SAVASTIES PAIEŠKOS VILHELMO HAUFO „ŠPESARTO SMUKLĖJE“

Kas žino, ar Vilhelmas Haufas būtų tapęs vaikų literatūros klasiku, jei baronas Hiugelis nebūtų jo priėmęs dirbti namų mokytoju. Norisi tikėti, kad rašytojo plunksną jis vis dėlto būtų išbandęs, mat buvo apdovanotas ryškiu pasakotojo talentu. Vaikystėje jis valandų valandas leisdavo dėdės, pas kurį apsigyveno po tėvo mirties, bibliotekoje. Perskaitytų knygų istorijas mėgo vakarais perpasakoti namiškiams, bet pasakodavo savaip – kita linkme pakreipdamas siužetą, įterpdamas naujų epizodų, keisdamas pabaigą. Apie literatūrinius Haufo polinkius byloja ir metai, praleisti universitete. Jis buvo priverstas studijuoti teologiją, bet kur kas mieliau lankė ne savo specialybės, o antikinės istorijos ir literatūros paskaitas¹.

Taigi barono vaikams pasisekė. Juk įstabu turėti mokytoją, kuris ne tik padeda suprasti Biblijos tiesas ar išaiškina painias gramatikos taisykles, bet ir su didžiausiu užsidegimu pasakoja negirdėtas istorijas, pasakas nepasakas. Tokias, kurių klausaisi užgniaužęs kvapą, gaudydamas kiekvieną žodį ir nutirpęs iš keisto malonumo – keisto, nes jį sukelia baimės jausmas. Patirti ir pergalėti baimę saldu įvairaus amžiaus skaitytojui, bet paaugliui – ypač. Ne veltui būtent šio amžiaus vaikai, pirmiausia berniukai, yra didžiausi Haufo mėgėjai. Jo kūriniuose aktualizuojami kolektyvinės pasąmonės archetipai, kurie glūdi kiekvieno paauglio prigimtyje ir kurių iškilimas susijęs su brendimo procesu.

Tapę Haufo siužetų atrama, archetipiniai vaizdiniai prikausto dėmesį ir užgožia kitus, siužeto raidos požiūriu ne tokius svarbius elementus. Archetipų hegemonija, ko gero, lėmė, kad pasakų almanachais įvardijamų Haufo knygų vertinimas iki šiol tebėra nevienareikšmis. Vieni kritikai rašytoją peikia: neva jis, stengdamasis įtikti 12–15 metų skaitytojui, kūrė lėkštas, vienaprasmes pasakas, nė iš tolo neprilygstančias jo amžininkų romantikų K. Brentano, E. T. A. Hofmano, L. Tiko genialiesiems šio žanro kūriniams. Bet išsakyta ir priešinga nuomonė. Esą Haufo pasakose dera įžvelgti du klodus: už pirmojo, tiesiogiai nukreipto į vaiką, yra sumaniai užmaskuotas antrasis, orientuotas į visapusiškai išprususį suaugusį skaitytoją, gebantį pastebėti ir iššifruoti ano meto epochos visuomeninio ir kultūrinio pobūdžio aliuzijas².

Tačiau Haufo kūrybą aptariant vaikų literatūrai skirtame žurnale, turbūt prasmingiau bus ne aliuzijų paslaptis aiškintis, o sekti paskui Haufo pasakų herojus tais keliais, kuriais jau bemaž du šimtmečius traukia vis naujos paauglių kartos. Tad sukime į Špesarto mišką.

Čia ir toliau iliustracijos iš pirmojo V. Haufo Analizuodami asmenybės keitimosi procesą, psichoanalitikai išskiria savasties archetipą. Psichologijos studijose kalbama apie du jo aspektus: dieviškąjį ir žmogiškąjį. Pastarasis siejamas su asmenybės raidos perspektyva, su savojo identiškumo paieškomis bei individualumo patyrimu³. Kaip ir visi kolektyvinės pasąmonės archetipai, savasties archetipas reiškiasi įvairiais simboliais. Viena archajiškiausių yra herojaus kelionės simbolika.

Seniausias šaltinis, kuriame asmenybės tapsmui pavaizduoti pasitelkiamas kelionės motyvas, yra herojiniai mitai. Svarbu pažymėti, kad jaunuoliams jie būdavo pasakojami iniciacijos – ritualo, kurio paskirtis – pervesti iš vaikystės į brandos tarpsnį, – metu. O patys herojiniai mitai atspindi esminius šio ritualo momentus. Iniciacijos ritualo schemą atpažįstame stebuklinėse pasakose, nesunku ją įžvelgti herojiniame epe. Daugiau ar mažiau transformuotu pavidalu ji pastebima ir autorinėje kūryboje.

Kompozicinis visų Haufo almanachų modelis yra analogiškas – tai pasakų rinkiniai su įrėminimu. Špesarto smuklės analizę dera pradėti būtent nuo jo, nes šioje knygoje įrėminimas atlieka ne tik formalų jungties vaidmenį – jis yra semantinė visos knygos ašis.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį į pagrindinius įrėminimo erdvės elementus. Vėlyvą vakarą, temstant siauru miško taku tarp milžiniškų pušų ir skroblų keliauja du vaikinukai – auksakalys ir mechanikas. Mitofolklorinei tradicijai būdinga, kad personažai, palikę savąja laikomą namų erdvę, į svetimąją, kurioje jų laukia egzistencinės svarbos išbandymai, patenka ne iš karto. Šias dvi erdves skiria tarpinė sritis, kuri dažniausiai vaizduojama kaip miškas. Etnologijos medžiaga byloja, jog daugelyje kraštų miške slypi uždara iniciacijos ritualų teritorija. Į ją įžengti ne taip jau paprasta, nes ši vieta yra saugoma.

Apeiginių stebuklinės pasakos šaknų ieškotojas Vladimiras Propas teigia, kad iniciacijos miško sargė pasakose yra ragana, į ritualinių išbandymų teritoriją patenkama per miške stovinčią jos trobelę⁴. Smuklė, kurioje nakčiai apsistoja Špesarto mišku einantys vaikinukai, – antroji išskirtina įrėminimo siužeto veiksmo vieta. Ji stebėtinai panaši į pasakų raganos buveinę. Smuklėje šeimininkauja ne vyras, o moteris. Ją charakterizuojant dialogų remarkose pažymimas piktas ir valdingas būdas: ji piktai pažvelgia, piktai atsako, surinka, niurna. Šeimininkės elgesys įrėminimo siužete gerokai primena raganos veiksmus. Apnakvindinamus pakeleivius ji padaro belaisviais. Smuklės langai išpinti geležiniais virbais, o kai vienas iš svečių, vežėjas, patyliukais išsliūkina į lauką iš savo vežimo pasiimti žvakių, jį užpuola ir nė pajudėti neleidžia du dideli šeimininkės šunys. Pasakų ragana kai kada siekia pas ją patekusius žmones užmigdyti, kad lengviau galėtų juos numarinti. Eiti miegoti įsakmiai varo ir smuklės šeimininkė, tik svečiai, nujausdami pavojų, slapčia sutaria būdrauti pasakodami istorijas.

Trečioji vieta, į kurią perkeliamas įrėminimo siužeto veiksmas, yra galvažudžių gaujos stovykla. Gretinant su ritualu, tipologiškai ji atitinka esminių išbandymų erdvę. Inicijuojamieji kuriam laikui būdavo visiškai atskirti nuo aplinkos. Haufo kūrinyje atskyrimą reiškia trijų belaisvių – auksakalio, studento ir medžioklio – įkalinimas lūšnoje. Mituose pabrėžiamas chtoniškasis išbandymų erdvės pobūdis, ryšys su mirties sritimi. Špesarto smuklėje į galvažudžių stovyklą patenkama tarsi į kokį ankštą požeminį pasaulį – ji yra dauboje, į kurią tenka leistis stačiais skardžiais einančiu siauru taku.

