Apie sambūvį su gamta

 

Viršelio dail. Gintarė Lučiūnaitė-Voisiat
Viršelio dail. Gintarė Lučiūnaitė-Voisiat

Naujosios Laimos Vincės knygos vaikams Juk pažadėjai* padėtis vienu požiūriu yra dviprasmė. Knyga parašyta šiuolaikinės lietuvių išeivijos rašytojos, tad galėtų įsilieti į naujausios lietuvių vaikų literatūros srautą. Tačiau parašyta anglų kalba, išversta. Tik kažin ar apie ją bus rimtai kalbama apžvelgiant šių metų verstinę literatūrą? Beje, 2007 m. pasirodžiusi tos pačios autorės knyga Vaiduoklė svetainėje (irgi versta iš anglų kalbos) dalyvavo Metų knygos rinkimų akcijoje, o ši – jau ne. Matyt, pasikeitė organizaciniai akcijos principai. Taigi knyga iškrinta iš dviejų kontekstų, nors yra verta dėmesio. Turbūt dėl to „Rubinaičio“ redakcija ir užsakė parašyti jos recenziją.

Metų knygos rinkimų akcijos rengėjai šiemet padejavo, kad nemažai naujų lietuvių autorių knygų yra… beveik apie nieką. Šiuo požiūriu Laimos Vincės knyga – visiška priešingybė. Autorė aiškiai žino, kam šią knygą rašo ir ką nori skaitytojams pasakyti.

Knygoje pasakojama apie Meinui – labiausiai į Rytus nutolusiai Amerikos valstijai – priklausančią Sekvino salą. Nepatikliausi ar smalsiausi skaitytojai internete nesunkiai suras, kur yra Meinas (angl. Maine) ir kur – Penobskoto įlanka (Penobscot Bay), minima pirmame knygos puslapyje. Tie patys internautais virtę skaitytojai, pastebėję, kad ši sala lankoma turistų ir kad ant ekskursijų vadovės palaidinės kišenėlės išsiuvinėti žodžiai „Parko priežiūra“, nesunkiai susigaudys, jog galvoje turimas Akadijos nacionalinis parkas (Acadia National Park). O štai Sekvino salos net ir išsamiame turistams skirtame puslapyje apie Meino salas nėra. Negi autorė būtų ją išgalvojusi? Visa knygos logika tam prieštarautų. Taigi dar labiau apsišarvavę kantrybe ir aptikę ilgėliausią Meino salų sąrašą, rasime ir Sekviną (Sequin). O prie jo – nuorodą į 1795 m. įkurtą Sekvino švyturį, apie kurį Laima Vincė ir pasakoja. Taigi turėtume suprasti, kad knygoje vaizduojama sala išties labai mažutė, nes ją „galėjai apeiti – aplinkui mažiau nei kilometras kelio“ (p. 17). Tad kiekviename turizmo leidinyje ji ir neminima. Bet tokia sala išties yra.

Šių visai neliteratūrinių pastangų prireikė norint parodyti, kad Laimos Vincės knygos pasaulis pagrįstas tikrove, o viena iš jos pažintinių pamokų temų – švyturiai. „Sekvino švyturys vienintelis Meino valstijoje turi veikiančią paties didžiausio Fresnelio lęšio lempą – tai dėl jos švyturio šviesa matoma iš toli“ (p. 15). Sužinome net švyturio aukštį, sužinome apie švyturių prižiūrėtojų bendruomenę, apie tai, kad jų šeimos turėdavo vis kraustytis iš vienos salos į kitą ir kad tai buvo „labai savarankiški žmonės, gebantys patys savimi pasirūpinti: jie augindavo gyvulius, daržoves, visa, kas tiko maistui, ir prižiūrėdavo švyturio lempas“ (p. 29). Ši pamoka skaitytojams pateikiama jau nuo Selmos Lagerlöf Stebuklingųjų Nilso kelionių žinomu būdu: veikėjai girdi savo mamos, dirbančios ekskursijų vadove, pasakojimą, kurį patys jau moka atmintinai. Žvitrioji devynmetė Liza tą pasakojimą žodis žodin pusbalsiu atkartoja paskui mamą ir tuo ją užrūstina. Kur kas nuosaikesnis jos brolis Jonas, metais vyresnis raudonplaukis garbanius, tramdo įsismaginusią seserį.

