Nauji nuotykiai senų pasakų motyvais

 

Viršelio dail. Deimantė Rybakovienė
Viršelio dail. Deimantė Rybakovienė

„Sugalvoti visiškai naują pasaką nepaprastai sunku. Tad ir ši nebus visiškai nauja“, – taip prasideda Jáno Uličiansky’io knyga Katinas su riedučiais*. Kas gi šios knygos autorius, iškart prabylantis apie kūrybos sunkumus? Jánas Uličiansky (g. 1955 m.) – slovakų rašytojas, dramaturgas, režisierius. Baigęs dramaturgijos studijas Prahos muzikos, teatro ir kino akademijoje, kelerius metus dirbo lėlių teatre. Keletą kadencijų buvo Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) Slovakijos skyriaus prezidentas. Šiuo metu jis yra radijo režisierius, dėstytojas. Savo šalyje rašytojas išleido daugiau kaip dešimt knygų vaikams. Jis apdovanotas garbingais prizais, tarp jų – IBBY „Trijų rožių“ prizu (1998 m.) už reikšmingą įnašą į slovakų vaikų literatūrą. 2004 m. Uličiansky su savo knyga Ponas pirmokas buvo pristatytas Hanso Christiano Anderseno premijai. Katinas su riedučiais – antroji į lietuvių kalbą išversta rašytojo knyga. 2010 m. leidykla „Nieko rimto“ išleido jo Poną pirmoką. Beje, per Lietuvos radiją kartais pasigirsta vaikučiams vaidinama Uličiansky’io pjesė.

Pirma naujosios knygos istorija „Nebatuotas katinas“ (ir, kaip turime suprasti, visa knyga) užgimsta Kūčių dieną, kai pas berniuką Martyną priklysta pilkas katinas perplėšta ausimi ir prasideda jųdviejų nuotykiai. Šio katino „prototipas“ – batuotas katinas. Apskritai Uličiansky’io knygoje veikia gausybė personažų, pažįstamų iš klasikinių pasakų. Istorija suskirstyta į trylika skyrelių, kiekvienas jų turi pavadinimą, yra atskiras, užbaigtas ir galėtų būti skaitomas kaip savarankiška pasaka. Visose istorijose kartojasi ta pati situacija – Martynas labai nori kokio nors naminio gyvūno, bet tėvai draudžia jį įsigyti, tad berniuko augintiniais tampa vis kiti pasakų veikėjai: Lewiso Carrollio Baltasis triušis, liaudies pasakų auksinė žuvelė ir t. t. Kiekvienoje Uličiansky’io istorijoje atpažįstame vis kitą klasikinę pasaką („Raudonkepuraitę“, „Pelenę“), Rudyardo Kiplingo „Drambliuką“, Antoine’o de Saint-Exupéry Mažąjį princą, Jameso Matthew’s Barrie’io Piterį Peną ir Vendę, kai kurias Anderseno pasakas, galiausiai – Bibliją. Uličiansky pasakoja originalias istorijas, kurios vienaip ar kitaip susijusios su tradicinėmis pasakomis. Žaisdamas tokį intertekstinį žaidimą, autorius sukuria fragmentinės struktūros nonsenso poetikos apysaką-pasaką. Žaisti su klasikos tekstais pavojinga, tai kelia įtarimą, nes vaikų literatūros lauke gausu nevykusių tokių mėginimų pavyzdžių. Tačiau Uličiansky’io literatūrinės pasakos stebėtinai įdomios, nesuklastotos.

Kartu su Martynu visose istorijose veikia katinas, Naujųjų metų naktį nusprendęs įsigyti riedučius ir pagelbėti visam pasauliui. Jis visuomet išdygsta šalia berniuko, kai šiam reikia pagalbos ar išpainioti kokią nors keblią situaciją. Viską sutvarkęs, katinas pradingsta iki kitos istorijos.

