M. VAINILAIČIO EILIUOTOS PASAKOS

Jau ne kartą liežuvis vertėsi sakyti, jog garsusis, vaikų mylimas, kelias skaitytojų kartas užauginęs poetas Martynas Vainilaitis pradėjo naują savo kūrybos etapą: ankstesnįjį tarsi užbaigė puošni ir didelė jo rinktinė Žydras povas povinėja (1995), savotiška trumpųjų eilėraščių skrynia, lobynas, kurį sukrovęs poetas ėmėsi epikos – dabar kuria eiliuotas pasakas.

Tačiau, taip tvirtindami ir nedarydami išlygų, be abejo, klystume ir kaip literatūros kritikai ir kaip literatūros istorikai. Pirmuoju atveju turėtume sulaukti pagrįstos pastabos, jog dažnam M. Vainilaičio eilėraščiui, kaip ir apskritai visai tradicinei vaikų poezijai, būdingi epikos pradmenys – siužeto užuomazgos, apibrėžti veikėjai, raiškios situacijos. Štai kritikas Ričardas Pakalniškis, analizuodamas nelengvai apčiuopiamą takoskyrą tarp siužetinio eilėraščio ir poemos, mini tokius M. Vainilaičio tekstus kaip „Vilko pilis“, „Kupriukas muzikantas“, „Medžiotojas“ ir kt.¹ Tai išties klasikiniai, ne per didelės apimties siužetinio eilėraščio pavyzdžiai.

Žvelgdami kaip literatūros istorikai, tirdami M. Vainilaičio knygų bibliografiją, taip pat greitai pastebėsime, jog lyrinę epiką šis poetas išbandė jau kūrybos kelio pradžioje – atskiromis knygomis išleido Pramuštgalvį beždžioniuką (1964), paskui Ežio namą (1967, neseniai išėjo ketvirtasis šios knygos leidimas), o apie 1980-uosius sukūrė Bruknelę, kuri, deja, pasaulį išvydo po gero dešimtmečio – 1991 m.

Žaismingai perspėjančios pasakos

Visai smalsu šiandien žvilgtelėti į tas dvi ankstyvąsias knygas, juolab kad kritika apie jas beveik nieko nekalbėjo, o ne vieno skaitytojo (prie tokių priskiriu ir save) atmintyje jos turbūt išlikusios.

Ir Beždžioniuką, ir Ežio namą literatūrologiškai turėtume įvardyti kaip originaliąsias eiliuotas literatūrines pasakas. Pirmasis kūrinėlis labai būdingas septintajam dešimtmečiui: visa lietuvių vaikų literatūra tada ėmė linksmai kalbėtis su skaitytoju, pokštauti, nepamiršdama gudriai, tarsi nepastebimai jo pamokyti. Pasakojama apie „iš pietų, / Iš atogrąžų karštų“ parsivežtą beždžioniuką – „pramuštgalvį, lyg berniuką“… Cituotoji frazė – aiškus didaktikos raktelis: poetas neva kalba ne apie vaiką, bet apie savotišką jo dublerį. Nepaklusęs pasakotojo (šeimininko?) draudimams, beždžioniukas dviratuku išvažiuoja į gatvę, ten išdaigauja, dėl to policininkai uždaro jį zoologijos sode. Skambus, sklandus, visiškai vienaplanis tekstas, rodantis blogo elgesio pavyzdį ir padarinius.

Ežio namas – didesnės apimties, jo siužetas labiau išplėtotas. Skaitytojai mintimis patenka į M. Vainilaičiui labai artimą pasaulį, susiduria su veikėjais miško gyventojais, būdingais ir to meto jo eilėraščiams. Panašiai kaip garsiojoje Vytės Nemunėlio poemoje apie Rudnosiuką, Ežio name kuriamas šeimos modelis, antropomorfizuojami gyvūnai („Eigulys užkandęs rūko“…). Eigulys ir eigulienė – ežys ir ežienė – eina „žalio miško apžiūrėti“ ir liepia vaikams neliesti degtukų. Kaip ir Pramuštgalvyje beždžioniuke, draudimo nepaisoma, nors ne taip tiesmukai: ežiukai nori išrūkyti iš urvo pelę, su kuria smagiai žaidė, tad užsikuria ugnį ir sudegina namus. Nors kūrinio centras yra aiškus perspėjimas – su degtukais žaisti pavojinga, – jis netampa visiškai utilitariniu tekstu, jame galima įžvelgti ir kitokių idėjų. Draugiškieji gyvūnai šernas, kiškis, voverė, meška ir kiti skuba į pagalbą, gesina gaisrą, o tradiciniai „blogieji“ – lapė ir vilkas – gūrina šalin, nes jiems ežiai – „ne kūmai“. Pasaką praturtina ir epilogas: ežiukai kartu su tėvais atstato namą, pajunta darbo skonį, atperka kaltę.

Ežių pasaulis poetui, be abejo, artimas, prie jo vėl grįžta knygoje Ežiukai Devyžiukai (2000). Dabar poetas kuria ne vien savo išgalvotą siužetą, o pasitelkia tradicinių liaudies pasakų motyvus. Nors „iš galvos“ ten sudėta irgi nemažai. Pasaka apie ežio ir kiškio lenktynes baigiasi džiaugsmo puota, kūrinyje vos pastebimai blyksteli ir tradicinė didaktika.

Dvigubo adresato pavojai

Jau naujaisiais laikais sukurtos Skruzdėlytės po kanopa (1994) siužetas atrodo taip pat originalus, autoriaus sugalvotas. Tačiau, pasak kritikos, ji sukurta „totorių pasakos motyvais„². Tai pasaka apie nevykusį hibridą – asilės ir mulo palikuonį Mukalą, kuris netinka nei arti, nei vežimui traukti, o šeimininko išvytas, girioje uždeda kanopą ant skruzdėlyno ir priverčia Skruzdėlę už jo tekėti, jį maitinti, statyti namus. Galų gale, skruzdėlei triūsiant, Mukalas nugaišta. Imituodamas liaudies žvėrių pasakos modelį, M. Vainilaitis sukūrė nesudėtingos struktūros, melodingai sueiliuotą tekstą, kurį galima skaityti dviem kodais: vaikui tai istorija apie darbštumą, prievartą, begėdišką tinginystę, o suaugusieji, ypač žinodami kūrinio išleidimo datą, lengvai suvokia politinę jo potekstę. Tačiau vis aiškiau matyti, jog čia neišvengta tradicinio pavojaus: noro iškart įtikti dviem adresatams. Nors entuziastingai kritikos sutikta (žr. minėtą V. Aurylos straipsnį), šiandien Skruzdėlytė po kanopa daug kam atrodo ne pats sėkmingiausias M. Vainilaičio kūrinys, galbūt net svetimokas šio poeto prigimčiai. Vaikams jos siužetas gana sunkiasvoris, kai kurių tėvelių nuomone, netgi neskoningas, o suaugėlis per daug aiškiai mato išankstines idėjines kūrėjo intencijas, pastangas sukurti aktualią potekstę.

„Bruknelė“

Dabartinės M. Vainilaičio eiliuotų pasakų atmainos pradžia – Bruknelė, kuri radosi iš puikaus sakmių, mitų, pasakų pasaulio pažinimo. Šis kūrinys yra reikšmingas mūsų vaikų literatūros raidai, jau gerai žinomas, pastebėtas. Jo personažų sistemą dėmesingai analizavo Neringa Mikalauskienė³. Dar periodikoje fragmentais spausdinamą kūrinį ėmėsi vertinti kritikas Ričardas Pakalniškis, kuris suproblemino du ir vėliau svarstytus aspektus – turinio genezės ir meninės įtaigos. Kritikas pažymėjo, jog „iš liaudies pasakų poemai Martynas Vainilaitis perėmė tik žanrinę formą, o ne konkretų siužetą. Mokydamasis iš tautosakos, poetas laisvai kuria ir personažus, ir siužetą“; o antra, vertintojui pasirodė, jog „kūrinys kol kas perdėm dainiškas ir tuo požiūriu kiek statiškas„⁴. Labai esmingoje ir garbingoje diskusijoje, kurią užrašė žurnalistė Jolanta Zabarauskienė⁵, poetas Valdemaras Kukulas irgi švelniai kritikavo intonacijos monotoniją, nuogąstavo dėl iškraipytų mitologijos šaltinių. Tačiau mitologas Norbertas Vėlius kategoriškai apgynė mitologinį Bruknelės patikimumą ir įspūdingai apibendrino: „Jeigu būtų, sakykim, karas, visi mūsų tautosakos šaltiniai žūtų ir išliktų tik Bruknelė, po 100 metų mitologai iš jos rekonstruotų lietuvių mitologiją ir rekonstruotų nedaug teklysdami„⁶.

Turbūt neįmanoma dar aukščiau įvertinti poetinės išmonės! Taigi buvo pakoreguotos pirminės šio teksto charakteristikos: jo šaltiniai yra ne tiek liaudies pasakos, kiek mitų pasaulis, ir personažai kuriami ne taip jau laisvai, o vadovaujantis mito patirtimi, išmanymu. Kūrinyje, „atrodo, knibždėte knibžda įvairių mitinių būtybių“, antrina jaunoji kritikė⁷. Be abejo, Bruknelė bus dar ne kartą analizuojama, vertinama, diskutuojama dėl jos artimumo adresatui – juk ji tokia sodri ir keliasluoksnė.

Toliau prie folkloro versmių

Naujuosiuose kūriniuose M. Vainilaitis vėl darbuojasi prie jam gerai pažįstamų liaudies kūrybos versmių. Rinkinyje Kaulo bobos apžavai (1999), kuris pripažintas geriausia metų vaikų knyga, sudėtos penkios pasakos. Netrukus atskiromis knygomis išėjo Pelėdos giesmė (2001) ir Sidabrinė kultuvėlė (2002). Akivaizdu, jog M. Vainilaičiui artimiausias yra stebuklinių pasakų pasaulis, kuris, suprantama, siejasi su sakmių, mito pasauliu. Sakmių velnio ir savo sielą jam pažadėjusio žmogaus konfliktas, žmogaus gudrumo, darbštumo, gyvybingumo išaukštinimas būdingas tradicinėmis folkloro detalėmis manipuliuojančiai, savitai pratęstai Kalvio pasakai. Kurdamas poetas ir čia atsakingai remiasi moksliniais mitologijos tyrimais ir šaltiniais, pasitelkia jau žinomus literatūrinius liaudies pasakų variantus. Štai Snieguolėje gana nuosekliai sekama to paties pavadinimo Brolių Grimų pasaka apie podukrą ir septynis nykštukus, poetas atsisako tik keleto tą pačią funkciją atliekančių epizodų (pamotės pastangos nužudyti Snieguolę) ir sukuria kitokią, emociškai stipresnę pabaigą: pamotė miršta įkąsta gyvatės, kurią ji pati, pasivertusi kambarine, nešė į jaunavedžių lovą.

Tokia pabaiga lemia naują idėjinį akcentą: kitam parengtas blogis gali atsigręžti prieš tave patį. Kaulo bobos apžavų pradžia, ypač epitetas „aušrakarčiai“, primena M. Vainilaičio mėgstamą P. Jeršovo Arkliuką kupriuką, nors, žinoma, abiem atvejais reikia turėti omenyje ir tarptautinį motyvą apie trečiąjį tariamai kvailą brolį. Šis motyvas – M. Vainilaičio pasakos jungtis (toliau Arkliuko kupriuko siužeto poetas nebeseka, nors neūžauga arkliukas per visą pasaką yra brolio Jono pagalbininkas, patarėjas), tačiau į jį įtraukti ir kiti siužetai, ypač pastebimas – užkeikto dvaro motyvas. Ši pasaka rodo talentingą poeto gebėjimą labai organiškai kontaminuoti liaudiškus siužetus ar motyvus, šiuolaikiškai juos interpretuoti. Pasakos finale Jonas dar kartą išgelbsti dvarą nuo Kaulo bobos Aršės antpuolio, bet, puotos džiaugsmui atlėgus, dvarponiai apsižiūri, kad Jonas yra prasčiokas, kaimietis, mužikas, tad jam su karalaite Urte tenka bėgti ir įsikurti atokiame mėlyname namelyje. Tikrieji didvyriai, dvarą atgaivinę, išgelbėję, nebereikalingi – tai byloja šios pasakos potekstė su aliuzijomis į tam tikras politines realijas. Tačiau atstumtajam lieka asmeninės laimės su mylimu žmogumi galimybė – mat Urtė, kitaip nei daugelio pasakų karalaitės, neišduoda jai skirtojo prasčioko, o pabėga kartu.

