Literatūra įtvirtina istorijos atmintį
Gėzos Gardonio (Gárdonyi Geza, 1863–1922) Egerio žvaigždės* – tai tokia knyga, kurią, pasak literatūros kritikės Juditos Gujaš, Vengrijoje yra skaitę ir analfabetai (deja, tik ne šį dešimtmetį, kai vaikai skaito gal tik Harį Poterį…). Todėl keista, pažymi J. Gujaš, kad nėra beveik jokios kritinės literatūros apie šį kūrinį (neskaitant visur kartojamų panegirikų) ir nerandame aiškaus atsakymo į klausimą, kodėl gi šis romanas tapo toks žymus, kodėl ir kaip buvo „kanonizuotas“. Viena aišku: Vengrijos jaunimui Egerio žvaigždės tapo legenda, o jos atgarsiai pasiekė ir Lietuvą. 2001 m. pasirodė antrasis puošnus romano leidimas lietuvių kalba. Pirmą kartą kūrinys į lietuvių kalbą išverstas 1957 m. (Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla). Antrą kartą šį šiaip jau gerą, sklandų Domo Pinigio ir Benedikto Puodžiukaičio vertimą iš rusų kalbos su vengrišku originalu kruopščiai palygino ir pataisė Léda Turai-Petrauskienė. Paaiškinimai buvo papildyti islamo specialisto Egdūno Račiaus pastabomis. Abiejuose leidimuose panaudotos Istvįno Biai-Fögleino iliustracijos: versdamas knygos puslapius, skaitytojas randa įsiterpusius veikėjų portretus. Tokie dar ir vizualiai informuojantys paveikslėliai labai pagyvina skaitymą. Knygą apipavidalino ir dar vienas dailininkas: viršelį ir priešlapius piešė Tomas Karpavičius. Priešlapiuose randame Vengrijos karalystės 1526–1606 m. žemėlapį – stropiam skaitytojui jo tikrai prisireikia.
Egerio žvaigždžių veiksmas iš tiesų nukelia skaitytoją į kovų su turkais laikus. 1526 m. vengrai pralaimi turkams Mohačio mūšį. 1541 m. turkai užima Budą, ir Vengrija skyla į tris dalis: Transilvanija pusiau nepriklausoma, didžioji Alfioldžio lyguma, Vidurio ir Pietų Uždunojė valdoma turkų, į šiaurę nuo Balatono – Austrijai atitekusios žemės. Romano įvykiai vaizduojami per pagrindinių veikėjų Gergėjaus Bornemisos ir Evos Cecėj prizmę. Pirmojoje knygos dalyje jie dar vaikai. Krašte knibždėte knibžda turkų, upelyje besimaudančius vaikus turkų janyčaras pagrobia į nelaisvę, bet iš jos pavyksta ištrūkti. Antrojoje dalyje vaizduojamas Budos užėmimas. Eva karalienės Izabelos paimta į karaliaus rūmus, kad žaistų su mažuoju karaliumi, o našlaitis Gergėjus, suradęs laikiną prieglobstį garsiojo karžygio Balinto Tioriokio dvare, mokosi karybos meno. Siužetas supinamas taip, kad abu herojai tampa karalių rūmų užgrobimo liudytojais. Trečiojoje dalyje Gergėjus su Eva ir bendražygiais nukanka į Konstantinopolį ir nesėkmingai bando išlaisvinti Septyniakuorėje pilyje sultono įkalintą Balintą Tioriokį. Ketvirtojoje ir penktojoje dalyje veiksmas persikelia į Egerį, į patį mūšio sūkurį ant Egerio pilies kuorų… Tuomet (1552 m.) Egeris buvo paskutinė strateginiu požiūriu svarbi tvirtovė, kurią užėmę turkai būtų galėję netrukdomi prisijungti žemes į šiaurę ir rytus nuo Egerio. Tą rudenį vos 2 tūkstančiai vengrų apgina tvirtovę nuo 150 tūkstančių turkų kariuomenės.
Romaną galima priskirti nuo Valterio Skoto prasidėjusiam istorinio romano žanrui, klestinčiam net ir moderniaisiais laikais (XX a. paskutiniame dešimtmetyje Vengrijoje ypač išpopuliarėjo pseudoistoriniai, magiškojo realizmo romanai, vaizduojantys daugiausia turkų valdymo laikotarpį; minėtini autoriai: Z. Láng, L. Márton, H. Darvasi). Šio žanro kūriniai vaizduoja tautą ar etnosą, tikrus istorinius įvykius taip, kad istorinės asmenybės esti šalutiniai veikėjai, o pagrindiniais tampa išgalvoti asmenys. Tradicijos ir tautos istorinės atminties išsaugoti vardai daro pasakojimą realistinį, „patikimą“. Vis dėlto autorius nėra įsipareigojęs tiksliai perpasakoti istorinių įvykių – kuo tuomet romanas skirtųsi nuo istorijos vadovėlio? – ir įpina mūšių, dvikovų aprašymų, meilės peripetijų, nuotykių, užkariaujančių skaitytojo vaizduotę.
Taip yra ir Gardonio romane. Nežinome, ar iš tiesų gyveno Gergėjus Bornemisa, Eva Cecėj, vienaakis janyčaras Jumurdžakas, tuo tarpu Balintas Tioriokis, karalienė Izabela, Ištvanas Dobas – istoriniai asmenys. Budos pilis tikrai buvo užimta Gardonio aprašytuoju būdu (kol našlė karalienė, sultono pakviesta, su kūdikiu ir didikais svečiavosi turkų stovykloje, turkai įžygiavo į Budą), kunigaikštis Balintas Tioriokis iš tiesų buvo klastingai sultono sučiuptas ir įmestas į kalėjimą, ir, be abejo, istorinė tiesa, kad 1552 m. turkai neįveikė Egerio pilies gynėjų, vadovaujamų kapitono Ištvano Dobo.
Gardonis, prieš rašydamas romaną, kruopščiai išstudijavo istorinius šaltinius, sukaupė kalnus medžiagos ne tik iš Vengrijos, bet ir iš Turkijos archyvų. Yra išlikusių rašytojo ranka pieštų pilies brėžinių, taip pat vienas įdomus rankraštis – Egerio pilies gynėjų sąrašas (293 vardai) kartu su trumpomis pastabomis: kas ir kurioje vietoje tvirtovę gynė, žuvo per apsiaustį, buvo sužeistas ar apdovanotas. Pasakojama, kad vienas iš paskutinių Gardonio norų buvo šį vardų sąrašą pridėti prie romano (naujausiame leidyklos „Pueblo“ 2001 m. išleistame 400 psl. Egerio žvaigždžių leidime taip ir yra). Antrasis priešmirtinis rašytojo prašymas buvo skirtas sūnums tėvo vardu paprašyti jo bendražygio poeto Šandoro Brodžio (Bródy Sándor), su kuriuo Gardonis tai bičiuliavosi, tai mirtinai pykosi, atleidimo.
Vengrų literatūros istorikai Gardonį laiko viena prieštaringiausių figūrų, kurios gyvenimas pilnas Pauliui būdingų atsivertimų. Jo pasaulėjautoje susipynęs ateizmas ir mistinis religingumas, racionalumas ir iracionalumas, revoliucingumas ir konservatyvumas, natūralistinis realybės suvokimas ir slėpimasis nuo jos iliuzijų pasaulyje. Visą gyvenimą rašytoją jaudino filosofija, didelę įtaką jam padarė Šopenhauerio idėjos. Nelaiminga santuoka Budapešte Gardonį vertė ieškoti kitos laimės, netikint, kad ji apskritai egzistuoja. Į gyvenimo pabaigą rašytojas vis labiau tolsta nuo žmonių, skausmingai išgyvena susvetimėjimą ir tuo pat metu kaip joks kitas jo amžininkas taip pagaviai, aiškiai, su begale atspalvių vaizduoja žmones, situacijas, praėjusius amžius ir matomas savo aplinkoje kenčiančias sielas. Istoriniuose Gardonio romanuose (Egerio žvaigždės, Nematomas žmogus, Dievo belaisviai) visuomenės gyvenimas iš tiesų tėra pastelinių spalvų fonas, kuriame senųjų amžių atmosfera vaizduojama su didele lyrine jėga skambant amžinosios meilės temai. Egerio žvaigždėse tikrojo patriotiškumo patosas, kulminaciškai atsiskleidusios žmogaus galios susipina su pasiaukojamos meilės motyvais (po apsiausties Gergėjus atpažįsta sužeistą žmoną Evą, kurią per mūšį laikė savo ginklanešiu).
Be kitų istorijos šaltinių, Gardonis rėmėsi tokia mūšio amžininkų bei šiek tiek vėliau gyvenusių metraštininkų kūryba, kuri vėliau perėjo į žodinę tradiciją. Vienas iš labiausiai tradicijoje įsišaknijusių siužetų apie Egerio pilį – Šebeštjėnio Lantošo Tinodžio (Tinódi Lantos Sebestyén), XVI a. eiliuotojo, poema. Tinodis keliavo po Vengrijos karalystę, sukardamas anų laikų mastais tolimus atstumus, ir, kur ką išvydęs ar išgirdęs, sudėdavo į paprastus ketureilius, kurių kiekviena eilutė turėdavo tą patį rimą. Radęs smalsesnių (ir galinčių brangiau už tas vertingas žinias susimokėti) klausytojų, Tinodis, pritardamas sau kobza, rečitatyvu papasakodavo jiems, kas dedasi kitame karalystės pakraštyje. Gardonio romane Tinodis dainomis praneša Balinto Tioriokio žmonai ir sūnums matęs jų vyrą ir tėvą vargų suspaustą Konstantinopolio kalėjime.
1552 m. Egerio mūšis, be abejonės, svarbus įvykis vengrų istorinėje sąmonėje. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad jis, ko gero, būtų buvęs pamirštas kaip daugybė kitų mūšių su turkais dėl vengrų pilių ar kad bent jau tikrai nebūtų užėmęs tokios tvirtos vietos kolektyvinėje tautos atmintyje, jeigu nebūtų buvęs parašytas Gardonio romanas. Jeigu nebūtų Gardonio Egerio žvaigždžių, Egerio mūšis galbūt tebūtų jaudinęs istorikus ir senosios vengrų literatūros tyrėjus.
Štai du pavyzdžiai. 1532 m. turkai užėmė Kiosegio pilį Vengrijos šiaurės vakaruose, 1556 m. įvyko susirėmimas prie Sigetvario Vengrijos pietvakariuose. Sigetvario mūšis buvo panašus į Egerio tuo, kad pilies gynėjai, vadovaujami grafo Miklošo Zrinio, didvyriškai ilgai laikėsi prieš nepalyginti gausesnių turkų pulkų apgultį, kol galiausiai visi paguldė galvas. O nedidelė Kiosegio pilis pastojo kelią į Vieną traukiantiems turkams, ir pora šimtų gynėjų, vadovaujamų Miklošo Jurišicho, užlaikė kariuomenę tiek, kad ji nespėjo laiku nuvykti į Vieną. Kodėl šiandien kiekvienas vengras žino Sigetvario mūšį, o Zrinio vardu pavadintų gatvių yra visuose miestuose ir miesteliuose? Todėl, kad šio didvyrio provaikaitis poetas ir karžygys Zrinis (Zrínyi) XVII a. viduryje sukūrė puikų epą Sigečio žūtis. Ši poema įtraukta į mokyklų literatūros programą. Tuo tarpu Kiosegio mūšis gal kur mokyklinio vadovėlio išnašose ir paminėtas. Literatūros kūriniai, parašyti jo garbei, patys neišgarsėjo. Todėl nenuostabu, kad girdėti tvirtinimų: be Egerio žvaigždžių, ir Egerio mūšį minėtų tik saujelė vietos patriotų. Antra vertus, iš dalies tokį romano populiarumą lėmė vengrų tautos pagarba savo istorijai. Ypatingas savo istorinės praeities branginimas, subrandintas žūtbūtinių laisvės kovų, savojo identiteto suvokimo (vienintelė finougrų tauta Vidurio Europoje?), G. Gardonio romaną pavertė kultiniu. Jis buvo daugybę kartų perleistas, ekranizuotas, o šiais metais gausiai lankomos Egerio pilies požemiuose įrengtas Egerio žvaigždžių herojų muziejus panoptikumas. Džiugu, kad Egerio žvaigždės – vengrų literatūra ir istorija – antrą kartą surado kelią į Lietuvą.
___________________________________
* Gárdonyi, Geza. Egerio žvaigždės: romanas / vertė Domas Pinigis, Benediktas Puodžiukaitis ir Léda Turai-Petrauskienė. – 2-asis patais. Leid. – Vilnius: Strofa, 2001. – 576 p.: iliustr.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)