Miestas ir grafo pilis – ketvirtoji veiksmo vieta. Čia džiaugsmingai sutinkami ir įvertinami buvę belaisviai, ypač išskiriant labiausiai pasižymėjusįjį – auksakalį. Ritualinius išbandymus atlaikę jaunuoliai būdavo sveikinami kaip antrąkart gimusieji, tapdavo visateisiais bendruomenės nariais ir pradėdavo naują gyvenimo etapą. Pasakose iniciacinės prasmės žygdarbiai dažnai apvainikuojami karaliaus rūmuose: herojus veda karalaitę ir tampa karaliaus žentu ar pačiu karaliumi – taigi pasikeičia jo statusas. Tačiau Špesarto smuklės įrėminimas – ne pasaka, todėl iniciacijos pabaigą žymintis momentas čia savaip perprasmintas. Pilyje dėkodama auksakaliui už išgelbėjimą, grafienė tarsi priima jį į savo šeimą: pareiškia, kad jos vyras būsiąs jam tėvas, vaikai – broliai ir seserys, o ji pati – motina. Tačiau nei grafu, nei grafo žentu auksakalys netampa – realybėje XIX a. pradžioje tai buvo neįmanomas dalykas. Tad priėmimą į šeimą Haufas traktuoja kaip globą ir aukštesnio statuso, tačiau tik esamame luome, suteikimą: auksakalį, kol jis keliaudamas mokosi amato meistrystės, grafienė šelpia pinigais, o kada grįžta, nuperka ir įrengia šiam puikius namus.

Iniciacijos ritualo schemą primena ne tik įrėminimo erdvės elementai, bet ir personažų sistema. Apie smuklės šeimininkės vaidmenį šioje sistemoje jau kalbėta. Galvažudžiai gretintini su mirties sričiai priklausančiomis chtoninėmis esybėmis, į kurių teritoriją pakliūva bandomieji ir kurias privalu įveikti. Pačiais inicijuojamaisiais tapdavo jaunuoliai, priartėję prie lytinės brandos. Išskyrus pagyvenusį vežėją ir galbūt medžioklį, kurio metai lieka neaiškūs, Špesarto smuklėje apsistoję vyrai daugmaž atitinka apibrėžtąjį inicijuojamųjų amžių. Jauniausiam jų, auksakaliui, anot pasakotojo, negalėtum duoti daugiau kaip šešiolika. O tai, kad jauniausiam personažui suteikiama galimybė pranokti kitus, sietina su pasakų tradicija.

Į personažų sistemą būtina įtraukti ir grafienę. Tačiau nusakyti jos vaidmenį kiek kebliau. Pasakose moters išvadavimas yra vienas ryškiausių herojaus žygdarbių. Retesniais atvejais vaduojamoji gali būti motina, sesuo, o dažniausiai ji – karalaitė, su kuria kraujo ryšys herojaus nesieja ir kurią jis paprastai pasakos pabaigoje veda. Grafienė – auksakalio krikštamotė, taigi ją lyg ir galėtume prilyginti motinai. Tačiau auksakalio jausmus grafienei sunkoka pavadinti sūniškais. Antra vertus, neturi šie jausmai ir erotinio atspalvio. Grafienė yra garbinama kaip nepaprastai tauri ir kilni moteris, auksakalys atsidavęs jai taip, kad pasiryžęs verčiau netekti galvos nei prarasti jai gabenamą papuošalą. Kur susiduriame su tokia herojaus laikysena moters atžvilgiu? Ogi viduramžių riterių literatūroje! Taigi auksakalys į grafienę žvelgia kaip riteris į savąją širdies damą. Su riterių romanais galima sieti ir atskiras siužeto detales. Pirmiausia tai neatpažinimo motyvas. Auksakalys ryžtasi aukotis dėl grafienės, nežinodamas, kad toji yra jo krikštamotė, grafienė vaduotoją atpažįsta tik po jo žygdarbio. Riterių romanuose populiarus buvęs ir persirengimo priešingos lyties asmens drabužiais motyvas – jo analogą regime Haufo siužete. Pagaliau galima prisiminti ir sentimentalų riterio ir damos požiūrį į garbinamo asmens daiktus – tiek auksakalys, tiek grafienė nori atminimui pasilikti vienas antro drabužius, kuriais jie buvo persirengę. Nekyla abejonių, kad riterystės institucijų šaknys slypi tolimos praeities papročiuose, yra susijusios su jaunuolio pripažinimo kariu ritualais⁵.

Iniciacijos ritualo metu transformuojasi asmenybė. Špesarto smuklėje tai parodoma auksakalio paveikslu. Galimas daiktas, jog Felikso vardas jam parinktas neatsitiktinai. Juk vardas „Feliksas“ tik vienu garsu skiriasi nuo Fenikso, mitinio paukščio, sudegančio ir atgimstančio iš savo pelenų, vardo. Įrėminime papasakota Felikso gyvenimo istorija asocijuojasi su Fenikso mitu: Špesarto miške miršta Feliksas – drovus, baikštus paauglys – ir gimsta Feliksas – kilnus, drąsus didvyris. Asmenybės tapsmas – tai dvasinis brendimas. Ir esminė Felikso pergalė yra dvasinė. Jam netenka kautis ginklu, Haufo papasakotoje istorijoje fizinė jo jėga taip pat visai nesvarbi. Reikšmingiausias dalykas jo tapsmo procese – apsisprendimas aukotis. Dėl pirmą kartą pamatytos svetimos moters auksakalys ryžtasi rizikuoti gyvybe. Ryžtasi be jokių vidinių dvejonių, tiesiog iš gailesčio į nelaimę patekusiai moteriai. Tai sąmoningas ir laisvas jo valios aktas, ir jį reikia vertinti kaip kulminacinį dvasinio virsmo momentą.

Toliau pabandykime išsiaiškinti, kokia vieta Špesarto smuklės almanache tenka pasakoms. Ieškant sąsajų su ritualo schema, būtų galima teigti, kad pasakos, tarsi šventosios genties istorijos inicijuojamiesiems, suteikia esminių žinių apie žmogų ir pasaulį. Pasakos atstovauja skirtingoms žanrinėms kategorijoms. Mechaniko pasekta „Pasaka apie guldeną“* priskirtina novelinėms likimo temos pasakoms, medžioklio „Saido nutikimai“ – rytietiškosioms stebuklinėms pasakoms, „Stinfolio griova“, kurią pasakoja auksakalys, artimesnė ne pasakos, bet sagos žanrui, o „Šaltoji širdis“, su pertraukomis sekama studento, šlietina prie mitologinių sakmių. Nepaisant žanro skirtumų, jų problematika artima – visos jos kalba apie individo savasties paieškas.

Pasakų personažams suteikiama galimybė rinktis savąjį gyvenimo kelią tokį, koks, jų manymu, nuves ten, kur jie jausis visaverčiai. Antai Viliui iš „Stinfolio griovos“ atskleidžiama Karmilano turtų paslaptis ir leidžiama išsinešti dėžę auksinių, tačiau Vilius tuo nepasikakina, gviešiasi daugiau ir pražūva. „Pasakoje apie auksinį guldeną“ Kunas siūlo broliams bendrai dalytis jam priklausančiu ežeru, tačiau šie sumano varžybas, kurias laimėję tikisi ežerą iš Kuno atimti, deja, varžybas jie pralaimi ir lieka be nieko. Daugiausia progų rinktis suteikta „Šaltosios širdies“ personažui Petrui Munkui. Maginės paramos jis gali kreiptis į dvi skirtingoms mitinėms sritims atstovaujančias dvasias – į Stiklinį Žmogelį ir olandą Miką, o Stiklinis Žmogelis dovanoja tris galimybes keisti gyvenimą, patenkindamas tris Petro norus.

Ne vienoje iš pasakų prieš įgyjant galimybę rinktis pirmiausia būtina įveikti nepaprasto masto išorines kliūtis – nepabūgti gyvybei grasančių gamtos stichijų, dažniausiai vaizduojamų kaip įsisiautėjusi audra, įveikti baimę akistatoje su mirties pasauliui priklausančiomis esybėmis, sužinoti slaptą maginę ištarmę. Taigi kelias į įsivaizduojamą gyvenimo pilnatvę nėra lengvas, reikia atitinkamai suformuoti charakterį, išsiugdyti tokius bruožus kaip atkaklumas, ryžtingumas, sumanumas, kantrybė, drąsa. Tai galėtų būti prilygintina iniciacinių išbandymų laikotarpiui. Šie bruožai, parodyti liaudies pasakose, paprastai signalizuoja būsimą personažo sėkmę. Tuo tarpu Haufo kūriniuose yra kiek kitaip. Ir neįmanomiausias kliūtis įveikusi stipri, valinga asmenybė, kokia, tarkim, yra „Stinfolio griovos“ Vilius, gali sulaukti prapulties. Sėkmė priklauso nuo to, kokių vertybių, formuodami save, siekia pasakų personažai. Jei savo egzistencijos tikslu ir prasme laikai praturtėjimą, tavęs neišvengiamai laukia pražūtis, – teigia Haufas visų Špesarto smuklės pasakų siužetais, tik vienuose ši mintis reiškiama pasakojant apie pagrindinių veikėjų likimą, kituose – apie antraeilių. Godumas yra pragaištingas. Apie asmenybę žlugdančią, tiesiog nužmoginančią jo galią sekama pasakoje „Šaltoji širdis“. Sutikęs su olando Miko sąlygomis ir žmogaus širdį iškeitęs į akmeninę, Petras Munkas netrunka tapti didžturtis, tačiau akmeninė širdis nežino gailesčio, per ją jis praranda artimiausius sau žmones – motiną ir žmoną. Gailestį, mokėjimą atjausti kitą ir altruistinį pasirengimą padėti kitam, t. y. pasirengimą padėti be jokio atlygio, – štai ką Haufas iškelia kaip esmines žmogaus vertybes. Kitaip nei turtų, šių vertybių išorės pasaulyje nerandama, jos subrandinamos pačiame žmoguje. Apie tai pasakoja ir Špesarto smuklės įrėminimas, ir smuklės svečių sekamos pasakos.

Kaip romantizmo epochos rašytojas, Haufas kalba apie individo tapsmą asmenybe, iškeldamas paties žmogaus apsisprendimą formuoti save orientuojantis ne į kieno nors primestas, o į laisvai pasirinktas vertybes. Aktualizuodamas archajiškąją iniciacijos ritualo schemą, Haufas savotiškai primena, kad asmenybės brendimo problema yra amžina. O kreipdamasis savo pasakomis pirmiausia į paauglius, rašytojas parodo, kokie nelengvi, kiek daug kliūčių įveikti reikalaujantys savasties paieškų keliai laukia jų beišeinant ir kaip svarbu juos tinkamai pasirinkti.

_____________________________________________

* Straipsnio autorė remiasi Lietuvoje iki šiol labiau paplitusiu Juozo Balčikonio vertimu. Naujesniame ir šiuolaikiškesniame Alfonso Tekoriaus vertime (1993 m.) šis kūrinys vadinasi „Pasakojimas apie guldeną su elnio atvaizdu“, „Stinfolio griova“ atitinkamai – „Stynfolio ola“, „Šaltosios širdies veikėjas Petras Munkas – Pėteris Munkas, Karmilano turtai – Karmilhano turtai, Stiklinis Žmogelis – Stiklo Žmogutis. Be abejo, yra ir daugiau tikrinių vardų pakeitimų. – Red. Past.

¹ Чернявская И.С. О скасках и сказочниках // Сказки / Вильгельм Гауф. Сказки и истории / Ханс Кристиан Андерсен. Москва: Правда, 1978. P. 4–5.

² Žr. Thum, Maureen. Misreading the Cross-Writer: The Case of Wilhelm Hauff‘s „Dwarf Long Nose“ // Children‘s Literature. Vol. 25. New Haven and London: Yale University Press, 1997. P. 1–23.

³ Gudaitė, Gražina. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. Vilnius: Tyto alba, 2001. P. 49–51.

⁴ Пропп, Владимир Яковлевич. Исторические корни волшебной сказки. Москва: Изд-во Ленинградского ун-та, 1988. P. 57–64.

⁵ Huizinga, Johan. Viduramžių ruduo. Vilnius: Amžius, 1996. P. 102.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)