Klasikinių pasakų motyvai Uličiansky’io kūrinyje realizuojami labai įvairiai. Nuorodos į kitus vaikų literatūros kūrinius aiškios, neretai į juos tarsi baksnojama pirštu: pasakomi autoriai, cituojamų kūrinių pavadinimai. Tačiau suvokti, kaip tie kūriniai veikia Uličiansky’io tekste, susisteminti nonsenso logiką jame galima tik iš dalies. Skaitydami Uličiansky’io pasakėles, tarsi atpažįstame dvi pasakojimo plotmes: autoriaus kuriamą naują, negirdėtą istoriją ir pažįstamą klasikinę pasaką. Vis dėlto šios dvi plotmės taip susipina, kad realaus pasaulio, kuriame gyvena Martynas, ir pasakos pasaulio ribos nutrinamos. Gyvenimiškose situacijose atpažįstamas pasakos pasaulis arba atvirkščiai. Klasikinių pasakų tekstus dažniausiai nurodo veikėjai, detalės. Martynas, jo šeimos nariai įkūnija gerai žinomus klasikinių pasakų personažus, realaus pasaulio veikėjams priskiriamos jų savybės. Antai pagal Charles’io Perrault pasakos „Pelenė“ analogiją netikras Martyno tėtis Uličiansky’io pasakoje (skyrelyje) „Naujoji pelenė“ vadinamas „pamočiu“. Martynas, norėdamas eiti į cirką, jo palieptas, tarsi Pelenė turi komodos stalčiuje besimėtančius varžtus, veržles, vinis surūšiuoti į atskirus dubenėlius. Pasakoje „Iš ko gaminamas stirnienos guliašas“, kurioje Uličiansky žaidžia Felixo Salteno Bembio motyvais, tėčiui taip pat tenka neigiamas vaidmuo. Čia tėtis vadinamas „JUO“, t. y. medžiotoju, – tai supras kiekvienas, kada nors laikęs rankose Bembį. Skyrelyje „Svajonės apie Niekados šalį“, menančiame Barrie’io Piterį Peną ir Vendę, Martyno santykiai su netikru tėčiu prilyginami Piterio Peno ir piratų kapitono Kablio santykiams. Panašių pavyzdžių Uličiansky’io kūrinyje gausu. Personažai, pažįstami iš kitų literatūros kūrinių, padeda apibūdinti Uličiansky’io veikėjus. Ir iš to dažniausiai randasi komizmas – parodijos, ironijos, šaržo, grotesko spalvos, susiliejančios į sunkiai apčiuopiamą nonsenso poetiką.

Kai kur Uličiansky atkartoja ištisą kurios nors klasikinės pasakos siužetą – pavyzdžiui, pasakoje „Raudonoji kepurė“. Tai pasaka apie berniuką raudona kepure (klasėje pramintą Redžiu), anot pasakotojo, dar tik laukianti savo šlovės valandos, kokios jau yra sulaukusi pasaka apie Raudonkepuraitę. Martynas su mamos suruoštu lauknešėliu eina aplankyti senelės. Kelią jam pastoja didžiausias klasės berniukas Viktoras Vilkas (reikalaujantis, kad jį vadintų Vikiu Volfu) ir išgeria Martyno senelei nešamą slyvų kompotą. Kaip visada, reikiamu momentu pasirodo katinas su riedučiais. Jis palydi Martyną pas senelę, o tada keliauja pas Vikį Volfą. Šį jis randa lovoje atrodantį kaip vilkas iš „Raudonkepuraitės“, kai suėdė senelę. Kai katinas su riedučiais Vikio Volfo paklausia, kodėl jo akys tokios didelės, berniuko mama atsako: „Todėl, kad slyvas iš kompoto suvalgė su kauliukais“ (p. 24). Atvyksta medžiotojas, t. y. dėdė daktaras, išoperuoti uždegimo apimto apendikso. Istorija paprasta ir moralas aiškus. Tačiau „Raudonkepuraitės“ intertekstas niekuo neypatingą istoriją daro kuriozišką ir įtraukia į šį absurdišką žaidimą.

