NAMINARA – VAIKŲ LITERATŪROS SALA

 

Vieta, su kuria norime supažindinti, įdomi ir savo geografija, ir istorija. Už 63 kilometrų nuo Pietų Korėjos sostinės Seulo Bukhano upėje tyso gana plokščia Nami sala. Jos forma vieniems primena grakščiai vandens paviršiuje plūduriuojantį medžio lapą, kitiems – pusmėnulį. Sala susiformavo iš akmenukų ir smėlio sąnašų. Ir, matyt, labai seniai. Ji pavadinta Korėjos karalių Sejongą gynusio jauno generolo Nami (1441–1468) vardu. Manoma, kad generolas šioje saloje palaidotas.

Taigi pusantros valandos pavažiavę iš Seulo autobusu, Chuncheon (Činčeon) prieplaukoje įsėdę į keltą, po penkių minučių atsiduriame apie 460 hektarų ploto, apie šešių kilometrų perimetro saloje ir visą dieną galime iškylauti ant žolės, vaikščioti 40 metrų aukščio metasekvojų alėja, gaivintis kaštainių ir kitokių medžių pavėsyje, apžiūrinėti ramiai vaikštinėjančius elnius, stručius, povus, straksinčius laukinius triušius, voveraites, šmirinėjančius burundukus, plūkaujančias antis ir aibę kitų gyvūnų bei paukščių.

Prieš gerą pusamžį Nami sala buvo žemės ūkio tikslams naudojama teritorija, o štai 1965 m. jos savininkas Pyong-do Minnas, Pietų Korėjos kultūroje žinomas žmogus, ėmė čia sodinti medžius, formuoti alėjas, kurti nedidelius parkus, rengti patrauklią poilsio zoną. Nuo 1980 m. salą pamėgo filmų kūrėjai, o ypač ją išgarsino 2001 m. gruodį čia pradėtas filmuoti net už Korėjos ribų paplitęs televizijos serialas – melodrama „Žiemos sonata“ (tai mena jos herojų skulptūra). Sala tapo romantiškų susitikimų, lėtų pasivaikščiojimų vieta, į kurią žmonės gali pabėgti nuo kasdienybės rutinos ir džiaugtis tikra laisve ir kūryba.

Netrukus ji tapo ir kultūros zona. Atvykę į salą pajusite ir civilizaciją, kažkaip keistai netrukdančią gamtai: čia yra modernus 46 vietų viešbutis, dešimt nakvynės trobelių, restoranas, kavinė, bankas, kelios parodų salės, Dainos ir muzikos instrumentų muziejus, Vaškinių figūrų muziejus, traukinukas, kuriuo galima apvažiuoti salą, stiklo pūtikų, molio žiedėjų dirbtuvės, lauko scena, suvenyrų parduotuvių etc. Ir erdvi Hanso Christiano Anderseno salė – pagrindinė kultūros renginių vieta. Paminėjus Anderseną, ims aiškėti, kodėl apie šį kultūrinio turizmo objektą rašoma „Rubinaityje“.

Pasirodo, lemtingas buvo Minnų šeimos, kuri svarstė apie savo paveldėto žemės plotelio ateitį, susidūrimas su garsiu dailininku, vaikų knygų iliustruotoju, tuometiniu Korėjos IBBY skyriaus pirmininku Kang Woo-Hyonu. Jo idėjos pradėjo garsinti salą tarptautiniu mastu. Įkvėptas 200-ųjų Anderseno gimimo metinių (2005 m.), jis pasiūlė rengti tarptautinius vaikų knygų festivalius ir pasitelkė tam IBBY tinklą. 2006 m. festivalio šūkis „Vaizduotės kelionė“ kilo iš įsitikinimo, kad vaikai gali keliauti per pasaulį ir savo vaizduotėje, skaitydami knygas. Tačiau atrodo, kad labiausiai išsijudino pačių organizatorių vaizduotė.

2006 m. kovo 1 d. Nami sala linksmai pasiskelbė nepriklausoma Nami Respublika, arba Naminara, turėdama galvoje kultūrinę nepriklausomybę. Sala pradėjo naują savo gyvavimo etapą. Dabar ji turi savo vėliavą, himną, pinigus, telefono korteles, atvykęs gali gauti piliečio pažymėjimą ir pasą. Sala tapo tarptautinių kultūros mainų vieta, ji prisistato kaip „Pasakų žemė, kaip Dainų sala“. Kilo sumanymas visą salą paversti vaikų biblioteka. Trečiojo festivalio (NAMBOOK-007) tema – „Biblioteka gamtoje“, renginio idėja buvo pristatoma maždaug taip: turtinti vaizduotę skaitant knygas; unikalią turizmo vietą paversti pasakos pasauliu, kur susitinka žmonės, gamta ir knygos kultūra; padedamiems knygų, išgriauti sienas tarp rasių ir lyčių; panaikinti amžiaus ir tautybių skirtumus. Prašydami atsiųsti festivaliui knygų, organizatoriai skelbėsi sukursią knygų šalį, įrodysią, kad „Nami sala yra biblioteka. Biblioteka yra Nami sala.“ Iš tikrųjų Naminaroje dabar knygų rasite visur: viešbučio koridoriuose, kavinėse, po medžiais stovinčiose lentynose, ant suolelių, netgi turistams skirtame tualete. Planuojama įkurti stacionarią tarptautinę biblioteką, nes kol kas iš viso pasaulio atsiųstos paveikslėlių knygos ir vadovėliai (pastarajame festivalyje buvo eksponuojamos daugiau kaip 80 šalių knygos) rodomi milžiniškoje ekspozicijoje maždaug du mėnesius (tokia festivalio trukmė), o paskui lankytojams neprieinamos.

Kas dar įeina į festivalio programą? Iškilmingas atidarymas dalyvaujant daugelio šalių ambasadoriams, kitiems užsienio svečiams, kurie čia pristatomi su didžiausia pagarba, koncertas. Paskui – susitikimai su rašytojais, dailininkais, vaikų kūrybinės dirbtuvės, iliustracijų, fotografijų, piešinių parodos etc.

Pirmieji keturi festivaliai (2005–2008 m.) vyko pavasarį, paskui nutarta juos rengti kas dveji metai rudenį. Lietuva festivalyje dalyvauja nuo 2007 m., bet ypač reikšmingas mums buvo penktasis festivalis 2010 m. Mat IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkas 2008 m. buvo pakviestas į tarptautinį komitetą rengti iliustruotų apsakymų ar pasakų apie taiką rinkinio, iš dalies – ir kurti viso festivalio programos. O tas pakvietimas reiškė, kad Lietuvos rašytojas ir dailininkas irgi įgijo galimybę dalyvauti projekte.

Kaip jau daugeliui žinoma, pasakojimą šiam rinkiniui (jis pasirodė 2010 m. anglų kalba ir vadinasi Peace Story) parašė šviesaus atminimo Gendrutis Morkūnas, o iliustravo Lina Žutautė. (Gavę ponios Reginos Morkūnienės ir L. Žutautės leidimą, apsakymą perspausdiname šiame „Rubinaičio“ numeryje – kaip kalėdinę dovaną savo skaitytojams.)

Festivalyje turėjo dalyvauti visi rinkinio (antologijos) rašytojai ir dailininkai. Vos tik sužinoję apie mūsų rašytojo mirtį, organizatoriai į festivalį pakvietė R. Morkūnienę. Sunku apsakyti, kokio jautrumo paroda buvo eksponuojama festivalyje G. Morkūno atminimui… Piešinių taikos tema konkurse dalyvavo ir IBBY Lietuvos skyriaus paraginti, mokytojos Rasos Žmuidienės įkvėpti Kauno apskrities dailės gimnazijos mokiniai. Buvo džiugu matyti juos parodoje tarp geriausiųjų. Ne vienas mūsų jaunasis dailininkas buvo apdovanotas (žr. ketvirtąjį 2010 m. „Rubinaičio“ numerį). Labai svarbu, kad, žiūrėdami į mūsų jaunųjų piešėjų darbus, į lietuviškas knygas, į Gendručiui skirtą parodą, ne vienas lankytojas (kasmet Naminarą aplanko apie 2 mln. žmonių) matė Lietuvos vardą. Kai kas – tikrai pirmą kartą.

Naminara dvelkia ramybe ir kultūra. Kiekviename žingsnyje autentiški meno kūrinėliai. Ir jokio kičo. Kaip galime suprasti, čia tobulai susijungė šeimos paveldas, verslas ir menas. Naminaros veikloje aktyviai dalyvauja trys jauni, inteligentiški, mokslus užsieniuose baigę, puikiai angliškai kalbantys Minnų šeimos sūnūs, taip pat jų tėtis ir mama. Meninė Naminaros siela – neblėstančių idėjų kupinas, rodos, niekad nesiilsintis dailininkas Kang Woo-Hyonas. 2008 m. Naminara tapo oficialia H. Ch. Anderseno premijos rėmėja. Ji kasmet prisideda ir prie UNICEF veiklos. Taigi vaikų kultūrai čia teikiama ypatinga svarba. Čia atvykę, vaikai randa, kaip kūrybingai praleisti laiką.

Jau senokai Naminaroje nebėra televizorių. O naktį čia išjungiamos visos šviesos, kad žmogus galėtų susilieti su gamta ir ramiai pamąstyti po mėnuliu ir žvaigždėmis.

Apie vaikus? Apie vaikų knygas, literatūrą? Apie tai, kaip yra čia ir ten, namie.

Kęstutis Urba

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 4 (60)

 

Įžanginis

Kaip tapti vaikų rašytoju?

Straipsniai

TARP „VISAI TIKROVIŠKA“ IR „LABAI FANTASTIŠKA“ (Pasakos ir realizmo sąlydis kai kuriuose lietuvių autorių tekstuose)
ŠVIESOS PAVEIKSLAI: VYTAUTĖS ŽILINSKAITĖS KNYGŲ ILIUSTRACIJOS
ŽVILGSNIS Į ANGELOS NANETTI KŪRYBĄ
KAIP PRISIJAUKINTI „TRIUŠELĮ PETRIUKĄ“ (Patarimai auklėtojams ir mokytojams)

Mano vaikystės skaitymai

MAMOS KEPTA DUONA TĖTĖS RANKOSE

Paskaitykim, mama, tėti!

Traškančios žvaigždės

Atidžiu žvilgsniu

Džiunglių valdovas vėl grįžta
Nauji nuotykiai senų pasakų motyvais
Apie sambūvį su gamta

Laiškai

LAIŠKAS JUBILIEJINIAM SEKMADIENIUI, arba laiškas poetei, prozininkei, vertėjai, Lietuvos nacionalinės premijos laureatei RAMUTEI SKUČAITEI
Skaitymo naktis bibliotekoje
Jubiliejinė vaikų knygos šventė Panevėžyje
Paauglių nėštumo tema jaunimo literatūroje

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai