Šarlio Pero amžininkės knyga

Pasaulinėje literatūroje apstu pavyzdžių, kai rašytojai kurdavo ir vaikams, ir suaugusiesiems. Ne viskas išlaikydavo laiko išbandymą, ir dažniausiai populiarūs likdavo tik vienam iš dviejų adresatų skirti kūriniai. Kad ir kaip keista, bet neretai tai būdavo būtent kūriniai vaikams arba tokios knygos, kurias vaikai „pasisavino“, kaip nutiko, pavyzdžiui, Dž. Sviftui.

Šios tendencijos priežastis paprasta: vaikų kūriniai turi daug tokių bruožų, kurie nepavaldūs laikui. Jie būna pramoginiai ar didaktiniai, retai kada atspindi trumpalaikes madas, jų pasaulis apeliuoja į vaikų jausmus ir pasaulėžiūrą, kitaip tariant, jiems būdingos tokios ypatybės, kurios, laikui bėgant, neišnyksta, nebent atsuka kitą savo daugiabriaunės formos pusę.

Madam D’Onua irgi patenka į tokių rašytojų galeriją. Iš jos daugelio kūrinių iki šiandien žinomos ir populiarios tik Fėjų pasakos^* – knyga, kuri savo spalvingais viršeliais šiandien papuošė ir mūsų knygynų lentynas.

Norint šias pasakas geriau suprasti, verta užsiminti ir apie audringą autorės gyvenimą. Madam D’Onua – garsi ir spalvinga savo meto asmenybė. Gimusi 1650 m., penkiolikmetė buvo ištekinta už 30 metų vyresnio Fransua de la Moto, barono D’Onua. Su juo susilaukė keturių dukrų ir sūnaus. Matyt, su vyru nebuvo labai laiminga, nes 1678 m. įsipainiojo į skandalą, kurio tikslas – atsikratyti savo vyro apkaltinus jį sąmokslu prieš karalių. Ši intriga nepavyko, ir ji dvejus metus praleido vienuolyne. Paskui moteriai teko išvykti į Ispaniją, kur su savo antruoju vyru gyveno jos motina. Dar vėliau kelerius metus ji praleido Anglijoje. Grįžusi į Paryžių, 1685 m. Madam D’Onua atidarė greit išpopuliarėjusį literatūrinį saloną.

Madam D’Onua parašė keletą anuomet labai populiarių kūrinių: Ipolito, grafo Duglaso, istoriją, Prisiminimus apie kelionę po Ispaniją bei garsiąsias Fėjų pasakas.

Apie 1685 m. Prancūzijoje buvo kilęs didžiulis susidomėjimas pasakomis – tiek liaudies, tiek literatūrinėmis. Šiai madai pasidavė ir Madam D’Onua. Jau Prisiminimuose iš kelionės po Ispaniją yra papasakota „Miros istorija“ – populiaraus liaudies pasakojimo apie fėją Meliuziną variantas, o Ipolito istorijoje – labai liūdna ir graži pasaka „Laimės sala“ apie laiko tėkmę.

Vėliau Madam D’Onua parašė ir išleido kelis pasakų rinkinius. 1696–1698 m. pasirodė aštuonios pasakų knygos, kurių pavadinimai: Fėjų pasakos, Naujosios pasakos, Madingosios fėjos, Žymiosios fėjos ir kt. Kaip matyti, visose pasakose veikia fėjos. Jos D’Onua kūryboje visada labai gražios, jaunos, elegantiškos ir geranorės – tikros XVII a. aukštuomenės damos.

XVII a. kilęs susidomėjimas stebuklinėmis pasakomis atspindėjo to meto polinkį į puošnumą ir prabangą. Tik Š. Pero pasakoms būdingas tam tikras grubumas ir net žiaurumas, liudijąs tikrai liaudišką jų kilmę. Na, o kitos pasakos, tarp jų ir Madam D’Onua sukurtosios, iš liaudies pasakų paėmė tik pamatą ir apipynė jį puošniomis detalėmis. Tos pasakos buvo sentimentalios, blogiesiems veikėjams buvo dovanojama, ir pabaiga būdavo besąlygiškai laiminga. Iš tokias pasakas rašiusių autorių (Madam de la Fors, de Maji) D’Onua pasakos išsiskiria gyvu ir lakonišku stiliumi, turtinga kalba.

Gana keista, kad tokia spalvinga asmenybė, kokia buvo Madam D’Onua, susidomėjo pasakos žanru. Galbūt tai reikėtų suvokti kaip slaptą maištą prieš religiją ir įsigalėjusias visuomenės normas, kurios pasmerkė jos gyvenimo būdą (beje, vargu ar visai nepagrįstai: būdama vyresnio amžiaus, D’Onua įsivėlė į dar vieną aferą, šįkart susijusią su žmogžudyste), ir norą pasislėpti vaikų pasaulyje nuo realaus, bet ne itin laimingo gyvenimo.

Jos pasakos skirtos ne suaugusiesiems palinksminti, o tikrai vaikams. Jos pasakų pasaulis – vaikų pasaulis: ten lepinamasi įvairiausiais saldumynais ir uogienėmis, puošiamasi brokatais ir papuošalais, apstu įvairiausių žaidimų. Kitaip tariant, yra viskas, apie ką svajoja mažyliai. Princesės ir riteriai yra ne kas kita kaip persirengę vaikai. Jie priima realybę kaip pasaką, o įsivaizduojamasis pasaulis dažnai įgauna įtikinamų realybės bruožų. Pavyzdžiui, pasakoje „Princesė Rožytė“ mažoji princesė susižavi povu ir su vaikiškai naivia logika pareiškia: „Nejaugi kas išdrįstų papjauti ir suvalgyti tokį nuostabų paukštį? Pasižadu, kad netekėsiu už nieko kito, tik už povų karaliaus, o kai tapsiu povų karaliene, neleisiu, kad jie būtų valgomi!“

Saldumynai, papuošalai ir žaidimai Madam D’Onua yra svarbiau nei įprastiniai stebuklinių pasakų atributai – stebuklingi daiktai, pasivertimai ar akimirksniu išsipildantys norai. Intriga jos pasakose įgauna lengvą ironijos atspalvį, o pasakojimas žavi gyvumu ir šmaikštumu.

Tarp sudėtų į lietuviškąjį leidimą pasakojimų yra ir pasaka apie Baltąją Katę, prancūzų kritikų vadinama D’Onua šedevru. Joje vaizduojama labai populiari riterių romanų, baladžių ir liaudies giesmių tema – ieškojimas, kurio metu veikėjas, nugalėjęs kliūtis ir įveikęs išbandymus, gauna tai, ko trokšta. Senasis karalius savo trims sūnums duoda tris iš pažiūros neįveikiamas užduotis ir trejus metus joms atlikti. Tos užduotys iš tiesų turi užgrūdinti sūnų drąsą, išlavinti kantrybę ir išradingumą – bruožus, būtinus būsimam karaliui. O karūna yra kaip tik tas atributas, kuriuo pasakose apdovanojamas herojus, pasižymintis narsa, išmintimi ir dora. Taigi D’Onua pasakos, nors ir nutolusios nuo realaus pasaulio vaizdavimo, vis dėlto remiasi realia žmonių psichologija.

Atidžiau įsižiūrėjus, galima pastebėti, kad šios pasakos pasaulis labai primena Prancūzijos dvaro atmosferą, o Katytės rūmai – hiperbolizuotas Versalio paveikslas: „Jis įžengė į perlamutru išdabintą svetainę, o paskui į dar daugybę kitų kambarių, kurių kiekvienas buvo vis kitaip išpuoštas ir nukabinėtas paveikslais ir brangenybėmis“.

Reikia atiduoti pagarbą vertėjai Renatai Zajančkauskaitei, kuri nepritrūko žodžių ir kantrybės versdama šitokią daugybę epitetų. Sklandi ir gyva kalba leidžia netrukdomai įsijausti į pasakojamą istoriją. Skaitant lietuvišką vertimą, visiškai nesijaučia prancūzų kalbos įtakos, kas pakiša koją daugeliui mažiau patyrusių vertėjų.

Lietuviškas D’Onua Fėjų pasakų leidimas papuoštas spalvingais, akį traukiančiais viršeliais. Tiesa, jų iliustracijos kiek saldokos, itin ryškios. Kur kas mielesnės vidinės knygos iliustracijos. Juodos, baltos ir geltonos, jos itin nuotaikingos ir puikiai atspindi tekstą, į kurį autorė įpynė nemenką dalį ironijos. Antrą, o gal ir trečią kartą atsiversdamas knygą, vaikas vis dar ras nepastebėtų smulkių detalių.

Anksčiau ši knyga būtų buvusi pažymėta grifu: „Jaunesniajam ir vidutiniam mokykliniam amžiui“, tačiau ją skaitydamas daug malonių akimirkų patirs ir suaugusysis, kuris galės pasimėgauti subtiliai užslėpta ironija ir vaikų dar nepastebimomis psichologijos smulkmenomis.

„Šviesos“ leidykla pristatė išties svarbią, lietuvių skaitytojams dar nepažįstamą, tačiau į pasaulio literatūros istoriją įrašytą folklorinės prigimties literatūrinės pasakos kūrėją. Tai ne visai kasdienis leidybos faktas. Nuo šiol Šarlis Pero lietuviškose vaikų knygų lentynose šalia savo amžininkės neturėtų jaustis vienišas.

_____________________________________

^* Aulnoy, Marie Catherine d‘. Fėjų pasakos / iš prancūzų k. vertė Renata Zajančkauskaitė; iliustr. L. Valantiejienė. – Kaunas: Šviesa, 2002. – 175 p.: iliustr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)