Tradicinės pasakos logika išlaikoma ir pasakoje „Apie smalsų berniuką“. Martynas gyvenime patiria klasikinės pasakos veikėjų nuotykius. Kiplingo pasakoje smalsus drambliukas nori sužinoti, ką ėda krokodilas, o Uličiansky’io pasakoje smalsus berniukas Martynas nori sužinoti, kiek kilogramų obuolių dramblys suėdė per vakarienę. Kiplingo drambliuką krokodilas tempia už nosies, kol ji pasidaro kaip straublys, o Uličiansky’io Martyną zoologijos sode tempia dramblys, kol jo nosis pasidaro kaip Pinokio. Uličiansky’io Martynas keliauja per pasaulio pasakas atsidurdamas vis kito veikėjo kailyje. Uličiansky’io kūrinys žavus tuo, kad padeda pastebėti pasakas vaiko pasaulyje ir vaiko pasaulį – pasakose.

Subtiliu humoru stebina „Martyno auksinė žuvelė“, kurioje pasaka apie auksinę žuvelę, ją pagavusį senelį ir godžią jo pačią panaudojama apvertimo principu. Kadangi, kaip žinome, tėvai neleidžia Martynui turėti naminio gyvūno, berniukas kasdien lankosi gyvūnėlių parduotuvėje ir spokso į ten esančias žuvytes. Toje pat parduotuvėje tris kartus apsilanko ir auksais apsikarsčiusi pora. Vyras vis nuperka žmonai kokį nors keistą gyvūną. Trečią kartą jie ateina pirkti Martyno seniai nusižiūrėtos žuvelės, bet reikiamu momentu pasirodo katinas su riedučiais ir, žinoma, išpuikusi pora užsimano nusipirkti jį, o auksinė žuvelė lieka Martynui. Įpusėjus šiai pasakai, pasakotojas praneša, kad tikroji pasaka prasidės tik dabar: „Kiekvienas atpažino čia „Pasaką apie auksinę žuvelę“, kuri išpildė tris žvejo norus. Tačiau šioje pasakoje viskas susiklostė kiek kitaip. Ši pasaka apie žuvelę, kuriai iš trečio karto pavyko išpildyti vieną vienintelį norą – kad Martynukas ją nusipirktų ir turėtų ką mylėti“ (p. 43). Štai taip apverčiama tradicinė situacija, o toliau sekama nauja istorija, kaip Martynukas slapčia nuo tėvų augina žuvytę spintoje.

Uličiansky’io knygoje Katinas su riedučiais ne kartą užsimenama apie tai, ko mus moko pasakos. Štai pasakos „Martyno auksinė žuvelė“ pradžioje pasakotojas teigia, kad jos mus moko būti kuklius. Tačiau pabaigoje katinas su riedučiais Martynui sako: „Matai, kuklūs norai nebūtinai atneša mums laimę. To pasakos mus ir moko“ (p. 46). Nonsensiškos prigimties prieštaravimas randasi parodijuojant, ironizuojant klasikinių pasakų vertybes.

Nors nonsenso literatūrai didaktizmas svetimas, Uličiansky’io knygoje akivaizdus siekis mokyti. Tačiau ironijos kupini pamokymai neįkyrūs, neapsunkinantys teksto. Su švelniu humoru parašytame knygos skyrelyje (pasakoje) „Kinų porceliano lakštingala“ Martynas parodo, ko išmokęs iš klasikinių pasakų. Prisiminęs Anderseno pasaką apie lakštingalą, nuvijusią nuo imperatoriaus mirtį, jis sumano tokį paukštelį padovanoti ir savo sergančiai senelei, kad ši greičiau pasveiktų. Žinoma, lakštingalos jis neranda, bet katinas su riedučiais parūpina kanarėlę. Ir juokinga, ir jautru.