Meilė, jos išaukštinimas – viena ryškiausių naujųjų M. Vainilaičio pasakų temų. Su ja labiausiai ir susijęs jausminis šių kūrinių pasaulis, psichologizmas, kuris, aišku, būdingas daugumai folkloru pagrįstų literatūrinių pasakų, bet M. Vainilaičio kūriniuose itin pastebimas. Originalioje etiologinėje sakmėje Varėnė, kurią pasakotojas – autobiografinis poeto „aš“ – pateikia kaip pokario laikų mokytojo Šeinos papasakotą sakmę ir kuri susiejama su Vytauto Didžiojo laikais, pavaizduota tragiška Varėnės ir Merkio meilės istorija. Pelėdos giesmėje Adas amžinąja meile myli Vaivą, kuri pažadėta Velniui. Įveikęs sunkias kliūtis, įspėjęs raganos Klaros kliautis, padedamas stebuklingų daiktų (nematomo apsiausto, stebuklingos lazdos, dūdos), Adas išvaduoja Vaivą iš Mauritono rūmų, pažadina užgesintą jos meilę, tačiau Klara, pasivertusi pelėda, vis tiek geba pasmerkti ją žūčiai, o Adas, „kankinamas gėlos, / Po klevu suakmenėjo“. Supsichologintas ne tik pasakos finalas, psichologiškai motyvuojamos ir blogio žabangos: pati ragana Klara yra karštai įsimylėjusi Adą…

Itin paini meilės drama sueiliuota Vaivorykščių audėjoje, viename brandžiausių pastarojo meto M. Vainilaičio kūrinių. Dvarponio Kurklio jauniausioji dukra Dangė (panašiai kaip Grimų Pasakos apie giedantį, šokantį vieversėlį arba S. Aksakovo Raudonosios gėlelės jaunylės veikėjos) paprašo tėvo neįprastų lauktuvių – vaivorykštės „nors galo“. Kaip ir kitur, gerai pažįstamą pasakos motyvą poetas išmoningai supina su kitais. Šio kūrinio originalumą lemia stebinanti pasakos ir sakmiškojo pasaulio dermė. Už nepaprastąją dovaną tėvas Perkūnui pažada „pirmą sutiktą prie trako“, suprantama, – Dangę, kurią griausmavaldis iš aukštybių seniai buvo nusižiūrėjęs. Bandymas atsipirkti pakiša, t. y. vietoj dukros įduoti jaunikiui „stambiakulšę“ mergą Mortą, primena Eglės žalčių karalienės įvykių grandinę, nors gilesnės sąsajos su garsiąja lietuvių pasaka – galbūt net sąmoninga literatūrinė opozicija, diskusija – slypi kitur. Dangė, žemiškasis personažas, kaip ir Eglė, persikelia į kitą pasaulį, šįkart – į dangaus sritį. Tačiau psichologiniai veikėjų santykiai kitokie, painesni. Dangė noriai, džiaugsmingai sutinka tekėti už Perkūno, mat nusižiūrėtasis, slaptai mylėtasis Kastantas muzikantas yra ją įskaudinęs prasitardamas, „kad jam armonika trieilė / Yra ir bus didžioji meilė“. Kitaip pateikiamas ir išdavystės motyvas. Ne dukra, ne vaikai, o pati Dangė išduoda vyrą: nuvykusi į sesers Austėjos vestuves, sielvartaujančio, bemaž neišsiblaivančio Kastanto dainos, o gal labiau pinčiuko Maulio kerų apžavėta, Dangė sulaužo Perkūno draudimą – ją „Kastantas skruostan pabučiavo“. Kūrinyje logiškai, labai organiškai panaudotas tradicinis, sakmiškasis Perkūno ir velnio priešiškumas – jis padeda psichologiniam dramatizmui: „– Negrok, Kastantai, nebereikia! / Ir aš ne ta, ir tu ne tas. / Sumaišė mudviejų kortas / Kadais aplošęs mus likimas“. Ilgas, sunkus Dangės – motinos, žmonos, išdavusiosios – grįžimas (atomazgos įvykiai vėl iš tolo primena minėtąją Grimų pasaką) į namus, į šeimą. Džiugus finalinis susitaikymas, džiugus vaikų šūksmas: „Mama! Tėti!“ turėtų patenkinti tradicinius jaunųjų skaitytojų laimingos pabaigos lūkesčius.

Nors iš tiesų pabrėžtinos orientacijos į vaikus naujuosiuose M. Vainilaičio kūriniuose beveik nėra. Eiliuotų pasakų tematika, problemos, išmintingi žmogaus likimo, kovos ir išlikimo vaizdai skirti universaliam arba bent jau augesniam adresatui nei tradicinė pasakų klausytojų auditorija. (Turbūt neatsitiktinai Brolių Grimų Snieguolė yra septynmetė, o M. Vainilaičio – trylikametė). Kita vertus, pasakų siužetai labai dinamiški, vaiką nuolat lydi daugelio motyvų atpažinimo džiaugsmas, stiprų poveikį daro eilių melodija, stebėtinai natūralus rimavimas, puošnūs vaizdai.

