PIENĖ TIRŠTAI JUODAME FONE

Prabėgusi vasara palepino ne tik saulės kaitra, bet ir skaitymo įkarščiu. Leidykla „Alma littera“ išleido Melvino Berdžeso knygą Heroinas^*, kuri iškart pateko į perkamiausiųjų dešimtuką. Tarsi prieskoniu, gaivinančiu kavos ar arbatos puodeliu bičiulių draugijoje tapo klausimas: „Ar jau skaitei Heroiną?“

Atidesnį skaitytoją greitai „užkalbina“ knygos viršelis. Reikia pripažinti dailininkės R. Bateikaitės subtilumą, prasmingą J. Valiušaičio nuotrauką. Viršelis vertas atskiros interpretacijos: žydinti gėlė betoninio grindinio plyšyje ir raudonai, tarsi krauju, užrašytas pavadinimas. Be abejonės, kviečiamai skaityti kalbama ir anotacijoje: knyga pripažinta pasaulyje, pelniusi apdovanojimų, „beveik kultinė“, apie tėvų ir vaikų santykius. „Autoriaus žodyje“ dar paliudijama, kad „visi svarbiausi įvykiai yra nutikę“. Nors šiandien kone kiekviena knyga „išpuošiama“ gražbylystėmis, vis dėlto iš pirmo žvilgsnio pigiu skaitalu Heroinas neatsiduoda. Belieka skaityti.

Draugų paskatintas, puoliau skaityti pats, rugsėjį paraginau ir savo mokinius – dešimtokus^**. Perskaitė beveik visi. Apie šią knygą ir apskritai apie knygas, poreikį skaityti kalbėjomės net dvi pamokas: iš anksto buvau pateikęs keletą klausimų ir, dideliam savo džiaugsmui, sulaukiau gausių atsakymų ir žodžiu, ir raštu. Tai didelė sėkmė, juk Heroinas – liepta savarankiškai skaityti knyga, neprivaloma pagal programą. Abejoju, ar mokytojai (aš – ne išimtis) lengva ranka skiria pamokų savarankiškam skaitymui, nes paprasčiausiai tai atima daug laiko. Pačiam mokytojui tenka didelis krūvis ir atsakomybė: reikia knygą atidžiai perskaityti, sugalvoti bent orientacinių klausimų, sudominti, dažnai vadovauti diskusijai. Klasėse – po trisdešimt moksleivių. Kalbėti nori daugelis, bet kaip juos per vieną pamoką išklausyti? Dar sunkiau moksleivius įvertinti, susekti neskaičiusiuosius, nes, jeigu šito nepadarai, vėliau ir kiti moksleiviai stengiasi kaip nors prasmukti neskaitę.

Kita vertus, aukštesniosiose klasėse visas dėmesys sutelkiamas į teksto ištraukos nagrinėjimą, tad kūrinio, ir dar papildomo, aptarimas, dalijimasis įspūdžiais visiškai praranda pragmatinę naudą, o reikalauja pragariško darbo.

Pasamprotauti apie kūrinį, padiskutuoti jo temomis, jame keliamų problemų aktualumu gimnazijoje vieną kitą kartą įmanoma nebent 9–10 klasėse. Turiu pripažinti, kad nepralaimėjau – Heroinas pagyvino vadovėlinės literatūros interpretacijų ir analizių kasdienybę, nes leidome sau pakalbėti apie rūpimus dalykus ir gyvenimą, esantį visai šalia mūsų. Biologijos mokytoja džiaugėsi, kad moksleiviai rėmėsi šia knyga rengdami diskusiją apie narkotikų prevenciją. Sklaidydamas dešimtokų atsakymus, nusprendžiau, kad tegul jie dabar patys ir šneka, kaip kad Heroine kalbama veikėjų vardu. Suprantama, tai tik mūsų aptarimo fragmentai.

Ar daug skaitote knygų? Kaip jas atsirenkate? Kaip suradote Heroiną?

Rūta. Dabar knygų skaitau nelabai daug: po vieną dvi per mėnesį. Labai nepatinka fantastinė literatūra ir meilės romanai. Dažniausiai skaitau tas knygas, kurios reikalingos pamokoms, nes trūksta laisvalaikio. O gaila.

Ula. Dažnai tenka skaityti knygas iš privalomojo literatūros sąrašo. Nepatinka detektyvai. Heroiną rekomendavo draugė.

Vitalijus. Apie Heroiną išgirdau iš draugų dar vasarą. Šiaip ne itin mėgstu skaityti knygas.

Aušra. Manau, kad knygų skaitau per mažai. Anksčiau skaitydavau kur kas daugiau, o dabar nebėra laiko. Mokslai spaudžia. Ką skaityti, už mane sprendžia mokytojas, tai yra skaitau, ką jis nurodo. Kartais pataria draugai. Kelis kartus įdomią knygą radau namų bibliotekoje.

Milda. Knygas dažnai atsirenku pagal viršelį. Tuomet būtinai perskaitau pratarmę ar pirmąjį skyrių. Jei susidomiu – skaitau knygą iki galo. Heroiną mano geriausiai draugei nupirko mama. Draugė liepė ir man būtinai perskaityti.

Adomas. Knygas skaitau pagal nuotaiką. Šiaip perskaitau nemažai. Labai patiko Čechovas ir Mopasanas. Heroiną iš pradžių pasiūlė draugai, bet taip ir neprisiruošiau, mokykloje viskas išsisprendė savaime.

Tomas. Knygų skaityti nemėgstu. Skaitau tik privalomąsias arba tas, kurias labai išgiria draugai ar mokytojai.

Trumpai apibūdinkite šią knygą – apie ką ji? Kokia jos problematika? Ar ji aktuali?

Agnė A. Heroinas – tai knyga apie Džemą ir Tarą, kurie pabėgo iš namų ir pradėjo laisvą, savarankišką gyvenimą. Jie susidūrė su narkotikais, prostitucija, vagystėmis ir visiškai degradavo. Abu bandė iš šios duobės išsikapstyti, bet tam prireikė daug laiko, valios.

Džema paspruko iš namų dėl per griežto tėvų elgesio su ja, dėl dėmesio ir meilės stokos. Šeimoje jai trūko pripažinimo ir atramos, todėl savo autoritetu ji ir pasirinko ne tėvus, o Lilę. Taro irgi panaši lemtis – tėčio buvo mušamas ir spardomas už tai, kad padėdavęs mamai. Pabėgęs iš namų, Taras skambindavo mamai, bet abejodavo, ar gali ja pasitikėti.

Aušra. Heroinas – sukrečianti knyga. Joje pasakojama apie jaunimo problemas, tėvų ir vaikų nesutarimus, šeimoje patiriamą smurtą, girtuokliavimą. Taip pat – apie narkomaniją, nusikalstamumą, prostituciją, valkatavimą.

Agnė K. Konfliktai su tėvais – beveik kiekvieno paauglio kasdienybė, todėl ši knyga ir domina.

Viktorija. Ši knyga – tai savęs ieškojimas, ir, kaip sakė Taras, tik „patirtis atveria duris, kurios visada buvo, tačiau tu jų nepastebėjai“. Tikriausiai nedaugelis tėvų nutuokia, kuo jų vaikai užsiima laisvalaikiu ar kaip linksminasi. Narkotikai iš pradžių buvo tik kasdienybę praskaidrinanti pramoga, o galiausiai tapo vieninteliais ir geriausiais jaunuolių draugais, tikrąja gyvenimo tiesa. Paskutiniame skyriuje Taras sako: „Tai buvo mano, Džemos ir Heroino meilės istorija“.

Kuris – Džema ar Taras – labiau patiko? Kodėl?

Lina. Taras mane sužavėjo savo kūrybiškumu, domėjimusi menu. Jis jautresnis, rimtesnis. Jaudinanti jo meilė Džemai.

Rūta. Taras. Manau, jis turėjo tikrai rimtą priežastį pabėgti iš namų: ilgai kentė motinos girtavimą, jį mušdavo tėvas. O Džema tetroško nuotykių, ji net nebandė su tėvais ramiai pasikalbėti.

Aušra. Man labiau patiko Taras. Todėl, kad jis atsakingas, protingas, pasiaukojantis, nuoširdus, sąžiningas. Taras turėjo tikslą. Jis mėgo piešti, svajojo stoti į dailės kolegiją. Išėjęs iš namų, susirado kur gyvens, susitvarkė savo landynę, stengėsi ją išpuošti niekniekiais ir paversti namais. Jei ne Džema, Taro gyvenimas nebūtų taip susikomplikavęs. „Jis niekada nebūtų susidėjęs su Lile, Robiu ir heroinu, jei ne aš“, – prisipažino pati Džema.

Karolina T. Labiau patiko Džema. Nors ji tokia šelmė, maištinga, užsispyrusi, šios savybės jai padėjo suprasti gyvenimo esmę. Ji išbandė viską ir pagaliau suvokė, kad toks gyvenimas pražūtingas, todėl užsibrėžė tikslą atsikratyti narkotikų dėl savo ateities. Ir tai padarė. Be to, Džema pastebėjo Lilės grėsmę, pamatė jos išorinį apgaulingumą, kaip pati sakė, „net nežinau kodėl, gal dėl to, kad kaukė nukrito“. Skambindama į policiją, ji parodė savo stiprybę. Kalbėdamas apie Džemą, Taras irgi yra pasakęs: „Jai niekada nebūtų šovę į galvą bėgti vienai, todėl iš dalies ir aš kaltas, kad ji tapo narkomane“.

Viktorija. Džemai jaučiau antipatiją iš pat pradžių. Ji man atrodė vaikiška, nesubrendusi, neatsakinga, nedėkinga, nesupratinga, savanaudė, žaidžianti žmonių jausmais.

Kristina. Džema. Ji vienintelė buvo kantri ir valinga, todėl, būdama Robio užmiesčio namelyje, tesėjo duotą žodį ir nesileido narkotikų.

Kas patiko iš Taro ir Džemos draugų? Kodėl?

Alina. Labiausiai patiko Ričardas. Jis parūpino pastogę, bendravo su jais, stengėsi padėti Tarui gelbėtis nuo Heroino.

Giedrė. Įsiminė Vonė. Ji buvo jiems kaip motina, stengėsi sugrąžinti sveiką protą, bandė įtikinti mesti narkotikus. Nenorėjo leisti apsigyventi pas Lilę ir Robį, nes žinojo, kokie tai žmonės, kuo ši draugystė baigsis.

Agnė A. Labai keistas ir įdomus pasirodė Ričardas. Kalbėdamas jis žiūri žmogui ne į akis, bet į esančius už jo daiktus. Ričardas draugiškas: užimtus negyvenamus namus perleisdavo gatvėje gyvenantiems jaunuoliams.

Ar patrauklus jų gyvenimo būdas? Kuo? Ar galėtumėte taip gyventi?

Lina. Iš pirmo žvilgsnio tikrai patrauklus: gyvena be tėvų, dažnai linksminasi, diskutuoja. Tačiau iš tikrųjų jų gyvenimas sunkus: reikia pasirūpinti savimi, kaip nors gauti maisto, drabužių, galų gale kaip nors prasimanyti pinigų, visą laiką širdį slegia mintys apie tėvus. Manęs toks gyvenimas nežavi ir nenorėčiau to patirti.

Adomas. Taro ir Džemos gyvenimo būdas – savižudybė. Neįsivaizduoju savęs jų vietoje ir negalėčiau taip gyventi.

Vitalijus. Taro ir Džemos gyvenimas man patrauklus, tik jie per daug pasitikėjo draugais, pasidavė jų įtakai. Taip gyventi galėčiau, tikrai būtų įdomu.

Ar pateisinate Džemos maištą prieš tėvus? Ar, jūsų manymu, jie tokie netikę, kaip ir Džemai atrodė?

Gabija. Džema pabėga iš namų tik norėdama atkeršyti tėvams. Tai rodo, kokia ji nesubrendusi.

Jurgita. Manau, kad Džema pasielgė vaikiškai. Ji bėgo iš namų ieškodama nuotykių. Tėvai ją mylėjo, tik nemokėjo to parodyti. Kadangi ji buvo vienintelis vaikas šeimoje, tėvai ją saugojo ir nenorėjo jos prarasti. Deja, Džema per vėlai viską suprato ir įvertino.

Ula. Džemos maišto nepateisinu. Sutinku, kad tėvai buvo perdėtai griežti, bet galima buvo kitaip maištauti. Manau, ji pabėgo trokšdama nuotykių. Tėvai dukrą mylėjo tokią, kokia ji yra, atleido už skausmą, kurį suteikė.

(Man pačiam atrodo, kad greičiausiai tėvai gana egocentriškai tikėjosi, jog Džema turėtų įgyvendinti jų pačių kažkada neišsipildžiusias svajones arba pakartoti nepriekaištingą jų gyvenimą. Taigi pasiliko savo laike ir taip atitrūko nuo dukters pasaulio, kurio dėsnius perprasti ar bent šiek tiek ją suprasti reikėjo nemažų pastangų, tad jiems krinta nemenka kaltė. Nedrįsau moksleiviams prieštarauti, nes įsijungė pedagoginiai „saugikliai“, be to, būtų reikėję išsamiau nagrinėti tekstą, skirti tam laiko. Prie šios temos dar teks grįžti.)

Kieno pusėje – jaunuolių ar jų tėvų – yra autorius? Ar neatrodo, kad tėvai vaizduojami tik neigiamai?

Ieva. Autorius savo pozicijos konkrečiai neišryškina. Kūrinio pradžioje visa kaltė lyg ir atitenka tėvams, tačiau pabaigoje jiems leidžiama išsisakyti. Jie atsiskleidžia suvokę savo klaidas, apmąsto savo elgesį, kartu išgirstame jų pačių gyvenimo dramas: „Kol visko nepraradau, niekada nepripažinau, kad esu alkoholikas“ (Taro tėvas). „Kai Džema pabėgo, mes su Grelu nuolat kaltinom vienas kitą, ginčydavomės, ką mes padarėm ir pasakėm, ką Džema pasakė ar padarė. Mūsų santuoka vos neiširo. O gal ir iširo. Galbūt tebesame tik todėl, kad nieko geriau nesugalvojame“ (Džemos mama).

Kuri knygos vieta jums sukėlė daugiausia minčių, padarė didžiausią įspūdį? Kodėl? Gal radote sau svarbių ir reikšmingų minčių?

Aušra. Man didžiausią įspūdį padarė skyrius, kuriame Lilė dėsto savo požiūrį į gyvenimą. Ten tau tarsi aiškinama, ką turi daryti, kad būtum laiminga. Skaitydama susimąstai, ar iš tiesų gyvenimas toks beprasmis. Ar jis – tik „smegenų plovimas“? Kuo toliau, tuo labiau Lilės žodžiai įtraukia tave į tekstą, imi žavėtis, pavydėti. Juk ji išbandė „viską, ko tu niekada nedrįsai padaryti, apie ką svajojai ir ką geidei patirti…“ Aš negalėjau atsitraukti. Net skaitant trečią kartą, įspūdis buvo didelis. Beje, ši dalis yra ir labai svarbi, nes būtent tada Taras ima vartoti Heroiną – prasideda jo nuopuolis.

Dar man patiko viena mintis, dažnai pati taip jaučiuosi: „Kodėl man taip dažnai bloga ir kodėl taip svarbu savo prastą nuotaiką išrėžti ant kitų, kad ir toliau galėčiau blogai jaustis?“

Ula. Daug minčių sukėlė vieta, kur jie išvažiuoja į kaimą. Tas jų „laužymasis“: vieni pasidavė iškart, kiti vėliau. Ten jie prisipažino sau, kad be narkotikų negali gyventi. Jie viską suvokė, bet priklausomybė pernelyg didelė. Skaitydama įsivaizdavau tą jų beviltiškumą, be to, jie tokie jauni.

Ričardas. Įsiminė vieta, kur jaunuoliai svarsto apie gimstančių vaikų sveikatą, ką vaikams gali duoti tėvai narkomanai.

Milda. Man visa knyga padarė labai didelį įspūdį. Gal dėl to, kad įsijaučiau į veikėjų gyvenimą. Įsimintiniausia pabaiga – Džemos ir Taro grįžimas namo, neišblėsusi Taro meilė Džemai ir viltis, kad kada nors jie vėl bus kartu: „Žinau žinau, ji mane atstūmė ne dėl narkotikų… Tuo metu aš daugiau ar mažiau buvau švarus kaip šaltinio vandenėlis. Tačiau viltis juk miršta paskutinė. Kaip mano gydytojas mėgsta sakyti: būk optimistas, jei nori ko pasiekti“.

Ar buvo šokiruojančių vietų? Kurios?

Agnė Š. Labai šokiravo Lilės elgesys, bet jos mintys apie laisvę tiesiog hipnotizavo: daryk ką nori, kaip nori, kada nori…

Nerijus. Keistai skambėjo Lilės žodžiai: „Gyvenk greitai, mirk jaunas“.

Kristina. Mane šokiravo, kai Lilė, sužinojusi, kad laukiasi kūdikio, ir toliau leidosi „herą“, o vėliau heroinu tepdavo sūneliui dantenas, kad tas nusiramintų ir neverktų.

Agnė A. Šokiravo vietos, kur Džema, kreipdamasi į skaitytoją, dievina narkotikus, laisvą gyvenimą, piktinasi kitaip gyvenančiais ir mąstančiais žmonėmis. Iš pradžių pamaniau, kad knyga skatina narkomaniją, tik vėliau radau atsakymą.

Domantas. Mane labiausiai šokiravo tai, kad Taro tėvas užmigo ir apsišlapino per susirinkimą.

Karolina K. Šokiravo knygos pabaiga, nes tikrai nemaniau, kad ši istorija baigsis taip liūdnai.

Kuo ypatingas pasakojimo būdas?

Giedrė. Kiekviename skyriuje kalba vis kitas veikėjas. Taip skaitytojas daug lengviau gali suprasti kiekvieno jų charakterį, gyvenimo būdą, požiūrį į gyvenimą ir pasaulį.

Adomas. Atrodo, kad knygos veikėjai gyvi ir tiesiog bendrauja su tavimi.

Lina. Istorija pasakojama daugeliu balsų – tai suteikia kūriniui tikroviškumo. Tuose pasakojimuose atsiskleidžia veikėjų charakteriai, jų požiūris į gyvenimą, problemos ir rūpesčiai, vidinė savijauta.

Aušra. Taip parašytą knygą skaičiau pirmą kartą. Galima išgirsti kelias skirtingas nuomones apie tą patį įvykį, poelgius vertina patys veikėjai. Kiekvienas skyrius – atskiras veikėjo monologas, jame atsiskleidžia vidinis pasaulis, slapti planai, tikslai, svajonės. Susidaro įspūdis, kad skaitytojas žino daugiau negu jie vienas apie kitą.

Kuo Heroinas įtaigus: savitu stiliumi, veikėjų charakteriais, aktualia tema?

Nerijus. Labai įtaigus pasakojimo būdas: jautiesi tartum skaitytum skirtingų žmonių dienoraštį apie tą patį įvykį. Geras sumanymas.

Milda. Visas pasakojimas atviras, nuoširdus, įtikinamas. Jį pagyvina angliškų dainų ištraukos. Negaliu apibūdinti šios knygos žodžiais. Ją tiesiog reikia skaityti ir suprasti. Perskaityti Heroiną tiesiog būtina.

Kadangi moksleiviams buvau pasiūlęs išsirinkti labiausiai patikusias vietas, vieną išsirinkau ir pats:

„Tuomet pastebėjau pienes.

Jos žydėjo žolėje palei kelią. Vientisas geltonio ruožas, šviesiai auksinio geltonumo. Stovėjau ir galvojau apie narcizus, kai tiesiog prie kojų žydi pienės – augančios sau, o ne kad aš grožėčiausi. Purvinos gatvės pakraščiai švietė geltonai, tačiau nė vienas praeivis to nepastebėjo.

Aš pats turbūt kokį tuziną kartų praėjau pro šalį. Kartais vaikštau nieko nematydamas.

Suprantu, kad kvailai skamba, bet man atrodė, jog gėlės pražydo Džemai.

Stypsojau ten ir svaigau nuo geltonumo. Man patinka geltona saulės šviesos spalva. Kai reikalai susitvarkys, stosiu į dailės kolegiją. Noriu būti dailininku ar dizaineriu. Manau, aš tikrai turiu tam gabumų.“ (3 skyrius. TARAS)

Ši ištrauka įstrigo kaip šviesiausias ir kartu fatališkas momentas. Žinant kontekstą, ją galima skaityti kaip metaforą. Žydinčių pienių ir keturiolikmečio, pradėjusio grumtynes su gyvenimu, paralelė iškelia vieną labai svarbų klausimą – kas turėjo Tarą pastebėti šiuo lemtingu jam metu?

Pienės auga sau, nereikalaudamos rūpestingumo, jų žydėjimas pakeri geltonumu, bet pražydėjusios vargu ar ką sužavi, juk virsta atgrasiomis piktžolėmis. Taras jau atsiskyręs nuo šeimos, bet per jaunas, kad gyventų savarankiškai. Jam reikia patarimo, globos, gero žodžio, pasitikėjimo ir to pastabumo, galinčio atskleisti gabumus. Tai pagrindžia tolesnis jo susitikimas su Skoliu, Ričardu ir Vone, pagaliau su Lile, bet kaip pastebėtam tapti dabar, kai net patys artimiausi žmonės – tik praeiviai, kurie vaikšto nieko nematydami, nesigrožėdami. Tokią praeivių visuomenę yra taikliai apibūdinęs T. S. Eliotas: „Mes sutrūniję žmonės / Tuščiaviduriai žmonės (…) / Sausais abejingais žodžiais / Mes kalbinam vienas kitą“, panašiai kaip ir „skraidydama“ nuo narkotikų pasako Džema: „(…) daugybė žmonių nė nenutuokia, kad yra tapę vaikščiojančiais lavonais. Iš pažiūros tai normalūs žmonės, tačiau užtenka tik jiems prasižioti, ir iškart supranti – gyvenimas juos nužudė“.

Savo grožėjimosi pienėmis būseną Taras apibūdino kaip laimės akimirką, tačiau ateities svajonė liko tik iliuzija. Viską pamažu pasiglemžė gyvenimo tikrovė – šiurkšti, negailestinga ir žiauri. Purvina gatvė apsvaigino laisvės kauke prisidengusiu beatodairišku gyvenimo būdu, paviliojo Žmogaus Titano įvaizdžiu. Ir Taras palengva tapo narkomanu, vagimi – minėtos praeivių visuomenės piktžole. Pasirodo, reikalai patys nesusitvarkė, nes augti sau buvo per daug rizikinga ir sunku, pritrūko patirties, kad būtų galima laiku perspektyviai įvertinti susiklosčiusias aplinkybes. O iš liūdesio ir skausmo įgyta patirtis, Taro žodžiais tariant, „pakėlusi“ ir „nuskraidinusi“, „išsviedė į kitą erdvę“, iš kurios į prarastąją teko grįžti vėžlio žingsniu.

Laimės akimirka sustingo ir atsikartojo paveiksle: ant kambario sienos Taras piešė didelę geltonai oranžinę pienę tirštai juodame fone. Šiuo atveju simbolinę prasmę įgyja netgi jo vardo (Deividas, hebr. Dāvid – mylimas) ir pravardės (Taras, angl. tar – degutas, derva) santykis.

___________________________

^* Burgess, Melvin. Heroinas / iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas. – Vilnius: Alma littera, 2002. – 301 [3] p.

^** Satraipsnio autorius – Vilniaus Žirmūnų gimnazijos mokytojas ekspertas.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)