Uličiansky’io Katinas su riedučiais įdomus ir dar vienu požiūriu. Į kūrinį įsiterpia introspekcinės pasakotojo pastabos. Štai paskutinėje istorijoje „Martyno laivas“ pasakotojas tarsi šiuo metu improvizuodamas kuria laimingą pabaigą: „MIAU? Na žinoma! Juk tai paskutinis pasakojimas apie Martyną Malūnavičių ir jo meilę gyvūnams, o jeigu jau paskutinis, tai negali baigtis lupimu! Juk visiems patinka laiminga pabaiga. Taigi – dabar jau paskutinį kartą: MIAU!“ (p. 139). Pasakotojas kalba apie kūrybos procesą kaip apie vykstantį šiuo metu. Taip užmezgamas artimas ryšys su adresatu, reiškiamas pasitikėjimas jo sąmoningumu. Neretai aptariami ir intertekstai, pabrėžiant, kad vienas ar kitas kūrinys skaitytojui dar gali būti nežinomas, kad, jo neskaitęs, gali nesuprasti, apie ką kalbama, kad vertėtų paskaityti ir pan. Uličiansky’io Katino su riedučiais adresatas – trečios ar ketvirtos klasės moksleivis.

Gali skambėti paradoksaliai, bet ši originali Uličiansky’io pasaka yra nemenkas įnašas pirmiausia į klasikinių pasakų pasaulį. Juk tai išties kūrybingai sukurtas klasikinių pasakų, kurias privalu perskaityti kiekvienam vaikui, sąrašas. Ši knyga gali būti puiki pagalbininkė mokytojams, nes atveria daug galimybių papasakoti apie cituojamus kūrinius, sudominti mokinius klasikiniais kūriniais, kuriuos jie galbūt perskaitys vėliau. Kitaip sakant, ši knyga – jau kone gatavas skaitymo skatinimo projektas. Galiausiai Uličiansky’io kūrinys rodo, koks be galo įdomus yra pasakų pasaulis. Estetinė nonsenso išraiška verčia senąsias pasakas nauju nuotykiu – tokiu pat ryškiu kaip ir Deimantės Rybakovienės iliustracijos, sukurtos Katinui su riedučiais.

______________________________

* ULIČIANSKY, Ján. Katinas su riedučiais / iš slovakų kalbos vertė Irena Aleksaitė; iliustravo Deimantė Rybakovienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2011. – 144 p.: iliustr. ISBN 978-9955-683-52-0

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 4 (60)

 

Įžanginis

Kaip tapti vaikų rašytoju?

Straipsniai

TARP „VISAI TIKROVIŠKA“ IR „LABAI FANTASTIŠKA“ (Pasakos ir realizmo sąlydis kai kuriuose lietuvių autorių tekstuose)
ŠVIESOS PAVEIKSLAI: VYTAUTĖS ŽILINSKAITĖS KNYGŲ ILIUSTRACIJOS
ŽVILGSNIS Į ANGELOS NANETTI KŪRYBĄ
KAIP PRISIJAUKINTI „TRIUŠELĮ PETRIUKĄ“ (Patarimai auklėtojams ir mokytojams)

Mano vaikystės skaitymai

MAMOS KEPTA DUONA TĖTĖS RANKOSE

Paskaitykim, mama, tėti!

Traškančios žvaigždės

Supažindiname

NAMINARA – VAIKŲ LITERATŪROS SALA

Atidžiu žvilgsniu

Džiunglių valdovas vėl grįžta
Apie sambūvį su gamta

Laiškai

LAIŠKAS JUBILIEJINIAM SEKMADIENIUI, arba laiškas poetei, prozininkei, vertėjai, Lietuvos nacionalinės premijos laureatei RAMUTEI SKUČAITEI
Skaitymo naktis bibliotekoje
Jubiliejinė vaikų knygos šventė Panevėžyje
Paauglių nėštumo tema jaunimo literatūroje

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai