Svarbiausia – kad jis globėjas

Galima sakyti, kad iki šiol nežinomas anglų rašytojas Deividas Amendas (taip lietuviškai tartina autoriaus pavardė) per vieną naktį tapo užsienio vaikų literatūros pasaulio sensacija: Skeligas^* yra ne tik pirmoji jo knyga vaikams, bet ir apskritai pirmoji jo parašyta knyga. Ši 1998 m. išleista knyga jau susižėrė, kaip pavyko suskaičiuoti, bent trylika gana reikšmingų apdovanojimų. Dabar penkiasdešimtmetis autorius toliau kuria vaikams, adaptuoja Skeligą scenai, pristato savo knygas Amerikoje… Įvairiuose interviu rašytojas teigia, kad Skeligas – tai paslaptis jam pačiam: knyga, gimusi iš liūdesio; knyga, jam buvusi kaip apreiškimas; istorija, kuri seniai norėjo būti papasakota, glūdėjo giliai jo širdyje; ji susijusi su vaikystės fantazijomis ir nugirstais mitiniais pasakojimais. Į klausimą, kodėl rašo būtent vaikams, tarp daugybės priežasčių autorius mini ir tą, kad jam reikėjo skaitytojo, kurio sąmonėje dar nėra aiškios ribos tarp realybės ir fantazijos… Knygos skyriai be jokio išankstinio plano atsirasdavę vienas po kito, ir jis pats nežinojęs, kaip ši istorija baigsis… Pagrindinio herojaus Maiklo patirtyje, anot autoriaus, esanti jo paties patirtis, ir garažas, kuriame vyksta keisčiausi knygos įvykiai, tikrai tuo metu jo gyvenime buvęs… Pats autorius vadina save realistu, o savo knygas – realistinėmis. Jis griežtai ginčijasi su žmonėmis, bandančiais įvardyti jas kaip fantastines, ir kiekvienam norinčiam yra pasiryžęs parodyti vietas, kuriose vyko vienos ar kitos knygos veiksmas.

Iš esmės tai realistinė knyga, tačiau turinti pabrėžtinai santykinę plotmę, kuri vis dėlto apsunkina apibrėžti jos žanro ar tipo charakteristikas. Tas santykiškumas pasitelktas tarytum tam, kad vis švelniai užsimintų, koks pasaulis GALI ar GALĖTŲ būti nepaprastas. Ypač vaikams, dar taip lanksčiai žvelgiantiems į pasaulio tikrovę.

Šioje knygoje daugiau klausimų negu atsakymų… Skaitant ją, teko nugalėti kelis galvoje besiformuojančius stereotipus. Pirmasis – ko tikėtis iš šiuolaikinės paaugliams skirtos knygos? Knygos, kuri parašyta XX amžiaus pabaigoje? Tikriausiai (bandai mąstyti vos atsivertęs) tai dar vienas kūrinys apie ne visą arba yrančią šeimą, apie jauną žmogų, kurio niekas nesupranta, ir t. t.? Žvelgdami į knygą paviršutiniškai, galime atsakyti „taip„. Juk jau pačiame pirmame skyriuje randame paauglio Maiklo žodžius, kuriais jis apibūdina savo šeimą: „Jie (tėvai. – A. P.) elgėsi taip, lyg ruoštųsi ypatingam įvykiui. Nusipirko namą. Pradėjo jį valyti, grandyti, dažyti. Tada gimė kūdikis – per anksti. Štai taip“ (p. 8). Gal tai šeimos krizė, o gal situacija, kai paauglys berniukas atsiduria tarsi antrajame plane… Tačiau tai knyga ne apie šeimos destrukciją, o apie šeimą, bandančią susitelkti: „Atleisk, viskas čia supuvę, ir mūsų nuotaika supuvusi (…). Bus puiku, kai viskas susitvarkys, – tarė mama“ (p. 11). Tai galima pajusti ir vaizde, kurį Maiklas pamato po neramios, bemiegės nakties: „Jau švito, kai aš atsikėliau ir ant pirštų galų įėjau į kambarį. Vaikiška lovelė stovėjo šalia tėvų lovos. Jiedu buvo ką tik užmigę, apsikabinę vienas kitą“ (p. 14). Tai knyga apie gražaus, paprasto pasaulio trapumą. Šeimos krizės – naujagimio ligos – reikia tarsi tam, kad atsirastų baimė, įtampa, kartu ir kitoks pagrindinio veikėjo (vėliau – ir jo tėvų) požiūris į gyvenimą. Toje paprasto gyvenimo erdvėje tarsi atsiranda plyšys, pro kurį šios knygos veikėjus pasiekia stebuklas. Ir kuo knygos realybė, kasdienybė darosi trapesnė, tuo realesni tampa keistumai, pirmiausia – garaže aptikta keistoji būtybė. Nors gal tas realumas apgaulingas? Ar gali būti realu tai, dėl ko nerimauji, kad vieną dieną tai išnyks? Ir ko Maiklas, REALIAI mąstydamas, negali suvokti: kas ji, toji būtybė? Fantazija, sapnas, košmaras, anksčiau name gyvenusio senuko šmėkla? Štai taip ir kuria Amendas visą nepaprastai trapią, sykiu ir įtemptą kūrinio nuotaiką.

Šioje vietoje laikas pakalbėti apie antrąjį stereotipą, kuris buvo besitaikąs į pasąmonę pradėjus skaityti knygą. Tai susiję su keistąja garažo būtybe, kurią randa Maiklas. Lietuviai leidėjai, kurdami Skeligo viršelį, padarė meškos paslaugą: viršelio iliustracija gana tiesmuka – nupieštas iškeltais sparnais, bet labiau atletą nei mistinę būtybę primenantis angelas. Šis piešinys sufleruoja, kas yra vienas iš pagrindinių veikėjų, tačiau jo paslaptingumo neatspindi. (Užsienio leidėjams tą paslaptingumą yra geriau pavykę užčiuopti – jų viršelius galima pamatyti internete.) Ir dar. Gal norėdami labiau pritraukti skaitytojus, supažindinti su knyga, ketvirtajame viršelio puslapyje leidėjai kone atpasakojo knygos siužetą, atskleidė kelias svarbias paslaptis, o juk kaip tik jos, o ne siužeto vingiai šioje knygoje svarbiausios… Ir pačią didžiausią paslaptį – kas yra Skeligas… Tą paslaptingumą labai lengva sudaužyti ir šioje recenzijoje – pasakant, apie ką kalbama, bet kadangi dėl minėtų priežasčių tai jau yra vieša paslaptis, galima tik džiaugtis, kad ši knyga – puikus pavyzdys, laužantis stereotipinį angelo vaizdavimą ir įsivaizdavimą. Vyraujantys stereotipai galėtų būti tokie: angelas – baltas ar rausvas; būtybė, daranti gerus darbus; angelas sargas; cherubinas; meilės reikalais besirūpinantys putnūs barokiniai angeliukai… Stereotipinių kanonų nepaisymas Skeligo autoriui ir leidžia apie angelą kalbėti visai kitais terminais, be saldaus užglaistymo. Būtybė, galinti kelti ir siaubą, ir pasigėrėjimą, tampa daugialypė, nenuspėjama. Štai kaip Skeligas parodomas pirmą kartą: „Maniau, kad jis negyvas. Sėdėjo ištiesęs kojas, atsirėmęs į sieną. Kaip ir visi daiktai, buvo apdulkėjęs ir apaugęs voratinkliais. Veidas atrodė liesas ir išblyškęs. Plaukai ir pečiai aplipę negyvomis mėsinėmis musėmis. Pašviečiau į jo baltą veidą ir juodą kostiumą“ (p. 13). Arba Maiklo mamos pasakojimas apie savo sapną: „Išvydau vyriškį. (…) Jis stovėjo palinkęs prie kūdikio. Visas nešvarus, apsirengęs juodu senu apdulkėjusiu kostiumu. Su kupra. Plaukai susivėlę į kaltūną“ (p. 139). Ir daugybė kitų keistenybių, kurių neverta recenzijoje minėti, o geriau suteikti malonumą skaitytojams surasti jas patiems…

Šioje knygoje daug trapumo simbolikos. Pavyzdžiui, paukščiai, kurių reikia stengtis neišgąsdinti, jų jaunikliai, kuriuos reikia saugoti nuo katino, negyvi paukšteliai, kuriuos, prasidedant visam knygos veiksmui, Maiklo tėvas ištraukia sudžiūvusius iš remontuojamo namo kamino. Realus tradicinis Maiklo pasaulis (arba jo supratimas) irgi tartum skyla į gabaliukus, kai jis susipažįsta su keistuole, mokyklos nelankančia ir savarankiškai pasaulį pažįstančia kaimyne mergaite Mina. Galų gale knygos subtilumą kuria bene jautriausios scenos: Maiklas bando išgirsti operuojamos sesutės širdį, plakančią šalia savosios. Tai labai keistas girdėjimas ir negirdėjimas, baimė, kai, atrodo, to plakimo nebegirdi, įsitikinimas, kad bent taip gali būti arčiau mylimo žmogučio, padėti jam… Arba kaip jis apie tai pasakoja Minai: „Ar jauti jos širdelę? Ji plaka šalia manosios. (…) Susikaupk. Taip. Lyg vienu metu ir liestum, ir klausytum, ir įsivaizduotum. Ir girdėtum kažką tolimą ir švelnų – kaip juodojo strazdo jauniklius, cypsinčius lizde“ (p. 144).

Paukščiai, sparnai – tai šio kūrinio simbolika. Galima tai sieti ir su sakralesniais dalykais, ypač kai galų gale veikėjams pavyksta išsiaiškinti, kas toks tas Skeligas… Galima galvoti apie aukštesniąsias jėgas, bet galima galvoti ir apie stebuklus, vykstančius realiame laike, realistiniame lygmenyje. Pagaliau – veikėjų širdyse. Kai kurie kritikai taip ir teigia: tai realybės, arba širdies lygmens, stebuklai, visai ne tokie, kokie deklaruojami Rouling knygose apie Harį Poterį. Bet ši knyga toli gražu nėra, kaip būtų galima įtarti iš pradžių, nei pernelyg sentimentali, nei krikščioniška. Skeligo kilmė – airių mitologijoje. Gal skaitytojus tai paskatins labiau šia sritimi pasidomėti ir rasti naujų paslapčių. Yra nuorodų, aliuzijų į graikų mitologiją (pasakojimas apie Persefonę), yra bendrų filosofinių pasvarstymų apie gyvybę (granato valgymas su Mina ir jos mama). Šiaip knyga ne tik lyriška, joje rasite ir poezijos nuotrupų (cituojamas Bleikas), ir gal kiek nevaikiškų rimtuolės Minos bei Maiklo pamąstymų: „Ar gali meilė padėti žmogui pasveikti?“ (p. 141). „Ir dvasia, nepastebimai iššokanti ir įšokanti atgal“ (p. 136), – taip Mina priduria apžiūrėjusi žmogaus piešinį anatomijos vadovėlyje ir išvardijusi visus raumenis bei kaulus…

Gal kiek paradoksaliai galėtume pasakyti, kad ne itin svarbu, jog Skeligas yra angelas. Ši knyga – apie globą, apie saugojimą, apie kažką, kas lydi… Ir jeigu tai nebūtų angelas, gal būtų kokia nors kita būtybė, kuri saugo tave, kai labai bijai. Ir kai dar labiau bijai dėl mylimo žmogaus – kad tik galėtum paprašyti jos globoti ir jį…

__________________________________

^* Almond, David. Skeligas / iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė. – Vilnius: Mažasis VYTURYS, 2002. – 158 [2] p. – (Iš „Mažojo VYTURIO“ kišenės).

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)