Naujausioje pasakoje Sidabrinė kultuvėlė poetas vėl interpretuoja sakmių pasaulio (jam atstovauja laumės, nuolat pavidalus keičiantis bildukas, aitvaras, Perkūnas) ir žmogaus santykius. Naktigonėje Raulo Matas pasigauna jauniausią laumę Bigutę, norėdamas paimti ją į žmonas, mat „laumė didelė pagalba / Ūky – dirba sau ir dirba“ (p. 21). Prieš tai Matas jau buvo pagrobęs sidabrinę Bigutės kultuvėlę, kurią ketina pelningai parduoti. Nedoroms Mato užmačioms kliudo laumės sesės, jo planus sumaišo savanaudis bildukas Agribilda Kibildukas, bet galutinai juos sugriauna jaunylis broliukas Pauliukas, paleisdamas Bigutę iš nelaisvės. Sidabrinė kultuvėlė, palyginti su kai kuriomis ankstesnėmis eiliuotomis M. Vainilaičio pasakomis, turėtų būti artimesnė, suvokiamesnė mažesniems vaikams. Pirmiausia dėl to, kad neabejotinas teigiamas herojus, teisybės gynėjas yra vaikas, be to, kūrinio siužetas ne toks painus psichologiniu požiūriu, aiškesnės įvykių, poelgių prasmės. Galima samprotauti ir apie pažintinę šio kūrinio svarbą: prie šiuolaikinio vaiko jis priartina lietuvių liaudies sakmių herojus, sakmės reikšmių pasaulį. (Ir dar: atkreipsime dėmesį į tai, jog naujausioje poeto eilėraščių rinktinėje yra eilėraštis „Sidabrinė kultuvėlė“. Įdomu būtų jį panagrinėti kaip pirminę didesniojo kūrinio „žiežirbą“.)

Keletas bendresnių pastebėjimų

Visuotinės ir netgi lietuvių vaikų literatūros kontekste naujieji M. Vainilaičio kūriniai nėra meninis atradimas. Folkloru grįstas eiliuotas pasakas kūrė Aleksandras Puškinas, Piotras Jeršovas, Salomėja Nėris, Kostas Kubilinskas… Pastarasis eiliavo vadinamąsias gyvulines, arba žvėrių, pasakas, apsiribojo poetiniu vieno siužeto perpasakojimu, jo pasakos buvo vienaplanės, pabrėžtinai orientuotos į mažą vaiką. M. Vainilaitis atgaivina kontaminacijos principą, kuris galbūt aiškiausiai buvo matomas S. Čiurlionienės dramoje Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių. Tačiau poetas pažįstamus siužetus kontaminuoja, jungia, derina ne taip mechaniškai, o supina, sulieja atskirų motyvų fragmentų prasmes ir dažnai sukuria naują, kartais labai šiuolaikinę potekstę ir prasmę. Minimasis principas naująsias M. Vainilaičio pasakas skirtų ir nuo jo paties Bruknelės, kurios siužetas vis dėlto originalesnis, o ne atpažįstamas. Be kita ko, keičiasi ir eiliuotųjų pasakų adresatas: kai kurios iš jų, manytume, artimesnės vyrėlesniam, „pasakų amžių“ paliekančiam, ar net visai brandžiam skaitytojui. O tai turbūt kuria ir tam tikras suvokimo, skaitomumo, populiarumo problemas. Bet gal ir ne?

_________________________________

¹ Pakalniškis, Ričardas. Per pasaką į poemą // Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. Vilnius: Vaga, 1978. P. 68–90.

² Auryla, Vincas. Raugių apniktas poezijos derlius // Rubinaitis, 1995 Nr. 1 (2), p. 35.

³ Mikalauskienė, Neringa. M. Vainilaičio „Bruknelės“ veikėjų pasaulis // Rubinaitis, 1999 Nr. 2 (12), p. 8–14.

⁴ Pakalniškis, Ričardas. Min. str., p. 76–77.

⁵ Paduoti vaikui – drebančiom rankom… // Mokykla, 1993 Nr. 2, p. 20–24.

⁶ Ten pat, p. 24.

⁷ Mikalauskienė, Neringa. Min. str., p. 13.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 4 (24)