Taigi jau galime suvokti, kad pažintinis pasakojimas beletrizuojamas. Nedidelėje Sekvino saloje gyvena tvarkinga tradicinė romantikų (kaip vienoje vietoje apibūdinama) šeima. Vaikams suteikta teisė nelankyti mokyklos – visų dalykų juos moko tėvai. O, kaip rašoma knygos viršelyje, „pagrindinė jų mokytoja – gamta“. Tai šiuolaikinė švyturio prižiūrėtojų šeima. Šeimos tarpusavio santykiai neišplėtoti ir neniuansuoti, bet to per daug ir nepasigendame suvokę, kad pasakojimo centras yra kitoks. „Atmink, viena iš priežasčių, kodėl mes gyvenam čia, yra sambūvis su gamta“, – oficialoku tonu primena seseriai brolis. Ar toks sambūvis bėra įmanomas, ar tokia eksperimentinė gyvenimo situacija yra natūrali, vyresnis knygos skaitytojas suabejotų. Nes ir pati autorė suabejoja. Štai mama griežtai uždraudusi turėti saloje kompiuterį. Mat Jonas, įnikęs į kompiuterį, vos neliko antrus metus trečioje klasėje, nes vos mokėjo skaityti. Kai prireikia rasti informacijos apie tai, kuo minta žuvėdros, mama veda vaikus į palėpę, kur sukrauti enciklopedijos tomai, – „Kiekviena save gerbianti šeima turėjo jų komplektą“ (p. 38). Mamos pagarba enciklopedijai supriešinama su natūralia Jono nuostaba: „Neįtikėtina, – nusistebėjo vaikas. – Visa informacija, saugoma tose sunkiose knygose, dabar telpa į mano nago dydžio kompiuterio atmintį. Mama, pripažink, kad kompiuteris nėra toks jau blogas daiktas“ (p.  39). Mama būtų visiškai naivi, jeigu prieštarautų sūnui… Todėl ji ima samprotauti apie pusiausvyrą, apie būtinybę pažinti gamtos pasaulį. Nepasakysi, kad samprotauja bereikalingai.

Knyga padeda pažinti gamtos pasaulį primindama, pabrėždama Charleso Darwino teoriją, jo natūraliosios atrankos dėsnį, kuris keletą kartų suformuluojamas maždaug taip: „Tokia jau yra gamta. Išlieka tik stiprieji“ (p. 11). Ši idėja sukelia švelnų konfliktą, su ja susijusi pagrindinė pasakojimo linija. Liza ir Jonas aptinka turistų netyčia sutraiškytą žuvėdrų lizdą, netoliese pamato sužeistą žuvėdriuką (o gal žuvėdrytę) ir įsigeidžia jį globoti, auginti. Mama, kuri yra studijavusi gamtosaugą, tam labai priešinasi ir tik išgavusi pažadą, kad užaugusį paukštį vaikai paleis į laisvę, susitaiko su jų įgeidžiu ir net padeda paukštuką auginti.

Nuosekliai, metodiškai skaitytojams pasakojama, kaip ir iš ko paukščiai suka lizdus (Jonas su Liza imasi susukti savo globotiniui lizdą, renka tam žoles, pjauna sumedėjusius stiebus), paskui – kuo žuvėdros maitinasi (bėgama į pajūrį rinkti midijų ir krabų). Ypač smagi, jauniesiems skaitytojams patraukli detalė, rasta minėtoje enciklopedijoje, – kad žuvėdriukai atpažįsta savo motiną iš oranžinio snapo, tad vaikai priversti lašintuvą apsukti oranžiniu popieriumi. Bėgant vasarai, žuvėdriukui pradeda augti plunksnos, iš kurių bus galima nustatyti jo lytį. O tada ateina laikas paukštį paleisti nuo Didžiojo skardžio. Liza bando pergudrauti mamą, naktį neša žuvėdriuką į slaptavietę – tik jai su broliu žinomą urvą. Bet susidūrusi su senu ir sąžiningu omarų žveju Brendonu (jis pristatomas kone pirmame knygos sakinyje), kuris su šautuvu tyko iš Penobskoto įlankos atplaukiančių piktadarių (jie „naktimis pjausto bučius ir vagia mano laimikį“, p. 52), ir išgirdusi dar vieną gamtos pažinimo pamoką („žuvėdra yra gamtos dalis ir turi joje gyventi, o ne kiaurą dieną vaidinti viščiuką“, p. 53), Liza supranta: „Paukštytį teks paleisti. Ne, ji negali. Bet privalo. Juk pažadėjo“ (p. 58). Paskutiniuose apysakos skyriuose autorė išties sumaniai panaudoja visiškai šalutinę Brendono liniją ne tik ekologinėms idėjoms įtvirtinti, bet ir moralinei pamokai užbaigti. „Ji įvykdė pažadą ir todėl jautėsi puikiai – lengva, lyg pati skristų virš milžiniško vandenyno, besitęsiančio iki pat pasaulio krašto“ (p. 58). Toks paskutinis knygos sakinys. O tokie poetiškesni žodžio skristelėjimai tikrai jaukesni už neįtikėtinai oficialius mamos pamokymus vaikams: „Žmogus nuo seniausių laikų niokojo gamtą, ir ką mes dabar turime? Mūsų planeta tik per plauką nuo ekologinės katastrofos, o atrodo, kad niekas to nė nepastebi“ (p. 21). Na bet ši svarbiausia knygos mintis, idėja, kad ir oficialiai išsakyta, yra labai reikšminga, apie tai reikia su vaikais kalbėtis.

Laimos Vincės apysaka Juk pažadėjai yra pažintinė. Iš esmės ji labai paprasta, bet profesionaliai paprasta. Paprastas siužetas, paprasti, nesudėtingi, net šiek tiek iliustratyvūs santykiai. Vis dėlto svarbu, kad knyga turininga, kad nėra „beveik apie nieką“. Galime įsivaizduoti, kad jos pasaulis Lietuvos vaikams bus labai egzotiškas. O vaiko ir gyvūno ryšys, globėjiškumas labai atpažįstamas, nesvarbu, kad tas gyvūnas šiuo atveju ne visai kasdienis.

Realistinį pasakojimą atitinka jaukios realistinės iliustracijos. (Turbūt jau esame tokių pasiilgę.) Tik jaunoji iliustruotoja, matyt, priklausys prie tų dailininkų, kurie nesiryžta piešti veidų. Ir Liza, ir Jonas visą laiką atsukę mums, skaitytojams, nugaras. Ir net susėdusi ant suolelio visa šeima žiūri ne į mus. Na bet knyga juk ir kviečia labiau įsižiūrėti į vandenyną, į gamtą, o ne į civilizaciją…

Laima Vincė žino ne tik apie ką rašo, bet ir kam rašo, neabejotinas knygos adresatas – pradinukas. (Kūrinys sąmoningai suskirstytas į vienuolika neilgų skyrelių.) Todėl negalima nepastebėti bene pagrindinio gražiai, profesionaliai parengtos knygos trūkumo – raidžių dydžio. Kada ir kas pagaliau pradės kalbėti apie vaikams leidžiamų knygų šrifto kultūrą? Mums, mokytojams, tai labai svarbu.

____________________________________

* VINCĖ Laima. Juk pažadėjai / iš anglų k. vertė Julius Keleras; iliustravo Gintarė Lučiūnaitė-Voisiat. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – 60 p.: iliustr. ISBN 978-9955-23-431-9

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 4 (60)

 

Įžanginis

Kaip tapti vaikų rašytoju?

Straipsniai

TARP „VISAI TIKROVIŠKA“ IR „LABAI FANTASTIŠKA“ (Pasakos ir realizmo sąlydis kai kuriuose lietuvių autorių tekstuose)
ŠVIESOS PAVEIKSLAI: VYTAUTĖS ŽILINSKAITĖS KNYGŲ ILIUSTRACIJOS
ŽVILGSNIS Į ANGELOS NANETTI KŪRYBĄ
KAIP PRISIJAUKINTI „TRIUŠELĮ PETRIUKĄ“ (Patarimai auklėtojams ir mokytojams)

Mano vaikystės skaitymai

MAMOS KEPTA DUONA TĖTĖS RANKOSE

Paskaitykim, mama, tėti!

Traškančios žvaigždės

Supažindiname

NAMINARA – VAIKŲ LITERATŪROS SALA

Atidžiu žvilgsniu

Džiunglių valdovas vėl grįžta
Nauji nuotykiai senų pasakų motyvais

Laiškai

LAIŠKAS JUBILIEJINIAM SEKMADIENIUI, arba laiškas poetei, prozininkei, vertėjai, Lietuvos nacionalinės premijos laureatei RAMUTEI SKUČAITEI
Skaitymo naktis bibliotekoje
Jubiliejinė vaikų knygos šventė Panevėžyje
Paauglių nėštumo tema jaunimo literatūroje

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai