakojimas apie guldeną su elnio atvaizdu“ ir „Šaltoji širdis“. Prieš mus iškyla uolingas Aukštutinės Švabijos peizažas ir Švarcvaldo miškų tankmės.

Vilhelmas Haufas iki šiol jaudina skaitytojų širdis. Jis sukūrė savitą pasaulį, kuriame džiaugsmingai lankosi viso pasaulio vaikai. Jie myli autorių už tai, kad jo pasaka taip švelniai pinasi su tiesa, jog dažnai nesuprasi, kas tai – pasaka ar tikrovė? Viena iš jo pasakų tikroviškumo paslapčių – autoriaus ir herojaus artumas. Pats Haufas rašė: „Mes tuose pasakojimuose gyvenome, mes kartu su tais žmonėmis mąstėme ir jautėme… Pasaka mums tapo tikrove, tikrovė – pasaka, nes mes kūrėme ir gyvenome pasakoje“.

Prisiminkite, kaip smulkiai jis aprašo kalifo virtimą gandru („Pasakojimas apie Kalifą gandrą“), arba sceną, kai žmogui grąžinama jo tikroji širdis („Šaltoji širdis“), ir patikėsite stebuklu – visa taip įtikinama.

Haufo pasaulėžiūrą formavo pačių įvairiausių poveikių sankirta: tai ir vokiečių klasikinė literatūra, ypač Gėtė ir Šileris, ir to meto romantikai, ir Valterio Skoto istorinis romanas. Haufas studijavo senovės istoriją ir labai domėjosi vokiečių folkloru. Didelis išprusimas laidavo, kad jo pasakos kitokios, visai nepanašios į ankstesnes literatūrines pasakas. Juk jis panaudoja folkloro motyvus, tačiau papildo juos kronikomis, istoriniais dokumentais. Todėl pasakų struktūra tokia nauja ir netikėta, o jų pasaulis toks spalvingas ir tikslus! Haufas patikrina kiekvieną pasakojimo smulkmeną – ir ne tik savo tautos pasakų („Špesarto smuklė“), bet ir tų, kurios skaitytoją nukelia į Rytus, – vėliau Vokietijoje pamėgtų Tūkstančio ir vienos nakties pasakų.

Vilhelmas Haufas rašydavo labai greitai. Jis skubėjo tarsi nujausdamas mirtį: nesulaukęs dvidešimt penkerių, jau rašė memuarus. O kad būtų žinojęs, jog jo kūriniai gyvuos ilgai, išsaugos jo vardą ir pratęs jo buvimą Žemėje!

Iš rusų k. vertė Kęstutis Urba

_______________________________

* „Šviesos“ leidykla rengia spaudai rusų istoriko S. Boiko knygą Didieji pasaulio pasakų kūrėjai, kurioje populiariai pasakojama apie daugelį ir mums savrbių  literatūrinių pasakų autorių. Šis straipsnis – iš būsimos knygos. – Vert. past.

2 Lietuvoje, turbūt ir kituose kraštuose, visi trys V. Haufo pasakų almanachai publikuojami kaip jo pasakų knygos skyriai atitinkamais pavadinimais: „Karavanas“, „Aleksandrijos šeichas ir jo vergai“ ir „Špesarto smuklė“. Kartais tais pačiais pavadinimais išeina ir atskiros knygos. – Vert. past.

3 Cituojama iš: Haufo pasakos / iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius. – Vilnius: Vyturys, 1993. P. 5.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)

 

Įžanginis

PONIOS, PONAI IR VAIKAI!

Straipsniai

PIENĖ TIRŠTAI JUODAME FONE
AR VERTA ĮSTRIGTI AMŽINYBĖJE?

Martyno Vainilaičio 70-osioms metinėms

TEGUL UODAS VERKIA, MARTYNAI!
M. VAINILAIČIO EILIUOTOS PASAKOS

V. Haufo 2000-osioms gimimo metinėms

SAVASTIES PAIEŠKOS VILHELMO HAUFO „ŠPESARTO SMUKLĖJE“

Mano vaikystės skaitymai

NANGILIMOS LINK

Atidžiu žvilgsniu

Paaugėliams apie rašytojus  
Žaismingas bebrų pasakų pasaulis
Svarbiausia – kad jis globėjas
Šarlio Pero amžininkės knyga
Literatūra įtvirtina istorijos atmintį

Laiškai

LAIŠKAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai