PONIOS, PONAI IR VAIKAI!

Šį kreipinį įsidėmėjau ir užsirašiau 2001 m. gruodžio 13-ąją Vilniaus arsenale, kur buvo švenčiama Šv. Liucijos diena. Daugelis tikriausiai žinote, jog tai labai svarbi švedų šventė. Ir ištarė šį kreipinį ne bet kas, o pats Švedijos Karalystės ambasadorius Lietuvoje Janas Palmstierna. Sakysite, kas čia tokio?! Bet ar dažnai tiek dėmesio pajunta tos mažosios būtybės, lygiateisiškai šmirinėjančios tarp mūsų po salę? Ir apskritai – kaip joms leidžiama taip drąsiai vaikštinėti diplomatiniame renginyje? Kažkas ne taip.

„Kažkas šioje šalyje kitaip“, – pastebėjau jau prieš dešimt metų, užsukdamas į vieną kitą Stokholmo muziejų ir prie kiekvieno aukščiau esančio eksponato matydamas kokią nors pakopėlę. Kad jiems būtų patogu pamatyti… „Kažkas čia neįprasta“, – vėl topteldavo į galvą mintis prieš mėnesį su penkiomis vaikų bibliotekininkėmis iš Lietuvos, pakviestomis pasidalyti darbo patirtimi (už švedų pinigus, į vieną iš gausybės vaikų kultūrą plėtojančių renginių!), einant Stokholmo centru ir matant, kaip kiekvienam įsiaikštijusiam mažyliui leidžiama – nepurtomam už pečių – išsiverkti… Iš kur visa tai? Gal iš visuotinai įsisąmonintos, neblėstančios vaikystės atminties? Štai tokios atminties:

„Kiek visko glūdi ir snaudžia atmintyje iš pradingusios vaikystės kvapų, skonio, vaizdų ir garsų! Staiga visa gali atbusti, ir pasijustum beveik kaip tada… ne, jau meluoju, visai ne taip kaip tada! Bet aš dar galutinai neužmiršau, vis dar galiu matyti, užuosti ir atsiminti palaimą to erškėtrožių krūmo prie jaučių aptvaro, kuris pirmą kartą man padėjo suvokti, kas yra grožis, vis dar girdžiu griežlę rugiuose vasaros vakarais ir pelėdų ūbavimą medžiuose pavasario naktimis, dar vis tiksliai atsimenu pojūtį, kuris apima įėjus iš spiginančio šalčio ir sniego į šiltą tvartą, žinau, kaip delnas jaučia veršiuko liežuvį, koks triušių kvapas ir kuo kvepia ratinėje, koks pieno čiurkšlių, krintančių į kibirą, garsas ir koks viščiukų kojyčių prisilietimas, kai paimi ant delno tokį vos prasikalusį. Tie dalykai nėra kuo nors ypatingi. Ypač intensyviai visa tai išgyvendavai, kai pasaulyje dar buvai naujokas“.

Tai, žinoma, Astrida Lindgren. Ištrauka iš ką tik „Šviesos“ leidyklos išleistos, gražiai jaunos vertėjos Almos Braškytės išverstos knygos Samuelis Augustas iš Sevedstorpo ir Hana iš Hulto. Tikrai, Gintare Adomaityte, visiškai nekomercinis pavadinimas. Bet kaip gerai, kad leidykla nesiėmė tobulinti Astridos Lindgren! Juk ir skirta toji knyga ne komersantams, o mokytojams, bibliotekininkams ir visiems, nepamirštantiems šią žemę šiemet palikusios Astridos – talentingiausios vaikystės atminties žadintojos.

Gal pagaliau ir mūsų – lietuvių – atminties? „Juk kažkas mūsų šalyje ne taip“, – galvoji ir galvoji, kasdien važiuodamas pro visą Vilnių „papuošusius“ plakatus: „Liaukitės smurtavę prieš vaikus!“

Kažkas – kažkodėl – ne taip…

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)