TEGUL UODAS VERKIA, MARTYNAI!

SĖDI DU NYKŠTUKAI

Du – tai dvi smailios kepurytės, du raudoni gotikiniai bokšteliai tiesiog į dangų – toks neskaudus dūris, iškart sutirpstantis kaip šerkšno adatėlė.

ANT LIEPTELIO MAŽO,

(Kas tai yra lieptelis? Paklauskim vaiko – jau skaitančio pradinuko, ką atsakys. Man atsakė: laiptelis. Ne, sakau, gerai įsiklausyk. Įsiklausė: tai gal tas, kur liepia?)

Gal tikrai liepia? Eiti – į kitą krantą, kur jau (dar?) žydi neužmirštuolės, arba – iki galo. Tas galas čia pat, už poros žingsnių, bet toliau nebepaeisi, nes prieš akis atsiveria didžiulis vandens veidrodis. Atsiklaupi pažiūrėti ir savęs nematai, tik apsvaigsta galva nuo lygiai gelmės šukuojamų vandenžolių ar giliai giliai glūdinčių akmenukų. Kartais ant lieptelio galo tupi varlė – didelė, nemaloniai slidi – ir žiūri nemirksinčiomis akimis. Neilgai – tuoj pat ji pliumpteli į vandenį ir dingsta taip greitai, kad nebežinai, ar buvo ji čia, ar ne.

Nežinau, ar nykštukų lieptelis permestas per upelį, ar tai upelis į ežero platybę.

Bet aplinkui vandenį – pievos! Žolė pavasarinė, žolynai dar nespėję vienas kito peraugti: dar nešvietusios pienės, kmynas dar neišskleidė savo pogelsvių skėčių, dar neslepia savo vidaus violetiniai pievų katilėliai, dar tik ant žemės suklotos laimingosios keturlapės ir paprastos trilapės – nei laimingos, nei ne – dobiliukų letenėlės. Ant baltų barkūnų volelių nėra bičių, nes dar nėra barkūnų žiedų. Užtat pievų žolė tokia vienaūgė ir lygi lyg žalias šilkas, kuris tuoj bus rausvas: raudonuodama leidžiasi saulė.

MATO, KAIP SAULĖLYDIS

PIEVŲ ŠILKĄ DAŽO.

Dvi kepurėlės ar gotikiniai bokšteliai taip paryškėja ir pasmailėja, kad ima virpėti, aplinkui skleisdami vos sugaunamą, bet esantį garsą. Jį labiau pamatai, nei išgirsti, juolab kad aplinkui skambčioja risdamiesi rasos lašai, ir net mūsų turtinga kalba neturi ištiktukų tam skambesiui nusakyti.

GIRDI DU NYKŠTUKAI,

KAIP RASELĖ RIEDA,

KAIP SMAGIAI ŠĮ VAKARĄ

MIŠKO PAUKŠČIAI GIEDA.

Keista! Vakaro paukščių giedojimas šį vakarą – smagus! Taip tėra šį vakarą arba taip teatrodo dviem nykštukams, kurie sėdi ant lieptelio, šalia pasidėję mažulyčius batukus. O batukai gal visai ne batukai, o keturi geltoni žiedeliai – linažiedės, kuri irgi dar nežydi.

DŽIAUGIASI NYKŠTUKAI,

KOJELES ĮMERKĘ.

Bet į tą trumpą skaidrų akimirksnį, sklidiną čiulbėjimo ir skambesio, akimirksnį, kuris prašyte prašosi prilyginamas amžinybei, įsiskverbia verksmas. Plonas, mažas, aštrus, sudiegiantis, bet nesužeidžiantis tos visa apimančios darnos, kurią gali pajusti tik akimirksnį, bet taip, kad niekada jos neužmirštum.

PUČIA UODAS DŪDĄ,

MYLI JOS GAUDIMĄ.

PUČIA – SUSIJAUDINA –

TYLIAI VERKTI IMA.

Gerai, kai verkia niekieno nenuskriaustas. Tegul verkia, nes toks liūdesys tolygus džiaugsmui. Gailiam, bet ne kankinančiam, kokį sukelia tik muzika ir poezija.

P. S. Tai Martyno Vainilaičio eilėraščio „Uodo muzika“ „teksto analizė“ (su kabutėmis, nes ne analizė, o šiaip – eilėraščio sukeltas pojūtis). Beje, eilėraštis – iš puošnios knygos Miško monas, kuri, pasirodo, „neturi knygos statuso“, nes tėra 40 puslapių. Ir poetas to simbolinio autorinio honoraro, kuris jam būtų mokamas imant vaikams iš bibliotekos skaityti Miško moną, negaus.

Negaus dėl to, kad Monas neturi bent jau penkiasdešimt vieno puslapio! Toks (ne visai žinau kieno) nutarimas priimtas visai neseniai, vykdant… prioritetinę vaikų literatūros politiką. Nelogiška, liūdna ir – neteisinga. Deja, taip yra.

Tik manau, kad poetas vis tiek rašys. Nepaisydamas jubiliejinio amžiaus ir nutarimų.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)