Žaismingas bebrų pasakų pasaulis

Tarp gausybės vaikams leidžiamų knygų visame pasaulyje vyrauja gausiai iliustruoti leidiniai, skirti patiems mažiausiems – tiems, kurie dar tik klausosi vyresniųjų skaitomų pasakų arba vos pradeda skaityti patys. Dažniausiai tai paveikslų knygos, kuriose reikšmingiausias vaidmuo tenka iliustracijoms. Vienose jų iliustracijos karaliauja beveik be teksto, kitose – paklūsta rašytojo pasakojimo melodijai, ir tuomet knyga panėši į fortepijoninio kūrinio orkestruotę.

Panašiai atsitiko ir „Vagos“ išleistai Jono Liniausko knygai Oranžinis čiulptukas, arba Mano pirmasis sandėris^*. Dailininkės Danguolės Žemaitytės iliustracijos suteikė spalvingumo (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) šiaip jau gan lėkštam kūriniui ir pavertė jį tikra paveikslų knyga, kurių – lietuviškų – turime ne taip jau daug. Paveikslai ne tik padeda skaitytojui įsivaizduoti, kaip atrodo knygos veikėjai, ne tik iliustruoja tekstą, bet ir sukuria visai atskirą pasaulį, kupiną detalių, kurių rašytojas nemini, tačiau kurios gerokai praplečia pagrindinių veikėjų – bebrų – šeimynos aplinką.

Mažiesiems skaitytojams skirtose pasakų knygose, kurių pagrindiniai veikėjai – gyvūnai, dailininkui sunkiausia išlaviruoti tarp jiems suteiktų žmogiškų ir gamtinių bruožų. Nors vaikai gana patiklūs, jaučia pasakos diktuojamą iliustracijų santykinumą, tačiau tuo pat metu jie turi atpažinti gyvūnuose ir jų tikruosius bruožus – ausų, ragų ir kojų skaičių, kailį, ūsus, uodegą ir pan.

J. Liniausko pasakos herojus bebriukas Bartolomėjas savo elgesiu primena ikimokyklinuką, tad dailininkė tokį jį ir vaizduoja – vaikštantį užpakalinėmis letenomis, gestikuliuojantį, užsimovusį dryžiuotas kelnaites, prie stalo po smakru pasirišusį servetėlę. Tuo pat metu matome ir tai, kas bebrą daro bebru, – snukutyje žaismingai kyšo du kapliai, užpakalyje – plokščia uodega. Taip antropomorfizuojami visi knygos veikėjai, išskyrus lapę, kuri kažkodėl vaizduojama „nuoga“.

Tačiau bebrai, voveraitė (išvaizda beveik nesiskirianti nuo bebro), zuikiai, pelės savo snukučiais primena keistą stilių maišalienę – truputis iš karikatūrų, truputis iš aplikacinių animacinių filmukų, truputis iš vaikiškų piešinių. „Sužmoginamas“ visas bebrų namelio vidus: jie sėdi prie stalo, grindys užtiestos languotu kilimu, ant stalo – atidaryta šprotų dėžutė, pieno ąsotis. Vargu ar vertėjo taip perlenkti net ir žaismės dėlei, nes visiški vegetarai bebrai pernelyg jau drastiškai išvelkami iš savo aplinkos ir metami į žmonių pasaulį, iš kurio atkeliavęs čiulptukas traktuojamas kaip gamtos pasaulio svetimkūnis ir būtent dėl to visus taip sudomina.

Smagu pastebėti knygoje gausybę detalių – visas tas kelnėtas ir batuotas peliukes, besišypsančias bites, muses, kirmėlaites ir sraiges, iš linksmumo net žibančiom akim varles. Visi tie iš teksto išsprūdę gyviai – puiki galimybė paganyti akis ir suaugusiajam, ir vaikui, kuris iliustracijų netyrinėja, „skaito“ jas vienu kartu, viską greitai pastebi ir įsimena. Kuo tokių detalių daugiau – tuo kūrybiškesnė iliustracijos traktuotė, tuo labiau ji papildo tekstą. Puikiai šias detales savo animaciniuose filmuose kažkada panaudojo V. Disnėjus. Deja, iš dabarties animacinių filmų ir pagal juos sukurtų paveikslų knygų jos visiškai išnyko. O D. Žemaitytė jomis tiesiog žongliruoja pažerdama netikėčiausiose vietose – teksto pabaigoje ir viduryje, lapų kampuose. Žaismingai nuteikia ir spalvingai aprėminti puslapių numeriai, ir pirmosios kiekvieno puslapio raidės, tarsi išlankstytos iš susuktos vielos, kurios net ir menkiausias gabalėlis vaikui – vertybė (suaugusieji to niekad nesupras).

D. Žemaitytės piešinio linija – kartais minkšta ir plastiška, o kartais staiga užaštrėja ir primena A. Kepežinsko stilių. Iliustracijų spalvos aitrios, net neskoningos, tačiau tai – suaugusiojo akimis. Vaikai mėgsta šias saldainines spalvas, kaip ir juodu kontūru apibrėžtas formas, nes būtent toks pat ir jų ankstyvųjų piešinių stilius, tad ir knygos puslapiuose išvysta pažįstamą, lengvai atkartojamą pasaulį. Tačiau šios spalvos gan nemaloniai kontrastuoja su švelnių pastelinių spalvų kairiaisiais puslapiais, tiesiog užliejančiais savita nuotaika, kurią sujaukia rėksmingi dešinieji.

Įdomus vientisas iliustracijų maketavimas – kai veiksmas tarsi neišsitenka dailininkės nubrėžtuose rėmuose, išsilieja į vieną ar kitą šoną, lyg vaiko vaizduotė, gebanti nuolat nuklysti į lankas, jei tik jokie rėmai jos nesuvaržo. Gaila, kad knygos maketuotojas, skrupulingai išlaikydamas dešiniosios paraštės plotį, ne visada tinkamai dėjo į kairiąją pusę išsiliejusias iliustracijas, tarsi nuvogdamas dalį erdvės (p. 13, 17). Jei prisiminsime, kad lengviau pastebime ir įsimename erdvės rėmais apibrėžtus ir tekstus, ir paveikslus, galime suvokti, kad iki pat lapo krašto ištęstų iliustracijų pakraščiuose esančios detalės tiesiog išnyksta iš akiračio.

Tradiciškai gražiomis ir vertingomis vaikų knygomis laikomos išspausdintosios ant kreidinio popieriaus. Toks pat parinktas ir Oranžiniam čiulptukui. Tačiau ją ištinka ta pati tradicinė bėda, į kurią leidėjai nekreipia dėmesio: popierius labai blizga tiek dienos, tiek ir lempos šviesoje, tad atšvaitai trukdo suvokti iliustracijos vientisumą ir skaityti tekstą. Pradedantiems skaityti vaikams tai visai netikęs dalykas.

Vaikų knygų lentynoje šalia spalvingų „egmontų“ ši knyga gali ir prapulti, tačiau norintiems savo vaikus išvaduoti iš standartizuoto statiškų barbiškų princesių pasaulio, ji gali suteikti puikią galimybę paklajoti drauge su jais tarp besišypsančių vabalų ir bekikenančių grybų.

_________________________________

^* Liniauskas Jonas. Oranžinis čiulptukas, arba mano pirmas sandėris / dailininkė Danguolė Žemaitytė. – Vilnius: Vaga, 2002. – 36 p.: iliustr.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)