Traškančios žvaigždės

Nuošalioje saloje, tokioje atokioje, kad net storiausios enciklopedijos apie ją ne rašė, o šnibždėjo, buvo įsikūrusios keletas valstybių.

Sala buvo turtinga, žmonės darbštūs, tad gėrybių užteko visiems. Deja, kasmet, pasibaigus darbams, darbščiuosius žmones apnikdavo toks nuobodulys, kad iš neturėjimo ką veikti jie spardydavo medžius, koneveikdavo saulėlydžius ir neapsakomai gūdžiais balsais kaukdavo. Visus apimdavo pyktis ir noras naikinti. Ir neužgoždavo jo nei karštos pirtys, nei trintų svogūnų sriuba, nei iš užjūrių atgabenti žvėriukai vaivorykštinėmis akimis.

Tad žmonės kariaudavo. Pirmoji valstybė su antrąja, trečioji – su ketvirtąja. Ir taip kasmet nuo sausio iki kovo. Su ginklais ir iki kraujo. Žodžiu, rimtai. Degindavo vieni kitų namus, užversdavo šulinius, nuodydavo galvijus. Būdavo žuvusiųjų ir sužeistųjų.

Kovą karai baigdavosi, ir visi puldavo šalies atkurti. Kadangi, kaip minėjau, buvo darbštūs, jau gegužę vietoj sudegusių namų iškildavo nauji, dar gražesni, ir atsirasdavo dar gilesni šuliniai su dar skanesniu vandeniu.

Niekas nesijaudino net dėl žuvusiųjų. Juos iškilmingai palaidodavo, kas norėdavo, paverkdavo, bet neilgai, – visi skubėdavo dirbti.

Sužeistuosius gydydavo. Jau birželį jie laigydavo po pievas ir didžiuodamiesi visiems rodydavo savo žaizdų randus. Visi žavėdavosi ir juos girdavo.

Kadangi salos valstybėse dirbo labai geri gydytojai ir buvo labai gerų gydomųjų žolių, beveik visi pasveikdavo.

Karais patenkinti buvo visi. Tiksliau, beveik visi.

Karai nepatiko vaikams. Pačiu gražiausiu metu, kai dienomis šviečia saulė apšalusiais pakraštėliais, o naktimis traškėdamos krinta žvaigždės, vaikai turėdavo lindėti tamsiose, žiurkėmis ir pelėsiais dvokiančiose slėptuvėse.

Tačiau į vaikų norus niekas nekreipė dėmesio. Juk kariaudami suaugusieji nežiūri į traškančių žvaigždžių dangų.

Kartą pavasarį, stojus taikai, vienas sužeistas berniukas pasakė nenorįs pasveikti. Ir nenorėsiąs tol, kol nepažiūrės į traškančias žvaigždes.

Žmonėms buvo keista ir neramu. Keista, mat visi norėdavo pasveikti. Neramu, nes gydomosios žolės padėdavo tik tiems, kurie nori būti sveiki. Nenorintieji, kad ir ką būtų darę gerieji gydytojai, mirdavo.

Berniuką mėgino įkalbėti. Iš pradžių mama ir gydytojai, vėliau – draugai ir tetos, dar vėliau – katinai, voverės ir žvirbliai.

Viskas veltui…

Tada žmonės ėmė piktintis ir protestuoti. Tai nenaudėlis – ožiuojasi! Deja, net demonstracijos prie berniuko namų buvo bevaisės. Todėl visi ėmė prasčiau dirbti, kai kurie sugriauti namai net ir liepą dar riogsojo neatstatyti, ir kilo pavojus, kad valstybė nespės pasiruošti kitam karui.

Neliko nieko kita, kaip aplankyti ligonį pačiam valstybės prezidentui. Šis berniukui kalbėjo ilgai ir nuobodžiai – kaip mėgsta visi prezidentai. Baigė pareikšdamas, kad šitokiu savo elgesiu berniukas griaunąs tai, kas svarbiausia, – valstybę.

Įsivaizduojate? Mirti norintis žmogus gali sugriauti valstybę!

– Žvaigždės svarbiau, – tyliai ištarė berniukas.

– Kokios žvaigždės? – nesuprato prezidentas.

– Traškančios, – atsakė vaikas.

Ir papasakojo apie žvaigždes, kurių dėl karo negalėjo matyti. Ir apie saulę apšalusiais pakraštėliais.

– Saulė turi kaitinti ir auginti derlių, – rūsčiai pareiškė prezidentas.

Kol jis galvojo, kaip paaiškinti, kodėl valstybei nereikia traškančių žvaigždžių, berniukas tvirtai tarė:

– Aš – užsispyręs ožys, tačiau noriu traškančių žvaigždžių. Dar aš – asilas ir jautis. Visi užsispyrę.

Prezidentas kažkada buvo mokytojas ir žinojo, kad įveikti užsispyrusį ožį be galo sunku, užsispyrusius ožį ir asilą – beveik neįmanoma, o ožio, asilo ir jaučio viename berniuke – neįmanoma visiškai.

Netrukus gretimoje valstybėje atsirado mergaitė, į kurią įsikraustė ožka, stirna ir zylė. Mergaitė taip pat užsispyrė, ir niekas negalėjo jos iškelti iš medžio, – mat ir ji norėjo traškančių žvaigždžių. Ožkos, stirnos ir zylės mergaitėje irgi neįmanoma nugalėti, tad užsispyrėlė dienų dienas sėdėjo medyje ir mėtė į praeivius smulkias šakeles.

Fui, kaip bjauru, kai į tave mėto šakeles…

Greitai medžiuose sėdinčių, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto verkiančių, nieko nevalgančių, nežaidžiančių ir net gimimo dienos nešvenčiančių užsispyrusių vaikų buvo pilna visa sala, visos jos valstybės. Visi jie reikalavo traškančių žvaigždžių.

Vaikai nesimokė, nesijuokė, neuostė gėlių ir net nebučiavo savo mamų.

Kaip tai liūdna…

Nieko keista, kad vieną dieną salos valstybės susitarė nebekariauti. Visos! Ir niekada.

O pirmą traškančiųjų žvaigždžių taikos naktį visi vaikai pasipylė į lauką ir tamsą.

Krintančios žvaigždės tikrai traškėjo! Kiekviena savaip, vos girdimai ir taip paslaptingai, kad klausydamiesi visi pamiršo net kvėpuoti. O klausytis norėjosi dar ir dar. Net ir tiems, kurių ausys buvo užgultos.

Na o suaugusieji ėmė maivytis saulei apšalusiais pakraštėliais. Eidavo į lauką ir ištisas dienas maivydavosi. Net valstybių prezidentai.

Be to, visi ėmė skaityti knygas. Net tada, kai reikėdavo sėti javus ir nuimti derlių.

Berniukas, nuo kurio prasidėjo ši istorija, pirmą traškiųjų žvaigždžių naktį peršalo ir mirė.

Vasarį ir kovą toje saloje būdavo pašėlusiai šalta…

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 4 (60)